Frazė "Duok Dieve, kad tavo laikai būtų lengvesni už mano" yra gilus palinkėjimas, reiškiantis viltį, kad ateities kartos gyvens geresniame pasaulyje nei dabartinė. Šis palinkėjimas ypač aktualus, kai kalbame apie sunkius istorinius laikotarpius ir žmonių patirtus iššūkius.
Šiame straipsnyje panagrinėsime šią frazę istoriniame kontekste, ypač atsižvelgiant į XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos kultūrinį ir religinį gyvenimą. Šis laikotarpis Lietuvos istorijoje žinomas kaip tautinio lietuvių sąjūdžio ir Kristijono Donelaičio amžius, o Prūsijos istorijoje - kaip ekonominio ir kultūrinio suklestėjimo gadynė.
K. Donelaičio laikų Mažosios Lietuvos žemėlapis. "Lithuania Borussica" (Prūsų Lietuva) išleistas Nurnberge 1735 m.
XVIII Amžius Mažojoje Lietuvoje: Iššūkiai ir Pažanga
Dar tik XVII amžiaus pabaigoje Mažoji Lietuva buvo vienas iš labiausiai atsilikusių ir ištuštėjusių kraštų visoje Europoje. Maro epidemijos nualintas kraštas per 50 metų padarė tokią didelę pažangą, kad XVIII amžiaus viduryje Fridrichas Didysis jau pristatė Mažąją Lietuvą, kaip "turtingesnę ir ekonomiškai našesnę kaip bet kuri kita provincija visoje Vokietijoje." (P. Tetzner, DS, 44 p.)
Toks greitas ekonominis krašto pakilimas, kuris neatskiriamai siejosi su kultūrine pažanga, jungtinas su šiais 3 faktoriais:
- Kolonizacija
- Valdžios reguliavimas ekonominio, kultūrinio ir religinio gyvenimo
- Pietizmas
Šiame straipsnyje labiausiai rūpėjo iškelti pietistinis judėjimas ir jo įtaka Maž. Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo eigai, nes lietuvių literatūros istorijoj dar iki šiolei pietizmas nebuvo pakankamai susietas nei su 18 amž.
Pietizmas Maž. Lietuvoje. Liuteroniškas pietizmas, kaip religinis filosofinis sąjūdis, pasireiškė 17 amž. Frankfurte (a. M.) P. J. Spenerio filosofinių minčių įtakoj. Pats Speneris buvo ne tik to sąjūdžio organizatorius, bet ir visos idėjinės bei religiškai formalinės to sąjūdžio išraiškos formuotojas. Tam sąjūdžiui nusakyti organizatoriai pasirinko tuo laiku gana žinomą frazę: krikščionybė dvasioje ir gyvenime.
Tai nebuvo koks nors revoliucinis, ką nors griaunantis sąjūdis, bet greičiau tam tikra religijos interpretavimo forma. Pietizmas pabrėžė didelį savęs atsidavimą tikėjimo dalykams ir religijos kai kurių problemų suprastinimą. Pradžioje pietizmas labiau išryškino žmogaus vidinį pamaldumą ir gerus darbus. Tas pamaldumas buvo siejamas su dvasiniu žmogaus atgimimu ir atbudimu. Bet koks autoritetas religinių sąvokų supratime ir interpretavime tapo nereikalingas Ir net vengtinas. Todėl suprantama, kad kunigo vaidmuo to sąjūdžio pasekėjų tarpe buvo gerokai nuvertintas.
Tačiau negalima sakyt, kad pietizmas išėjo į kovą su protestantiškąja kunigija. Betgi kunigo vaidmens sumažinimas, nukrypimas nuo nusistojusios linijos ir aštrus veržlumas sukėlė gana griežtą opoziciją organizuotos protestantiškos kunigijos eilėse.
Dėl to Speneris su savo pasekėjų būreliu turėjo palikti Frankfurtą ir jieškoti kitos vietos. Jis apsigyveno Berlyne, o jo keletas pasekėjų - Halėje. Halės universitetas tapo pietizmo lizdu ir židiniu, čia subrendo ir pasireiškė vienas iš ryškiausių pietistinio sąjūdžio veikėjų - A. H. Franke, kuris vėliau, karaliaus pavestas, reformavo Prūsijos mokyklas.
Svarbiausiu A. H. Frankės nuopelnu reikia laikyti susidomėjimą jaunuomenės mokymu ir auklėjimu bei našlaičių prieglaudos "Weisenhaus" įsteigimą. Iš tos Frankės įsteigtos našlaičių prieglaudos vėliau išaugo didelis pietizmo židinys, turėjęs įtakos ne tik visoje Prūsijos karalystėje, bet ir kituose kraštuose. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo Karaliaučiuje išdygusi augštes-nioji mokykla "Collegium Fredericianum", kuri tapo stipria pietizmo baze visai Rytų Europai.
Frankės pažiūrose išryškėjo šie pietizmo aspektai: evangelinis pasiruošimas, reformos auklėjime ir socialiniam gyvenime ir visos žmonijos reforma, atsiektina pietistinio nusiteikimo tikinčiųjų.
Nematoma Lietuvos istorija. „Tulpiniai“ veikė pagal sapnininkus ir horoskopus
Pietizmo Sklaida Karaliaučiuje
Pietizmo istorija Karaliaučiuje prasidėjo 1698 m., kai Teodoras Gehras (vok. Gehr) atidarė augštesniąją mokyklą, kuri nuo 1701 m., susilaukusi karaliaus patvirtinimo ir globos, buvo pavadinta "Collegium Fredericianum". ši Gehro privati mokykla savo nauja religine nuotaika nebuvo nutolusi nuo Halės. Pats Gehras, gyvendamas Berlyne, pietistinio sąjūdžio pagrindinius bruožus buvo pažinęs ir išstudijavęs, o po kelionės į Halę pas A. H. Franke, kur praktiškai susipažino su puikiai klestinčiu našlaitynu, sužavėtas ta praktiškąja krikščionybe, "nusprendė ir savo tėviškės mieste Karaliaučiuje įkurti panašią kaip Frankės instituciją, kurioje būtų įgyvendinti pietistiniai jaunuomenės auklėjimo idealai." (W. Borman, EDP, 25 p.).
Tuo metu Karaliaučiaus miesto visose 3 dalyse (Altstadt, Lobenicht ir Kneiphof) veikė po vadinamąją "Lateinschule"; priemiesčiuose - bažnytinės mokyklos (Kirchenschulen). Be to, mieste veikė visa eilė privačių mokyklų (Winkelschulen). Visos tos viešosios mokyklos (išskyrus privačias) buvo glaudžiam sąryšy su bažnyčia. Mokiniai turėdavo dalyvauti dažnose bažnytinėse pamaldose, labai dažnose laidotuvių eisenose ir, apskritai, būti bažnytinių interesų tarnyboje.
Todėl nenuostabu, kad esant tokiam viešųjų mokyklų stoviui, turtingieji, kurie buvo suinteresuoti geresniu savo vaikų išmokslinimu ir išauklėjimu, juos leido Į privačias mokyklas. Gehro privačioji mokykla, sužavėjusi idėjų naujumu, auklėjimo ir mokymo stropumu, turėjo didelį pasisekimą, nežiūrint priešiško ir agresyvaus vietinių kunigų nusistatymo. Naujoji Gehro mokykla ypatingu atkaklumu buvo puolama iš bažnyčios sakyklų. Negana to, ji dar turėjo atremti valdinius (per konsistoriją) jai daromus priekaištus. Ir tik po oficialaus karaliaus pripažinimo (1701) Gehro įstaiga Karaliaučiuje užėmė tvirtas pozicijas ir pradėjo rūpintis pietizmo skleidimu už mokyklos ribų.
J. H. Lysijaus Veikla
Pietistinį judėjimą išvesti į viešumą - į sakyklą, universiteto katedrą ėmėsi energingas ir veiklus flens-burgietis J. H. Lysius (1670-1731). Tai atlikti jam padėjo ne tik jo būdo privalumai, bet ir puikus teologinis pasiruošimas ir didelė erudicija. Dėl tų privalumų Lysijus buvo paskirtas karališkos mokyklos (Coli. Fre-dericianum) direktorium ir profesorium teologijos fakultete. Tai sukėlė Karaliaučiaus kunigų tarpe didelį nepasitenkinimą.
1707 m. miesto dvasiškiai ir nemažas skaičius miesto tarnautojų (prisidėjo net konsistorija ir akademinis senatas) sudarė tam tikrą organizaciją kovoti su pietizmo įsigalėjimu Karaliaučiuje. Ta su pietizmu kovoti organizuota opozicija atrodė labai aktyvi ir efektinga Lysijaus į Berlyną kelionės metu. Tačiau pietizmas vėl atbudo su Lysijaus grįžimu iš Berlyno. Tik 1709 m. mirus Wegneriui, aktyviausiam opozicijos organizatoriui, opozicija nebeteko veržlumo ir galiausiai išsisklaidė, žinoma, prie to pietistinio ir jam priešingo judėjimo atoslūgio prisidėjo 1709 - 1711 maras.
Atsiradus pietizmo gerbėjų ir rėmėjų provincijoj, Lysijus buvo prašomas į vieną ar kitą parapiją atsiųsti pietistinių pažiūrų teologijos kandidatų. Pietizmo sėklos išnešiojimu į provinciją, nemažiau suinteresuotas buvo ir pats Lysijus. Todėl, atsiradus laisvai vietai ir savam kandidatui, Lysijus stengėsi jį ten į-kurdinti. Kad ir čia Lysijui tas dalykas nevisai lengvai ėjosi, liudija bandymas pietistinį teologijos kandidatą Hassensteiną paskirti adjunktu j Plybiškių parapiją.
Hassensteinas, būdamas mažesnėse pareigose tuose pačiuose Plybiškiuose, buvo pramokęs lietuviškai. Bet, matyt, jo lietuvių kalbos mokėjimas nebuvo pakankamas, jei konsistorija, nusistačiusi prieš Lysijų ir pietizmą, pasipriešino, motyvuodama jo nepakankamu lietuvių kalbos mokėjimu. Lysius, turėdamas pas karalių didelį pasitikėjimą, paprašė tuo reikalu užtarimo. Karalius jo neapvylė.
Savo laiške Karaliaučiaus konsistorijai karalius pageidavo, kad, atsižvelgiant j ypatingas Coli. Predericianum privilegijas, jos kandidatas Hassensteinas būtų "ordinuotas ir įvesdintas Į Plybiškių parapiją". Betgi karaliaus buvo pridėta pastaba, kad jeigu po parapijos klebono mirties kandidatas dėl silpno lietuvių kalbos mokėjimo nesugebėtų atlikti bažnytinių pareigų, tai jo paveldimąją poziciją klebono vietai laikyti prarasta. Vis dėlto, nežiūrint k? raliaus užtarimo, Hassensteinas Plybiškiuose kažkodėi nebuvo ordinuotas. Konsistorijos dokumentai rodo, kad jis buvo ordinuotas Karaliaučiaus pilies bažnyčioje; po to buvo išvykęs į Maskvą ir tik 1720 m. užėmė Plybiškių kleboniją.
Marui pasibaigus, su Vilhelmo I vainikavimu (1713) pietistinis judėjimas pasireiškė dar didesniu uolumu ir energija. Dabar Lysijaus veikloje dalyvavo didesnis skaičius talkininkų. Pažymėtina Abraomas Wolffas, Fridrichas Rogallis ir Fridrichas Albertas Šulcas. Lysijus pasiekė didžiausio populiarumo 1717 m., kai pačiam karaliui Vilhelmui I girdint (vizituojant Maž. Lietuvą), pamoksle kalbėjo apie turtingą žmogų ir vargšą Lozorių, tuo primindamas karaliui susirūpinti vargstančiųjų reikalais.
Kai kam tuomet atrodė, kad Lysijus už tokį stačiokiškumą bus nubaustas. Tačiau išėjo priešingai. "Jis man pasakė daug karčių dalykų, - pareiškė Vilhelmas I, - bet tai yra jo amatas taip kalbėti; pagaliau pats tekstas vedė jį ta kryptimi. Galimas dalykas, kad tai yra teisus žmogus. Ar nebūtų galima, jei jo pareigos leistų, po kelionę į Lietuvą su savim pasiimti." (Borman EDP, 91 p.).
Lysijus mielai priėmė karaliaus pakvietimą. Tokiu būdu jis galėjo atlikti inspekciją Maž. Lietuvos bažnyčiose ir mokyklose.
Savo vizitacinės kelionės metu Vilhelmas I turėjo progos pats susipažinti su Maž. Lietuvos gyvenimu. Koks buvo tuolaikinis krašto socialinis ir kultūrinis stovis, gana gerai paliudija paties Vilhelmo I atsiliepimas. Esą, kokia galėtų būti kalba apie krikščionybę, jei 70 - 90 kaimų teturi vieną bažnyčią, jeigu gyventojai į bažnyčią turi keliauti apie 5 mylias kelio. O mokyklų reikalai, esą, dar katastrofiškesni. Bažnyčios ir mokyklų reformos reikalai, karaliui atrodė, geriausiai pavestini H. Lysijui, kuris, stovėdamas Coli. Fred. priešaky, pasižymėjo energija ir sumanumu.
Tokiu būdu karalius 1718 m. raštu pavedė Lysijui ištirti M. Lietuvos bažnyčių ir mokyklų padėtį. Tais pačiais metais, atlikęs dar vieną kelionę po M. Lietuvą, Lysijus įteikė karaliui gana smulkmenišką pranešimą. Jieškodamas blogio ir negerovių priežasčių, Lysijus pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad dvasiškiai lietuvių kalbos nemoka. "Kaip gali kunigas tinkamai tarnauti savo parapijai, jei jo pamokslai neprityrusių vertėjų būna nevykusiai išversti. Kaip gali jis rūpintis sielos išganymu, jei nesupranta tikinčiojo išpažinties." (Bormann, EDP, 109 p.).
Lysijus, gavęs iš karaliaus įgaliojimus, šį reikalą pradėjo tvarkyti iš pagrindų. Turėdamas galvoj mokyklas ir jų lankymą, patarė karaliui tuo reikalu išleisti potvarkį. 1718 m. pasirodė Vilhelmo I generalinis ediktas, liečiąs naujų mokyklų steigimą ir privalomą jų lankymą. Lysijaus sugesti j onuotas karalius pareikalavo, kad prie Karaliaučiaus universiteto būtų į-steigtas lietuvių kalbos seminaras. Keletą metų vėliau tai ir buvo padaryta su papildoma galimybe septyniolikai - dvidešimčiai lietuviškai mokančių studentų ir norinčių studijuoti teologiją nemokamai naudotis universiteto išlaikomu bendrabučiu.
Tais pačiais metais karalius pavedė Lysijui paruošti du Liuterio katekizmo vertimus į lietuvių kalbą: mažesnį - tikinčiųjų reikalams, didesnį - mokyklų ir kunigų reikalui. Kad Lysijus buvo susirūpinęs gero vertimo parengimu, liudija jo dėtos pastangos. Į patį vertimo darbą įtraukė visą eilę lietuviškai mokančių kunigų. Pats LysijusK. Donelaičio laikų Mažosios Lietuvos žemėlapis. "Lithuania Borussi-ca" (Prūsų Lietuva) išleistas Nurnberge 1735 m. ryšium su salcbur-giečių kolonizacija. Po kartušu esąs miesto planas turi paaiškinimą - "Plan von der in Litauen neu ange-legten Stadt Gumbinnen" (Planas Lietuvoje naujai pastatyto Gumbinės miesto). Tolminkiemis yra 18 km j šiaurės rytus nuo Geldupės. žemėlapyje tuoj j šiaurę už girios, kuri matyti j vakarus nuo Vystyčio ežero. (Nuotrauka pagal originalą dr. P. Rėklaičio archyve).lietuvių kalbos bent pakankamai gerai nemokėjo. Jam labiausiai rūpėjo, kad tas katekizmas būtų lietuvių kunigų visuotinai priimtas. Tai turėdamas galvoj, Tilžėje sušaukė lietuviškai mokančių kunigų pasitarimą. Iš dalyvavusių 62 kunigų 58 pritarė Lysijaus paruoštam katekizmui.
Bevažinėdamas po M. Lietuvą, Lysijus gerai susipažino su kunigų gyvenimu bei jų problemomis. Suprantama, kad Lysijui rūpinantis religiniu bei moraliniu krašto gyvenimu, negalėjo neužkliūti asmeniškas kunigų gyvenimas, kuris kartais visai nesiderino su pastoraciniu darbu. Todėl nenuostabu, kad Lysijus iš dvasiški jos pusės susilaukė daugiau priekaištų, negu kad jis tikėjosi. Bet svarbiausią akstiną pasipriešinti Lysijui ir jo reformoms padarė vadinamasis Lysijaus germanizacijos planas.
Lysijaus Germanizacijos Planas ir Pasipriešinimas Jam
Iki šiol Lysijus, pasirodęs kaip M. Lietuvos kultūrinio gyvenimo reformuotojas ir kėlėjas, pasirodęs kaip vienas iš tautinio lietuvių reikalo puoselėtojų, staiga išėjo į viešumą su aiškiu germanizacijos planu. Dabar jam pasirodė, kad tas bažnytinės literatūros lietuvių kalba gaminimas ir apskritai visa toji lietuviška akcija yra nerimta ir klaidinga, į ją žiūrint iš praktiško požiūrio.
Lysijus lyg ir prisipažino, kad buvo padaryta klaida, rūpinantis lietuvių tautiniais reikalais. Anot Lysijaus, reikėjo, keliant krašto ekonominį ir kultūrinį lygį. rūpintis, kad jaunimas išmoktų vokiečių kalbos. Esą, visai neapsimoka dėti pastangų lietuviškų knygų spausdinimui, norint, kad tas reikalas neneštų nuostolio, nes protestantinė Lietuva esanti maža šalis, kur knygų, neišskiriant nei Biblijos, gali būti išplatinama tik labai mažas skaičius. Tačiau, dėstė Lysijus, jei protestantai lietuviai išmoktų vokiškai, knygos galėtų būti parūpinamos labai žema kaina. Pagal Lysi jų, tas reikalas (lietuvių germanizacija) būtų savaime susitvarkęs, jei tik tam nebūtų buvę daroma priešingų pastangų (atseit nebūtų puoselėjamas lietuvių kalbos mokymas). Ir esą, jei ne visa tai, "visoj Lietuvoj būtų buvę sakomi pamokslai vokiečių kalba" (W. Bormann, EDP, 111 p.).
Toks ryškus germanizacijos plano išdėstymas susilaukė iš lietuvių kunigų griežto pasmerkimo. Todėl konsistorija su garsiu teologu J. Kvantu (vok. Quandt, 1687 - 1772) priešaky, išėjusi į kovą prieš tą germanizacijos planą, susilaukė didelio pritarimo lietuvių kunigų tarpe. Tas pritarimas, atrodo, nekilo dėl tautinių lietuvių interesų pažeidimo, bet greičiau dėl Lysijaus per didelio aktyvumo, per didelio domėjimosi asmeniniais kunigų interesais. Didelei daliai kunigų tas energingas reformų šalininkas buvo įerisęs ir įsipykęs. Todėl nenuostabu, kad prie tos Kvanto vadovaujamos opozicijos prisidėjo didelė dalis jaunesnių kunigų kovoti ne tik prieš Lysijaus germanizacijos planą, bet ir prieš pietistinių tendencijų įsigalėjimą provincijoje.
Toje veikloje labiausiai išryškėjo šilų parapijos kunigas Gabrielius Engelis (vok. Engei, 1665 - 1761). Jis buvo gan aktyvus, organizuojant lietuviškas mokyklas, ir labai stropiai prisidėjo perredaguojant 1720 m. Lysijaus katekizmą.
Nepavykus germanizacijos planui ir susikūrus aktyviai opozicijai, pietizmas prarado dalį populiarumo ir turėjo sustoti, nespėjęs įsigalėti provincijoj. Ir, anot W. Bormano, "pažeistas lietuvio tautinis jausmas nugalėjo pietistus" (W. Bormann, EDP, 111 p.).
Lysijus dėl to neteko pasitikėjimo pas karalių, o M. Lietuvos bažnyčių ir mokyklų reforma atiteko Karaliaučiaus generaliniam superintendantui J. J. Kvantui, kuris, nutolęs nuo germanizacijos idėjų ir turėdamas pas karalių pasitikėjimo, su pasisekimu tvarkė ir reformavo M. Lietuvos bažnyčią. Skaitydamasis su gyva pietistine opozicija, jis tą darbą dirbo bešališkai, nevengdamas tuo reikalu tartis su lietuviais kunigais.
Frazės Reikšmė Šiandien
Šiandien frazė "Duok Dieve, kad tavo laikai būtų lengvesni už mano" išlieka aktuali. Ji primena mums apie praeities kartų išgyvenimus ir skatina siekti geresnės ateities savo vaikams ir anūkams. Tai palinkėjimas, kuris vienija kartas ir įkvepia kurti teisingesnį ir humaniškesnį pasaulį.
Tomas Kempietis Kristaus Sekimas
Ką gi, Viešpatie, aš „neturiu“. Man stinga daug ko: turiu galvoje būtiniau¬sius dalykus. Tarkim, neturiu pinigų nupirkti sūnui vadovėlius, o jis taip noriai mokosi. Neturiu galimybių suteikti jam patogų būstą. Tu žinai mano nerimą. Mano troškimus ir baimes. Pyktį… Ir žinai: kad „būtum“, visų pirma reikia turėti, kas būtiniausia, nes sukūrei mane pažeidžiamą šalčio, troškulio ir alkio. Ir kol šaltis, alkis ir troškulys laikys mane po savo padu, nebus vietos niekam kitam, nes tik šventieji - aukštesniosios būtybės, išrinktieji - geba sielos poreikius iškelti aukščiau kūniškųjų. Todėl nesmerk manęs, Viešpatie, jei melsiu Tave, kad „turėčiau“ truputį daugiau. Tiek, kiek reikia. Taip man bus lengviau Tau dėkoti.