Jašiūnų dvaras - tai reikšmingas Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo objektas, menantis įvairius istorinius laikotarpius ir garsias gimines. Šis dvaras buvo ne tik svarbus administracinis ir ekonominis centras, bet ir intelektualinės traukos vieta, kurioje susipynė įvairių kultūrų ir idėjų įtakos. Šiame straipsnyje apžvelgsime Jašiūnų dvaro istoriją nuo XIV amžiaus iki šių dienų, jo savininkus, architektūrą ir kultūrinę reikšmę.
Jašiūnų Apylinkių Istorija
Jašiūnų vietovės apylinkės minimos nuo XIV a. kryžiuočių kronikose: tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų, keliaujant iš Vilniaus link Merkio - Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Tiesa, Radvilos čia buvo ne vieni.
Jau XVI a. I pusėje netoliese dvarus turėjo Šemetos, Jurašai, Kušliai, Bartoševičiai, Agripai, Talačkai, Alkenavičiai ir kiti bajorai. Tačiau Radvilos stiebėsi užvaldyti žaliava turtingą vietovę. Iš medienos buvo išgaunama rūda. Taip ir kilo iki dabar mus pasiekęs Rūdninkų girios pavadinimas. Mažne per šimtmetį Radvilos susipirko beveik visas apylinkių žemes.
Pavyzdžiui, 1561 m. savo dvarelį prie Merkio Bartoševičiai pardavė Mikalojui Radvilai Rudajam (1512 - 1584). Netrukus taip pasielgė ir Kločkai. Amžiaus pabaigoje „pasidavė“ ir Šemetos bei Jurašai - valdą nupirko Kristupas Radvila Perkūnas (1547 - 1603). Susiformavo milžiniškas ir turtingas Jašiūnų dvaras.
Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 - 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 - 1669). Po rusų kariuomenės plėšikiškų žygių, 1666 metais buvo surašytas dvaro inventorius: „Rūmai - baltos spalvos troba, kurios rąstai viduje kirviu išskaptuoti. Trigubi stikliniai langai. Didelis kvadrato formos rąstų sandėlis; prieangis ir šlaitinis stogas dengtas pjautinėmis lentomis. Visas statinių kompleksas aptvertas pinučių tvora; joje auga ir dvi sodinukų eilės: aukšta ir žemesnė.“ Minima ir dvarvietės karčema.
XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 - 1695). Ji garsėjo pomėgiu lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė.
Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 - 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos. Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 - 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 - 1790). Tuo metu dvaras gyveno ne geriausius laikus.
1788 metų inventoriaus apraše atsiveria štai toks vaizdas: atvažiuojančius nuo miestelio pasitikdavo senas, daug kartų remontuotas tiltas per Merkį, o už ant dviejų stulpų pritvirtinti ir bėgūnais stumdomi vartai, uždengti stogu. Dešinėje pusėje - virš šaltinio įrengtas šulinys, dengtas žuvies formos dėže. Oficina, skirta svečiams priimti, buvo dviejų dalių: naujos ir senos statybos. Dalis stogo pataisyta, o dalis naujai uždengta. Dešimt gyvenamųjų kambarių turėjo storlentėmis dengtas grindis ir ne kartą medžiu lopytas lubas. Viduje, ypač patalpų kampuose, stovėjo mūrinės baltos spalvos krosnys patalpoms šildyti. Be rūmų dar stovėjo gyvenamasis ekonomo namas, pieninė, arklidė, tvartas jaučiams, sandėlis, kluonas, ledainė, spirito varykla.
Toliau nuo įvažiavimo vartų, prie Merkio, želdiniams drėkinti buvo naujai iškasta kūdra, į kurią vanduo patekdavo iš šaltinių ir Merkio, toliau vanduo nedideliais kanalais keliaudavo į parko gilumą. Merkiu buvo „plukdomi į Nemuną sieliai, o žvejai traukė dideles žuvis, daugiausia marguosius upėtakius“. Kitas reikšmingas dvarvietės statinys - didelė medinė karčema, aplink kurią buvo išgrįsta aikštė. Joje ir patalpose po stogu galėjo tilpti du šimtai arklių ir vežimų.
Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tad Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 - 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą. XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 - 1823).
Balinskių Intelektualinis Palikimas
1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 - 1819), ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų. Balinskių giminės valdomas Jašiūnų dvaras žibėjo pirmiausia kaip intelektualinės traukos centras, glaudžiai susijęs su Vilniaus universiteto profesūra. Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų romantikų.
Jis parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. 1818 m. baigė Vilniaus universitetą. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński“. Taip pat jis priklausė Šubravcų draugijai, kuri satyrinio laikraščio „Gatvės žinios“ pagalba išjuokė tamsuolius ir skelbė pažangos idėjas.
Reikšmingu įvykiu dvaro istorijoje tapo M. Balinskio vedybos (1820 m.) su Sofija Sniadeckyte. Nuo tada Jašiūnuose apsigyveno intelektualų Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1756-1830) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o įžymusis brolis Jonas Sniadeckis - astronomas, matematikas ir Vilniaus universiteto rektorius.
Būtent rektoriavimo kadenciją baigęs Jonas Sniadeckis ir ėmėsi naujo Jašiūnų dvaro statybos. Dvaro pastatą projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 - 1860). Šis architektas taip pat restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos aulą, pastatė universiteto anatomikumą, vaistinę, prezidentūros rūmus, Tuskulėnų dvarą.
Darbai truko ketverius metus (1824 - 1828 m.), kadangi J. Sniadeckis buvo nevedęs ir palikuonių neturėjo, tad statinys po jo mirties turėjo atitekti dvarvietės savininkams brolio dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui. Dviaukščiai vėlyvojo klasicizmo rūmai su dorėninių kolonų portiku puošia Merkio slėnį ir Jašiūnų apylinkes. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Pakankamai puošnus ir rūmų vidus: platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį rūmų aukštą, daugumoje patalpų - veidrodiniai skliautai, erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžių raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti plafonai, angokraščiai, frizai. Daugelis puošybos elementų sukurti jau XIX a. II pusėje. Rūmai buvo laikomi vienu iš gražiausių architektūros paminklų visame Vilniaus krašte.
XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, poetas Antanas Odyniecas, biologas S. B. Jundzila, Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Bžostovskis, medikas Juzefas Mianovskis ir daug kitų įžymių žmonių. Jašiūnuose kurį laiką gyveno ir garsusis poetas Julius Slovackis (1809 - 1849). Jašiūnų metų išgyvenimai atsispindi jo poemose: „Kordianas“, „Beniovskis“, „Kelionė į šventąją žemę“.
Pažymėtina, kad savo kūrybos pradžioje J. Slovackis vieno rašinio siužetu pasirinko Lietuvos karalių Mindaugą. Visi šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Jie tarsi iš naujo atrado ir savo veikaluose naujai perpasakojo daugelį legendų apie Lietuvą. Ši lenkų - Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje.
Natūralu, kad Abiejų Respublikų nepriklausomybės atgaivinimo tikslą puoselėję Jašiūnų intelektualai neliko nuošalyje ir nuo didžiųjų XIX amžiaus sukilimų. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. Pats M. Balinskis už bendrininkavimą su sukilėliais buvo suimtas (1831 m.), tačiau nuteistas nebuvo.
Deja, kartu su M. Balinskio mirtimi (1864m.) apmirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. Tačiau Balinskių šeima dvarą išlaikė iki 1939 m., Balinskiai iš čia pasitraukė tą pačią 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją dieną, kai į Jašiūnus įžengė SSRS Raudonoji armija.
Dvaro Sunykimas Ir Atgimimas
Pats dvaras sovietinių karių, taip pat ir apylinkėse gyvenusių prasčiokų buvo smarkiai nuniokotas: ištampyti baldai, meno kūriniai, išgrobstyta Jono Sniadeckio bibliotekos dalis (kuri dar buvo neišvežta į Lenkiją). Vilniaus universiteto Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę. Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, - valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.
Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti iš apylinkių suvarytus žydus (575 žmonės). 1941-ųjų rugsėjo pradžioje trims savaitėms dvaras virto getu. Netrukus visi Jašiūnuose saugomi žydai buvo sušaudyti už kelių kilometrų nuo dvaro. Vėliau dvare kūrėsi kas netingėjo - butai, kultūros namai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka.
Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko ūkio direkcijai. Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.
Ir tik 2015 metais po kruopščios restauracijos Jašiūnų dvaras ir vėl suspindo visa savo grožybe. Atrodo, kad čia pat kapinaitėse palaidotų garsiųjų Jašiūnų puoselėtojų Mykolo ir Sofijos Balinskių, taip pat ir Jono Sniadeckio dvasia tvirtai saugo šios vietos paveldą. Šiandien šis Šalčininkų kraštas perlas, remiamas vietinių šviesuolių ir istorinių svetingumo, tradicijų vedinas, ir vėl kviečia gausius svečius įstabiam Lietuvos kultūros paveldo atradimui.
Šalčininkų Rajono Lankytinos Vietos
- Vilkyškių dvaro sodyba. Šalčininkų rajone, kairiajame Merkio upės krante yra Vilkyškių dvaro sodybos fragmentai. Tarp didingų liepų alėjų dominuoja jaukūs mediniai istorizmo stiliaus rūmai. Nėra žinoma tiksli rūmų pastatymo data, bet spėjama, jog jie galėjo iškilti 1847 m. bajorų Dmochovskių iniciatyva.
- Merkinės dvaro sodybos, vad. Paulavos respublika, liekanos. 1767 metais Aukštupio Merkinės dvarą su aplink buvusiais kaimais, kuriuose nepriteklių kentė nuskurdę valstiečiai, nusipirko jaunas, Romoje mokslus pabaigęs kunigas, Abiejų Tautų Respublikos raštininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Kunigas ryžosi įgyvendinti unikalų ATR analogų neturėjusį socialinį eksperimentą - 1769 m. savo valdose įkūrė respubliką, kurią pavadino savo vardu - Paulavos respublika.
- Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė-vartai yra seniausia ir pati vertingiausia bažnyčia Šalčininkų rajone. 1770 m. LDK raštininkas ir Kernavės seniūnas Mykolas Skarbek-Važinskis fundavo bažnyčios pastatymą savo šventojo globėjo garbei. Prie bažnyčios buvo įkurtas senosios regulos karmelitų vienuolynas.
- Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Tai yra archajiškos vietos, kuriose net reljefas skiriasi nuo likusios Lietuvos - lėkštos kalvos, nėra natūralių ežerų, kadangi šios teritorijos nepasiekė paskutinis apledėjimas. Čia dar gyvena žmonių, šnekančių nepaprastai gražia dzūkų šnekta. Poškonių kaime įsikūrusi parko kultūros ir gamtos paveldo vertybes puoselėjanti Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija, reziduojanti mediniame buvusios mokyklos pastate.
V. K. Jonyno Galerija Druskininkuose
V. K. Druskininkų miesto centrinėje dalyje, jaukiame gamtos prieglobstyje 1989 metais pastatyta Vytauto Kazimiero Jonyno galerija (architektas A. Kančas), lankytojams duris atvėrusi 1993 m. lapkričio 4 dieną. Joje eksponuojama išskirtinio talento grafiko, tapytojo, skulptoriaus, vitražisto V. K. Jonyno (1907-1997) visų kūrybos laikotarpių darbai: piešiniai, medžio raižiniai, litografijos, knygų iliustracijos, pašto ženklai, tapyba, skulptūra bei gausi dokumentinė medžiaga apie profesoriaus sukurtus interjerus, monumentaliąją dailę bažnyčioms.
Iki pat mirties dailininkas V. K. Jonynas, po daugiau kaip keturis dešimtmečius trukusios priverstinės emigracijos, galerijoje leisdavo vasaras, bendraudavo su lankytojais, komentuodavo savo kūrybą. Vytautas Kazimieras Jonynas gimė 1907 m. kovo 16 d. Alytaus apskrityje. Vidurinį išsilavinimą įgijo Kudirkos Naumiesčio ir Kauno gimnazijose, 1923-1929 m. mokėsi Lietuvos meno mokykloje Kaune.
1931 m. išvyko į Paryžių tęsti studijų. Baigęs dvi aukštąsias mokyklas (vienoje įgyja medžio raižinių ir knygos meno specialybę, kitoje - medžio skulptūros ir baldų konstravimo) ir surengęs personalinę parodą, 1935 m. sugrįžta į Kauną, dalyvauja jaunųjų dailininkų grupės „Ars“ veikloje, dėsto Kauno meno mokykloje, vėliau - Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius.
1944 m. dailininkas pasitraukia į Vokietiją. 1946 m. geram pažįstamam R. Šmitleinui padedant, V. K. Jonynas įkuria Freiburgo meno mokyklą. 1951 m. V. K. Jonynas išvyko į Jungtines Valstijas.
V. K. Jonynas paliko ženklų pėdsaką pasaulinėje meno arenoje. Prancūzams apie V. K. Jonyno veiklą primena medžio raižinių iliustracijos Prospero Mérimée „Lokiui”, vokiečiams - unikalūs pašto ženklai, iliustracijos J. W. Goethe’s knygoms „Jaunojo Verterio kančios” ir „Mainco apgulimas”, generolo F. Koenigo portretas, Vatikanui ir pasaulio katalikams - Jonyno apipavidalintas Vatikano paviljonas pasaulinėje Niujorko parodoje ir Šv. Petro bazilikos lietuvių kankinių koplyčia Romoje, vitražais ir mozaikomis dekoruotos bažnyčios JAV.
Du aukso medaliai Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937), Taupomųjų kasų premija (1940) už K. Donelaičio „Metų“ iliustracijas, Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1945), LDK Gedimino III laipsnio ordinas (1993) - tai tik dalis garbingų apdovanojimų. Gebėjimas toli nuo tėvynės įkurti Dailės ir amatų mokyklą École des Arts et Métiers Freiburge, sutelkusią tautiečius menininkus - ypač reikšmingas faktas.
V. K. Jonyno galerijoje greta pagrindinės ekspozicijos didžiojoje salėje (80 kv. m.) rengiamos ir keičiamos dailės kūrinių parodos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų, privačių kolekcijų, pristatomos šiuolaikinės tapytojų, grafikų, tekstilininkų, skulptorių parodos.
Galerijoje taip pat vykdomos Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos V. K. Jonyno dailės skyriaus diplomantų baigiamųjų darbų parodos. Organizuojami tradiciniai renginiai - V. K. Jonyno gimimo metinių minėjimai, susitikimai su dailininkais, knygų pristatymai, paskaitos apie meną, etnokultūriniai vakarai.
Išvados
Jašiūnų dvaras - tai svarbus Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo objektas, kuris per savo ilgą istoriją patyrė įvairių laikotarpių ir savininkų įtaką. Nuo Radvilų giminės iki Balinskių intelektualinio palikimo, šis dvaras buvo ne tik administracinis ir ekonominis centras, bet ir kultūros židinys, kuriame susipynė įvairių kultūrų ir idėjų įtakos. Šiandien, po kruopščios restauracijos, Jašiūnų dvaras vėl kviečia lankytojus atrasti įstabų Lietuvos kultūros paveldą ir pajusti šios vietos istorijos dvasią.