Lietuvos istorija XVIII amžiuje buvo paženklinta svarbių politinių ir kultūrinių įvykių, kurie turėjo didelės įtakos šalies raidai. Vienas iš tokių įvykių buvo Edukacinės komisijos įkūrimas 1773 metais, kuris susijęs su jėzuitų ordino uždarymu ir jų turto valdymu.
I. Politinė Padėtis Prieš Edukacinės Komisijos Įkūrimą
Anksčiau Rusija vis dėjosi bajorijos laisvių gynėja ir, kišdamasi į Respublikos reikalus, sakėsi ginanti jos laisvę.
Tačiau, dar nepasibaigus 1768 m. Seimui, dalis Lenkų bajorijos, susirinkusi Baro miestelyje, susimatė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves.
Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą.
Konfederatai, nors dauguma buvo karaliaus priešai, tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoją.
Karalius buvo įsitikinęs, kad su rusais kovoti neįmanoma, kad tegalima daryti tai, ką jie leidžia.
Todėl jis, pasitaręs su senatu, pradėjo su konfederatais derybas, o kartu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę.
Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos, vadai persikėlė į užsienį, bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai.
Be to, konfederatams pasisekė gauti paramos : tuo tarpu Rusijai paskelbė karą Turkija, konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija, juos palaikė ir Austrija.
Žodžiu, jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai.
Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui vadovauti karininkų; jų vyriausiasis buvo vėliau, Prancūzų revoliucijos metu, labai pasižymėjęs generolas Diumurjė (Dumouriez).
Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m.) įvyko dėl Turkijai nesisekančio karo su Rusija: Rusija užėmė Moldaviją su Valakija.
Tuo būdu 1772 m. Rugpjūčio 5 d. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas.
Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro.
Austrija užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija - Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę.
Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvila, kuris prisidėjo prie Baro konfederacijos, bet neilgai laikęsis Lietuvoje, vėl išvyko į užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija.
II. Padalinimo Patvirtinimas ir Valstybės Perorganizavimas (1773-1775 m.)
Rusijai, Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus, reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika.
Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį.
Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo, ką veikti.
Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjungininkų kitose valstybėse ir gintis, tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą.
Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės, ir į seimą prilindo daugiausia visokių papirktų atstovų; doresnieji bajorai seimo šalinosi.
Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas buvo sukonfederuotas, nes buvo bijomasi, kad kas nors jo neišardytų.
Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas.
Kad darbas lengviau eitų, visas seimas nedirbo: visus reikalus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija, o seimas, protarpiais susirinkdamas, tik patvirtindavo jos priimtus įstatymus.
Šitaip buvo patvirtintas padalinimas, perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos, neliečiamybės garantija pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms.
Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo.
Todėl šitam padalinamajam seime kilo reikalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti.
Karalius ir dabar nusileido Kotrynai; kaip malonę, gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko.
Buvo patvirtintos 1768 m. vad. kardinalinės teisės, kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos sąjungininkės.
Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 35.000 (nuo 1717 m. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24.000 kariuomenės).
Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje.
Todėl ji nusprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią, kuri geriau valdytų ir kartu varžytų karalių, neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti.
Šitoks organas turėjo būti Nuolatinė Taryba.
Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje, prižiūrėti jos narių parinkimą, o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą.
Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta.
Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje, nes jis stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą.
Vis dėlto per kelioliką savo veikimo metų Taryba daug ką padarė.
Nuolatinė taryba susidėjo iš 18 senatorių ir 18 atstovų; 2/3 jų turėjo būti lenkai ir 1/3 lietuviai.
Kiekvienas ordinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos narių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo.
Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus)- karo, iždo, užsienio, policijos, arba administracijos, ir teisingumo.
Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus; valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdo pareigas turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų.
Bet vis dėlto,tai karaliui blogu neišėjo. Jis pamažu paėmė Tarybą į savo įtaką, o svarbiausia, kad,įvedus Nuolatinę Tarybą, ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių.
Kaip ir anksčiau, karalius stengėsi visą laiką veikti, taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus norų.
III. Edukacinės Komisijos Įkūrimas ir Jėzuitų Turto Valdymas (1773 m.)
Kaip tik tuo metu, kai susirinko 1773 m. seimas, atėjo popiežiaus bulė, kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną.
Tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj dauguma mokyklų, o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos.
Todėl tuojau kilo klausimas, ką daryti su liekančiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas.
Buvo nutarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją Edukacinę Komisiją, kuri rūpintųsi mokyklomis.
Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas.
Taip pat jai buvo pavesta visų kitų mokyklų priežiūra.
Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu, vadovėliais ir pinigų sunaudojimu.
Visi buvusieji jėzuitų dvarai, seimo nutarimu, buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 41/2% nuo įkainotos dvaro vertės.
Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Lenkijoje buvo sudaryta po atskirą Dalomąją Komisiją.
Pinigai, gaunami iš Lietuvoje, buvusių jėzuitų dvarų, pirmučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams.
Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau, negu Lenkijoj, tai ir pajamų Lietuvoje buvo daugiau.
Lenkijos mokykloms savų pajamų nepakankant, joms būdavo pridedama dalis Lietuvos pajamų.
Todėl Lietuvos bajorija nuolat pyko ir reikalavo nuo mokyklų atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei, o ne Lenkijos mokykloms.
Edukacinės Komisijos veikla lietuvių tautai buvo aiškiai kenksminga, nes visose mokyklose buvo įvesta lenkų kalba.
Edukacinės komisijos mokykloms parengti vadovėliai taip pat buvo lenkiški.
Naujoji mokyklų sistema. Edukacinė Komisija perorganizavo visą mokyklų tinklą.
Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą, kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. Tokia Vyriausiąja Lietuvos Mokykla buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vilniaus akademija.
Toliau visas kraštas buvo padalintas apygardomis, o šios apygardėlėmis. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4, o apygardėlinių mokyklų su 6 metų kursu buvo 21, tad iš viso buvo 25 mokyklos.
Be tų, pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų mokyklų, dar buvo likusių ir tebeveikė nemaža vienuolynų mokyklų; tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų.
Stanislovas Augustas, renkamas karalium pasižadėjęs, netrukus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje.
Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais.
Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo 1/3 lėšų, todėl Lietuvos bajorija buvo nepatenkinta ir nuolat reikalavo, kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vilniuje.
Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams.
Be to, dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine.
Jėzuitų turtai, ypač Lietuvoje, buvo nepaprastai dideli.
Visus jų turtus surašius, pasirodė, kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522.847, o Lenkijoje - 383.819 auksinų.
Be to, jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų; Lietuvoje jų buvo išskolinta 2.438.339, o Lenkijoje net 4.753.877 auks.
Greit pasirodė, kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį - dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems, o pinigus tiesiog vagia.
IV. Nuolatinės Tarybos Reikšmė Lietuvai
Nuolatinė Taryba gyvavo 14 metų (iki 1789 m.).
Ji turėjo didelę reikšmę Lietuvai.
Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo visiškai atskiros valstybės, kurios turėjo visiškai atskirai organizuotą savo valdžią.
Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą, kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai.
Tiesa, Nuolatinė Taryba nė vienoje valstybėje nieko nevaldė; ji tik prižiūrėjo atskirų valstybinių valdžių veikimą, t.y. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises.
Bet jau tas vienas dalykas, kad Taryboje buvo net 2/3 lenkų ir tik 1/3 lietuvių, rodo, kad joje visada daugiau galėjo lenkai, ir, jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką, jie būtų galėję kliudyti.
Be to, daug reiškė pats faktas, kad Nuolatinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais, kad tiek lenkai, tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą, kaip į savą valdžios organą, kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams prisigerinti.
Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti, kai ėjo didžiausios jų varžytinės dėl valdžios, karalių Saksų laikais.
Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas, nepaisydami, kad nepriklauso tai pačiai valstybei; buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą.
Stanislovo Augusto laikais ponų varžytinės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo, nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė diktuoti savo politiką.
Tačiau tuo pat metu ne tik didikus, bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai.
Pirmiausia, visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konferencijai net Lenkijoje vadovavo lietuvis Radvila).
Be to, Baro konferencijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su rusų priespauda.
Visa tai, žinoma, ją dar labiau artino.
Vienodos abiem valstybėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum.
Be Nuolatinės Tarybos, kaip tik to pat padalinamojo seimo metu, buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai organas.
V. Pašiaušės Jėzuitų Kolegija
XVII-XVIII amžiuje Pašiaušės jėzuitų kolegija buvo viena turtingiausių kolegijų to meto Lietuvoje. Kolegijoje veikė sintaksės ir poetikos, vėliau atidaryta ir retorikos klasė. Jaunimas čia mokėsi lotynų ir lenkų kalbų, skaitymo, rašymo, skaičiavimo, gramatikos, sintaksės, literatūros, geografijos, istorijos, muzikos, logikos. Šalia kolegijos veikė Pašiaušės jėzuitų vienuolynas ir bažnyčia. Panaikinus jėzuitų ordiną, kolegiją perėmė Edukacinė komisija, tačiau aukštoji mokykla nebuvo įkurta, o pastatai pradėjo nykti.
Šiandien Pašiaušėje iniciatyvos grupė įamžino kolegijos atminimą paminkliniu akmeniu, tačiau buvusios bažnyčios rūsiai vis dar laukia sutvarkymo.
VI. Edukacinės Komisijos Veikla ir Pasekmės
Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj, kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos, jei žmonės, kurie stovėjo prie to darbo, būtų buvę sąžiningesni. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur, kur tik prikišdavo savo pirštus, pasipelnyti.
Iš žmonių, kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis, žymiausias buvo vicekancleris Jokimas Chreptavičius. Tai šviesiausioji XVIII amž. pabaigos Lietuvos asmenybė, - žmogus morališkai nesusiteršęs, doras, teisingas, darbštus, nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. Edukacinės Komisijos įkūrimas buvo jo sumanymas.
Netvarkingai gyvendamas, vyskupas Masalskis pritrūkdavo pinigų, ir sunaudojo savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Po kelerių metų padaryta revizija atidengė 300.000 auksinų išeikvojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai, tačiau už viską teko jam atsakyti). Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos.
Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj, kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos, jei žmonės, kurie stovėjo prie to darbo, būtų buvę sąžiningesni. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur, kur tik prikišdavo savo pirštus, pasipelnyti.
VII. Socialinis Lietuvos Gyvenimas XVIII a.
Stanislovo Augusto laikais valstybės gyvenime pradėjo rodytis gerėjimo žymių - buvo padaryta reformų.
Iš Vakarų atėjusios šviečiamosios literatūros įtakoj, o ypačiai po mokyklų reformos, visuomenės švietimas pakilo.
Atsirado net laikraščių; buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėjamųjų ir reformų siūlomųjų raštų.
Pakilo net ekonominis gyvenimas.
Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesirūpino, tik spaudė, kad jie sumokėtų daugiau mokesčių.
Miestai buvo net dar labiau suvaržyti.
1768 m. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai, o 1776 m. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes.
Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai, kaip ir valstiečiai. Jie tik tuo tesiskyrė nuo valstiečių, kad nėjo baudžiavos, o mokėjo mokesčius.
Valstiečiai dar labiau skurdo.
Blogiausia, kad jie visiškai neturėjo jokių teisių.
Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje, ir ponas juos išnaudojo, kiek tik galėjo.
Apie baudžiavos panaikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti.
Po I padalinimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų kodeksą; darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos ponui - Zamoiskiui. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius.
Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato, kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška, bet ir nenaudinga patiems dvarininkams.
Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius, sau pasilikdami tik žemę.
Ūkis ypatingai buvo sunykęs po didžiojo švedų karo, XVIII amž. pradžioje.
Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius, tiek valdžia, tiek atskiri žmonės.
Daug buvo rūpinamasi kelių ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji.
Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieškeliai - iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko į Voluinę (čia daugiausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis).
Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos.
Bet didžiausias darbas, atliktas šioje srityje, buvo iškastas 71/2 mylių ilgumo kanalas, kuris jungia Ščarą su Jaselda. Tuo būdu Nemunas buvo sujungtas su Dniepru, ir iš Baltijos jūros į Juodąją jau buvo galima patekti vandens keliu.
Pramonės miestuose nebuvo jokios, nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. Dirbtuves steigti pradėjo ne miestiečiai, bet didikai.
Edukacinės Komisijos Pajamos ir Išlaidos
| Šaltinis | Metinės pajamos Lietuvoje (auksinais) | Metinės pajamos Lenkijoje (auksinais) | Išskolintas kapitalas Lietuvoje (auksinais) | Išskolintas kapitalas Lenkijoje (auksinais) |
|---|---|---|---|---|
| Jėzuitų turtas | 522,847 | 383,819 | 2,438,339 | 4,753,877 |
Šaltinis: Edukacinės Komisijos archyvai
Šis straipsnis apžvelgė Edukacinės komisijos įkūrimo aplinkybes, jos veiklą valdant jėzuitų turtą ir įtaką Lietuvos švietimui bei socialiniam gyvenimui XVIII amžiuje. Nors komisija turėjo teigiamų tikslų, jos veikla buvo susijusi su įvairiais iššūkiais ir prieštaravimais, kurie turėjo įtakos Lietuvos istorijai.
Kuo išsiskiria Suomijos švietimo sistema?
