Ekonomisto Kuodžio nuomonė apie renovacijos naudą Lietuvai

Pastatų renovacija, lietuviškai - atnaujinimas, dėl natūralaus jų nusidėvėjimo, yra neišvengiamas ir begalinis procesas. Jis būtinas, norint užtikrinti pastatų funkcionalumą ir saugų naudojimą. Konkrečius reikalavimus pastatų naudojimui ir priežiūrai nustato įstatymai ir kiti teisės aktai, už jų vykdymą atsako pastatų naudotojai ir valdytojai.

Pagrindinis, socialinius santykius reglamentuojantis įstatymas - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato teises ir pareigas butų ir kitų patalpų savininkams valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti jų bendrojo naudojimo objektus. Tam jie privalo steigti bendriją ar sudaryti jungtinės veiklos sutartį, apmokėti išlaidas namui išlaikyti, kaupti lėšas namui atnaujinti.

Suprantama, kad šalies energinio aprūpinimo aplinkybės, globalinės energetikos, klimato kaitos problemos didina viešąjį interesą gyvenamųjų namų ir kitų pastatų renovacijos procese. Siekiama ženkliai sumažinti energijos sąnaudas juose. Vyriausybės į tai reaguoja ir šiai problemai suteikia aukštą prioritetą savo veiklos programose.

Reikia pripažinti, kad Lietuva viena iš pirmųjų iš Rytų Europos valstybių sureagavo į 1992 metų energetinę blokadą ir paskelbė šilto būsto kūrimo idėją, patvirtindama valstybės remiamą programą „Būstas“. Įgyvendinant šią programą buvo sukurtas būsto kreditavimo fondas ir bendradarbiaujant su Pasaulio banku įgyvendintas demonstracinis energijos taupymo būste projektas (renovuota virš 700 daugiabučių namų).

Apibendrinus įgytą patirtį, su Pasaulio banko parama, pasitelkus žinomus pasaulyje ekspertus buvo parengta ir 2004 m. Vyriausybės patvirtinta Lietuvos būsto strategija. Pažymėtina, kad dalis šių priemonių jau įgyvendinta nuosavomis gyventojų lėšomis, savivaldybių, energijos tiekimo įmonių, namų administratorių pastangomis - modernizuota apie 80 procentų šilumos mazgų, pakeista apie 60 procentų langų ir lauko durų, kapitaliai suremontuota apie 30 proc. stogų.

Taigi, galima manyti, kad apie 80 procentų daugiabučių namų yra palietusios vienokios ar kitokios renovacijos priemonės. Tą patvirtina ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos skelbiami duomenys apie šilumos sąnaudų pasiskirstymą daugiabučiuose namuose. Tik 22 procentuose daugiabučių namų šilumos sąnaudos yra didesnės nei minėtos.

Suprantama, kad įgyvendinamos daugiabučių namų atnaujinimo priemonės yra toli gražu nepakankamos. Jos užtikrina tik minimalų namo gyvybinių funkcijų palaikymą. 2004 m. pabaigoje Vyriausybės patvirtintoje Daugiabučių namų modernizavimo programoje buvo siekiama paskatinti daugiabučių namų patalpų savininkus atnaujinti daugiabučius namus, kuriuose jie gyvena, siekiant sumažinti energijos sąnaudas ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Artėjant vienai iš rinkiminių kompanijų, buvo priimtas Vyriausybės sprendimas padidinti valstybės finansinę paramą iki 50 procentų renovacijos kaštų, kompleksinės renovacijos projektams, kurie apima fasadų atnaujinimą, juos apšiltinant. Reikia pripažinti, kad šis sprendimas buvo veiksmingas. Per nepilnus metus buvo parengta virš 730 projektų ir pateikta tiek pat paraiškų valstybės paramai gauti. Tačiau tvirtinant valstybės biudžetą Vyriausybė nesugebėjo užtikrinti reikiamo programos finansavimo ir įsibėgėjantį renovacijos procesą teko stabdyti. Šis eksperimentas parodė, kad toks valstybės finansinės paramos užmojis nesiderina su valstybės biudžeto sandaros ideologija.

Dėl valstybės dalyvavimo daugiabučių namų renovacijoje Laisvosios rinkos instituto ekspertas Ž. Šilėnas pažymėjo, kad „daugiabučių namų renovacijos problema yra tokia rimta ir tikra, kad naivu būtų tikėtis, kad ją išspręs valdžia. Pagrindinis vaidmuo čia turi tekti nuosavybės savininkams - gyventojams. Pirmas geriausias veiksmas būtų netrukdyti gyventojams pilnai disponuoti savo nuosavybe.

Minėtos renovacijos skatinimo programos įgyvendinimą, pristabdė ir pasaulinė finansų krizė. Ryšium su tuo pasikeitusi Lietuvoje veikiančių komercinių bankų kreditavimo politika, Bankai pristabdė daugiabučių namų renovacijos projektų finansavimą, priskirdami juos prie rizikingų. Į komercinius bankus daug vilčių buvo dedama ir kuriant naująjį daugiabučių namų renovacijos finansavimo mechanizmą ir šalies ekonomikos gaivinimo planą.

Įsteigus taip vadinamąjį Kontroliuojantįjį fondą iš ES Struktūrinės paramos ir valstybės lėšų (750 mln. litų), buvo tikimasi, kad komerciniai bankai „įmes“ į jį apie 2 mlrd. litų. To neįvyko. Nepamatuoti lūkesčiai neišsipildė. Viešojoje erdvėje iki šiol dar vis stebimasi kur tie žadėti 3 mlrd. litų ekonomikai.

Taigi pasirašius sutartis su atrinktais komerciniais bankais galima laikyti, kad naujasis daugiabučių namų renovacijos finansavimo mechanizmas paleistas. Belieka daugiabučių namų savininkams imtis veiksmų ir pasinaudoti gera galimybe sutvarkyti ir modernizuoti savo namus nesukaupus tam būtinų nuosavų lėšų (kaip priklausytų pagal nuosavybės valdymo ir naudojimo teisę), juos pasiskolinus labai palankiomis sąlygomis (su fiksuotomis 3-jų procentų metinėmis palūkanomis laikotarpiui iki 20 metų). Be to gauti 15 procentų „premiją“ už pasiektą energijos taupymo rezultatą, bei dalies išlaidų susijusių su projekto parengimu, jo įgyvendinimo administravimu ir statybos techninę priežiūra kompensaciją.

Palyginus aptartą Lietuvos daugiabučių namų renovacijos skatinimo programą su kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių analogiškomis programomis reikėtų pripažinti, kad valstybės paramos ir socialinės apsaugos aspektais ji yra viena patraukliausių. Dėl dalyvavimo programoje jau yra pateikę paraiškas virš penkiasdešimties daugiabučių namų.

Tačiau viešojoje erdvėje pateikiama daug prasimanymų ir skepticizmo apie minėtos programos rengimo ir įgyvendinimo eigą. Dažna viešųjų ryšių rubrika, kad renovacija sustojo, programa patyrė fiasco, kad ji neturi perspektyvos. Tik ką paleidus programos finansavimo mechanizmą jau bandoma skaičiuoti kiek pagal ją renovuota daugiabučių namų.

Gajus yra siekis pritaikyti masinės priverstinės daugiabučių namų renovacijos modelį. Jį ypač propaguoja žinomas ekonomistas R. Kuodis. Jo siūlomas modelis įgijo net bendrinę sąvoką - „Kuodžio modelis“.

Manau, kad „Kuodžio modelis“ neadekvatus realybei. Pirmiausia netikslu, kad masinei renovacijai pakaktų 1 - 2 milijardų litų. Nustačius išeitinį šilumos sąnaudų normatyvą, nereiškia, kad sąskaitos nepadidės. Kintant šilumos kainai didėjimo link, didės ir minėtos sąskaitos. Priešingu atveju nepamatuotai užsitęstų investuotų lėšų grąžinimas.

Suprantama, centralizuotas renovacijos proceso valdymas leistų greičiau įsisavinti turimas lėšas, duoti šiek tiek darbo statybininkams ir padidinti gyventojų užimtumą. Jei minėtam fonde turimas lėšas (750 mln. litų) pavyktų įsisavinti per du metus (greičiau neįmanoma dėl technologinių dėsningumų), būtų sukurta apie 4 - 5 tūkstančius darbo vietų. Bet ne dešimtis tūkstančių kaip teikia R. Kuodis. Jeigu valstybė dar rastų vieną milijardą litų „masinė renovacija“ prasitęstų dar 2 - 3 metus. Taigi per 4 - 5 metus būtų renovuota apie 1800 - 2000 daugiabučių namų (priimant vidutinį investicijos dydį apie vieną mln. litų vienam namui).

Akivaizdu, kad valstybė negalės užtikrinti plataus masto daugiabučių namų renovacijos ilgalaikio finansavimo. Europos šalių, taipogi Lenkijos patirtis parodo, kad sėkmę gyvenamųjų namų renovacijoje gali užtikrinti aktyvus gyventojų dalyvavimas, investuojant į šią sritį nemažas nuosavas lėšas, kurios sukaupiamos tikslinio kaupimo (taupymo) būdu.

Jeigu Lietuvoje butų savininkai sutartų į namo kaupiamąjį fondą kas mėnesį mokėti po 1 Lt/m², tai visumoje per mėnesį susidarytų apie 50 mln. litų (kadangi daugiabučių namų naudingasis plotas yra apie 50 mln. m²), per metus 600 ml. litų, o per dešimt metų 6 mlrd. litų. Suprantama, kad ne visos sukauptos lėšos iškart galės būti įsisavintos.

Vėlgi norėtųsi pacituoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto išreikštą nuomonę šiuo klausimu, kad didžiausią naudą iš daugiabučių modernizacijos gauna būsto savininkai - jie ir turi prisiimti didžiausias išlaidas. Valdžia gali patarti, padėti organizuoti šį procesą, pašalinti trukdžius. Bet valdžia neturi monopolizuoti modernizacijos, versti investuoti į savo turtą, ar juo labiau tam reikalui leisti mokesčių mokėtojų pinigus.

Renovacijos tikslingumas ir „gylis“ turėtų būti susietas su namo vieta, jo perspektyva, regioninės raidos vizija, gyventojų esamomis ir būsimomis pajamomis. Dr. R. Kuodis pažymi, kad renovacijos nauda būtų didesnė nei tik sutaupytos išlaidos šilumai daugiabučių gyventojams - būtų sukurta darbo vietų, sutaupyta energijos, tačiau dauguma skaičiuoja savo tiesiogines išlaidas ir naudą.

Ekonomistas pastebi, kad didžiąja dalimi nedarbas krizės metu augo dėl atleidimų statybų sektoriuje, todėl masinė renovacija galėtų sumažinti nedarbo lygį. R. Kuodžio skaičiavimais, masinei renovacijai pradėti pradžiai užtektų vieno milijardo litų, kurio užtektų renovuoti tūkstančiui namų.

R.Kuodžio teigimu, neracionalu investuoti į mokyklų renovaciją, o po kelerių metų jas uždaryti, nes nebeliks mokinių, į viešųjų centrų, į kuriuos niekas nevaikšto, ir panašių projektų statybą.

Kabėdamas apie viešųjų pirkimų problemas Lietuvoje, R.Kuodis teigė, kad pagrindinė problema yra ne pirkimų skaidrumas, o sprendimų, ką pirkti, priėmimas. Lietuvos politikams žeriant siūlymus dėl kitų metų biudžeto, ekonomistas Raimondas Kuodis sako, kad vyksta „visiškai padrikos diskusijos“, grįstos politika, o ne skaičiais.

Lietuvos banko atstovas skaičiuoja, kad dabar už standartinio 60 kv. m dviejų kambarių buto šildymą kas mėnesį vidutiniškai tenka mokėti maždaug po 375 litus. Per visą šildymo sezoną susidaro 2250 litų suma. Po renovacijos sąskaita teoriškai turėtų sumažėti perpus - iki 1125 litų. Tačiau prie jos reikia dar pridėti mokesčius už paskolą, kuriuos reikės mokėti visus metus, ne tik per šildymo sezoną. Vien 3 proc. palūkanos nuo maždaug 40 tūkst. litų kredito per metus sudarys 1200 litų, be to, pačios paskolos per metus reikėtų sumokėti 2000 litų. Taigi po renovacijos iš viso per metus tektų mokėti 4325 litus, arba 2075 litais daugiau negu prieš ją.

Premjeras Andrius Kubilius vakar buvo priverstas pripažinti, kad renovacija bent iš pradžių neapsimokės, tačiau jis įsitikinęs, kad ilgainiui žmonės turės naudos, nes po 20 metų gyvens atnaujintuose ir šiltuose namuose.

Lietuvos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidentas Juozas Antanaitis, paklaustas, kaip vertina ekonomisto pateiktus skaičiavimus, tikino, kad ekonomistas paėmė "ne tuos skaičius". Pasak jo, renovaciją skatinti yra būtina.

Vienas pagrindinių naujosios renovacijos programos architektų, Finansų ministerijos sekretorius Aloyzas Vitkauskas aiškino, kad R.Kuodžio minėti skaičiai - išpūsti. Esą tikrosios renovacijos išlaidos turėtų būti ne ekonomisto minėti 40 tūkst. litų.

R.Kuodis valdžios oponentams atkerta, kad net jeigu jis perdėjo, ir renovacija dabar vidutiniškai kainuoja apie 20 tūkst. "Perskaičiavus sumą į 20 tūkst. litų, vos išeina "pakišti" naująją sąskaitą po senąja. Lietuvos banko Ekonomikos departamento vadovas siūlo kiek kitokį renovacijos modelį. Pagal jį valstybė finansuotų visas būsto modernizacijos išlaidas, tačiau gyventojai už šilumą mokėtų tiek pat, ir realių išlaidų šildymui ir pateikiamos sąskaitos skirtumas būtų pervedamas į specialų valstybinį fondą, iki gyventojai išsimokės už atliktus darbus.

"DnB Nord" banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis į renovacijos planus žvelgia ne taip optimistiškai. "Statyboms tai būtų nemažas palaikymas. O kiek bankams pliusų - nežinau. Bet, žinoma, naudos ir bankams bus, bet didelės naudos nelabai tikiuosi.

ES paskaičiavo, kad pastatuose suvartoja 45 proc. visos energijos. Aplinkos ministerija mėgsta cituoti Europos Komisijos narį Miguel Arias Cañete, kad energijos vartojimo efektyvinimas pastatuose yra investicija, kuri leis sutaupyti beveik 40 mlrd. eurų ES valstybių biudžeto. Tai, esą, pagerins gyvenimo sąlygas ir sumažins pastatų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Studentams dažnai aiškinu, kuo skiriasi technologas nuo ekonomisto. Pirmasis geriau žino kas įmanoma, antrasis - kas apsimoka. Pasiekti A klasę yra įmanoma, bet ar apsimoka?

Didelė dilema renovuojant daugiabučius yra ar apšiltinti sienas ir kiek? Jau nuo lapkričio 1-osios Aplinkos ministras įveda „A klasės“ laikmetį visiems naujai statomiems pastatams. Vilniuje jau yra atliktas bent vienas seno daugiabučio konvertavimas į A klasę. Klausimas - ar tai apsimoka?

ES teigia, jog ES suvartojamos energijos kilmė iki 75% yra iškastinis kuras. Lietuva yra gana „žalia“ ekonomika - neturime labai daug sunkiosios pramonės, kuriai reikia daug energijos, šalis beveik nenaudoja anglies - taršiausio CO2 požiūriu kuro. ES pastatų energinio naudingumo direktyva 2010/31/ES numato iki 2020 metų padidinti energijos vartojimo efektyvumą 20 %, sumažinti bendrą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 20 % bei skatinti naudoti atsinaujinančių šaltinių energiją (iki 2020-ųjų „žalioji energetika“ turėtų sudaryti 20 % bendro ES suvartojamos energijos kiekio). Iki 2030 m. norima padidinti energinį efektyvumą iki 40 %. Didžiausia svajonė - nulinės energijos pastatai.

Politikams kažkodėl atrodo, kad šios žemės teslos, ar atominės elektrinės yra „nulinės emisijos“ objektai. Ekonomistai gi žiūri į visą objekto gyvavimo ciklą - nuo gamybos (statybos) iki utilizavimo. Dabar pagalvokite kiek nešvarios energijos sunaudojama gaminant hibridinius automobilius ar vien elektra varomus. Taigi, aš kvestionuočiau A klasę, dar kartą - tai neturi būti savitikslis.

Kaip rodo faktinė žmonių elgsena, jie renovacijos nenori. Apie pagrindines priežastis šių eilučių autoriaus buvo kalbėta ne kartą: senyvi ar valstybės remiami žmonės neturi paskatų dalyvauti šiame projekte, kiti bijo imti paskolas, treti yra pasiturintys, ir jiems vis tiek, ar jie moka už šilumą keliais šimtais daugiau, ir t. t. Tai patvirtina ir, tarkim, neseniai paviešinta žurnalo „Veidas“ sociologinė apklausa. Ji rodo, kad dauguma žmonių namo renovuoti nenori ir netiki, kad masinė renovacija artimiausiu metu prasidės, tai yra mano, kad ji vyks kaip ir iki šiol - po keliasdešimt namų per metus.

Bet svarbiausias klausimas, kurį kelia žmonės, yra tas, ar daugiabučio renovacija jiems apsimoka finansiškai, tai yra ar po renovacijos žmonės mokės mažiau nei prieš ją. Šį klausimą ir laikau svarbiausiu, o neigiamas atsakymas į jį ir yra ligšiolinės renovavimo schemos kritikos pagrindas.

Prieš kelerius metus vienoje konferencijoje mano parodyti skaičiavimai atskleidė (apie juos netrukus), kad žmonės iš tikrųjų po renovacijos mokės daugiau mažiau tiek pat, kaip ir be jos, nes sumažėjusias sąskaitas už šildymą atsvers palūkanų mokėjimai ir paskolos grąžinimas. Taip yra visai neatsitiktinai, nes „valstybės remiami 15 proc.“ ir buvo apskaičiuoti taip, kad standartinio buto gyventojas po renovacijos mokėtų ne daugiau nei anksčiau, bet iš esmės tiek pat. Štai kodėl valstybė kompensuoja ne 10, ne 20 proc. ar kokią kitą renovacijos išlaidų dalį.

Tad jei renovacija daugumai žmonių finansiškai iš esmės neapsimoka, kodėl, būdamas ekonomistas, atkakliai teigiu, kad ją vis tik reikia vykdyti, ir masiškai? Ar čia ne loginis prieštaravimas? Prieštaravimo nėra, atsakymas toks - žmonėms ji apsimoka netiesiogiai. Jei žmonės to nesupranta, nes žiūri tik į tiesioginį jų pačių sąnaudų ir naudos balansą, jie priešinsis tokiam projektui. Tai iš esmės ir matome.

Ar gali būti verta nacionaliniu mastu vykdyti projektą, kuris neapsimoka pavieniams visuomenės nariams? Argi ekonomika nėra šių pavienių individų visuma, ir tai, kas galioja mikrolygmeniu, turi galioti ir makrolygmeniu? Ne, ne ir dar kartą ne!

Kaip šis paradoksas gali būti pritaikytas renovacijos atveju? Apie tai neseniai kalbėjau Seimo Ekonomikos komitete ir keliose konferencijose, ekonomisto žvilgsniu įvertindamas neseniai parengtą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, kurios idea fix yra tokia (žr. paveikslėlį): investavus keliasdešimt milijardų litų (kairė svarstyklių pusė), 3-4 mlrd. litų, dabar išleidžiamų importuojamam kurui, „liks Lietuvos ekonomikai“ (dešinė pusė).

Pagal dabartinę LR Vyriausybės schemą standartinis renovuotas dviejų kambarių butas mokės beveik tokią pačią sąskaitą prieš renovaciją ir po jos, todėl, kaip minėjau, finansiniu požiūriu namų ūkis iš esmės abejingas renovacijai. Tačiau yra vienas milžiniškas „bet“ - valstybė makrolygmeniu laimi iš tokios energijos importo (daugiausia dujų) konversijos mokamomis palūkanomis, nes renovacijai išleista suma lieka Lietuvoje ir kuria laikinas darbo vietas. Štai kodėl teigiu, kad tai valstybinės svarbos reikalas.

Įsivaizduokime, kad gyvename racionalių piliečių Lietuvoje. Tarkim, jie visi suvokia, kad finansiškai kiekvienam individualiai renovacija iš esmės neapsimoka, bet supranta, kad ji apsimoka netiesiogiai, - individualiai neapsimokanti renovacija, jei būtų vykdoma, leistų įdarbinti kelias dešimtis tūkstančių tautiečių (daugiausia bedarbių kaimo vyrų, kurie prieš tai dirbo statybų sektoriuje), dėl to pagyvėtų ekonomika, ir net jei esate ne statybininkas, o bandelių kepėjas, jūs laimėsite dėl tokios gyvesnės ekonomikos, ypač nuosmukio metu.

Dėl to nuo pat pradžių ir siūliau renovaciją vykdyti valstybei, nes dabartinės pastangos įtikinti gyventojus primena virvės stūmimą ar bandymą išspausti užkimštą dantų pastos tūbelę. Primenu, kad pagal mano siūlomą schemą valstybės renovavimo fondas finansuotų renovaciją iš Vyriausybės užsienyje išplatintų obligacijų ar Europos Sąjungos lėšomis. Fondas įgautų teisę į sutaupytą šilumą, tai yra gyventojai mokėtų už tiek pat kilovatvalandžių, tarsi jie namo nebūtų renovavę, ir tai darytų tol, kol valstybės investicija atsipirktų (tarkim, keliolika metų). Kaip matome, pagal šią schemą žmonėms nereikia imti jokių paskolų, o bankai joje iš viso nedalyvauja.

Tarkim, valstybė masinės renovacijos pradžiai išleidžia 1 mlrd. litų. Kaip ne kartą minėjau, palūkanos už šią pasiskolintą sumą būtų iš esmės sumokamos iš pinigų, kurie dabar eina dujų tiekėjui (štai kodėl viešai teigiu, kad už renovaciją sumoka „Gazprom“). Investavus tą 1 mlrd. litų, mažiausiai 400 mln. litų tais pačiais metais grįžtų į valstybės biudžetą kaip statybininkų, dalyvaujančių renovacijoje, pajamų mokesčiai, jų sumokėti pridėtinės vertės ir akcizų mokesčiai, mažesnės socialinės paramos išmokos. Taigi, tai yra net 40 proc. grąžos projektas!

Dr. Raimondas Kuodis sako, kad jau senokai siūląs modelį, kuriame ESCO būtų valstybė - t.y. ji būtų tas fondas, kuris investuotas lėšas atgautų iš sutaupytos šilumos. Šiuo atveju galima būtų apsieiti be bankų, kurie, jo nuomone, šioje schemoje visiškai nereikalingi. Ekonomisto nuomone, pas mus veikainčiame modernizavimo procese vis dar neišspręstas gyventojų daugumos pritarimo klausimas. Tai, pasak jo, būtų galima lengvai išspręsti kitaip formuluojant klausimą. Pavyzdžiui, surašius visas pasekmes, kurios lauktų nemodernizavus namo, gyventojų klausti, ar jūs esate prieš renovaciją.

Dr. R. Kuodžio nuomone, šildymo kaina ateityje gali didėti dėl renovacijos (šilumos ūkyje mažės masto ekonomija), bet gali mažėti, jei Lietuva pereis prie biokuro. Kuris veiksnys nusvers, priklauso nuo išorinių sąlygų bei politinių sprendimų. Tačiau vienoks ar kitos renovacijos modelis vis vien mažina kuro naudojimą, tuo pačiu didina vidaus vartojimą.

tags: #ekonomisto #kuodzio #nuomones #apie #renovacijos #nauda