Endriušių Kaimo Sodybos Istorija: Nuo Senovės Iki Šių Dienų

Viešvilės gyvenvietė, įsikūrusi Lietuvos upių tėvo Nemuno ir Viešvilės upelio santakoje, mena gilią senovę. Baltų gentys į šiuos kraštus kėlėsi nuo I tūkstantmečio pradžios iki IX a. Profesoriaus Kazimiero Būgos nuomone, anksčiausiai iš visų baltų atvyko prūsai. Nuo IX a. vakarų baltai pradėjo jungtis į žemių sąjungas, kurių paskirtis buvo apsiginti nuo Nemuno pakrančių gyventojus puldinėjančių vikingų.

Lietuvos žemėlapis su apskritimis

Archeologiniai Tyrinėjimai ir Senovės Gyvenvietės

2001-2004 m. archeologinių kasinėjimų duomenys padėjo atskleisti naują puslapį dar mažai tyrinėtoje Viešvilės apylinkių istorijoje. Jie ne tik patvirtino, bet ir papildė istorikų teiginius apie I tūkstantmetyje prie senojo Nemuno vykusį gyvenimą. 2012 m. archeologinių kasinėjimų Kazikėnuose metu rasti radiniai leidžia spėti, kad čia buvęs senojo geležies amžiaus (800-700 m. pr. Kr.) kapinynas. Naudvaryje tirti kapai, rasti laikinos gyvenvietės titnaginiai radiniai ir smulkūs keramikos fragmentai, datuojami I tūkstantmečiu (400-800 m. pr. Kr.)2. 2006 m. Smalininkų miestelio teritorijoje pradėtas tyrinėti kapinynas, datuojamas I tūkstantmečio IV-VI a.3 Smalininkų kapinyne rasta dirbinių, turinčių bendrų bruožų su randamais Centrinės, Rytų Europos ir Skandinavijos dirbiniais.

Tai rodo, jog ši Nemuno pakrantėje gyvenusi bendruomenė IV a. pab.- V a. nebuvo Europos įvykių nuošalyje. Tęsiant archeologinius tyrinėjimus, atrastas V a. II Viešvilės gyvenvietės kapinynas. 2004 m. Iki XIII a. pradžios tarp Nemuno ir Vyslos prūsų ir jotvingių žemėse nebuvo jokių slavų ar germanų kultūros pėdsakų: nei jų pilių, nei miestų. Archeologinių tyrinėjimų metu Kazikėnuose, Viešvilėje rasta senovės Romos monetų (Faustinos II, 161-175 m. po Kr.). Iš to sprendžiama, kad šiose vietovėse jau nuo senų laikų vyko aktyvus gyvenimas, palaikomi prekybiniai ryšiai.

Knygos "Šiaurės Skalva" pristatymas Smalininkuose

Kryžiuočių Ordino Įtaka

Nuo XIII a. pradžios šiose teritorijose gyvenusias prūsų ir skalvių gentis iš pietų pradėjo puldinėti mozūrai, iš šiaurės - kalavijuočiai. 1231 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas į pagalbą kovai su prūsų gentimis pasikvietė Dobrynės ordiną. Tais pačiais metais Ordinas pirmą kartą persikėlė per Nemuną, per tris dešimtmečius užėmė visą jo žemupį ir susisiekė su Livonijos ordinu, iki to laiko spėjusiu pasistatyti Jurbarko (Georgenburg) ir Klaipėdos (Memmel) pilis. Nors Skalva ir jautė Lietuvos kunigaikščių įtaką, bet prie Lietuvos valstybės prisijungti nespėjo, nes jau 1274-1283 m. šias žemes užgrobė minėti ordinai. 1275 m. atplaukę Nemunu kryžiuočiai užėmė Ragainės ir, kaip spėjama, ant Rambyno kalno stovėjusią skalvių religinio centro Ramigės pilis.

1283 m. kryžiuočiai visiškai įsitvirtino Skalvoje ir pradėjo puldinėti žemaičių gentis, gyvenusias teritorijoje tarp Kuršo ir Nevėžio. XIII a. pab. prūsų gentys, kartu ir Nemuno žemupyje gyvenusieji skalviai buvo pavergti. Likusius Mažosios Lietuvos gyventojus, tarp jų ir skalvius, kryžiuočiai nuo XIII a. pavertė baudžiauninkais. Kadangi kryžiuočiai savo pilis statėsi buvusiose baltų piliavietėse ar šalia jų, galima spėti, kad šioje vietoje prieš tai galėjo būti ir skalvių pilis.

Viešvilės Raida Nuo XIV Amžiaus

Upė Wayswille yra paminėta 1385 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose. 1490-1540 m. Prūsijos istoriniuose šaltiniuose aptinkamas ir kaimelis Wyschswylffen. Nuo 1542 m. pirmą kartą paminėtas ir Viešvilės kaimas (Dorf Wischwill). 1546 m. minimas karališkasis Viešvilės dvaras (Gut Adlig Wischwill). O 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapiuose jau pažymėtos Švabės ir Viešvilės gyvenvietės. Apie 1724 m. keičiant Prūsijoje krašto teritorinį administracinį suskirstymą, įsteigti mažieji valsčiai. Vieninteliam Ragainės apskrityje dešiniajame Nemuno krante valsčiui steigti pasirinkta Kasikėnų (Kassigkehmen) vietovė. 1736 m. Viešvilės parapijos kaimai priskirti Ragainės apskrities Kasikėnų valsčiui (vėliau - Kazikėnai). 1745 m. minimas karališkasis Kazikėnų palivarkas, valdęs 30 ūbų žemės. Kazikėnuose buvo valsčiaus valdžios ir kitos įstaigos. Pamiške, tarp karališkosios Jūros girios ir Nemuno lankų, panemunėmis vingiavo senovinis Karaliaučiaus-Tilžės-Kauno kelias, XV a. tapęs svarbiu vieškeliu. Kazikėnuose prie šio vieškelio įsteigta viena iš pirmųjų Viešvilės apylinkėse pašto stočių.

Nemuno upės žemėlapis

XVIII-XX Amžių Raida ir Pokyčiai

1744 m. dvarininkui Johanui Frydrichui fon Domhardtui pradėjus intensyviai plėtoti vietinę pramonę, Viešvilės gyvenvietė sparčiai išaugo. 1874 m. Viešvilė tapo valsčiaus centru, kuris persikėlė iš Kazikėnų. Viešvilė buvo tapusi didelės pasienio teritorijos administraciniu ir dvasiniu centru. 1744 m. Prūsijos karalius Frydrichas II Viešvilės dvarininkui J. F. fon Domhardtui buvo suteikęs bažnyčios patrono teises ir pavedė globoti visus šios didelės parapijos tikinčiuosius. Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčia, kuriai, kaip spėjama, 1517 m. 1845 m. įkurta Smalininkų evangelikų liuteronų parapija. XIX a. antrojoje pusėje įkurtas Smalininkų valsčius. Sparčiai besivystant vietos pramonei, išsiplėtus uostui, išaugus pasienio prekybai, apie 1895 m. Smalininkai tapo tikru miesteliu. XX a. pradžioje Viešvilė, Smalininkai ir kitos aplinkinės gyvenvietės ekonomiškai sustiprėjo. Viešvilėje pastatyta ištisa gatvė su administracinės, gyvenamosios, komercinės paskirties mūriniais namais.

1919 m. pagal Versalio taikos sutartį atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, kairiajame Nemuno krante buvę Šilėnų, Dirvelių, Trapėnų, Liubėnų kaimai pasiliko Karaliaučiaus krašte. Klaipėdos kraštas, kurio iki 1259 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas nespėjo prisijungti prie Lietuvos, o su Skalva, Nadruva, Žemaitija ir didesne dalimi Dainavos atidavė kryžiuočiams, 1923 m. pirmą kartą atiteko Lietuvai. 1944 m. po priverstinės evakuacijos Klaipėdos krašte vietinių gyventojų beveik neliko. Lietuva, jau tapusi sovietų, Klaipėdos kraštą atgavo 1945 m. vasario 4 d. Pokario metais Viešvilė, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, apgyvendinta atvykusiais iš įvairių Lietuvos vietų žmonėmis. Mažoji Lietuvos dalis su centru Karaliaučiumi apgyvendinta rusakalbiais. 1947-1951 m. visi negausūs pasilikusieji, nespėjusieji pasitraukti gyventojai, nepaisant tautybės, buvo išvežti į Rytų Vokietiją.

Administraciniai Pokyčiai ir Valsčių Ribos

1946 m. Smalininkai tapo apskrities pavaldumo miestu. Jame buvo sudarytas miesto vykdomasis komitetas, o aplinkiniai kaimai iki 1995 m. liko Viešvilės apylinkėje. 1947-1950 m. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Prūsijoje, valsčių ribos dažniausiai sutapdavo su evangelikų liuteronų parapijų ribomis. Kazikėnų valsčius ir Viešvilės evangelikų liuteronų parapija iki XIX a. pabaigos buvo centras didelės Prūsijos pasienio teritorijos, besitęsiančios tarp Šventosios, Jūros ir Šešupės upių. Tai bene vienintelis valsčius, kuris iki XIX a. pabaigos buvo išsidėstęs abiejose Nemuno pusėse.

Kultūrinis Paveldas ir Jo Išsaugojimas

Smalininkų ir Viešvilės apylinkes išskiria specifinis kultūrinis paveldas. Tačiau materialųjį paveldą čia jau sunku pažinti ir parodyti, nes jis buvo naikinamas sovietmečiu, o ir dabar, pasak V. Almonaičio, nyksta akyse. „Prie Smalininkų, Endružių kaime, buvo medinis namelis, ne prastesnis negu Nidoje, su lėkiais, su viskuo, kas būdinga Mažosios Lietuvos architektūrai. O ką ten dabar turime? Dėžutę, ir viskas. Šį kraštą reprezentuoja ir iš kitų išskiria evangelikų liuteronų kapinės.

Tačiau, kaip teigė V. Almonaitis, apie 90 proc. paveldo šiose kapinėse yra prarasta dar sovietmečiu, ir toliau prarandama: „Įdomumo dėlei knygoje pateikiau skaičius - Vidkiemio kapinės, kurios yra, pasakyčiau, beveik nacionalinio lygio, per šituos metus yra daug praradusios. Buvom suskaičiavę, kiek 2001 m. buvo metalinių kryžių, ir kiek yra dabar: ne vieno ar dviejų, net septynių trūksta! Ir Kalvelių kapinės - taip pat puikus objektas! Iki 1990 metų Viešvilės ir Smalininkų seniūnijose tebuvo 4 saugomi objektai: dvejos karių kapinės, Smalininkų vandens matavimo stotis ir kapinynas Viešvilėje, vadinamas Švedkalniu. Dabar Nematerialaus kultūros paveldo registre - 26 objektai Smalininkų seniūnijoje ir 8 - Viešvilės. „Šiaurės Skalvą“ M. Karūnienė pavadino stalo knyga, nes labai dažnai ją varto ir randa patikimos, rimtos informacijos.

Žymūs Žmonės ir Įamžinimas

Istorinė atmintis, pasak V. Almonaičio, gaivinama įvairiais būdais ir vienas iš jų yra memorialinių ženklų pastatymas. „Prisimenu, kai prieš devynerius metus šitoj salėj kalbėjau, kad Smalininkuose verkiant reikia paminklo Valteriui Gaigalaičiui, visi linksėjo galvomis. Agronomas, Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius V. Gaigalaitis gimė Smalininkų valsčiaus Endružių kaime (dabar Endriušių k.), o jo tėvai palaidoti Endružių kapinaitėse. Valteris buvo žemės ūkio specialistas, o čia veikia žemės ūkio mokykla. Bet iki šiol jam nėra jokio paminklo. Arba kokia tinkama įamžinimui vieta yra senasis Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčios šventorius ir kiek yra žmonių, kurie nusipelnę Viešvilei, bet niekur jie neįamžinti.

Turizmo Potencialas

V. Almonaitis pastebėjo, kad pažangios savivaldybės turi ir savo vietinius registrus, prižiūri ir finansuoja juose įrašytus objektus, kai kurios konkurso būdu skiria lėšų paveldo objektams, kurie priklauso privatiems asmenims. Gyvenate labai gražiame krašte, kuris, manau, dar ne tik nepakankamai ištyrinėtas, bet ir nepakankamai išvystytas. Kauniečiai važiuoja pas jus rinkti grybų, kurie auga ant Kaskalnio kalnų, kai kurios Nemuno dambos jų yra „išnuomuotos“ žvejybai. Tačiau ir paveldą reikia ryškinti, rodyti. Jei čia bus daug žmonių, turistų, jūs praturtėsit, - juokavo istorikas. - Kol kas maksimalios traukos čia nėra, turistų autobusai dažniausiai pravažiuoja pro šalį, nors būtų dėl ko sustoti.

tags: #endriusiu #kaimas #sodyba