Veiksmažodis - tai kaitoma kalbos dalis, reiškianti daikto veiksmą ir turinti sudėtingą nuosakų, laikų kaitybos ir asmenavimo sistemą. Veiksmažodžio laikai nurodo, kada veiksmas vyksta: dabartyje, praeityje ar ateityje. Šiame straipsnyje aptarsime esminius lietuvių kalbos veiksmažodžių laikų ypatumus, padėsiančius išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų.
Lithuanian vocabulary. 7 Lithuanian verbs with "I am + sth" pattern
Laiko Samprata
Laikas (filosofinis, fizikinis) - esminė būties savybė, pasireiškianti visa ko kitimu iš praeities per dabartį į ateitį. Laikas konceptualizuoja negrįžtamą (vienakryptį) pasaulio kintamumą bei procesualų jo pobūdį ir parodo pasaulyje esant ne tik daiktus, bet ir įvykius. Bendrajai laiko sampratai būdingos vienalaikiškumo, laiko nuoseklumo, trukmės ir kryptingumo sąvokos, leidžiančios suvokti praeitį, dabartį ir ateitį. Laikas - viena iš esminių filosofinio ir mokslinio pažinimo bei kasdienio gyvenimo sąvokų.
Laiko sąvoka neatskiriama nuo erdvės sąvokos, būtent kurioje (o gal kartu su kuria) mes suvokiame įvairių procesų vyksmą bei trukmę. Erdvėlaikis - bene vienintelis iki šiol žinomas fundamentalus mokslinio pasaulio sąrangos aiškinimo atsparos taškas.
Laikas (gramatinis) - gramatinė kategorija, parodanti veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo santykį su kalbamuoju momentu. Remiasi bendrąją laiko samprata (referencija). Laikas, žinoma, kalboje reiškiamas ne tik gramatine kategorija, bet ir leksiškai. Laikas suvokiamas linijiškai ir nustatomas per atskaitos tašką.
Svarbiausias klausimas: ar sudėtinėmis veiksmažodžių formomis reiškiami laikai (sudėtiniai veiksmažodžių laikai) sudaro vientisą gramatinių laikų sistemą kartu su vientisiniais laikais. Vieni tyrėjai sudėtinius laikus įtraukia į veiksmažodžio laikų sistemą (ir tada laiko gramemų skaičius turėtų smarkiai išaugti - iki 12 ar net 16), kiti laiko juos analitinėmis, labiau leksinėmis laiko reiškimo formomis. Jų gramatiškumas apskritai nėra neigiamas, nors laikomas nepakankamas: laisva žodžių tvarka - buvo nešamas/nešamas buvo, kitų žodžių įterpimo galimybė - buvo greitai nešamas, neiginio vieta nebuvo nešamas/buvo nenešamas ir pan.
Kad ir kaip būtų, vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į kai kurių sudėtinių laikų reikšmes, kurios rodo juo nesant nuoseklia laiko kategorijos tąsa. Tai sudėtiniai atliktiniai ir pradėtiniai laikai. Pagrindinės jų reikšmės yra rodyti veiksmo rezultatą, fazę, o tai labiau susiję su veikslu, o ne laiku. Aišku, prisimenant anglų kalbos laikų sistemą, negalima nematyti, kaip nuosekliai į laikų sistemą yra įkomponuotas veikslas (continuous ir perfect laikai).
Vientisiniai veiksmažodžių laikai sudaro gramatinės laiko kategorijos centrą. Nežymėtasis kategorijos narys - esamasis laikas. Vientisiniai veiksmažodžių laikai sudaro gramatinės laiko kategorijos centrą. Nežymėtasis kategorijos narys - esamasis laikas.
Taip pat neaiški skirtis tarp dviejų būtųjų laikų: vienuose šaltiniuose tai du savarankiški laikai, kituose manoma, kad juos skiria ne skirtingos laikų reikšmės, o tik veikslas arba skaičius.
Lietuvių kalbos rašyba pagal vyraujantį raidžių vartojimo principą yra morfonologinė, arba morfologinė, bet yra ir fonologinės bei istorinės (tradicinės, daugiausia balsių rašyba) rašybos elementų. Bendrinėje kalboje fonetiniu principu daugiausia grindžiama ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas.
Vartojami tam tikri ženklai žymėti ilgiesiems ir trumpiesiems balsiams i, y, u, ū, kurie kaitaliojasi tų pačių žodžių formose (pvz., veiksmažodžių šaknyse: lýti, lỹja, ljo, psti, pùčia, ptė; vardažodžių galūnėse: trỹs - trs, gardùs - gárdūs) arba tą pačią šakninę morfemą turinčiuose žodžiuose (pvz., pasùkti - pósūkis, brsti - bryd).
Neretai tais ženklais žymimi ilgieji ir trumpieji balsiai skiria žodžių reikšmes (pvz., lpa ‘burnos angos kraštas’ ir lùpa ‘muša’; lýnas ‘žuvis’ ir lnas ‘augalas’), priesagas: ‑imas ir ‑ymas, ‑ilis ir ‑ylis, ‑ilas ir ‑ylas, ‑(i)ukas ir ‑(i)ūkas (plg. kláusimas < kláusti, klaũsymas < klausýti).
Lietuvių kalbos abėcėlė
Esamasis Laikas
Esamasis laikas nurodo veiksmus, vykstančius dabartyje, ir atsako į klausimą „ką veikia?“. Šis laikas vartojamas apibūdinti veiksmams, kurie vyksta tuo momentu, kai apie juos kalbama, pavyzdžiui: eina, žaidžia, važiuoja.
Pagrindinės esamojo laiko gramemos reikšmės yra dvi - veiksmo laiko sutapimas su dabartimi ir veiksmo laiko sutapimas su kitu laiku:
- Lietus lyja ir viskas aplinkui po truputį šlampa;
- Jis gerai žinojo, kad kovoja už mūsų laisvę. Kai išgirsi, kad atvažiuoja mašina, traukis iš kelio.
Esamasis laikas, kuriuo atsakoma į klausimą ką jis dabar veikia?, yra tik eigos veikslo. Negalima pasakyti Jis dabar parašo. Parašo visada, dažnai, jau moka parašyti, bet tik ne dabar.
Esamasis laikas reiškia dabartį, kuri aktualesnė už praeitį arba ateitį. Todėl esamasis laikas, vartojamas perkeltinėmis reikšmėmis, suaktualina praeities ar ateities veiksmus: Pabudo miške lokys, pabudęs čiupt, čiupt - šlaunies nebėra.
Bet seniau būdavo pasaulis puikesnis: išeini žmogus tankumynan, ir kūnas tik eina, tik eina pagaugais. Ilgi veiksmai - lygūs amžinybei: Nemunas teka į Kuršių marias. Tokie ilgi veiksmas reiškia „visada“.
Veiksmas atitraukiamas nuo dabarties ir suvokiamas kaip apibendrintas - visais laikais vykstantis ir pasikartojantis: Čia ji apalpo: tokiais atsitikimais moterys visada alpsta. Toks apibendrinimas tinka patarlėms: Kur trumpa, ten trūksta. Kur du jauni ‒ ten poterių nekalba.
Galūnių Rašyba
Rašant esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikia?“, kyla problemų rašant galūnes. Dažnai šių veiksmažodžių pabaigoje girdime e, tačiau jie visada turi baigtis su -a arba -ia. Jei veiksmažodyje galūnė yra po j raidės, ji visada baigiasi -a. Jei po minkštojo priebalsio girdime e, galūnė turi baigtis su -ia.
Esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikia?, galūnėse rašoma -ia arba -a (po j).
Būtasis Laikas
Būtasis laikas skirstomas į dvi formas: būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį.
Būtasis Kartinis Laikas
Būtasis kartinis laikas vartojamas tada, kai norime nurodyti, kad veiksmas vyko konkrečiu momentu praeityje ir jau yra pasibaigęs.
Būtųjų laikų yra du - būtasis dažninis ir būtasis kartinis. Kaip sakyta, vieni tyrėjai mano, kad tai skirtingi laikai ir jiems bendra tik tai, kad jie abu reiškia praeities veiksmus. Kiti autoriai mano, kad būtieji laikai skiriasi veikslu ir skaičiumi, t.y. Būtasis kartinis laikas reiškia praeityje vykusį vieno karto veiksmą: Tą vakarą mudu ėjome namo.
Dalyviu, padalyviu, pusdalyviu reiškiamas santykinis gramatinis laikas, nors formaliai laikoma, kad pusdalyvis laiko kategorijos neturi. Predikatiškai vartojamų dalyvių laiko reikšmė gali išeiti už laiko sampratos ribų, t.y. būti stelbiama evidencialumo arba nuosakos kategorijų. Dalyvių laiko formos - valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysiantis.
Rašybos Ypatumai
Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiuose klaidų gali kilti rašant vienaskaitos II asmens galūnes, kai atsakoma į klausimą „ką veikei?“. Jei III asmens galūnė yra -o, tuomet vienaskaitos II asmenyje rašome galūnę -ai. Jei III asmens galūnė yra -ė, tai II asmenyje rašome galūnę -ei.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į vienaskaitos I asmens veiksmažodžius, atsakančius į klausimą „ką veikiau?“. Kai galūnės pradžioje yra j, rašome -au. Kitais atvejais, kai galūnėje girdime e, rašome -iau.
Būtojo kartinio laiko antrojo asmens veiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikei?, galūnėse rašoma -ei, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -ė, arba -ai, jei esamojo laiko trečiojo asmens galūnė -o.
Būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens vaiksmažodžių, atsakančių į klausimą ką veikiau?, galūnėse rašoma -au (po j)arba -iau.
| Asmuo | Klausimas | Galūnė, jei III asmuo -o | Galūnė, jei III asmuo -ė |
|---|---|---|---|
| Vienaskaitos II asmuo | Ką veikei? | -ai | -ei |
| Vienaskaitos I asmuo | Ką veikiau? | -au (po j) arba -iau | |
Būtasis Dažninis Laikas
Būtasis dažninis laikas atsako į klausimą „ką veikdavo?“. Juo apibūdinami veiksmai, kurie praeityje kartojosi arba vyko nuolat.
Būtojo dažninio laiko formoms būdingas didesnis atstumas nuo kalbamojo momento ir apibendrinimas (neapibrėžtumas). Būtasis dažninis laikas kokių ypatingesnių stilistinių atspalvių neturi. Jis gali būti tik apibendrinamąją reikšmę turinčių kitų laikų sinonimas: Mano metais tėvai nebūdavo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei - diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei - iena ar pagaliu suvanos, kas tik jiems rankon pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nė kiek!
Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai turi priesagą -dav-, kuri, susidūrusi dusliaisiais priebalsiais, pakeičia jų tarimą į skardžiuosius. Rašant tai kelia problemų: pavyzdžiui, šuo „bėkdavo“ ar „bėgdavo“? Norint šio laiko veiksmažodžius parašyti teisingai, juos paprasčiausiai reikia pakeisti kita jo forma, kurioje jis neturi šios priesagos ir skamba aiškiau.
Būsimasis Laikas
Būsimasis laikas nurodo, kad veiksmas vyks ateityje, ir atsako į klausimą „ką veiks?”. Būsimųjų laikų veiksmažodžiai visada baigiasi priesagomis -s ar -š, pavyzdžiui: miegos, šoks, vaidins, pieš, veš, neš.
Reiškia ateities veiksmą. Neigiamosios formos gali reikšti teigimą: Gal turi, Jankelien, degtinės buteliuką? - nedrąsiai paklausė bernas. - Kur neturėsi geram žmogui!
Kitų laikų kontekste būsimasis laikas neturi ateities veiksmo reikšmės: Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar nebus jis tiktai kalakučiukas?
Rašybos Ypatumai
Vienas iš sunkumų, kylančių rašant šiuos veiksmažodžius, yra tai, kad priebalsiai supanašėja. Pavyzdžiui, kyla klausimas - medis „augs“ ar „auks“? Norint suprasti, kuri priebalsė turi būti rašoma, reikia žodį pakeisti kita jo forma, kurioje jis skamba aiškiau.
Jei norime iš veiksmažodžio bendraties padaryti būsimąjį laiką, gali kilti abejonių, kada balsės sutrumpėja, o kada lieka ilgos. Pavyzdžiui, lietus „lis“ ar „lys“? Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir prieš priesagą -ti yra balsės y arba ū, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės sutrumpėja. Pavyzdžiui: būti - bus, kliūti - klius, lyti - lis, gyti - gis.
Jei veiksmažodžio bendratis sudaryta iš dviejų skiemenų, ir tarp priesagos -ti bei balsių y arba ū yra priebalsė, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose šios balsės lieka tokios pačios ir nesutrumpėja. Kai prieš bendraties priesagą -ti yra priesaga -y, tai būsimojo laiko III asmens veiksmažodžiuose balsė y nesutrumpėja.
Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, esančios prieš -ti, būsimojo laiko trečiame asmenyje sutrumpėja. Pvz.: būti-bus, žūti-žus (fonetinė rašyba).
Dviskiemenių veiksmažodžių bendraties ilgosios balsės, prieš -ti turinčios priebalsių, būsimojo laiko trečiame asmenyje išlieka ilgos.
Būsimojo laiko trečiojo asmens forma baigiasi priesaga s arba š (kai kuriais atvejais susilieja su šaknies paskutiniu priebalsiu).