Janinos Degutytės „Atsakymai“ - svarbi lietuvių literatūros knyga, paliudijanti, kad jos poezija plėšte išplėšta, save traukiant už plaukų iš tamsos, kaip pati rašė. „Bet visada tai kraujo žiedas. Nes gimsta iš skausmo.“ Ar skausmas turi kokią nors vietą tarp „griežtų teksto analizių“ ir akademiškumo iliuzijų?
„Iki šiol Janinos Degutytės kūryba dar nėra iki galo atvėrusi savo giliojo klodo (žmogaus prigimties, likimo refleksijos), kuris yra jos svarstymuose, požiūryje į meną, literatūrą“, - pastebėjo Viktorija Daujotytė 1984 m. išleistoje poetės gyvenimo ir kūrybos apybraižoje.
„Atsakymai“ leidžia suvokti, ko Degutytė nepadarė. Neišdrįso, nespėjo? „Tiesiog aš nerasdavau žodžių nupasakoti, kas dedasi namie, kai jo nėra. Man baisu buvo tai paversti žodžiais - atrodė, kad viską pakartoji dar kartą“, - aiškins (pirmiausia sau) vėliau, kodėl neprasitarusi tėvui apie motinos gėrimo košmarą.
Ar galima tai apibendrinti visai jos kūrybai - pabūgo didįjį savo skaudulį „paversti žodžiais“? Ar galime dėl to priekaištauti, laikyti „neišsipildymu“? Ar to reikėjo jai pačiai?
Daujotytė „Atsakymų“ pratarmėje rašo, jog atsakymuose Degutytė „atvėrė ir tai, prie ko dar nebuvo prieita, kas liko nepasakyta, apie ką viešai kalbėti dar negalėjo“.
Bent mane - autobiografiniai dalykai pribloškia. Ir tai, apie ką ir kaip kalbama.
Man rodos, kad turim pirmą lietuvišką tekstą, kurio bent vienas aspektas atrodo tarsi nužengęs iš feministinių motinystės studijų: motinos tragizmas. Motinos ir dukros santykiai.
Dabar tik pradedame kalbėti (ne viešai, tik truputį viešiau - smurto aukos kalba nugara) kamerą, nes gėa būti sumuštai, išniekintai) apie tai, kas dedasi mūsų šeimose - ir tai tik kriminalinių kronikų puslapiuose, konstatuojant faktus, bet nereflektuojant nei priežasčių, nei padarinių.
Motinos meilė vis dar laikoma privaloma, ir to privalomumo nekvestionuoja net tie. kurie dažnai susiduria su ką kita bylojančiais atvejais: „Žemesnio intelekto moterys iš tokios (psichologinės - S. D.) aklavietės ir brenda žemais poelgiais“, - komentuoja dienraštyje teismo psichiatrė (su 17 metų darbo stažu) naujagimių nužudymo bylas.
„Namų deivių“ kultas, gana vėlyvas Vakarų kultūros produktas, maždaug iš XIX amžiaus vidurio, jau įgijo karikatūrines formas, kurias šiandien regime skalbalų ir valalų reklamoje.
„Man nereikia gyvenimo mezgimui", - sakė Janina Degutytė (Daujotytės knygoje „Janina Degutytė“). Man irgi. Ar tikrai jo tokio kam nors reikia?
Atrodo, kad lietuvių literatūroje pačius šiurpiausius tekstus parašė moterys. Nevilkdamos į grožinės literatūros rūbą. Joms ne tiek rūpėjo „sukurti“, kiek - „tik užrašyti“.
„Nedrįstu lygintis su tais, kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet…“ - drąsino save paskutinei nebaigtai autobiografijai Degutytė.
Vis dažniau pagalvoju, kokį keistą nepilnavertiškumą, pralaimėjimą kasdienybei (net ne amžinybei!) jaučia dabar mūsų grožinė literatura, vydama nepavydama gyvenimo apokalipsės.
Degutytė „Atsakymais“ užkabina labai gilius patriarchalizmo klodus: „Yra vienas tabu, atlaikąs visas naujausias pastangas demistifikuotl: motinos eilės idealizacija“, - rašė šveicarų psichoterapeutė Alice Miller tuo metu, kai antroji (po 1970 m.) feminizmo banga, atrodytų, buvo paplovusi moterims primestų institucijų pamatus.
Šiaip ar taip, šiandien motinystė nebelaikoma nei šventa pareiga, nei išsigelbėjimu: jei gyvenimas atrodo tuščias, vaikas tuštumos neužpildys. Ji suvokiama kaip reikalaujanti didelės atsakomybės. Todėl turi būti sąmoningai, laisvai pasirenkama.
Yra ryšys tarp Degutytės „Atsakymų“ ir Vandos Juknaitės „Stiklo šalies“. Panašios nuostatos: nėra gerų ir blogų motinų, yra - motinystės dramatizmas. Jei ne tragizmas. Manau, kad šie žodžiai geriausiai tiktų vietoj „motinystės laimės“ ir panašių labiau idealą nei tikrovę reiškiančių dalykų.
„Ne sopuliuos gimdoma, gimdomas sopulys: jį reprezentuoja vaikas, ir nuo šiol jis įsitvirtina visam laikui. Žinoma, jūs galite užmerkti akis, užspausti akis, skaityti paskaitas, keliauti, tvarkytis namuose, galvoti apie objektus, subjektus. Bet motina visuomet pažymėta skausmo žyme“, - pavedėja už rankos mane - mus visas? - Julia Kristeva.
Savo motiną ji yra ne tik aprašiusi, bet ir paaiškinusi, ir išteisinusi. Motinos snvinaiką, neapykantą pirmiausia sau, o paskui - dukrai, kuri buvo arčiausia ir labiausiai nuo jos priklausoma, poetė jautė kaip tragiškos asmenybes bruožą: „O motina - nelaimingiausias žmogus pasaulyje, niekada nepažinęs savo meiles“.
Poete identifikavosi su tėvu (lietuvių kalba, meile kaimui ir gamtai, jautrumas kitų vargui), kaip tik „tėvo charakteris“ leido Jai užjausti motiną, aukotis jai.
Jei yra koks gyvas krikščioniško nuolankumo likimui (Dievo valiai) pavyzdys - tai Janina Degutyte: kaip lemti ji priėmė savo motiną, paskui ir ligą. Be keršijimo - pati buvus atpirkimo ožkele motinai.
Po daugelio metų rašyti poetės žodžiai kupini atleidimo šviesos, ir tai turbūt šios knygos stebuklas.
„Nežinau, ar pabaigsiu tą autobiografiją, nežinau, kiek man liko laiko. Žinau tik tiek, kad labai mažai. Todėl nenoriu, kad iš to siaubingo gyvenimo būtų kalta tik motina. Tėvo ji nemylėjo. Ištekėjo, kad būtų ponia, visos draugės draugavo su darbininkais, o ji su mokytu. Buvo be galo išdidi. Kadangi pati neprilygo tėvo aplinkos žmonėms, gal tą juto, todėl su niekuo nebendravo. <…> O manęs nemylėjo turbūt dėl to, kad buvau nemylimo vyro vaikas. Atsimenu, kad mažą, 4-5 metų (tada dar negėrė), užrakindavo namie, o pati išeidavo pas drauges ar gimines“ (p. Paprastučiai žodžiai, turbūt galvoti ir pergalvoti, palikti pergalvoti mums. Paauglėms, norinčioms ištekėti, kad būtų ponios. Motinoms ir dukroms, kaltinančioms vienos kitas. Dirbančioms moterims, kurioms galimybę dirbti reikia „Išsikarianti iš kitų ir iš savęs“.
Janinos Degutytės tikriausiai nesu mačiusi .Kai neseniai per atminimo vakarą išgirdau jos balso įrašą, nustebino tvirtapradiškai tariamos tvirtagalės priegaidės - Šančių, jos motinos kalbos atšvaitas, neištrintas lituanistikos studijų.
Prieš du tūkstančius metų Pilotas klausė Kristaus, kas yra tiesa, ir iki šiol filosofai nėra radę vieningo atsakymo į šį klausimą. Aš nemėginsiu tiesos aptarti, pasitenkinsiu primindamas, kad normaliomis aplinkybėmis žmogus nesako tiesos, jei jis nuoširdžiai netiki savo tvirtinimais, ir jei šie tvirtinimai neatitinka tikrovės.1 Tiesa nėra tik nuoširdus savo nuomonės reiškimas. Du žmonės gali nuoširdžiai tikėti prieštaringais tvirtinimais, bet tik vienas jų sako tiesą. Arba ateistas, neigdamas Dievą, arba tikintysis, tvirtindamas Jo buvimą, klysta. Teisingai galvoja tik vienas iš jų.
Daug ginčijamasi dėl tiesos sampratos apimties, pavyzdžiui, ar dorovės bei estetikos teigimai gali būti teisingi.
Vienu atžvilgiu tikrovė neaprėpiama. Mokslininkai visada galės atidengti naujus tikrovės aspektus. Antra vertus, tikrovė nepakankamai "tiršta", kad grįstų tik vieną jos paaiškinimą. Juslinių pergyvenimų, dalykų ir priežastingumo ryšių sukuriamą audeklą gali išaiškinti kelios, viena kitai prieštaraujančios teorijos. Turimi ir numatomi duomenys negali nedviprasmiškai įrodyti, kad tik viena teorija teisinga.3 Si tikrovės savybė juo labiau akivaizdi visuomeniniuose ir humanitariniuose moksluose, bandant aiškinti ar vaizduoti žmonių santykius, istorijos raidą.
Senovės lietuvis ir kryžiuotis skirtingai vertintų kryžiuočių antpuolius prieš Lietuvą, jų siekius ir pasekmes. Tautininkai ir liaudininkai nėra vieningos nuomonės dėl 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, ir nesutarimai neišnyktų, paskelbus naujų duomenų apie perversmą. Jei nėra grynos, visa aprėpiančios, visiems priimtinos tiesos, tai istorikas ir rašytojas negali jos ir perduoti.
Bet tai nereiškia, kad visi praeities ir dabarties vaizdavimai lygiaverčiai, kad nėra jokių pamatinių faktų, kurie turi vietą kiekvienoje sąžiningoje įvykių kronikoje. Kryžiuotis ir lietuvis gali nesutarti dėl kryžiuočių politikos, bet nesąžiningas būtų metraštininkas, kuris neminėtų kryžiuočių siautėjimo, krašto teriojimo. Galima manyti, kad 1926 metų perversmas turėjo teigiamų aspektų, bet negalima neigti, kad jis palaidojo demokratiją Lietuvoje.
Įsitikinęs komunistas kitaip vertins kolūkių svarbą negu laisvos rinkos rėmėjas, mėgins įžiūrėti pažangesnio ūkininkavimo užuomazgų. Bet jei jis rašo apie savanorišką įstojimą į kolūkius, nemini trėmimų, grasinimų ir smurto vaidmens, palaužiant ūkininkų pasipriešinimą, jis rašo netiesą.
Rašytojas nėra istorikas, ne jam rašyti mokslo straipsnį. Bet yra istorijos momentų, kurie taip užgožia kasdieninį gyvenimą, kad jie turėtų tapti sudėtine bet kurio to laikotarpio vaizdo dalimi. Šiomis aplinkybėmis mėginimas pasiteisinti nežinojimu neįtikinamas, nes geriausiu atveju toks neakylumas bei pasitraukimas nuo pasaulio rodo nesveiką abejingumą kitų likimui. Žmogus neša atsakomybę už ką jis žino ir ko nežino, už savo įsitikinimus ir už juos paaiškinančius ir teisinančius faktus. Jis negali sėdėti hermetiškai užsidaręs savo mąstymo kiaute, bet tuo pačiu negalima reikalauti, kad jis ir viską pergalvotų.
Jeigu tiesos vardan reikalaujama tik sąžiningo savo nuomonės reiškimo, tai atrodytų, kad įsipareigojimas tiesai nėra labai sudėtingas reikalas. Istorikas turėtų aprašyti įvykius, kokie jie, jo manymu, buvo, rašytojai vaizduoti pasaulį taip, kaip jį įsivaizduoja. Gal dėl politinės konjunktūros galima šį tą nutylėti, kitką pagražinti, bet iš esmės reikia rašyti tiesą.
Skirtingos teorijos skirtingai aiškina įsipareigojimą tiesai. Pasak vienų, sąmoningai nesakyti tiesos - tai meluoti, o melavimas nepriimtinas dėl to, kad jis prieštarauja Dievo įsakymams, pažeidžia praktinio proto reikalavimus arba kitais būdais pažeidžia dorovės taisykles. Kitos teorijos, elgesio dorovinę vertę nustatančios pagal jų pasekmes, nurodo, kad melas ilgainiui sukelia neigiamas pasekmes, tad ir draus tinas.
Kaip ir daugeliu atvejų, teorija sako viena, gyvenimas rodo kita. Dabar Lietuvoje pripažįstama, kad ilgus dešimtmečius rašytojai ir istorikai nerašė tiesos. Amerikoje viešėdamas kritikas Albertas Zalatorius labai aukštai vertino vieną Juozo Apučio apysaką, "kur gal ne viskas pasakyta, bet kurioje nėra nei lašo sumelavimo".4 Kitų rašytojų darbai matyti šios savybės neturi. Kaip tai išaiškinti, ar galima tokį elgesį pateisinti?
Kryžiuočių ordino invazijos į Lietuvą
Peršasi du kraštutiniai atsakymai. Pasak pirmo, dorovės reikalavimai besąlygiški, jų reikia visada laikytis net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis, tad jų pažeidimas nepateisinamas. Pasak antro, neturime teisės reikalauti didvyriškumo. Stalino metais ir vėliau nebuvo galima kitaip elgtis, tad negalime smerkti reikalingo prisitaikymo.
Jei negalima reikalauti didvyriškumo, tai nereiškia, kad leistinas visoks prisitaikymas, kad dorovė, kaip Hėgelio filosofijos pelėda, turi pateisinti visa. Neginčytina, kad daug kas prisitaikė, bet ne visi. 1946 m. partijos pareigūnai įniršusiai puolė tokius vadinamus tylenius kaip poetą Antaną Miškinį.5 Kiti rašytojai, pavyzdžiui, nepriklausomybės metais prasidėjusi reikštis gabi poetė Pranė Aukštikalnytė - Jokimaitienė iš vis neberašė - gal dėl to, kad nenorėjo susikompromituoti.
Daugelis paprastų žmonių liko ištikimi savo įsitikinimams. Kunigų dauguma neatsisakė savo tikėjimo, nors už viešą tikėjimo paneigimą jie būtų laimėję valdžios malonę ir gerokai sumažinę arešto pavojus. Jei sutikimas skelbti netiesą laikomas visiškai suprantamas "realizmo" ženklas, tai tie, kurie to nedaro arba daro tik po atkaklaus priešinimosi, tampa savotiškais "donkichotais", žmonėmis, kurie nemato, ką turėtų matyti.
Dorovė iškreipiama, jei prisitaikėliškumas tampa norma, o įsipareigojimas tiesai - paaiškinimo reikalaujančiu reiškiniu.
Kiti linkę smerkti visus dorovės pažeidimus, tad ir netiesos sakymą. Krikščionys laiko savo dorovės reikalavimus absoliučiais. Panašiai galvoja ir Kantas, teigdamas, kad jei pas šeimininką, kurio namuose slapstosi žmogus, atėjęs beprotis pareiškia norįs nužudyti besislapstantįjį ir klausia, kur jis yra, tai šeimininkas turi sakyti tiesą.6 Jei šitokiomis aplinkybėmis žmogus negali meluoti, juo labiau tada, kai melavimo pasekmės ne tokios šiurpios.
Ne vienam filosofui Kanto teigimas atrodo per daug griežtas. Minėtomis aplinkybėmis žmogaus gyvybė vis dėlto svarbesnė negu tiesa, ir tiesos sakymas privestų prie "praktinio prieštaravimo". Tai yra, jei visi žmonės panašiomis aplinkybėmis išduotų žmogų, tai visuomenėje būtų pakirstas tas tarpusavio pasitikėjimas, dėl kurio išlaikymo privaloma sakyti tiesą.
Kyla klausimų ir dėl šitokio "tiesos fanatiko" motyvų. Kai kurie žmonės gal ir tiek gerbia tiesą, kad jie švaria sąžine galėtų išduoti besislapstantįjį bepročiui. Tačiau daugeliui, kurie taip elgtųsi, ne tiek rūpi tiesa, kiek reikalas save vaizduoti tiesiais ir dorais; ne tiek dorovės reikalavimai savyje, kiek dorumo regimybė.7 Nenoriu neigti tiesos vertės, ypač šiais laikais, kai taip lengvai meluojama, nes esą tai niekam nepakenks, nepatogu tiesą pasakyti ir taip toliau. Bet sunku suprasti žmogų, kuris, gestapininko ar enkavedisto klausiamas, atvirai pasakytų, kur slapstosi nekaltas žmogus.
Rašytojams ir istorikams nesuteiks daug paguodos tai, kad ypatingomis aplinkybėmis galima tiesos nesakyti. Prisitaikymas prie konjunktūros nebuvo vienkartinis reiškinys, bet kasdienybė, pastovi darbo sąlyga, ne ta prasme, kad kasdien buvo sakoma netiesa, bet kad bet kurią dieną galėjo iškilti reikalas netiesą rašyti. Būsimi rašytojai gerai žinojo, kad turės nuolaidžiauti melui ir cenzorių įnoriams, bet rinkosi šią profesiją.
Pravartu prisiminti politikų padėtį. Politikai daro kompromisus, meluoja, vartoja smurtą neva dėl didesnio gėrio. Netrūksta anekdotų apie suktus politikus, jų apgaules ir melus. Bet nelabai noriai renkami idealistai politikai, kurie kaip, pavyzdžiui, buvęs Amerikos prezidentas Carteris, smerkiami dėl atsisakymo vartoti reikalingų priemonių, kaltinami naivumu. Laukiama, kad politikai ryžtingai elgtųsi, užtikrindami teisėtvarką, valstybės saugumą ir kitus svarbius siekius - net jei dėl to reikėtų sutepti rankas.
Tapdamas politiku, įgydamas teisę ir pareigą atstovauti kitų interesams, žmogus nebegali rūpintis tik savo sąžinės grynumu. Siekiami rezultatai kartais persveria vartojamas priemones, suteikia veikimo laisvę, kurios neturi eiliniai piliečiai.
Machiavelis aiškino, kad geras valdovas negali paisyti dorovės taisyklių. Plačiau svarstoma Sartro ir Camus kūryboje sudramatinama suteptųjų rankų dilema, būtent reikalą dėl kilnaus tikslo griebtis bjaurių priemonių, pavyzdžiui, nužudyti tironą, kad laisvė klestėtų. Dilema reali.
Niccolo Machiavelli
Jei smerkiame komunistų šalių vadovų ryžtą visomis priemonėmis siekti savo tikslų, tai turėtume prisiminti, kaip pykome dėl Amerikos prezidentų nutarimo vesti ribotą karą Vietname. Prelatas Krupavičius tariamai kartą sakęs, kad dėl Lietuvos laisvės ir su velniu sandėrį darytų.
Politikams, ypač valdžios pareigūnams, suteikiama platesnė veikimo laisvė negu eiliniams piliečiams. Ir dorovės požiūriu skirtingai vertinamas jų elgesys, nes jie turi labiau rūpintis savo nutarimų pasekmėmis iš nešališkos pozicijos.8 Įgyvendindami svarbų siekį, jie gali nepaisyti kai kurių eiliniams žmonėms galiojančių apribojimų.
Valdininkai gali, pavyzdžiui, nutarti, kad žmogus mokesčiais valdžiai turi perduoti trečdalį savo pajamų, bet šių dienų Robin Hudui nevalia gatvėje iš žmogaus išreikalauti panašią pinigų sumą, net jei ją perduotų labdaros organizacijoms.
Poltiko savotiška laisvė pažeisti dorovės nurodymus įvairiai aiškinama. Tie filosofai, kuriems elgesio vertė priklauso nuo sukeliamų pasekmių, nurodo, kad, jei savo elgesiu politikas sukelia daugiau gėrio negu bet kuriuo kitu veiksmu, tai jis ne vien gali, bet netgi turi pareigą pažeisti įprastine dorovės taisyklę, kaip, pavyzdžiui, nemeluok, neapgaudinėk, nevartok smurto!
Šitokioms pasekmių apskaičiavimo grindžiamoms teorijoms tradiciniai dorovės reikalavimai neturi savarankaus autoriteto. Geriausiu atveju tai empiriniai apibendrinimai, nurodantys, kad normaliomis aplinkybėmis nemelavimas, tiesumas, smurto vengimas sukuria daugiau gėrio negu melavimas, apgaulė ir taip toliau. Bet galima taisyklių nepaisyti kiekvienu atveju, kai jų pažeidimas bus žmonijai naudingesnis. Kitos teorijos pabrėžia, kad dėl didelio gėrio politikas gali, kartais net turi pažeisti įprastas normas. Bet joms normos nėra provizorinės nuorodos, kurių galima nepaisyti lengva širdimi. Jas pažeisdamas, žmogus turi jausti nusižengęs dorovei, savotiškai nusikaltęs.
Sąžiningas politikas gali atsidurti padėtyje, kurioje kiekvienas jo veiksmas normaliomis aplinkybėmis doroviškai nepriimtinas, jei, pavyzdžiui, didelis gėris pasiekiamas tik nepriimtinomis priemonėmis. Bet jei politikas verčiamas meluoti valstybės saugumo sumetimais, jis turėtų apgailestauti savo elgesį.
Kultūrininkas nėra politikas. Jis neatstovauja šalies piliečiams, bet gali pretenduoti į atsakingas pareigas tautoje, atseit, jis saugo tautos kultūrinį paveldėjimą, kurį praturtinusi kiekviena karta turi perduoti sekančiajai. Kultūros išsaugojimas nemažiau svarbus, o kai kuriais atžvilgiais net svarbesnis už šalies nepriklausomybę, nes kartą išnykus kultūrai ar kalbai, jų neatgaivinsi, o ne viena šalis, suverenumo netekusi, vėliau ją atgavo.
Jei politikai gali palenkti dorovės normas ar jų nepaisyti, gindami tautos politikos interesus, tai kultūrininkai esą gali tą patį daryti kultūros labui. Jeigu jie nebūtų klausę valdžios pareigūnų nurodymų, nedarę kompromisų, nemelavę, tai jie nebūtų galėję dirbti kultūros darbą. Tuo atveju visa tauta būtų nukentėjusi.
Jeigu mėginama pasekmių apskaičiavimu pateisinti netiesą, tai reikia kaip galima tiksliau nustatyti tikrąsias, ne tik siekiamas rašytojų elgesio pasekmes, bet ir jas palyginti su keletu galimų variantų, o ne tik su viena kraštutine galimybe. Dažnai klausiama, kas būtų atsitikę, jei visi rašytojai, rūpindamiesi sąžinės švarumu, būtų atsisakę rašyti netiesą, taigi ir nerašę? Ar nebūtų lietuvių kultūra labai nukentėjusi? Tuo atveju tai taip, bet verčiau klausti, kas būtų atsitikę, jei tik kai kurie rašytojai, o ne visi, būtų nerašę.
Daugelis Stalino metų literatūros kūrinių, juo labiau filosofų ir istorikų darbai kone be vertės. Lietuvių kultūra nebūtų nukentėjusi, jei Juozas Žiugžda nebūtų rašęs istoriją, Aleksandras Gudaitis - Guzevičius - savo epopėjas, jei filosofai nebūtų aiškinę Stalino įnašo į kalbotyrą. Net gabesnių rašytojų darbai, kaip Vienuolio Puodžiunkiemis ir Simonaitytės Pikčiurnienė, tiek konjunktūros paženklinti, kad jie įdomesni sociologui negu literatūros kritikui. Ir dėl neabejotinų laimėjimų kyla klausimų. Ar jie labiau priskirtini tiems, kurie "realistiškiau" vertino padėtį ir uoliai prisitaikė, ar tiems, kurie savarankiau laikėsi? Manau, kad pastariesiems.
Nemažiau svarbu paklausti, ar ne dar daugiau būtų buvę pasiekta, jei rašytojai vieningiau ir atkakliau būtų tiesą gynę. Taigi, norint įvertinti netiesos sakymo pasekmes lietuvių kultūrai, reikia palyginti esamą padėtį ne tik su tuo, kas būtų buvę, jei niekas nebūtų rašęs, bet ir su tuo, kas būtų įvykę, jei daugiau kūrėjų būtų šiek tiek atkakliau kovoję-dėl savo tiesos.
Drąsesniu savo tiesos gynimu jie būtų galėję dviem atžvilgiais pakeisti padėtį. Pirma, jie būtų parodę, jog galima kitaip elgtis ir taip metę savo kolegoms iššūkį panašiai daryti, arba bent panaikinę regimybę, kad prisitaikymas yra vienintelis racionalus sprendimas. Aplinka ir kitų pavyzdys turi nemažą poveikį.
Lietuvos rašytojų sąjungos nariai 1947 m.
Antra, praplėsdami priimtinos literatūros zoną, rašytojai sudaro geresnes sąlygas savo darbui. Be laisvės eksperimentuoti, be laisvės rašyti ką ir kaip nori, kūryba kenčia. Kartais parengiami nepilnaverčiai sužaloti darbai, kartais kūrybos užmojis uždūsta. Šiuos suvaržymus labiausiai jausdavo patys rašytojai, bet pasyviai priimdavo susiklosčiusią padėtį.
Šiuo atžvilgiu reikšmingas vadinamasis septintojo dešimtmečio Chruščiovo atodrėkis, per kurį rašytojai atviriau vaizdavo naujausių laikų istoriją, vartojo vidaus monologo ir kitas naujoviškesnes rašymo priemones. Atodrėkis trumpai tęsėsi, bet per jį buvo sukurta proporcingai daugiau vertingų darbų, negu prieš jį ar po jo.
Tai svarbu prisiminti, vertinant kultūrininkų laikysenos pasekmes. Be tokių pasikeitimų, kurie dabar vyksta Maskvoje, nebūtų įvykę stebuklų, už neapgalvotą iššūkį žmogus būtų nukentėjęs. Bet vis dėlto būtų buvę galima drąsiau laikytis, kaip darė kitų tautų atstovai. Lietuvos kūrybinė inteligentija tik dabar pradeda atrasti pusiau atimtą, pusiau pamestą balsą ir tebėra gerokai atsilikusi nuo estų, armėnų ir kitų.
Šiuo atžvilgiu galima prisiminti katalikų reikalavimą sugrąžinti Klaipėdos bažnyčią. Bažnyčia bus sugrąžinta. Be Gorbačiovo persitvarkymų tai neįvyktų, bet be katalikų protestų Maskva nebūtų žinojusi, kad reikia bažnyčią atiduoti.
Jei galima iš dalies pateisinti tiesos nesakymą kultūros vertybių saugojimo dingstimi, tai reikia neužmiršti kitų netiesioginių padarinių. Neseniai ...