Etnografinių sodybų langų tipai: tradicijos ir puošyba

Lietuvos etnografiniai regionai išsiskiria savita kultūra ir tradicijomis, kurios atsispindi ir architektūroje. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip tradicinė architektūra atsispindi etnografinių sodybų, kokie yra jų bruožai, planavimo ypatumai ir statybinės medžiagos.

Savivaldybių muziejų bendrija, minėdama Lietuvos muziejų metus, parengė projektą „Parodų tiltai: informacija ir komunikacija“. Projekte pristatoma suvalkietiška sodyba, kurios planas yra taisyklingas.

Parodoje pristatoma suvalkietiška sodyba, kurios planas yra taisyklingas. Tai - stačiakampis kiemas, apstatytas iš visų pusių pastatais: stuba dažniausiai buvo statoma pietinėje ar pietvakarinėje pusėje arba lygiagrečiai su keliu, priešais stubą - kluonas, prie kitų kiemo kraštinių - klėtis ir tvartai. Erdvę tvora dalijo į du kiemus: gerąjį ir ūkinį. Gerąjį kiemą apėmė teritorija aplink stubą, o ūkinį kiemą sudarė tvartai ir kluonas. Šalia stubos visu pasieniu buvo aptveriamas gėlių darželis. Vilkaviškio rajone yra paplitusi tradicija darželį įrengti priešais stubą.

Suvalkietiškos stubos buvo vienagalės ir dvigalės. Puošiami prieangiai, durys langų apvadai, langinės, skliautai, vėjalentės, sijų bei gegnių galai ir sienų galinės pastogės, vadinamos skydais. Ypač puošnios buvo išilginės sienos iškyšos - konsolės, nufotografuotos Giraitynėje, kuri yra Pančekių kaime.

Klėčių langus puošdavo viršlangiu, polangiu ir šoninėmis lentomis.

Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

Sodybos tvorą tverdavo iš statinių, kurių viršūnės būdavo papuoštos geometriniais rombų ir skritulių elementais.

Dzūkijos regiono ypatumai

Dzūkija (Dainava) - etnografinis regionas Pietų Aukštaitijoje, apimantis teritoriją nuo Baltarusijos sienos rytuose iki Nemuno vakaruose, nuo Neries upės šiaurėje iki Dusios ir Metelių ežerų bei Lenkijos sienos pietvakariuose. Dzūkijos vardas atsirado 19 a. lietuvių literatūroje ir kilo nuo savitos dzūkų tarmės, tiksliau - nuo dzūkavimo. Dzūkija susidarė Lietuvos žemės, Mindaugo dinastijos domeno ir pietų aukštaičių tarmės arealo pagrindu.

Nuo 14 a. Dzūkijoje ilgiausiai išliko tradiciniai lietuvių etninės kultūros ir gyvensenos bruožai. Materialinei ir dvasinei Dzūkijos kultūrai būdinga kupetiniai kaimai bei gatviniai kaimai su nedidelėmis sodybomis, medinės pintinės akėčios, rugių pjovimas pjautuvu, kūlimas spragilais, javų vėtymas vėtykle, moterų susibūrimai žiemos vakarais į verpimo ir kitas vakarones (su tuo susijusi dzūkų tautosakos gausa).

Be žemdirbystės, gyvulininkystės, dzūkai dar vertėsi bitininkyste, žvejyba upėse ir ypač miško gėrybių rinkimu - grybavimu, uogavimu. Iki pat 20 a. vidurio miškuose dar buvo išlikę drevių su bitėmis, sodybose - senovinių stačiųjų ir gulsčiųjų kelminių avilių.

Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose.

Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis. Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido.

Įėjimas į pastatą - svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, sudarant eglučių ar rombų raštus. Gausiai puošiami ir langai: antlangiai, polangiai, langinės dažnoje Dzūkijos pirkioje ornamentuoti. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio - kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai.

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Dzūkijoje svirnai nedideli, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos).

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.

Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.

Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila.

Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).

Tradicijos atspindi skirtingus etnografinių regionų bruožus.

Architektūros tradiciją formuoja ir bendruomenės nustatyti įstatymai: paveldėjimas, bendruomeninė santvarka bei valdžios primesti įstatymai - reformos ar privilegijos. Dzūkai ilgiausiai išlaikė vadinamąją bendrę. Šeimos čia buvo gausios. Viename name gyveno vaikai, vaikaičiai - neretai iki dvidešimties žmonių. Svarbiausias žodis šeimoje priklausė vyriausiam vyrui. Namai laikomi šventa vieta, čia praeina visas gyvenimas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus.

Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos.

Etnografinės sodybos langų tipai

Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas - viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai.

Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.

Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.

Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio - kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

Pietryčių Lietuvoje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas - aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina „pieskynų“ - smėlynų - dzūkais. Čia kraštovaizdis archajiškiausiais, lėtai kintantis.

Būtent šilų dzūkų krašte dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Čia vieta ne tik namui, bet vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui buvo parenkama ypač kruopščiai.

Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.

Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų - atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“)

Buvo pasakojama apie šventą žmogų - meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.

Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos.

Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose. Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja.

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Tradicinis medinės sodybos šildymas - namo viduryje esančia krosnimi. Ji buvo skirta ir maisto gaminimui, duonos kepimui. Naujai statomai sodybai galima pasirinkti panašius šiuolaikinius variantus, kai yra išvedžiojami specialūs ortakiai (vamzdžiai) ir šiltas oras pasiekia visas patalpas iš vienos kieto kuro krosnies. Ji irgi gali būti vienu iš sodybos akcentu. Jei name nebus nuolat gyvenama - tokiam namui užteks ir židinio.

Aptarėme etnografinių sodybų langų tipus, jų puošybą ir tradicijas įvairiuose Lietuvos regionuose. Išsaugojimas ir puoselėjimas šių tradicijų yra svarbus mūsų kultūros paveldo išsaugojimo aspektas.

tags: #etnografiniu #sodybu #langai