Antikos paveldas yra vienas iš pamatinių Europos civilizacijos bruožų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip atrodė žmonių gyvenvietės pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje, kokie buvo būstai ir kaip toks gyvenimo būdas atrodė tuometinės Europos kontekste.
Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų.
Civilizacijos Židiniai ir Geografija
Visos senosios civilizacijos Žemėje yra išsidėsčiusios subtropikų zonoje - Tarpupyje, Indijoje, Kinijoje, Vidurio Amerikoje. Ten, kur kokoso riešutai ir kiti vaisiai kiaurus metus noksta, ant medžio ir po medžiu visada yra maisto, todėl nėra didelio stimulo keisti gyvenimą.
Žmonės į Europą atėjo iš Afrikos - į tuščią vietą. Žemdirbystė arba gamybinis ūkis ir metalurgija atėjo iš Artimųjų Rytų su visomis technologijomis. Žemdirbystė, septintame tūkstantmetyje prieš Kristų atėjusi į Europą, paplito ir tapo visos antikinės civilizacijos pagrindu. Pietinė Europa, jos pusiasaliai tapo mūsų civilizacijos lopšiais. Balkanuose ir Apeninuose europietiškoji civilizacija sėkmingai augo tūkstančius metų.
Ankstyvieji Būstai
Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano. Europos ir Azijos miškų zonoje apskrito plano būstus jau paleolite pradėta statyti iš įvairaus tankumo statmenų šulų, kurie būdavo išpinti šakomis ir apkrėsti moliu, su viduryje išgrįsta aikštele židiniui.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais (Sesklas, Tesalija), jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti (Çatal Hüyükas, Turkija), arba pastatų konstrukcija stulpinė, jie šiek tiek įleisti į žemę, su dvišlaičiu stogu (Achilėjas, Tesalija); židiniai dažniausiai buvo įrengiami kieme.
Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės. Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos (Tolkmicko gyvenvietė, Lenkija, Šventoji, Palanga). Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių.
Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna. Be keturkampių, iki bronzos amžiaus statyti ir ovalūs pėdinės konstrukcijos būstai (Samantonių stovyklavietė), jų sienos pintos žabais ir iš abiejų pusių apkrėstos moliu. Šiaudų ir mauknų stogą laikė būsto viduje į žemę įkastos dvi storos pėdžios, ant kurių pašelmenyje gulėjo permetinis rąstas gegnėms užkabinti.
Vėliau apskrito ar ovalaus plano dažniausiai buvo tik kulto pastatai; jų liekanų randama piliakalniuose. Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Tokių būstų (tik židiniai apdėti akmenimis) randama ir ankstyvuosiuose piliakalniuose. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis (Kernavė).
Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.
Romos Įtaka ir Imperijos Žlugimas
Romos įtaka buvo labai žymi - visus penkis šimtmečius po Kristaus mes jautėme galingą Romos civilizacijos alsavimą. Tačiau penktajame amžiuje imperija žlugo, jau ketvirtajame amžiuje susilpnėjusi ir skilusi į Rytų ir Vakarų Romą. Nukariautojų gentims prioritetai buvo ne valstybė, ne menas, ne mokslas, ne turtas, bet grobis.
Romos imperijos viena dalis suklesti ir per Bizantiją indigo dažai, kauri kriauklelės ir visa kita egzotika galėjo mus pasiekti. Vakaruose kuriasi mažos germanų valstybėlės, kurias vėliau Karolis Didysis sujungs į imperiją.
Civilizacijos Lygis Ankstyvaisiais Viduramžiais
Nuo Romos žlugimo iki aštuntojo amžiaus Vakarų Europoje vyko politinė ir socialinė transformacija. Antikinių miestų su kultūrinėmis, gamybinėmis funkcijomis kaip ir neliko arba liko labai mažai, prasidėjo agrariniai viduramžiai. Tai buvo ne pats geriausias Vakarų Europai politine ir socialine prasme laikotarpis, bet civilizacine prasme vis dėlto išliko ir toliau tobulėjo iš antikos paveldėti amatai, žemės ūkis, o visuomenė iš vergovinės pamažu persitvarkė į feodalinę, luominę.
Mūsų kraštuose struktūrinės ir hierarchinės bendruomenės tik kuriamos, tik įtvirtinamos, o Vakarų Europa kūrė jau turi trečiąjį variantą - po priešistorės ir antikos - feodalinį. Galai buvo panašaus lygio, kaip ir mes vėlyvajame geležies, IX-XII amžiuje, kai juos nukariavo Cezaris, bet romanizuoti jie buvo integruoti į tokią visuomenę, kokia susiformuoja valstybės laikotarpiu - su socialinėmis grupėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis ir t. t.
Geografija yra didelis dalykas, su kuriuo nepasiginčysi. Jeigu civilizacijos plinta iš vieno centro, pasiekia tam tikrus geografinius taškus ne vienodu laiku, tai mes, nors vadiname save Europos geografiniu centru, kultūriniu centru niekada negalėsime būti. Bet anais laikais visa šviesa ėjo iš Rytų, o mūsų geografiniu atžvilgiu visa šviesa - iš Pietų.
Mūsų kultūra - ir materialinė, ir socialinė, ir ekonominė - buvo maždaug tokio lygio kaip slavų, gal šiek tiek žemesnio negu germanų. Pavyzdžiui, nuo vikingų nesiskyrė visai, tik jie labai greitai praturtėjo ir mus aplenkė, kai aštuntame amžiuje pasileido aplink visą Europą, o iš tų karo žygių parsivežė raštą, krikščionybę ir daug aukso.
Lietuvos valstybės kūrimo epochos, riterių, viduramžių kultūros su christianizacija, ordinų kūrimu, kryžiaus žygiais Lieporių I gyvenvietė nesulaukė - sudegė VIII-IX a. riboje, o žmonės įsikūrė kur nors netoliese.
Architektūros Stilių Kaita Lietuvoje
Lietuvoje architektūros stiliai keitėsi beveik tiek pat kartų, kiek ir šalies politinė situacija. Europietiškos estetikos tradicijos paieškas carizmo laikotarpiu, savitumo kūrimą ir ėjimą koja kojon su mada tarpukariu pakeitė ilga sovietmečio standartizacija.
„Rusijos imperijos caro Petro I-ojo laikais pradėti statyti Žiemos rūmai buvo suprojektuoti tuomet Europoje vyravusiu rokoko stiliumi. Imperatorienė Jekaterina II, kaip ir jos pirmtakas, buvo europietiška. XIX amžiuje į Europą žengia klasicizmo laikotarpis, kurio objektų matome ir Rusijoje bei Lietuvoje.
Kaip pasakojo G. Preišegalavičius, šiuo laikotarpiu statytuose Lietuvos dvaruose galime išvysti graikiškus orderius - lenktos formos, prabanga dvelkiantys baldai, kolonos. Ilgą laiką provincijos miesteliu buvusio Kauno pakilimas prasidėjo XIX a. viduryje, kai į miestą pradėtas tiesti geležinkelis. Pasak Gedimino, tuo metu Kauną sudarė daugiausiai senamiestis ir lūšnos.
Didelę reikšmę Vilniaus ir Kauno miestų vystymuisi iki tarpukario turėjo žydų bendruomenė. Caro dekretu XIX a. viduryje žydams buvo suteikta galimybė gyventi miestuose. Keldamiesi į miestus litvakai juose pradėjo steigti įvairaus pobūdžio verslus bei formuoti miestų veidus. Iki šio momento tik miestų pakraščiuose gyventi galintys bei ribojimus komercinei veiklai turintys litvakai staiga tapo bene reikšmingiausia miestų bendruomenės dalimi, sudariusia gyventojų daugumą. XIX a. pabaigoje Kaune gyveno apytiksliai 40 proc. litvakų, kurie valdė apie 90 proc. miesto nekilnojamo turto - tai darė didelę įtaką miesto vaizdui.
XIXa. pabaigoje kilo tautinis judėjimas, davęs pradžią savos, autentiškos kultūros gimimui. Po Pirmojo pasaulinio karo, skambant laisvės ir nepriklausomybės varpams, lietuviai pradeda keltis į miestus, jų proporcija tarp gyventojų auga. Tarpukariu Kaune toliau plėtėsi naujamiestis. Sparčiai vystėsi atskiri miesto rajonai, tokie kaip Žaliakalnis, Vilijampolė. Miesto plėtra keliavo link Aleksoto prijungiant ir kitus priemiesčius. Naujojo miesto plano patvirtinimo išvakarėse čia tebuvo trobesiai ir senamiestis. Statant naujamiestį daug lūšnų buvo nugriautos, o jų vietose pastatyti nauji, iki šių dienų išlikę tarpukario architektūros pastatai.
Kauno pokyčius galima lyginti su Tel Avivu, kuris XIX a. Prasidėjus tautiškumą puoselėjančiai bangai bei industrializacijai, miestuose pradėjo daugėti gyventojų. Tarpukariu Lietuvos valstybė, nuo pat užuomazgų buvo itin moderni valstybė, kurioje veikė visos geriausios pasaulinės praktikos, tačiau kartu tauta orientavosi į savitumą, savito stiliaus atradimą ir puoselėjimą.
Tarpukario architektūrą ir interjerą galima padalinti į du tarpsnius - iki 1930 metų ir po 1930-ųjų. Iki 1930-ųjų Kauno architektūroje vyravo neoklasicizmas, o išskirtiniais atvejais pasitaikydavo ir neogotikos pavyzdžių.
Pasak architekto, šis perėjimas labiausiai buvo jaučiamas dėl to, jog tik apie 1930 metus užaugo nauja architektų karta, mokslus baigusi bei patirties sėmusi jau Vakarų Europos šalyse. Iki to laiko miestą formavo senieji architektai, kurie tradiciškai statydavo klasicistinius pastatus. Įžymiausi tarpukario klasicizmo pavyzdžiai - Lietuvos Banko rūmai, Lenkų smulkaus kredito draugijos rūmai, Meno mokykla ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, Teisingumo ministerijos ir Seimo Rūmai (dabartinė Kauno filharmonija).
Kaip šios stilistikos išskirtinumus G. Klasicizmas - paprastas, bet didingas stilius, jame vyrauja senovės Graikijos pastatų elementai. Dažnai naudojamos kolonos ar jų motyvai su dekoracijomis, pastatai turi didelius langus, sienos - dekoratyvines figūras. Siekiant harmonijos pastatai būdavo simetriški, kartais naudojamos skulptūros, ar panašūs dekoratyviniai sprendimai.
Pasak architekto, graikiškos formos ir linijos per visą istoriją vis sugrįždavo. Kiekvienu tarpsniu įgaudavo vis naujas išraiškas, derančias konkrečiam laikotarpiui, tačiau pati kryptis išlikdavo ta pati. Po Pirmojo Pasaulinio karo tradiciniai stiliai pasitraukia, užleisdami vietą naujoms formoms. Modernizmas glaudžiai siejamas su pramonės revoliucija, naujomis statybinėmis medžiagomis, naujų idėjų paieška.
3-ajame dešimtmetyje atsiranda nauja kryptis - Art Deco stilius, neatsiejamas nuo ryškių spalvų bei kontrastingų medžiagų. Interjeruose bei eksterjeruose šis stilius atpažįstamas iš geometrinių figūrų - rombų, zigzagų, spindulių, būdingi ir hieroglifų, gyvačių, piramidžių, kriauklių motyvai. Art Deco pasižymi dėmesiu detalėms, kuriose puikiai dera iš pirmo žvilgsnio nesuderinami dalykai, neįprastos formos.
Art Deco buvo išreiškiama per medžiagiškumą: metalas, chromas, varis, poliruota bronza, medis, chromuotas akmuo - visa tai vyravo Art Deco stilistikoje. Lietuvoje dažniausiai šios stilistikos siejasi - pastatas būna modernistinis, o vidus Art Deco. Art Deco stilistikos randame tarpukario tapetuose, balduose, duryse.
Pagrindų nacionalinio stiliaus atradimui nebuvo daug. Visi autentiški lietuvių stilistikos elementai, kuriuos randame tarpukario architektūroje ir interjeruose, paimti iš tautosakos, liaudies meno. Tautiškumas daugiausiai atsispindėjo per kaimišką, Lietuvos šaknis perteikiančią stilistiką. Lietuviški raštai, audiniai, užuolaidos, tautinės tulpelės, medžio skulptūra bei meno kūriniai. Tautišką stilistiką daugiausiai būdavo galima rasti tuometinės inteligentijos eklektiškuose namuose. To meto turtingieji baldus ir interjero detales veždavosi iš užsienio. Tarpukario meto interjeruose buvo galima rasti ir orientalistinės stilistikos elementų. Tuo metu archeologija išgyveno pakilimą, buvo pradėta tyrinėti senovės Egipto kultūra.
To meto valstybe buvo moderni, visada sekė kartu su pažanga, tačiau kartu sugebėjo atstovauti nacionalinius interesus bei puoselėti nacionalinę dvasią bei stilių. Monumentaliojo tarybinio klasicizmo architektūroje vėl randame graikiškus orderius. Tačiau kaip ir kiekviename laikotarpyje atgimstanti klasicizmo versija, taip ir ši savyje neša skirtingą išraišką, to meto propagandinius dekoro elementus. Vietoje graikiškų puošybos elementų atsiranda kūjis, pjautuvas ir žvaigždės.
Lietuvoje šios architektūros statinius vis dar bandoma puošti tautiniais motyvais, tačiau statybose jaučiamas specialistų trūkumas, visi gabūs Lietuvos architektai emigravę, o nespėję to padaryti buvo išvežti į Sibirą. Lietuviškos architektūros ciklas vėl prasidėjo iš naujo.
„Nors tuo metu siautė badas, okupantai norėdami parodyti savo galią statė didingumą išreiškiančius pastatus. Vienas iš to meto architektūros pavyzdžių - Vilniaus Mokslininkų namai, kuriuose tuometinei sovietų nomenklatūrai buvo suprojektuoti butai, užimantys po 100 - 200 kv. m. butai kaip ir tarpukario Lietuvoje turėjo net tarnų kambarius. Tačiau šis užmojis ilgai netruko ir net Mokslininkų namų butai buvo padalinti į komunalines erdves, o viename bute apsigyvendavo po 5 mokslininkus. Kaip kitą šio laikotarpio architektūros pavyzdį G.
Ankstyvasis socialinis modernizmas visuomenėje geriau žinomas kaip „chruščiofkių“ metas. Kartu su sparčiai augančia pramone bei augančiais miestais greitai augo ir poreikis būstams. Buvo pradėtos masinės daugiabučių statybos, kurios turėjo patenkinti šį poreikį. Pagal bendrą miesto planą tokie namai buvo statomi kuo arčiau gamyklų bei kitų pramonės centrų.
Pasak architekto, blokinių namų tendencijos vilnijo visame pasaulyje, todėl ši statyba nėra išskirtinai Sovietų Sąjungos darinys. Vienintelis skirtumas tarp SSRS ir likusio pasaulio buvo pasirinkimo stoka, t.y. viskas buvo standartizuota. Nuo pastatų eksterjerų, kurių tebuvo vos 4 variantai, tiek iki interjerų elementų, kurių planinės gamybos laiku pasirinkimo nebuvo.
„Pastatai ir interjerai puikiai pasitarnavo standartizuoto tarybinio žmogaus kūrimui. Žmonės dirbdavo panašiose aplinkose, gyveno panašiose aplinkose. Tokiuose namuose net virtuvės būdavo vos kelių kvadratinių metrų dėl to, kad žmonės geriau eitų pavalgyti į kolektyvines valgyklas. Industrializacijos metu, kai rankas pakeitė mašinos, plokštinių pastatų modulius gamindavo gamyklose. Interjerai tapo modernistiniai ir funkcionalūs. Panašius baldus, kuriuos iki šiol galima išvysti daugelyje daugiabučių, gamindavo visame pasaulyje. Skirtumas buvo tik tas, kad stengdamiesi konkuruoti vakarų rinkoje, pasiūlydavo įvairesnių dizainų baldų. SSRS visi turėjo tokia pačią sekciją, sofą, taburetę, virtuvės komplektą ir pan. Planinės ekonomikos metu buvo viena sofų gamykla, viena televizorių gamykla, viena radijo gamykla.
Pasak architekto, nei vakaruose, nei rytuose blokiniai namai iš esmės nepasiteisino. Pasibaigus Chruščiovo erai, pagaliau išauga nauja architektų karta. Kartu su jos atėjimu pradeda daugėti resursų, o tai lėmė, jog vėl atsirado galimybės statyti gražesnius, modernesnius, patrauklesnius pastatus. Šio laikotarpio statiniuose jau galima atrasti meninės išraiškos elementų. Architektūra vėl užima teisėtą vietą miestų veido kūrime, architektai tampa nebe mašinistais, o menininkais. Pasak architekto, standartizacija vis dar išliko, tačiau atsirado daugiau laisvės kurti. Veikė akademija, ruošusi architektus bei kitų sričių menininkus, atsirado daugiau fabrikų. Lazdynų mikrorajonas Vilniuje yra gavęs premiją kaip geriausias projektas, o savotiška Lietuvos modernizmo ikona tapęs A. Eigirdo projektas valgykla-restoranas „Vasara" Europos architektūros žurnaluose buvo pristatomas kaip itin aukšto lygio dizaino statinys visos Europos mastu. Statybų tendencijos Lietuvoje vis dar žengia koja kojon su europinėmis tendencijomis.
Interjero dizaino tendencijos vis dar buvo panašios su vakarų šalių, tačiau skyrėsi gaminių kokybė. Skirtingai nei Vokietijoje, kur viskas buvo gaminama preciziškai ir patvariai, SSRS gaminiai dažnai buvo prastesnės kokybės, brokuoti, varžtai išklerę, detalės nesutampančios. Gyvenamųjų namų interjerai buvo skurdūs. Išskirtinėmis ir prabangiomis interjero detalėmis, kurias sau galėjo leisti tik pasitūrintys žmonės, buvo laikomi gipso elementai ant lubų. Nudažyti gėlių motyvais ar padabinti įvairiomis spalvomis jie buvo laikomi aukšto lygio dizaino sprendimais. Priešingas vaizdas atsirado visuomeninės paskirties pastatuose. Visuomeninės paskirties interjero kūrimas (kavinių, restoranų, vaistinių) buvo finansuojamas pakankamai - jau projektuojant naują pastatą numatomos lėšos interjero dizainui. Pradėjo daugėti interjero dizaino specialistų, kurie baigę mokslus dirbdavo projektavimo institutuose. Net pačiuose institutuose prasidėjo stipri konkurencija: kiekvienas architektas norėjo pasiimti projektavimui kuo įdomesnį pastatą, o kiekvienas dizaineris, kuo įdomesnį projektą, kuriam skirta kuo daugiau laisvės meninei išraiškai.
„Jau teikiant užsakymus visuomeninės paskirties pastatams, buvo numatomas meno dalis - skulptūrai, tekstilei, paveikslams. Net ir lyginant su šiais laikais, tai yra stebėtinai pažangus sprendimas. Tačiau, kaip ir visa kita, taip ir menas, buvo centralizuotas, viskas vykdavo kombinatuose”, - pasakojo G. Preišegalavičius. Pavyzdžiui, dailės kombinate dirbantis odos meistras gaudavo užsakymą vaistinei pagaminti papuošimus, stiklininkas gaudavo užsakymą pagaminti sietyną. Tuo metu visuomeniniuose pastatuose vyravo klasikinis stilius, madingos raitytos formos. Vis mažėjant ideologinei kontrolei, interjerai pastatuose tapo puošnūs ir prabangūs, tačiau nemažai pavyzdinės architektūros pavyzdžių buvo sugriauta - kaip vieną iš gerųjų pavyzdžių architektas pateikė Kauno miesto centre stovėjusį „Merkurijų", kurio architektūra vertinta kaip itin aukšto lygio.
Pasibaigus industrializacinės architektūros amžiui, atkeliavo nauja banga, neigianti prieš tai vyravusius sprendimus. Postmodernizmas su savimi į miestus ir namus atnešė siekį gyventi patogiai ir autentiškai. Visiems atsibodusi standartizacija apleido savo pozicijas užleisdama vietą statiniams, kuriuose daug dėmesio buvo skiriama detalėms, formoms. Vėl buvo grįžtama prie antikos, graikiškų elementų. Kaip pavyzdžius architektas išskyrė Kauno J. Atgavus nepriklausomybę, lietuviai buvo pasiilgę individualumo, todėl iki 2000 metų statybose ir interjeruose vyravo chaosas, pristatyta daug milžiniškų namų, interjeruose vyravo kičas. Tačiau architektas išskiria ir vieną pozityvų reiškinį. Architektūroje ir interjere vėl svarbus pasidarė tautiškumas, nacionaliniai motyvai.
Namų idėjų centre NIC veikiančios interjero dizaino mokyklos „7 jausmai" vadovas ir architektas pasakoja, jog atgavus nepriklausomybę, architektūros studijų metu turėdavo paskaitų, kuriose buvo ieškoma tautinių motyvų bei galimybių juos integruoti naujoje statyboje, naujuose namuose. Buvo skatinamas tautinis menas. Gaila, kad nepraėjus nė dešimtmečiui, šios paieškos sunyko. Interneto amžiuje namai vienodėja - panašius namus rasime tiek JAV, tiek Prancūzijoje, tiek Rusijoje.
Gyvenamieji Romėnų Pastatai
Romėnų gyvenamosios vietos labai priklausė nuo turto.
- Insulos, arba daugiabučiai. Tai vieni pirmųjų pasaulio daugiabučių ir jie buvo net keturių aukštų.
- Vilos. Turtingų romėnų namai. Jų centre - peristilis, kiemas su baseinu, į kurį surenkamas lietaus vanduo. Jis panaudojamas plovimui ir pan., taip gerą akvedukų vandenį paliekant gėrimui. Aplink kiemą patalpos, nuo virtuvės iki miegamųjų ir t.t. Grindys dažnai grįstos mozaikom, seniau geometrinėm, vėliau su gyvom scenom. Bula Redžijoje (Tunisas) vilos turėjo požeminius aukštus, kur ir vasarą buvo vėsu.
Taip pat buvo daug paprastų mažesnių namų, kurių išliko ir atkasta tik mažoji dalis. Apskritai, gyvenamųjų romėnų pastatų likę mažiau, nei viešųjų, arba jie mažiau kasinėti.
Svarbiausi Aspektai
Apibendrinant, antikos amžiaus būstai ir gyvenimo būdas Europoje buvo įvairūs, priklausomai nuo geografinės vietos, Romos imperijos įtakos ir socialinės struktūros. Nors civilizacijos plito iš Rytų ir Pietų, Europa išliko svarbiu kultūros ir inovacijų centru.