Pastaruoju metu etnoastronomijos srityje atlikti darbai ir konkrečiai lietuviško Zodiako tyrinėjimai leido iškelti hipotezę, kad būtent Kalėdų ir Užgavėnių karnavalo veikėjai, ypač seniausios zoomorfinės karnavalinės kaukės, kaip tik ir galėjo būti tie Saulės vadavimo ritualo atlikėjai, vaizduojantys mitinius herojus, išvadavusius Saulę ir atkūrusius kosminę tvarką.
Savo ruožtu XVIII a. XIX-XX a. pradžioje labiausiai paplitusių karnavalinių kaukių analizė ir kalendorinių dainų kosmogoninių siužetų tyrimo išvados padėjo išskirti šiuos galimus Saulės vadavimo mito apeigų veikėjus: ožį, žirgą, raitelį, gervę, povą ir elnią.
Mitinis elnias ir Kalėdų Senio įvaizdis
Mus dominančio Kalėdų Senio provaizdžio atveju ypač įdomus gali būti mitinio elnio vaizdinys. Nors apie persirengimą elniu Lietuvoje užsimenama gana retai, tačiau mitinio elnio vaizdinys yra gerai žinomas iš kalėdinės giesmės „Atbėga elnias devyniaragis“. Šio elnio raguose kalviai kala auksinį žiedą arba taurę, kuriuos priimta laikyti Saulės simboliais. Beje, Bulgarijoje elnio kaukė minima tarp būdingiausių kalėdinių persirengėlių, tokių kaip ožys, paukštis ir kt.
Dabartinis Kalėdų Senio, atvažiuojančio elniais kinkytomis rogėmis, stereotipas gali būti susijęs būtent su šio nepaprasto devyniaragio elnio vaizdiniu. Iš kitų vietinių palyginti vėlyvų kaimo karnavalinių tradicijų sužinome, kad su Kalėdų Senio provaizdžiu tikėtinai susijęs vienas ar kitas persirengėlis pasirodydavo vedinas ožiu, gerve, meška arba žirgu.
Žinomi „šyvio šokdintojai“, gervininkai, dadulio, ožio, slavuose - meškos ir turonio (туронь - jaučio ir elnio hibridas) vedžiotojai greičiausiai turėtų būti suvokiami kaip reliktiniai anksčiau egzistavusių 12-os ar didesnio skaičiaus persirengėlių įpėdiniai.
Karnavalo tradicijai prarandant savo religinę prasmę ir virstant žaidybiniais veiksmais, senuosius mitinius didvyrius atstovaujančių karnavalo apeigų personažų skaičius turėjo mažėti, o jų prasmė palaipsniui buvo užmiršta. Tad už šiuolaikinio Kalėdų Senio vaizdinio turėtų slėptis ir jo mitiniai zoomorfiniai pagalbininkai.
Grūšlaukės Užgavėnės | Lietuvos kodas
Saulės vadavimo apeigos: kaladės deginimas ir Morės vežiojimas
Dabar panagrinėkime, kokie karnavalo dalyvių veiksmai gali būti siejami su Saulės vadavimo apeiga. Kai kurie tyrinėtojai jau ir anksčiau yra išsakę nuomonę, kad lietuvių, latvių ir kitų Europos tautų Kalėdų bei Užgavėnių paprotys persirengus žvėrimis tampyti, mušti, o vėliau ir sudeginti kaladę gali būti laikomas apeiginiu Saulės išvadavimo iš chtoniškųjų jėgų veiksmu.
Nors kaladės tampymo paprotys žinomas ir Užgavėnių tradicijose, tačiau šioje šventėje labiau išplėtoti yra apeiginiai veiksmai su pamėkle. Pamėklė vežiojama dvirãčiu vežimu arba rogėmis, tačiau dažniausiai ji vežiota ant specialaus įtaiso - rogių pavažos, prie kurios ant ašies yra pritvirtintas vežimo ratas. Vežama pamėklė svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, ratas, liesdamas žemę, suka iškamšą aplink ašį, ir ši švaistosi jai į rankas įtaisytu botagu arba spragilu, tartum gindamasi nuo ją persekiojančių persirengėlių. Apeigos pabaigoje pamėklė sudeginama arba nuskandinama.
Pamėklės pavadinimai ir jų reikšmės
Ši antropomorfinė iškamša vadinta įvairiai: Žemaitijoje Morė, Kotrė, Sorė, Šiuorė, rečiau Barbora, Magdė; vidurio Lietuvoje - Čiučelė, Boba, Diedelis, Pelenų diedas; šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje - Gavėnas.
J. Balio nuomone, žodis morė galėjęs reikšti tą patį, ką ir laumė. Mums svarbi žinia, jog laumės, kaip kad raganos ir velniai, gali sukelti Saulės užtemimą. Saulei užtemstant sakoma: Sauły ima arba gadina. Kaltu dėl to laikomas velnias, ragana arba ir laumė.
Tyrinėtojai įvairiai bandė aiškinti naikinamos apeiginės pamėklės prasmę. Joje matytas augmenijos gyvybinių jėgų įsikūnijimas, žiemos-mirties demonas, įasmeninti senieji metai ir panašiai. Morės, kaip išvaromo ar sunaikinamo žiemos demono, aiškinimas artimas jos kaip Saulės grobikės vaidmeniui. Juk žiemos demono išvarymas siejamas su Saulės sugrįžimu arba, jei žiūrėsime mitologiškai, su Saulės sugrąžinimu.
Aukštaitijoje, panašiai kaip Žemaitijoje Morė, buvo vežiojamas Gavėnas, Kanapinis arba Lašininis. Per Užgavėnes vaidinama Kanapinio ir Lašininio kova, dabar jau tik įasmeninanti pasninką ir mėsos valgymą, irgi galėtų būti siejama su kova dėl Saulės. Apie tai galima spręsti iš kai kurių posakių.
Kaip matome, Saulės vadavimo mite minėtą galingą karalių, pagrobusį ir įkalinusį Saulę, lietuvių tautosakoje ir Kalėdų bei Užgavėnių apeigose gali simbolizuoti tiek medžio pliauska, tiek antropomorfinis stabas-iškamša, o šis savo ruožtu gali įgauti tiek moterišką, tiek vyrišką pavidalą. Užgavėnių apeigose tai Morė (Čiučelė, Boba ir pan.) arba Gavėnas (Diedelis, Pelenų diedas ir pan.), tautosakoje - Laumė, Ragana arba Velnias.
Žemaičių Morė yra artima įvairioms Europos tautoms žinomoms mitinėms būtybėms, vadinamoms Mar-/Mor- šaknų vardais. Tai dažniausiai žmonių sąmonę drumsčiančios, košmarus užsiundančios, sloginančios ir marinančios dvasios.
Mara, kaip mirties ir maro įsikūnijimas, ypač gerai žinoma įvairių slavų tautų tradicijose. Panašiai kaip mes su Užgavėnių More, slavai žiemos pabaigos ir pavasario pradžios apeigose elgdavosi su iš šiaudų pėdo arba, rečiau, iš pliauskos pagaminta apeigine lėle, vadinama Mara, Marena, Morena ir panašiai arba iš žodžio smert’ „mirtis“ padarytu vardu: slovakų Smrt, Smrtka, Smrtisko, čekų Smrtholka, moravų Smrtnice, lenkų Śmercicha ir panašiai.
Laikoma, kad baltams ir slavams bendras pavasario-vasaros kalendorinių apeigų metu sunaikinamos būtybės vaizdinys ir jos vardas su šaknimi Mar-/Mor- turi bendras indoeuropietiškas ištakas. Pavyzdžiui, senovės indų (taip pat pali kalbos) žodis māra reiškia „žudantis“, „naikinantis“.
P. Dundulienė yra išsakiusi mintį, kad Užgavėnių Morės stabo vežiojimas galėjo būti siejamas su Saulės, važiuojančios rogėmis ar ratais, vaizdiniu. A. Formozovas, tyrinėjęs Saulės kelionės ratais, rogėmis ir valtimi vaizdinius kituose kraštuose, irgi manė, jog tikriausiai Užgavėnių pasivažinėjimo rogėmis bei ratais paprotys sietinas su mitine Saulės kelione šiomis transporto priemonėmis.
Pratęsiant šią mintį ir atsižvelgiant į čia atskleistą tamsią, demonišką Morės, kaip Saulę marinančios mitinės būtybės, prigimtį, galima spėti, kad Saulę veikiau turėjo simbolizuoti pats ant pavažos įtvirtintas ratas. Gyvūnais persirengusių Užgavėnių kaukininkų ratą (Saulę) „apsėdusios“ Morės vežiojimo ir Kalėdų kaladės vilkimo sugretinimas paremia A. Vaicekausko nuomonę abi šias apeigas galėjus atspindėti tą patį kosmogoninį mitą.
Perkūno ir Velnio kova
Kosminės tvarkos atkūrimą, savo ruožtu, kaip sakyta, išreiškia indoeuropiečių pagrindinis mitas, vaizduojantis Perkūno ir Velnio kovą. Toje kovoje Perkūnas nugali Velnią ir išlaisvina visas jo pagrobtas gėrybes, tarp jų ir dangaus šviesulius.
Saulės išvadavimas ir kosmogonija, pasaulio sukūrimas - savo prasme tapatūs veiksmai: juk Saulė yra pa-saulio sąlyga. Tad persirengėliai iš žiemos kalėjimo Saulę išlaisvina sudegindami kaladę arba iš Morės paverždami vežimo ratą.
Žodžių kaladė, kalėjimas, kalimas, Kalėdos ir kalvis garsinis sąskambis, nors ne kiekvienu atveju etimologinis, irgi prisideda šiuos mitinius vaizdinius sugretinant.
Kalvis ir kūjis persirengėlių apeigose
Su kalvio ir kūjo vaizdiniais gali būti susijęs ir vienas iš latviškų persirengėlių pavadinimų - kūjinieki arba kūjneši, lietuviškai galima būtų sakyti - „kūjininkai“ ar „kūjnešiai“, nors latvių kūja reiškia ne „kūjis“, o „lazda, pagalys“, kaip kad ir lietuvių kūja, kūjas - „kojūkai“.
Toks persirengėlių įvardijimas tartum sukryžmina pagrindinius mitinius vaizdinius apie Saulės vaduotoją ar vaduotojus - milžino (vaizduojamo ant kūjų „kojūkų“ pasilypėjusio „kūjininko“) ir būtent kūjo, kuriuo kartu ir kaunamasi vaduojant Saulę, ir kuriuo ji nukalama.
Latvių „kūjininkams“ artimas B. Buračo paminėtas žemaičių Užgavėnių persirengėlių įvardijimas - „kriukininkai“. Mat kriukis arba krukis lietuvių kalboje, be kita ko, reiškia: lazdą riestu galu; pagaikštį, žarsteklį; kastuvo, šakės ar kito įrankio koto rankeną (skersai uždėtas pagaliukas, kaip kad kojūkų).
Įdomu tai, kad Lasickis yra paminėjęs būtent kalvių garbinamą dievybę Krukį: „Krukis yra kiaulių dievas, jį su didžiausiu pamaldumu garbina Budraičiai, t.y.
Tai, kad kalvio ir kūjo vaizdiniai buvo svarbūs persirengėlių apeigose, liudija ir rusų tarpukalėdžio papročiai. Čia tarp persirengėlių pasirodo net pats kalvis su mediniu kūju (!). Be to, žaidžiamas žaidimas „senus perdaryti į jaunus“.
Apeiginį kūjį aptinkame net Kinijos X-XIII a. liaudiškose naujametinėse persirengėlių procesijose, vaizdavusiose piktųjų dvasių išvarymą.
Kaukininkų apeigų bendras vaizdas
Dabar pabandykime įsivaizduoti kaukininkų atliekamų apeigų bendrą vaizdą. Vilkstinė, sudaryta iš 12 mitinius didvyrius vaizduojančių persirengėlių - ožio, žirgo, raitelio, gervės, elnio, povo ir kt. - keliauja po kaimą paskui vežamą stabą arba Užgavėnių vežimą, kuriame ant besisukančio rato sukinėjasi, mojuodama spragilais ir gindamasi nuo ją persekiojančių kaukininkų, mirties ir tamsos įsikūnijimas - Morė. Procesijos dalyviai Morę persekioja.
Galiausiai išvežta už kaimo, Morė sudeginama, sudraskoma arba nuskandinama. Kartais dargi pažymima, kad tai atliekama 12-ą valandą nakties. Kyla visuotinės linksmybės. Iš Morės išvaduotas Saulės simbolis - ratas turėjo būti pagerbiamas - vėl nešamas ar ritinamas per kaimą, taip visiems pranešant, kad Morė nugalėta, Saulė išvaduota, visus sveikinant ir linkint visokeriopos laimės bei gerovės. Galų gale Saulės ratas, matyt, būdavo pastatomas kokioje nors garbingoje vietoje.
Apie tokį elgesį su ratu po Morės sunaikinimo leidžia numanyti etnografo J. Kudirkos pateikiamos žinios apie Užgavėnių ratą iš Skuodo: „Nors Morė buvo ginama savo šalininkų, tačiau antros pusės šalininkai Morę nuteisdavo, pakardavo ant aukštos karties pritaisyto rato ir sudegindavo.
Rato, kaip sugrįžtančios Saulės simbolio, apeiginį-religinį reikšmingumą per Užgavėnes liudija ir šis 1942 m. Aukštaitijoje užrašytas paprotys: „Aukštaitijoje Užgavėnių rytą, pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams, galvotrūkčiais lekia, susigriebusios rankomis sijonus, merginos, nuo jų neatsilikdami, iš sodybų pilasi jauni vyrai, nes pirmieji pasiekę „ratą“ [t.y.
Tekinio, iškelto ant karties, ritualinis naudojimas Užgavėnėse gerai žinomas ir slavams. Sibiro rusai sėdinčią iškamšą pririšdavo prie vežimo rato, užmauto ant rogėse įtvirtintos 9-10 aršinų karties tam tikrame aukštyje, kitur - ant rato, įkelto į rogėse įtvirtintą aukštą ir pakankamai storą medžio stiebą, vietoje iškamšos sėdėdavo ir įvairius pokštus krėsdavo gyvas žmogus.
Tai liudija rato, kaip savarankiško apeiginio simbolio, svarbą Užgavėnių apeigose. Pirma galėjo atrodyti, kad Užgavėnių tekinis tėra tik Morei vežioti skirtos techninės konstrukcijos elementas, tačiau dabar matome, kad į jį Užgavėnių apeigose reikėtų žvelgti rimčiau.
Saulės ratas ir vežimas
Kaip sakyta, Saulės ratas vienas apeiginiu vežimu turėjo būti vežamas jau po to, kai jis buvo išlaisvintas iš jį apsėdusios Morės. Saulės ratą nešančio ar traukiančio žirgo atvaizdai randami dar paleolito laikų mene. Manoma, kad seniausias Saulės simbolis ir buvo ratas, žirgų traukiamas per dangų.
Saulės ratų, tai yra ratais (vežimu) vežamo rato įvaizdis jau vėlesnis - bronzos amžiaus laikų, nes jis galėjo atsirasti tik tuomet, kai buvo išrastas vežimas. Saulės diską vežantį vežimą vaizduojančiuose siužetuose kartais yra aptinkama ir procesija, einanti iš paskos.
Verta prisiminti ir tai, kad vienas iš tarptautiniu Užgavėnių pavadinimu tapusio žodžio karnavalas (italų carnevale) aiškinimų kildina jį iš apeiginio vežimo pavadinimo, lotyniškai carrus navalis „vežimas-laivas“. Tai toks ypatingas žirgo tempiamas ritualinis laivas ant ratų. Tokie laivo pavidalo vežimai buvo naudojami antikinėse šventinėse procesijose, skirtose Dioniso bei Isidės garbei.
Tokiu vežimu senovės Romoje Saturno garbei skirtose šventėse iškilmingai važiuodavo persirengėliai, dainuodami nešvankias daineles. Tad iki šiol neišspręstą ginčą, iš ko kildintinas karnavalo pavadinimas, - iš carrus navalis „vežimas-laivas“ ar, kaip teigia kiti, iš caro „mėsa“ ir levare „atsisakyti, atmesti“, siejant su gavėnia, - mūsų turimi duomenys ne tik byloja vežimo naudai, bet ir pačios karnavalo kaip Saulės sugrąžinimo šventės ištakas leidžia nukelti į bronzos amžiaus arba net paleolito laikus.
| Metas | Šventė | Simbolis | Reikšmė |
|---|---|---|---|
| Kalėdos | Kalėdų Senis | Elnias devyniaragis | Saulės simbolis, atnešantis šviesą ir gerovę |
| Užgavėnės | Morė | Ratas | Žiemos demonas, Saulės grobikė, išlaisvintas Saulės ratas |
Kalvis-Kalėda ir Saulės vadavimo mitas
Mūsų iš dalies rekonstruotas Saulės išvadavimo mitinis siužetas ir jį atkartojančių apeigų esmė pagrindinį Saulės išvadavimo mito veikėją dieviškąjį Kalvį kaip tik ir leidžia susieti su Kalėdų Senio personažu. Dievas Kalvelis-Kalėda, su savo pergalės įrankiu kūju arba krukiu (plg. Kalėdų Senio lazdą) įveikęs chtoniškosios priešininko tamsos kalėjimą, sugrąžina mirtingiesiems šviesą ir taip atkuria pasaulio tvarką, atverdamas kelią į naują gyvenimą, darną bei gerovę. Tai ir yra Kalėdų Senio dovanos, kuriomis jis mus apdovanoja.
Kita vertus, galima pastebėti, kad vėlyvasis Kalėdų Senio personažas į save sugeria įvairių Saulės vadavimo mito dalyvių bruožus.
Saulės vadavimo mitas kalmukų mitologijoje
Įdomių paralelių apie Saulės vadavimo mito bei jam skirto ritualo sąsajas su Užgavėnių švente randame lamaistų kalmukų, gyvenančių Tibeto pasienyje, mitologijoje ir papročiuose. Kalmukų atvejis mums įdomus būtent tuo, kad jame susiduria mitas apie Saulės vadavimą ir jį atitinkanti kalendorinė šventinė tradicija.
Saulės vadavimo mitą vokiečių rašytojai Hedai fon Šmid (Hedda von Schmid) 1909 m. papasakojo Tibeto budistų lamos. Pragaro valdovas Erlik-chanas, norėdamas pakenkti žmonėms, pagrobia ir praryja Saulę. Saulės nenusaugojo 33 ją saugojusios dievybės tengri. Pasaulyje kyla verksmai ir skundai, žmonės, augalai ir gyvūnai miršta nuo šalčio ir tamsos.
Pagaliau viršiausioji iš dievybių Saulės sargų Okun-tengri, pasigailėjusi žmonių, nužengia į pragarą ir, susikovusi su Eerlik-chanu, persmeigia jį ietimi. Iš atsivėrusios žaizdos išrieda Saulė ir sugrįžta į savo vietą danguje. Žemė atgyja nuo Saulės spindulių. Šiam įvykiui atminti kalmukai kasmet pavasarį, ištirpus sniegui, švenčia cagan-cara „baltąją savaitę“.
Jie tiki, kad Eerlik-chano žaizda niekada neužgyja ir kad jis visą laiką vėl bando praryti Saulę. „Baltuoju mėnesiu“ (Cagan-sar, Cagaan-sar) mongolų tautose vadinama šventė yra kilnojama ir švenčiama vasario pabaigoje - kovo pradžioje, stojus pirmai pavasario jaunačiai. Nors dėl tibetietiškojo budizmo įtakos ji siejama su Naujaisiais...