Civiliniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia, o asmuo įgyvendina civilines subjektines teises, siekdamas patenkinti savo poreikius. Vis dėlto, įgyvendinant civilines subjektines teises, svarbu užtikrinti, kad nebūtų sudaromos prielaidos paneigti kitų subjektų teises ar teisėtus interesus. Socialiniai konfliktai turėtų būti sprendžiami panaudojant optimalias asmens susitarimo galimybes, o įstatymų leidėjas siekia užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.2 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, užkertantis kelią piktnaudžiauti teise. Šis draudimas detalizuojamas 1.137 str. 3 d., kuriame numatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise. LR CK 1.137 str. yra bendro pobūdžio draudimas, taikomas tada, kai specialiais atvejais draudimas nėra reglamentuotas kitaip.
Kyla mokslinė problema, kad esant teisinės literatūros stokai ir bendrojo pobūdžio reglamentavimui, neaišku, ar teismų praktikoje tinkamai identifikuojamas neleistinumas piktnaudžiauti teise kaip savarankiška teisinė konstrukcija bei ar tinkamai teismas vadovaujasi LR CK 1.137 str. 3 d.
Darbo tikslas - išsamiai ir sistemiškai išanalizuoti ir įvertinti, kaip yra taikomas draudimas piktnaudžiauti teise Lietuvos teismų praktikoje bei nustatyti aktualiausias teorines ir praktines šio instituto aiškinimo ir taikymo problemas. Taikomas sisteminės analizės metodas, kuris naudojamas siekiant tinkamai išsiaiškinti teisines nuostatas. Pagrindinis empirinis tyrimo metodas visame magistro darbe yra dokumentų analizės metodas.
Piktnaudžiavimo teise problema yra netipinė ir daugeliu atveju iškylanti paradoksaliose situacijose. Vienais atvejais drastiškas teisės savo teisės įgyvendinimas laikomas neteisėtu, t.y. piktnaudžiavimu teise, kitais - ne.
Dar senovės Romos teisininkai susidurdavo su tuo, kad asmuo, įgyvendindamas jam suteiktą civilinę subjektinę teisę, padarydavo žalą kitiems asmenims. Nuostata buvo įtvirtinta teisine formule, kad piktnaudžiavimas yra neleistinas (malitiis non est indulgendum).
Tenka pažymėti, jog romėnų teisės indėlis formuluojant draudimo piktnaudžiauti teise principą teisinėje literatūroje vertinamas prieštaringai. Viena vertus, negalima teigti, jog tokios nuostatos nesilaikė ir romėnų teisė. Kita vertus, pasak M., pasakytina apie romėnų teisės požiūrį į vergus kaip daiktus (instrumentum vocale) ir daiktines teises turimas į jį) neatitinka socialinės subjektinės teisės paskirties, kaip ji suprantama šiuolaikine prasme.
Piktnaudžiavimo teise užuomazgos siekia 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Šio dokumento 4 straipsnis skelbia: "Laisvė yra galimybė daryti viską, kas nedaro žalos kitam."
Vieningą piktnaudžiavimo teise teoriją Kontinentinėje Europoje devynioliktame amžiuje pirmieji pradėjo vystyti Prancūzijos teismai ir mokslinė doktrina. 1915 metais Prancūzijos Kasacinis Teismas suformavo taisyklę, kuria buvo įtvirtinta savininko, kuris naudojasi savo subjektine teise vien norėdamas pakenkti kitam asmeniui ir iš to negaudamas jokios naudos sau, atsakomybė. Klasikiniu pavyzdžiu laikomas Prancūzijos teismų praktikos atvejis, kai pirmą kartą buvo apribota absoliuti nuosavybės teisė.
Kaip matome, šios valstybės civilinės teisės sistema pagrindiniu kriterijumi, kuriuo yra grindžiama piktnaudžiavimo teise doktrina, laiko tiesioginį tikslą sukelti žalą. Išskirtinai paminėtina, kad XIX-XX a. vokiškosios tradicijos kontinentinės Europos valstybėse, teisėkūroje įsitvirtino vadinamoji chicane.
Chicane (aptariamu atveju Schikaneverbot), kaip teisinė kategorija, reiškia piktnaudžiavimą teise su vieninteliu tikslu - pakenkti kitam asmeniui, sukeliant žalą. Vokietija, Austrija ir Šveicarija vienos pirmųjų įtvirtino tokią piktnaudžiavimo teise teoriją įstatyminiu lygmeniu. Tokiu būdu paplito ir įsitvirtino civilinio kodekso 226 str. nuostata, teigianti, kad teisės įgyvendinimas yra neteisėtas, jei jo pagrindinis tikslas - sukelti žalą kitam asmeniui.
Austrijos civilinis kodeksas numato, jei asmuo, naudodamasis teise, laikosi teisėtumo ribų, jis nėra atsakingas už žalą, sukeltą kitam asmeniui. Austrijos civilinio kodekso 1295 str. įtvirtinta chicane forma atliktą piktnaudžiavimą teise draudžia Austrijos įstatymų leidėjas. Vokietijos pavyzdžiu pasuko ir Šveicarijos įstatymų leidėjas. Jis piktnaudžiavimą sieja sąžiningumo principu. Šveicarijos civilinio kodekso 2 str. numatyta, kad kiekvienas, įgyvendindamas savo teises, turi veikti sąžiningai. Akivaizdus piktnaudžiavimas teise yra nepriimtinas ir įstatymo nesaugomas.
Pažymėtina tai, kad būtent chicane įtvirtinimo klausimas daugelio teisės mokslininkų gretose sukėlė abejonių dėl piktnaudžiavimo teise instituto praktinio pritaikomumo civilinės teisės atšakoje. Manytina, kad iš šios teisės teoretikų polemikos galima išskirti tris požiūrius į piktnaudžiavimą teise ir civilinės teisės abipusį santykį. Vieni jų rėmėsi pirmine senovės Romos juristų pozicija ir siūlė neigiamą atsakymą į šią problemą. Kiti teisės mokslo tyrinėtojai piktnaudžiavimą teise siejo su sąžiningumo koncepcija.
Piktnaudžiavimas teise chicane forma dažniausiai formuluojamas kaip draudimas fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojantis teise, atlikti veiksmus, kurių išskirtinis tikslas - padaryti žalą kitam asmeniui. Daugeliu atveju, praėjus keleriems metams po įtvirtinimo, piktnaudžiavimo teise tik chicane forma pastebėta, kad nuostata nėra labai veiksminga. Pagrindiniai argumentai buvo, kad chicane atveju labai sunku įrodyti žalą bei kvestionuotina šios nuostatos veikimo apimtis, t.y. siauras piktnaudžiavimo teise traktavimas neapėmė atvejų, kuomet naudojantis ...
Civilinės ir bendrosios teisės skirtumai
Apibendrinant, piktnaudžiavimas teise yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurio vertinimas ir taikymas praktikoje kelia daug diskusijų. Svarbu užtikrinti, kad teisės būtų įgyvendinamos sąžiningai ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.