Feodalizmas - visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji - žemesniesiems savo vasalams. Feodalizmas - Viduramžiais Vakarų ir Vidurio Europoje įsivyravę santykiai ir jais pagrįsta visuomeninė santvarka. Šiame straipsnyje aptarsime feodalinės arba luominės nuosavybės istoriją Lietuvoje.
Lietuvos politikoje aktyviai reiškėsi nuo XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė, XV a. Lietuvos Metrika - XIV a. pab. - XVIII a. pab. Centralizacija - procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą.
Terminas atsirado 17 amžiuje, paplito 18 amžiuje, bet iki šiol išliko nevienareikšmis. Pasak K. Marxo, F. Engelso ir jų sekėjų, feodalizmas yra visuomeninė ir ekonominė formacija, kurios teisinė išraiška - padalyta nuosavybės teisė ir valstiečių priklausomybė, socialiniu požiūriu - visuomenės pasidalijimas į antagonistines klases: feodalus ir valstiečius. Leniniai valdančiosios klasės santykiai yra tik viena feodalizmo sudedamųjų dalių.
Feodalizmo ištakomis vieni mokslininkai (pvz., dauguma prancūzų istorikų) laiko senovės Romoje gyvavusį patronato institutą, kai žmogus tarnaudavo įtakingam patronui mainais už aprangą, kiti (daugiausia vokiečių istorikai) - feodalinius santykius kildina iš Tacito aprašytų panašių germanų karo vadų lydėjimo (lot. comitatus) papročių. Germanų gentims būdinga teikti dovanas už karinę ir politinę tarnybą. Romėnai atsilygindavo žemėmis (naudotis nustatytą terminą ar iki gyvos galvos; prekarijai).
Visi šie elementai būdingi feodalizmui, tačiau jis kaip sistema susiklostė 8 a. pradžioje frankų karalystėse. Faktiškasis frankų valdovas Karolis Martelis dovanodavo pavaldiniams bažnytinių žemių su jose gyvenančiais žmonėmis, kad turėtų sunkiai ginkluotų raitelių. Naujieji didikai, remdamiesi imunitetu, siekė atsikratyti karaliaus valdžios, jų valdos tapdavo pseudovalstybėmis, aplink kurias telkdavosi visi, ieškantys apsaugos, kurios negalėjo suteikti valstybė.
Per komendaciją vasalas atiduodavo savo žemę ponui, o iš jo gaudavo tik tos žemės valdymo teisę; taip senjoras pripažindavo savo valdų nuosavybės teisę už save stipresniam, o iš jo valdą gaudavo jau kaip feodą (arba leną), apdėtą įvairiomis prievolėmis. Kartu su ja susiklostė ir leno suteikimo (investitūros) paprotys. Karalius lenus dalydavo žemesnės kategorijos feodalams, šie - riteriams; susiklostė vadinamųjų feodalinių kopėčių sistema. Dėl paveldėjimo ar prekybos žeme tokia tvarka ilgainiui darėsi sudėtinga: vienose valdose senjoro vasalas galėjo būti jo ponas kitose. Didikai savo dvaruose visiškai pajungė valstiečius. Šie privalėjo jiems eiti baudžiavą.
Nuo 12 a. pradėjo sparčiau plėstis miestai. Stiprėjo miestiečių luomas ir juo vis labiau besiremianti karaliaus (centrinė) valdžia. Plito romėnų teisė, monarcho valdžios suverenumo ir jo atsakomybės už tvarką valstybėje idėja. Miestiečiai mokėjo daugiau mokesčių. Stiprėjo centrinė administracija. Asmeninės priklausomybės sistemą keitė valdžios ir pavaldinių santykiai. 13 a. pabaigoje Anglijoje ir Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje stambius vasalus valdančių karalių monarchijas pakeitė ankstyvojo parlamentarizmo monarchijos. Remdamiesi
Kas buvo feodalizmas?
Feodalizmo atsiradimo priežastys
Feodalizmo atsiradimo priežastys. Feodalizmas atsirado ir išsivystė iš V-VI a. Vakarų Romos imperijos nukariavimo. Italijos (ostgotųVizigotų (Ispanijoje ir GalijojeFrankų karalystės. Užkariavimų eigoje suirus prekybiniams ryšiams bei nusmukus pramonei. Karaliai pradėjo dalyti žemes savo artimiesiems karo vadams. Šios žemių dovanos Prancūzijoje buvo vadinamos beneficijomis, Vokietijoje - lenais, feodais.
Iki viduramžių visuomenės santvarka buvo vergovė. Viduramžiais susiklostė feodaliniai santykiai, feodalizmas. Pagrindinės dvi rolės - feodalai ir baudžiauninkai (kalbant apie žemę). Baudžiauninkai turi savo žemę, turi duoti duoklę, bet negali būti nužudytų, skirtingai nei vergai. Baudžiauninkai skiriasi su vergais taip, kad baudžiauninkai tarsi pririšti prie žemės.
10-11 a. Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11-12 amžiuje. Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu). Ankstyvajame feodalizme alodininkų teritorinės bendruomenės (laukai) tiesiogiai priklausė nuo žemių ir didžiojo kunigaikščio, bendruomenininkų (laukininkų) ūkiai nebūdavo priskiriami pavienių asmenų valdoms, tai trukdė plėstis feodo tipo ir stambiajai žemėvaldai.
Susidariusio valstiečių socialinio. sluoksnio pagrindinę dalį sudarė laisvieji laukininkai. 13 a. antroje pusėje-14 a. didėjo jų išnaudojimas ir priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio: kieminėjimą į 13 a. pabaigą pakeitė dešimtinė, 14 a. pabaigoje virtusi dėkla (kartu susiklostė produktų renta). Bendruomenes vis labiau kontroliavo didžiojo kunigaikščio vietininkai. Viešieji kelių ir įtvirtinimų taisymo darbai virto angarijos prievole didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemai sukurti bei palaikyti.
Feodalų klasės aukštutinis sluoksnis, 14 a. vadinamas kilmingaisiais bajorais, susidarė iš įtakingiausių kariauninkų ir vietininkų, o paprastų feodalų sluoksnis, 14 a. vadinamas smulkiaisiais bajorais - iš galinčių nuolatinę karo prievolę atlikti pasiturinčių laukininkų (gerųjų žmonių, pilėnų). Bajorai ir valstiečiai išlaikė realią alodinę (tėvoninę) žemės nuosavybę, už ją turėjo atlikti karinę ir kitokią tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Kartu pagal 14 a. feodalinę papročių teisę imta skirti bajorų ir valstiečių žemės valdymą, tik bajorų nuosavybė pripažinta neliečiama.
Valdovams ėmus dalyti feodalams veldamus (nuo 14 a. Nuo 1387 (po Lietuvos krikšto) susikūrė bažnytinė žemėvalda. Imta skirstyti išeivinius valstiečius (galinčius pasirinkti poną) ir neišeivinius valstiečius (negalinčius). Šių buvo dauguma. 15 a. 4-10 dešimtmetyje sparčiai išsiplėtė privati feodalinė žemėvalda (apėmė iki 1/2 Lietuvos teritorijos), susidarė didelės ponų valdos, prie didžiojo kunigaikščio ir ponų pilių bei kiemų atsirado palivarkai, iš valstiečių imta reikalauti atodirbio (lažo). 16 a. pirmoje pusėje lažininkai sudarė ne mažiau kaip pusę valstiečių, palivarkiniais tapo bajorų dvarai (dvaras).
Feodalai ėmė auginti grūdus besiplečiančiai vidaus ir Vakarų Europos rinkai. Privačių feodalinių žemės valdų valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais 16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio valdų - po Valakų reformos. Baudžiavinius santykius įformino Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588).
Čia 14-15 a. nesusidarė didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemos, vyravo smulkiųjų bajorų ūkiai, tik 16 a. pradžioje susiklostė stambioji žemėvalda. Žemaitijoje 16 a. susiklostė ir 17-18 a. vyravo senjorinio tipo ūkis, valstiečių išnaudojimo svarbiausia forma buvo produktų ir pinigų renta. Šis laikotarpis sutapo su paspartėjusia kapitalizmo plėtra, kuri baigėsi jau rinkos ekonomikos laikotarpiu.
Vėlyvojo feodalizmo pirmasis etapas - feodalizmo ir baudžiavos irimas - truko maždaug iki 19 a. 4 dešimtmečio. Ūkį veikė 18 a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija Anglijoje ir Prancūzijoje, dėl jo sparčiau gausėjo miestų bei nežemdirbinė gyventojų dalis. Dvarininkai stengėsi didinti žemės ūkio gamybą, plėsti dvarų pramonę. Žemė buvo šiek tiek geriau įdirbama, melioruojama ir tręšiama.
| Laikotarpis | Pagrindiniai bruožai |
|---|---|
| 10-11 a. | Ūkio pokyčiai, žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtra |
| 13 a. antra pusė - 14 a. | Valstiečių išnaudojimo didėjimas, priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio |
| Nuo 1387 m. | Bažnytinės žemėvaldos susikūrimas |
| 15 a. 4-10 dešimtmetis | Privačios feodalinės žemėvaldos plėtra |
| 16 a. pradžia | Valstiečių pavertimas baudžiauninkais |
Lietuvą užėmus Rusijai (1795) luomai išliko, bet buvo apribota bajorų savivalda. Pakito ir kitų luomų teisinė padėtis, tarpusavio santykiai. Buvo ribojama arba naikinama privačių miestelių savivalda. Sustiprėjo miestelėnų feodalinė priklausomybė nuo išlaikiusių monopolinę žemės nuosavybės teisę žemvaldžių bajorų. Rusijos carui Aleksandrui I atmetus Lietuvos bajorų siūlymus naikinti asmeninę valstiečių priklausomybę, baudžiava netgi stiprėjo. Lėtai plėtėsi ir vidaus rinka.
Maždaug nuo 19 a. 4 dešimtmečio prasidėjo vėlyvojo feodalizmo antrasis etapas. Feodalizmas patyrė krizę, valstiečiai masiškai priešinosi dvarininkams, 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje, po pralaimėto Krymo karo (1853-56), Rusijos imperijoje susidarė sunki padėtis. Rusijos caras Alesandras II 1861 buvo priverstas panaikinti baudžiavą (valstiečių reforma). Taigi, feodalizmas Lietuvoje turėjo ilgą ir sudėtingą istoriją, kuri baigėsi tik XIX amžiuje panaikinus baudžiavą.
