Nors ironijos ir sąmojingo humoro nestokojančiu filmu „Paradas“ Titas Laucius debiutuoja kaip pilnametražio kino kūrėjas, jo vardas Lietuvos žiūrovams jau žinomas.
Titas - filmų „Rūpintojėlis“, „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ scenarijų bendraautoris, scenarijus taip pat parašęs ir dviem savo paties režisuotiems trumpametražiams filmams „Gyvatė“ ir „Šeima“ (pelnė „Sidabrinės gervės kiaušinio“ apdovanojimą).
Kadras iš filmo "Paradas"
Filmo "Paradas" gimimas
Titas Laucius pasakoja apie filmo idėjos atsiradimą: "Turėjau idėją trumpam trileriui, buvau jam parašęs scenarijų. Parodžiau prodiuserei ir kitiems kolegoms, tačiau sulaukęs nemažai kritikos, nuomonę pakeičiau ir pats. Ėmiau plėtoti „Parado“ idėją."
Kadangi filme vaizduojami trys bažnytiniai teismai, vyksta ilga veikėjų kelionė, Titas suprato, kad tiek istorija, tiek jis pats yra subrendę pilno metro formatui. „Gyvatė“ ir „Šeima“ buvo tarsi treniruotė - nors trumpametražio kino kūrimo procesas Titui patiko, slapta jis ieškojo istorijos, galinčios tapti pilnametražiu filmu. Maždaug 3 metus.
Scenarijaus rašymo procesas
Tačiau scenarijaus tiek laiko Titas nerašė tiesiogine šio žodžio reikšme - gal 90 % rašymo sudarė informacijos rinkimas, konsultacijos su bažnytinio teismo atstovais, pastabų fiksavimas, o tai yra juodžiausias darbas. Sąsiuviniuose istorijos struktūrą dėliojo punktais, žymėjosi galimų dialogų nuotrupas, gryninau personažų charakteristiką. Maždaug metus užtruko vien filmo koncepto tikslinimas.
Suvokęs, kad neturi tikslo atpasakoti asmeninės tėvų istorijos, Titas norėjo ją adaptuoti. Pats rašymas, sudaręs tik apie 10 % viso darbo, prasidėjo tada, kai jau žinojo kiekvieną sceną. Todėl procesas buvo malonus. Dar metus skyrė pačiam rašymui. Dabar turi 8 scenarijaus versijas, tad taisymų buvo daug.
Kai parašė pirmąją versiją ir galvojo „čia jau žiauriai gerai“, pasikonsultavo su Birute Kapustinskaite. Konstruktyvi jos kritika nuleido ant žemės. Suprato, kad istorijoje juoką kelia ne bažnytinės institucijos kontekstas, kuris iš pradžių jam atrodė pagrindinis komedijos elementas, bet veikėjai, jų reakcijos į bažnytinio teismo taisykles.
Juk filmas, kuriame veikėjai dramatiškai reaguotų į absurdiškas situacijas, galėtų tapti teisybės ieškojimo drama, ne komedija.
Kūrybinė veikla už kino ribų
Titas Laucius yra ne vien kino kūrėjas. Jis groja trombonu „Lapkričio dvidešimtosios orkestre“, taip pat rašo smulkiąją prozą. Kaip pats juokauja, režisieriumi prisistato tik tada, kai jo filmams sekasi.
Literatūra Titui patinka, tačiau rašydamas noveles nesijaučia taip patogiai, kaip kurdamas scenarijus kinui. Prisipažįsta, kad teatre nebuvo bent 5 metus, nes jam nepatinka nežinoti spektaklių konteksto, o nežino todėl, kad per mažai domisi teatro procesais. Tačiau rašydamas prozą jaučia didelį malonumą.
Kadangi neišmano literatūros taisyklių, kurdamas noveles jaučia absoliučią laisvę rašyti ką tik nori. Literatūra, kaip ir grojimas orkestre, leidžia atsipalaiduoti ir nerūpestingai pankuoti. Šiose srityse nėra profesionalas, todėl nejaučia atsakomybės - juk į jį niekas nežiūri rimtai, tai koks skirtumas?
Kine kitaip, aikštelėje yra įsipareigojęs dėl įgytos profesijos, amato išmanymo, sukauptos patirties. Taip pat kyla nerimas neišpildyti lūkesčių.
Ironija ir absurdas kūryboje
„Parade“ asociatyviai gretinama bažnytinio teismo ir vaikų pučiamųjų orkestro beprasmybė. Filmo recenzijoje Gediminas Kukta rašo: „Gyvenimas yra absurdo pilnas paradas, šiaip jau neturintis jokio apčiuopiamo tikslo ir tuo labiau prasmės.“ Filme dominuojantis ironiškas tonas Titui artimas ir kasdienybėje.
Požiūrio nepasirinksi. Ironija tau arba duota, arba ne. Toks požiūris yra geras, sveiko proto žmogumi išlikti padedantis dalykas. Žinoma, kol netampa cinizmu. O saviironija apskritai primena, kad nesi dėmesio centre. Sunku, kai neturi humoro jausmo. Dėl to ir karai kyla.
Didžiausias noras maištauti kyla jaučiant laisvės suvaržymą. Titas yra dėkingas tėvams, puoselėjusiems jo laisvės pojūtį, tačiau negali nepastebėti aplinkinių, kuriuos riboja primesti įstatymai ir juokingos elgesio normos.
Gediminas taikliai pastebėjo - nesvarbu, kad filmas pasakoja apie bažnytinį teismą, esmė, kad tokios absurdiškos situacijos atsikartoja daugelyje kitų sričių. Visuomenė per lengvai susitaiko su kvailomis taisyklėmis, nustoja vadovautis kritiniu mąstymu, tiesiog daro, kaip reikia. Taip jie patys leidžiasi suvaržomi ir gyvena nelaimingi.
Filmo "Paradas" kadras
Orkestro motyvas „Parade“ - dar vienas pavyzdys. Savo filmu Titas norėjo ne tęsti sarkastiško nihilizmo naratyvą (režisierių iškeliantį aukščiau kitų) kine, bet atskleisti šviesiąją juodojo humoro pusę. Gali būti naivus optimistas ir tai nereiškia, kad esi durnas.
Tiek žiūrovai, tiek kino kritikai sutaria ir kaip didžiausius „Parado“ privalumus išskiria taiklų, sąmojingą humorą, atpažįstamas situacijas, gyvus personažus bei jų dialogus. Viename interviu minėjo, kad siekdamas sukurti organiškus dialogus aktoriams leidai pertraukinėti vieniems kitus, net jei tam garso režisierius galėjo prieštarauti.
Tiesą sakant, didžiausias improvizatorius komandoje buvo operatorius Laurynas Bareiša. Jis įnešė naujų rakursų, parodė, kad net nefokusuoti, kompoziciškai tarsi nederantys kadrai turi savo logiką. Pats Titas norėjo paneigti lietuviškame kine nusistovėjusią nuomonę, kad tamsios spalvos ir ištęstos scenos nurodo filmo gylį ar filosofinę prasmę.
Todėl sąmoningai rinkomės šviesesnius tonus ir retro koloritą. Vis dėlto Titas mano, kad pagrindinė gero filmo sudedamoji dalis yra aktoriai.
Įkvėpimas ir įtaka
Studijuodamas Titas susipažino su lietuviško kino klasika. Šiandien ir pats dėsto LMTA. Pavyzdinį lietuvišką filmą, pasižymintį tobula struktūra, nurodyti sunku. Labiausiai Titui patiko koeniškomis scenomis nustebinęs Raimondo Vabalo filmas „Birželis, vasaros pradžia“ ir Algimanto Puipos juosta „Ir ten krantai smėlėti“, sukurta Juozo Apučio kūrinių motyvais.
Šis darbas Titui atrodo vienas mažiausiai pretenzingų lietuviškų filmų, kuriame humoras puikiai dera su melancholija. Iš naujojo lietuvių kino paminėčiau Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, Sergejaus Loznicos „Landsbergį. Sugriauti blogio imperiją“ ir Giedrės Žičkytės „Šuolį“, pasižymintį sklandžia struktūra, apskritai išsiskiriantį mūsų kino kontekste.
O šiaip mokymosi tikslais visiems rekomenduočiau „Paradą“.
Scenarijaus pardavimas Lenkijai
Filme vaikų orkestras ruošiasi nežinomo husarų vado Andrzejaus Młockio pagerbimo paradui. O kas jis iš tiesų, nežino nei orkestre grojantys vaikai, nei jo vadovybė. Šiandien lenkiškas A. Młockio vardas skamba pranašingai - scenarijų įsigijo Lenkijos kino kompanija.
Kaip pastebi „Parado“ prodiuserė, tai yra pirmasis užsienio šalims parduotas lietuviškas kino scenarijus nuo iškovotos Lietuvos nepriklausomybės. Kai „Šeima“ pelnė „Sidabrinės gervės kiaušinį“, jautėsi paskatintas toliau kurti. Sužinojęs, kad „Giant Films“ nori įsigyti „Parado“ scenarijų, reagavo santūriau.
Spėja, jie graužiasi, kad pirmi nesugalvojo kažko panašaus. Juk katalikybė, kaip ir bažnytinis teismas, lenkams turbūt dar aktualesni nei mums. Aplinkiniai Tituięs klausė, kaip gali atiduoti savo vaiką kitiems. Tačiau filmo savo vaiku nevadina, juk dirbo ne vienas.
Taip, scenarijus turbūt vien jo, tačiau sulaukęs lenkų pasiūlymo pirmiausiai pagalvojo, kad tai garbė ir didelis įvertinimas. Ir šiaip kiną pernelyg sakralizuojame, tikime, kad jis turi antgamtinių galių kažką atverti, perkeisti ir pan.
Mėgsta įvairiausius filmus, žiūri nemažai trasho, pvz., „Konaną“ ar „Robotą policininką“. Kai kurie bandys įrodyti, kad šie filmai lėkšti, kvaili. Bet tegul būna ir kvailo kino! Titas jį myli visokį.
Lietuviško kino proveržis
LRT laidos „Procesai“ autorius Mikas Žukauskas, kaip ir kiti lietuviško kino kūrėjai, pastebi, jog per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje debiutavo daugiau režisierių nei per visą pastarąjį šimtmetį. Lietuviški filmai pristatomi svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose, laimi pagrindinius prizus.
Nepaisant lietuviško kino proveržio, iki šiol gyva frazė „kaip lietuviškam filmui visai nieko“. Burbėjimas, kad viskas blogai, nesvetimas ir kitose srityse - literatūroje „nėra prozos“, „teatras mirė“, o žanrinis kinas, kaip ir populiarioji literatūra, dažnai nesulaukia kritikų dėmesio.
Dėl lenkiško kino, kuris Lietuvoje yra vertinamas ne tik žiūrovų, bet ir kritikų, Titas buvo nustebęs. Viešėdamas Lenkijoje bendravo su režisieriais, kurie sakė, kad pas juos savi filmai taip pat dažnai nurašomi - tai prasti scenarijai, tai niekam tikę dialogai, tai teatrališka vaidyba.
Analogiška situacija muzikos srityje, turbūt ir literatūros ar teatro. Mes neturime tokios kino istorijos kaip, tarkim, Amerika ar ta pati Lenkija. Neturime ir biudžeto, leidžiančio kurti neribotai.
Vis dėlto istorijas pasakoti mokame, o ribotas biudžetas kursto menininko vaizduotę ir išradingumą. Anot kino kritikės Rasos Paukštytės, lietuviško kino tradicija taip pat savita ir unikali. Todėl Titas mano, kad patys save menkindami tik stabdome jos augimą.
Prisimena repo grupę „Dee & Kamy“, kurios gerbėjai džiaugėsi, kad lietuviai pagaliau repuoja be akcento, net lygino juos su „Beastie Boys“, o paskui greit pamiršo. Todėl kyla klausimas, ar tas lygiavimasis į Vakarų kūrėjus apskritai vertingas.
Pastebimą lietuviško kino proveržį pirmiausia sieja su požiūrio į scenaristų darbą kaita. Išmokome vertinti gerai parašytus scenarijus. Taip pat keitėsi režisierių požiūris į auditoriją - dabar jie kuria ne vien sau patiems ar nišiniam kolegų ratui, bet ir žiūrovams.
R. Paukštytė apie „Paradą“ rašė: „Tas atvejis, kai norisi pasilaikyti sau filmo gerą nuotaiką, anekdotines situacijas, šmaikščius dialogus, ir jokiu būdu neprisipažinti, kurioje filmo vietoje stringa ašarų gumulas gerklėje, nes dar kas nors pagalvos, kad aš normalus žmogus, kaip tie personažai.“
Jaunosios kartos režisieriai filmuose atsisako išaukštinto veikėjų vaizdavimo. Priešingai - kino ekrane matome vis daugiau paprastų, kasdienybėje sutinkamų žmonių istorijų. Apie žiūrovą pirmiausiai galvoja kaip apie savo draugą, kuris nėra už mane kvailesnis, net šiek tiek protingesnis.
Priešingai, kvaila galvoti, kad už savo auditoriją esi pranašesnis. Juk „Simpsonų“ kūrėjai nesvarsto atsisakyti tam tikrų motyvų, kurie žiūrovams, gyvenantiems ne JAV, būtų mažiau suprantami.
Priešingai, kūrėjai pasitiki savo auditorija, jos smalsumu apie tam tikrus kontekstus išsiaiškinti patiems. Tai ir yra tikrasis pankrokas kine. Beje, Rasa - viena iš tų žiūrovų, apie kuriuos galvojo rašydamas scenarijų. Numanau, apie kurią filmo sceną rašė Rasa, nes ir pats prisimenu joje tvyrančią nostalgiją.
Nostalgija ir asmeniniai prisiminimai
Titas yra minėjęs, kad nostalgija jam nesvetima, nors tai jausmas, iškreipiantis realybę. Vilniaus daugiabučių kiemams, muzikai, maistui - absoliučiai viskam, kas liko prisiminimuose. Galbūt jo vaikystė buvo labai gera, nepaisant ir ne visai teigiamų dalykų?
Prisimena, važiuoja pas močiutę į Viršuliškes, o ten - pilna marozų, pro daugiabučio langą bet kada galinčių tau ant galvos numesti maišą su šiukšlėmis. Tačiau net tokie prisiminimai jam mieli. Dėl nostalgiškos prigimties draugų yra vadinamas seniu.
Tačiau nostalgija gali būti ir pavojinga, nes į tam tikrus dalykus žvelgi neadekvačiai vertindamas vien jausminę jų pusę. Ir vis tiek prieš miegą mėgsta pagalvoti, kaip buvo anksčiau. Todėl prieš mirtį jam bus žiauriai faina.
„Parado“ veikėja Gabrielė orkestrą lanko ne iš aistros muzikai, bet iš pareigos mamai. Lengva tapatintis - ne vienas filmo žiūrovas yra lankęs muzikos mokyklą, grojęs nepatinkančiu instrumentu ar daręs kitus su tikraisiais pomėgiais nesusijusius dalykus.
Aistra kinui
Akivaizdu, kinas - Tito aistra. Norėtųsi, kad apskritai viskas būtų padaryta už jį! Galėtų nebent sugalvoti istoriją, daugiausia - parašyti scenarijų, o tada jį atiduoti kitiems nufilmuoti. Tačiau nori, kad jo idėja būtų įgyvendinta būtent taip, kaip jis ją įsivaizduoja, tad, turint viziją apie idealų filmo įgyvendinimą, tenka ieškoti kompromiso ir daug dirbti.
Dar pasilikčiau darbo su aktoriais procesą, jis kino aikštelėje yra pats nuostabiausias dalykas. Tačiau didžiausią darbo dalį sudaro paraiškų rašymas, logistika, visa ko derinimas, o tai labai vargina. Jei ne aktoriai ir įsitikinimas, kad tik pats gali geriausiai įgyvendinti savo sumanymus, viską ištverti būtų tikra kančia.
Šventasis Raštas ir filmo kūrimas
Praktikuojantis katalikas Titas nėra. Tačiau minėjo, kad perskaitęs Šventąjį Raštą suprato, jog tai pavojinga knyga. Šv. Raštą perskaityti rekomendavo filmo montažo režisierius M. Žukauskas. Kurdamas „Paradą“ tai darė iš profesinio intereso. Įveikęs Penkiaknygę, suprato, kad vieno karto viskam perprasti neužtenka.
Be suvokimo, kad tai pavojingas skaitinys radikalių pažiūrų krikščionims, buvo nustebintas gausybės kultūrinių nuorodų. Senajame Testamente vaizduojamas Dievas kelia siaubą, o ta knyga apskritai jam atrodo vienas žiauriausių kūrinių, jei taip galima pavadinti šventraštį.
Dievas ten absoliutus baudėjas ir sąskaitų suvedinėtojas, kurio reikia bijoti. Tokiai literatūrai neprilygsta net sukrečiantis brolių Coenų filmas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.
Jei Šv. Raštą skaitytum ne interpretuodamas, o priimdamas kaip gryną tiesą, pagal jo taisykles gyventi būtų labai sunku.
Tuštuma po filmo
Paskutinė filmavimų pamaina vyko naktį. Veiksmas baigėsi apie 6 val. ryto - visi pasidžiaugėme, Rasa Samuolytė atkimšo butelį vyno. Tačiau visi buvome tokie pavargę, kad jo paragauti neturėjome jėgų. Rasa paragino tą butelį pasiimti namo. Taip ir padarė.
Paryčiais vienas sėdėjo savo terasoje švintant, gurkšnojau vyną ir pradėjau justi tuštumą. Viskam pasibaigus nežinai nei ką sukūrei, nei ką veiksi toliau. Sėdėjo ir žiūrėjo, kaip kieme pasirodo pirmieji žmonės, kaip vedžioja šunis, kaip tęsiasi įprastas gyvenimas.
Po kurio laiko išvyko atostogauti į Čekiją. Daugiausia laiko praleido savo kambaryje arba kavinėje. Ten suprato, kad ne tik filmo kūrimas, bet ir etapas viskam pasibaigus yra ne mažiau intensyvus.
Girdėjo, tuštumos jausmas pabaigus filmą artimas daugumai režisierių. Nesistebi - dar neseniai visi tavęs klausė, o dabar staiga nustojo.
Kino kritika: menas mylėti meną
Lina Simutytė - prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė. Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui.
Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne.
Rinktis kino kritiko profesiją - labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė. Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti.
Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.
Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji - žmones, peizažus, vietas. Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pas Gilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių.
Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu.
Santa Lingevičiūtė: kino kritikės portretas
Kino kritikės Santos Lingevičiūtės (g.1981) tekstus galime rasti įvairiuose kultūriniuose leidiniuose ir internetiniuose portaluose. Ir jos vienos parašytas recenzijas, apžvalgas, kino kūrėjų portretus, ir « duetu » su kolege Ilona Vitkauskaite, pasivadinus « piktos kino kritikės ».
8 metus S.Lingevičiūtė dirbo festivalio „Kino pavasaris“ meno vadove. Nuo 2014metų iki dabar ji yra žurnalo „Kinas“ redaktorė. Dėsto LMTA būsimiems kino kritikams. Perskaitęs Santos tekstus, niekada neliksi nesupratęs - tai patiko kritikei filmas ar ne. Peikia ar giria.
Kino kritikė Santa Lingevičiūtė
Jos tekstai pasižymi tiesiai ir aiškiai išreikšta autorės nuomone, bet visada argumentuota ir pagrįsta kino istorijos ir konteksto, tiek kultūrinio ir socialinio/politinio, išmanymu.
Paklausta, ar visada norėjo būti kino kritike, Santa atsako: "Iš tikrųjų, niekada apie tai nesusimąsčiau. Maža turėjau kitokių svajonių. Šiaip mokykloje sekėsi viskas, bet buvau labiau linkusi į humanitarinius mokslus. Galvojau apie Vilniaus dailės akademiją, bet galiausiai įstojau į lietuvių filologiją Pedagoginiame universitete."
Po trejų studijų metų pasiėmė akademines atostogas, ir gyveno pusantrų metų Kopenhagoje. Po darbo, vakarais pradėjo žiūrėti filmus, kuriuos rodydavo danų nacionalinės TV. Pavyzdžiui, vasaros vakarais - šimtą geriausių kino istorijoje filmų. Nors dalį jau buvo mačiusi, nuoširdžiai žiūrėjo nuo šimtojo iki pirmojo. Pradėjo lankytis Kopenhagos sinematekoje, kino renginiuose.
Tačiau grįžusi į Lietuvą pabaigė lietuvių filologijos bakalaurą, o tęsti magistrantūros studijas norėjo jau nebe Lietuvoje. Įstojo į Londono karalienės Marijos universitetą (Queen Mary University of London), pasirinko kino studijas. Nors manė, kad apie kiną jau kažką žinojo, pasijuto kaip kokia pradžiamokslė.
Aišku, magistratūros studijose nebuvo pačių pagrindų, pavyzdžiui, kad ir nebyliojo kino istorijos. Pačiai reikėjo daug domėtis ir skaityti. Tačiau visa studijų programa ir dėstytojai dar labiau paskatino nepadėti taško, nors toks dalykas kaip kino kritika nebuvo dėstomas. Filmų analizė buvo, tačiau tai ne tas pats, kas filmo recenzija.
Beje, kino kritiko darbas nėra labai populiarus ir tikrai ne gerai apmokamas, tai tik papildoma veikla kiekvienam mūsų. Ir nemano, kad studentai, kurie renkasi kino studijas, nori būti kino kritikais.
Santa teigia, kad viduje save laiko kino kritike, bet pats žodis kritika turi ir negatyvią konotaciją... Dažnai į kino kritiką žiūrima skeptiškai. Jai patiko Michailo Jampolskio mintis: „Recenzija yra sunkiausias žanras. Geriausi kino kritikai į recenziją sudeda pusę savo asmeninės patirties, kitą pusę - savo kino istorijos žinių bagažo“.
Santa mano, kad Lietuvoje vyrauja provincialus mąstymas. Nors, tiesą pasakius, rimti režisieriai kritiką priima objektyviai, neužsipuola už recenzijas. Tas negatyvumas labiau sklinda iš taip vadinamų mūsų komercinių filmų režisierių, prodiuserių ir pan., kurie kino kritikes traktuoja kaip tokias, kurioms nenusisekė gyvenimai.
Visiškai neįsivaizduoja, ką tai galėtų reikšti... Gal tai uždaras ratas, juk mūsų vadinamasis komercinis kinas niekada nesulaukia pozityvių atsiliepimų. Į tokių filmų premjeras kritikai net nekviečiami. Nors ne vienam mūsų įdomu stebėti, kaip keičiasi (arba ne) kultūrinis ir socialinis kontekstas.
Vis dėlto iš patirties Londone, įvairių kino leidinių skaitymo, galiu teigti, kad kino kritika yra labai svarbi. Pavyzdžiui, kad ir iš vieno seniausių britų žurnalų „Sight&Sound“, kurį prenumeruoja jau daug metų, o ir rusų leidinių kaip „Seans“ ar „Iskusstvo kino“. Mums iki tokios kultūros dar labai toli. Juk be kino kritikos, pokalbių su kūrėjais publikos akiratis tampa be galo siauras.
Santa gali pasiūlyti ir Pietų Korėjos pavyzdį: praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio šalies kino pakilimas (vadinamoji auksinė karta Bong Joon-ho, Park Chan-wook’as, Hong Sang-soo, tas pats, baisiai populiarus Lietuvoje režisierius Kim Ki-dukas ir kt.) sutapo su naujaisiais kino leidiniais.
Juose orientuotasi ne į paskalas ar skandalus, o į aukšto lygio recenzijas, pokalbius su kūrėjais ir pan. Tie leidiniai bendradarbiavo ir su „Sight&Sound“, ir su „Cahiers du Cinéma“.
Regis, Lietuvoje rimtų kultūrinių leidinių reikia vis mažiau, juk ekspertais tampa visokie nuomonės formuotojai. Kūrėjams svarbiau, kad būtų surenkama kuo daugiau pelno, jokių rimtų įžvalgų apie kiną nebereikia. Man tokia situacija labai primena 6-7 dešimtmečių JAV B klasės filmus, arba vadinamąjį exploitation kiną.
Santa mano, kad apskritai pasaulis infantilėja. Pristatyti kuo paprasčiau, tačiau esą „patraukliau“ - dabar didžiausia vertybė. Kai kartais tokių pasiklausau, pasijuntu lyg žiūrėdama kokius teletabius, apie kuriuos irgi turiu tam tikrą nuomonę.
Juk dabar kone viskam vadovauja viešųjų ryšių specialistai. Šiandien stengiamasi uždirbti kuo daugiau ir kuo greičiau. Išliekamoji meno kūrinio vertė niekam nebeįdomi. Užtat influencerių nuomone dabar pasitikima žymiai labiau nei kokių kino žinovų: esą pirmieji „žino“, kaip filmą pristatyti, t. y. kaip jį parduoti.
Santa mano, kad be kino kritikos nebūtų ir kino kūrybos. Įsivaizduokime, jei apie kiną apskritai niekas nerašytų, jo neanalizuotų, ar jis būtų toks, koks yra? Pamena, ruošdama tekstą apie korėjiečių režisierių Bong Joon-ho, perskaičiau apie vieną jo „tragiškiausią“ gyvenimo epizodą - sukūrus vieną pirmųjų vaidybinių filmų, nė vienas kino leidinys apie jį neužsiminė...