Jei pareitume senuoju pėsčiųjų takeliu nuo Gaurės... Ties upės vingiu, nuo aukšto Šešuvies kranto aiškiai matosi Gaurės miestelis, kadaise čia vingiavo gal trijų kilometrų ilgio pėsčiųjų pramintas takelis, keliaujančių su reikalais valsčiun ir bažnyčion.
Kunigiškių kaimelis įsikūręs dešiniajame Šešuvies upės krante prie Tauragės- Eržvilko plento 10-tame kilometre nuo miesto. Rytuose ošia miškas atribotas nuo gyvenvietės mažyčio Skardupio. Kaimas visais laikais užėmė palyginti mažą teritoriją apie 100ha. Bet dabar gyventojų skaičiumi tai didžiausias iš dvidešimties tuo pačiu vardu Lietuvoje pavadintų kaimų, neskaitant Baltijos pajūrio Kunigiškių, kurie prijungti prie Palangos miesto.
Skirtingai nuo Šaukoto Kunigiškių, savo istoriją skaičiuojančių šimtmečiais ir menančiais kaimelio pavadinimo kilmę, Gaurės seniūnijos Kunigiškiai nežino nė kunigų nė kunigaikščių kilusių iš šio krašto, nepamena net padavimo apie kaimo pavadinimą. Anksčiausias mums žinomas istorinis įrašas skelbia, kad 1820 metais Kunigiškiuose buvo 4 kiemai su 61 gyventoju.
Dabartinio Kunigiškių kaimelio pietvakarinė dalis randasi Aneliškės kaimo teritorijoje. Per ją kadaise driekėsi pasivaikščiojimo takeliai link Šešuvies upės iš paskutiniojo Aneliškės dvaro savininko Žiogelio sodybos parko ir didelio sodo. Dvarininko parke žinoma puikavosi ir gėlynai, o Šešuvies pakrantėje dar dabar galima įžvelgti sodintų medžių eilę. Simboliška, kad šiame Kunigiškių kaimelio kvartale Šešuvies pusėje viena gatvelė pavadinta Gėlių, kita sodybos pusėje Aneliškės vardu. Gerai, kad nors šitokiu būdu priminta XIX amžiuje klestėjusio dvaro buvimo istorija. Lyg jausdami istorinės vietos svarumą dabartiniai šio Kunigiškių kvartalo gyventojai gražiai tvarkosi savo sodybose.
Iki pat pokario laikų Aneliškės kaimas, dvaro dėka, buvo žymesnis nei Kunigiškų. Tarpukario laikotarpiu Aneliškėje gyveno apie 150, Kunigiškiuose vos 50 gyventojų. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad šalia Aneliškės kaimo buvo Aneliškės dvaras kuris XIX a. priklausė Grigorjevui, Šilkovui, vėliau - Žiogeliui. Prie dvaro buvusi plytinė, apie 1878 m. plytose buvo spaudžiamas žodis „ANELIN“, nes dvaro savininkas turėjo dukrą, vardu Anelė, ir pats kaimas pradėtas vadinti Aneliške.
1980 metais išlikę Aneliškės dvaro pastatai buvo nugriauti. Nebeliko istorinio paveldo. Tiesa šalia Kunigiškių kaimelio Žiogelio sodybvietėje dar stūkso pora šimtamečių ąžuolų, liepų eilėje seniausiąją savo lizdo buvimu dar saugo gandras. Kita gandrų šeimyna, sveikina atvykstančius į Kunigiškius, įsikūrusi ant buvusios telefoninės oro linijos galinio ankerinio stulpo, saugo sovietinį palikimą, pastatytą Žiogelio sodybos pakraštyje.
Čia ir Šermukšnių gatvelė, kurią derėjo pavadinti Mokyklos vardu, nes ji veda link pagrindinės mokyklos, didžiausio pastato gyvenvietėje, pastatyto 1970m. Pradinė mokykla Kunigiškiuose įsteigta 1940 metais. Kunigiškių kaimelio centre prie kelio kiekvienais metais pražysta didžiulė Liepa. Pasakojama, kad ji mena prancūzmetį.
Besitraukdama nuo Kutūzovo armijos išvargusi Napoleono kariuomenė buvo sustojusi pailsėti Kunigiškiuose. Čia mažose kapinaitėse prancūzų kareiviai palaidojo savo žuvusį garbingą karininką. Ant kapo jo broliai pasodino du ąžuolus, o sesuo - liepaitę. Ąžuolai sunyko, o liepa tebestovi galinga kaip istorinis paminklas Kunigiškų gatvėje, vertoje Prancūzmečio vardo. Kapinaitėse švenčiant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dešimtąsias metines buvo pastatytas kryžius. Sovietai tokia proga statytų paminklų nemėgo tuo labiau, kad šalia buvo pastatyta septynmetė mokykla.
Mėginant paminklą išsaugoti jis buvo perkeltas į sodybą kitapus kelio, bet vėliau vis vien sunaikintas. Lyg atsvara tam paminklui, Katauskienės sodyboje stovi kryžius turintis savo istoriją. Kaimelio gale ant Skardupio kranto tebestovi kadaise dešimties kaimo Jonų statytas ir jau kitos kartos kaimo Jonų ( pokario laikais) perstatytas koplytstulpis su šv. Jono skulptūra. Koplytsulpį padarė stalius Vladas Norušas iš Liutkaičių kaimo.
Už upelio kitoje pusėje pagrindinio kelio, šalia ženklo žyminčio kaimelio ribą, XIX - XX amžių sandūroje buvo pastatytas koplytstulpis su šv. Marijos skuptūra. Jis pasitikdavo į Kunigiškius atvykstančius nuo Gaurės pusės. Sovietmečiu paminklas taip pat sunyko. Tačiau Marijos koplytstulpis (autorius mokytojas P.V. Sviklis) Kunigiškiuose visgi stovi Skardupio gatvelėje privačioje sodyboje.
Skaudžias žaizdas gyventojų atmintyje paliko pirmieji sovietiniai pokario neramumų metai, tremtys, priverstinė kolektyvizacija. Šiuos įvykius primena iškilaus mokytojo tremtinio Nikodemo Krapavicko iniciatyva jo gimtinėje pastatytas ,,Tremtinių kryžius“. Užrašas ant jo skelbia: Ramybė šiems namams ir amžina atmintis 1941 06 14 Sibiro tremčiai. 1991 06 14. Paminklą pagamino ilgametis Kunigiškių mokyklos darbų mokytojas Pranciškus Vytautas Sviklis.
Pačiame gyvenvietės centre, naujų sodybų apsuptyje, išlikusi autentiška senovinė tremtinio partizano Petro Bernecko sodyba. Ištremtos ūkininko Prano Valantiejaus šeimos gyvenamajame name 1948 metais įsikūrė kolūkio raštinė. Kunigiškiai - kaimelis išaugęs nuo devynių sodybų tarpukaryje iki 400 gyventojų sovietinių kolūkių klestėjimo metu. 2005 metais suskaičiuota 417 gyventojų.
Todėl kaimelio istorijoje būtų neteisinga nutylėti, nepaminėti bent keleto istorinių faktų iš keturiasdešimties metų sovietinio kolūkio egzistavimo. Į pirmąjį kolūkį žmonės buvo suvaryti 1948metais. Pirmuoju pirmininku paskirtas Pranas Nausėda, pirmasis pasirašęs pareiškimą stoti į kolūkį. Drįstu teigti, kad į kolūkį žmonės buvo suvaryti, nes tokia buvo naujosios valdžios nuostata.
Nežiūrint į tai, kad drastiškais atsišaukimais prieš savus kaimo žmones visai nejuokavo ginkluoti partizanai (,,Pirmam parašiusiam pareiškimą- pirmoji kulka“, ,,Balsuosi- nealsuosi“), žmonės vis tik rašė pareiškimus tai yra už juos rašė, belikdavo tik pasirašyti. Priešinimasis grėsė tremtimi. 1950-1975 metais Kunigiškiai buvo apylinkės centras. Iki 1991m. ir pagrindinė Juliaus Janonio vardo kolūkio gyvenvietė.
Kaimelis elektrifikuotas 1963metais. Kolūkis padidino savo teritoriją apie 1970-tuosius metus, kai panaikinus geležinkelio pervažas prie ūkio buvo prijungtos Molupio, Juodpetrių, Joniškės kaimų dalys likusios šiapus geležinkelio. Tuo pačiu plėtėsi centrinė gyvenvietė. Tuo metu iš aplinkinių kaimų dėl melioracijos darbų nukeliami vienkiemių gyventojai vietinės valdžios buvo ne tik verčiami keltis, bet ir materialiai remiami, todėl statėsi namus Kunigiškiuose. Plečiantis gyvenvietei, didėjant mokinių skaičiui 1969 metais pastatyta erdvi mūrinė mokykla.
Senajame mokyklos pastate įrengtas mokinių bendrabutis toliau gyvenantiems vaikams. Šalia vaizdingame Šešuvies upės slėnyje įrengtas stadionas. Prie mokyklos parkelis, kuriame dabar jau ošia mokinių sodintų ąžuolų giraitė. Standartinius alytnamius, monolitinius namelius Kunigiškiuose statė ir Tauragės tarpkolūkinė statybos organizacija. Juose buvo apgyvendinami ūkio specialistai, net šeimos iš miesto, kurioms buvo pasiūlomas darbas ūkio fermose.
Į visus gyvenamuosius namus įvestas vandentiekis, išasfaltuotos beveik visos gatvelės, dirbo pašto skyrius, taupomoji kasa, valgykla, parduotuvė, veikė biblioteka, medicinos punktas, pieno iš gyventojų surinkimo punktas, galiausiai 1983 metais pastatytas 25 vietų vaikų darželis.
Kultūros namų vedėjos Zitos Berneckienės vadovaujami aktyviai reiškėsi kaimo kapelos muzikantai, moterų ansamblis, tautinių šokių ratelis, dramos būrelis. Autobusų stotelėje maždaug kas dvi valandos sustodavo pravažiuojantys autobusai. Atokiau nuo gyvenvietės trijose pusėse jau Liutkaičių, Šiauriškių, Aneliškės kaimose išaugo gamybiniai pastatai: mechaninės dirbtuvės, grūdų sandėliai, lentpjūvė, fermos, stambus karvių kompleksas, žolės džiovinimo agregatas,. Ūkis sparčiausiai augo pirmininkaujant Kavaliauskui, Bitinienei, Bartuliui. Visi didieji kolūkio laukai buvo numelioruoti.
Pasak ilgamečio kolūkio inžinieriaus-mechaniko Juozo Liono paskutiniaisiais kolūkių gyvavimo metais ūkio dirbtuvėse buvo apie 30 traktorių, septyni kombainai, daugiau kaip 15 įvairių automašinų, autobusas, kitos žemės ūkio technikos. Pensininkams buvo sudaroma galimybė nesunkiai išlaikyti karvutę (netoliese bendros ganyklos, žiemai atvežama priekaba šieno, į bendrą plotą užauginama javų).
Eiliniai kolūkio darbuotojai kasmet važiuodavo ekskursijas į kitus miestus, pasiekė net Gruziją, socialistines Europos šalis, gaudavo nemokamus kelialapius į sanatorijas. Sąjūdis ir jo veikla daugelio gyventojų buvo entuziastingai palaikoma. Bet kokiame susiėjime tarp giminių ar kaimynų suskambo senosios lietuvių liaudies dainos.
Tačiau po nepriklausomybės paskelbimo ardyti kolūkio niekas neskubėjo. Tik vyriausybei priėmus valstiečių ūkio įstatymą, tai yra galimybę pasiimti žemę kur patinka, pirmasis išdrįsęs atsiskirti nuo kolūkio buvo Jonas Pėtaris. Skėtrių šeima be žemės, nupirkę buvusią ūkio valgyklą buvo įkūrę duonos kepyklėlę, pieno perdirbimo punktą. Deja jų pastangos nepasiteisino ekonomiškai. Jie nebeūkininkauja.
Vis tik griūnant kolūkiams, aktyvių ūkio darbuotojų ir paskutiniojo kolūkio laikinosios administracijos vadovo Zigmo Krasausko dėka ūkiniai pastatai ir beveik visos fermos buvo išsaugotos, privatizuotos, kuriuose dabar įsikūrė privačios medienos apdirbimo įmonės, ūkininkų sandėliai ir fermos. Atsiėmę tėvų žemes daugelis su entuziazmu ėmėsi ūkininkauti savo mažose sklypeliuose.
Deja politinės ir ekonominės krizės, kainų kilimas kurui, kombinuotiems pašarams, mažos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, daug ką sujaukė. Nepadėjo ir Europos Sąjungos paramos. Dauguma mažažemių valstiečių atsisakė kaimiškų ūkio darbų. Jaunimas patraukė į miestus, drąsesni į Europą. Praktiškai praradome jaunąją ūkininkų kartą. Dabar kaimelyje tik keletas tvirtesnių ūkininkų. Ar jie panorės, ar pajėgs nupirkti, mažažemių žemes?
Rytuose prie miško ant Skardupio upelio intako sovietmečiu buvo pastatyta užtvanka. Tai nedidelis švaraus vandens telkinys, reikalaujantis rekonstrukcijos projekto. Sutvarkius aplinką čia būtų puiki vietinė bendra poilsio zona. Buvęs vaikų darželis. Bendruomenei priskirta visa buvusio Juliaus Janonio vardo kolūkio teritorija apribota Šešuvies upės ir Tauragės - Batakių geležinkelio linijos, kita kryptimi tęsiasi nuo Balčiškės kaimo iki Tauragės miesto ribos.
Per šią teritoriją vingiuoja gražiais vardais pavadinti upeliai: Šešuvies upės intakai Agluona, Skardupis ir Myliuša su Myliušėle. Visi šie kaimai, išskyrus priemiestinius, melioracijos buvo naikinami ir dabar nykstantys, aišku turi savas unikalias istorijas, kai kuriais atvėjais ryškesnes nei Kunigiškių. Aneliškės ir Liutkaičių kaimų istorijos persipynusios su Kunigiškiais. Apie Stragutę, Pypalius, Juodpetrius galima atrasti gana reikšmingų įrašų bei prisiminimų.
Kunigiškių kaimelio iniciatyvinė grupė susirinko 2005 02 01 ir nutarė suburti išsklaidytus buvusio kolūkio gyventojus į bendruomenę. Vadovu grupė išsirinko Benediktą Antanavičių, įtakingiausią asmenį turintį balsą ir rajono taryboje. Vėliau bendruomenės susirinkime jis kaip gebantis su visais bendrauti ir labiausiai patyręs, perrenkamas pirmininku. Bendruomenė pasivadina ,,Kunigiškiečiu“.
Svarbiausia užduotis keliama bendruomenei buvo neleisti privatizuoti kultūros namų, buvusio vaikų darželio pastato, perimti jį iš švietimo skyriaus, pritaikyti bendruomenės reikmėms. 2008-03-15 ataskaitiniame susirinkime dėl didelio užimtumo iš bendruomenės pirmininkų atsistatydino B. Antanavičius. Pirmininku išrenkamas, nemažą patirtį vadyboje turintis, statybininkas Zigmas Krasauskas. ,,Bendruomenės pastato- kultūros namų remontas ir apšildymo sistemos įrengimas“.
2010 metų bendruomenės susirinkime pirmininke išrenkama ūkininkė Birutė Kedrovienė. ,,Kunigiškių kultūros namų pastato atnaujinimas ir pritaikymas gyventojų poreikiams“ Projekto vertė235836Lt. Įteisnta 2010 metais.
V. V. A. Istorinį puslapį parengė ir Kunigiškių vaizdus užfiksavo Jonas Dikšaitis.
Tauragės rajono žemėlapis