Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra „gaišti būtasis kartinis dalyvis“, remiantis lietuvių kalbos gramatika ir literatūros pavyzdžiais.
Pirmiausia, panagrinėkime žodžio „gaišti“ gramatines formas:
- gaišti - dalyvis, vyr. g., V., dgs., būt. k. l. neveik. dlv., neįv.
- gaišti - veiksmažodis, pagr.
- gaišti - veiksmažodis, tu, es. l., ties.
Taip pat pateikiamos įvairios linksniuotos formos, kurios padeda suprasti žodžio vartojimo galimybes ir kontekstą.
Literatūroje pastebima tendencija, kad tekstai darosi vis lengvesni, skaidresni ir paprastesni. Tai tarsi išsilaisvinusi literatūra - be nuovargio, be prakaito ir be sunkios praeities. Pagaliau daromės vakarietiški iš esmės, nes vartojame tuos pačius masinės gamybos produktus.
Masinė gamyba
Atsimename, kaip kažkada atvykus į Čikagą iš vargstančios posovietinės Lietuvos, stebino maisto įvairovė ir jo prekinė išvaizda. Minkštos, putlios bandelės, tarsi pūkas, džemas skaidrus, ryškus, švelnaus skonio. Tačiau paskui kilo keistas jausmas, sumišęs su neaiškia baime: lyg tas produktas būtų netikras. Jo skonis pasirodė įtartinas, stebinantis. Lyg koks sintetinis maistas kosmonautams ar kokiems neįgaliesiems, kurie nežino juodos ruginės duonos skonio.
Panašiai ir su literatūra. Romanas toks purus, toks lengvas, supakuotas vieno kąsnio porcijomis, maždaug žurnalistinių standartų skyriais, kaip kad būna pakuojamas maistas mūsų prekyboje. Parsineši į namus daug mažų pakelių ir gamini šiukšlių kalnus. Bet patogu, nes kažkas tavimi pasirūpino: gauni jau ne tik sukramtytą, bet ir beveik suvirškintą produktą, tau telieka jį sumaumoti, susistumti į vidų ir laukti kito gaminio. Literatūroje taip pat neturi būti tikrų, gyvenimą primenančių problemų, reikia tik tų problemų imitacijos, gražiai papasakotų gyvenimo dramų, kurias bet kada galėtum išjungti ir palikti debesų saugyklose.
Taigi tas naujas tekstas, perskaitytas per pusdienį, buvo lengvas kaip šlapia daktarinė dešra, lyg privarytas kokio krakmolo. Gurkt ir nurijau nepajutęs didelio skirtumo tarp kitų panašių produktų. Nes svarbiausia šiandien mūsų pramonėje - prekinė išvaizda ir gamintojo vardas. Turinys nesiskiria, bet bala nematė to turinio. Svarbiausia, kad suvartotų tai, kas padaryta. Knygoms galiojimo laikas šiais laikais ribotas, jos taip pat greitai genda arba atsilieka nuo naujausių technologijų, kaip ir maistas ar skaitmeninių technologijų produktai.
Prieš man atvykstant į išsvajotą Ameriką draugas iš ten parašė laišką: čia yra šimto rūšių dešros! Ir patikėjau, ir apsidžiaugiau: laisvame pasaulyje taip ir turi būti - įvairovė ir pasirinkimas. Tačiau kokia gali būti laisvė ten, kur viešpatauja kapitalas? Paskui pats pamačiau: taip, tų dešrų tikrai daug, šimtai etikečių, bet šitas stuff, jų kamšalas - tai tas pats! Ir dešros gamintojo, ir knygos kūrėjo unikalumas šiame pasaulyje - modernistinė atgyvena, nenaudinga komercinės apyvartos procesui.
Dešrų įvairovė
Nuo kada pas mus prasidėjo tokia lengva, visiems skrandžiams adaptuota literatūra? Matyt, su mūsų tariamu sugrįžimu į Europą. Pirmieji lengvo literatūrinio maisto kūrėjai, manyčiau, buvo tie populiariausieji, naujosios lietuviškosios savimonės reiškėjai. R. Gavelio pasakojimas darėsi vis lengvesnis ir greitesnis, metaforos - skaidresnės ir įspūdingesnės. Kai jau viskas apie mūsų gyvenimą Visatos skylėje buvo išsiaiškinta, kūryba tapo tų pačių groteskinių metaforų kartojimu, nebepasakant nieko naujo, bet vis stiprinant sensacijos ir sensualizmo efektą, auginant groteskiškumą.
Panašus buvo ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybinis kelias, jaunos, neramios ir aistringos sielos sprogimas monotoniškame lietuvių literatūros pasaulyje. Šie tamsūs nepatenkinto geismo romanai ir estetizuotos novelės buvo kaip lipnūs musgaudžiai ar klastingos saulašarės vasaros įkaitintose pelkėse, jos pritraukė daugybę nebrandžių muselių, mokyklinio amžiaus skaitytojų. Ir prasidėjo tai, kas anksčiau ar vėliau prasideda su kiekvienu profesionaliu rašytoju, kai nebelieka jaunatviškos kaitros ir ugnies - visuomeniškai aktualios temos ir lengvas maistas masėms. Leidykloms pradedama teikti kažkokia tarsi literatūra, kažkoks tarsi meninis placebas.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės tekstuose vis dėlto išliko ryškios kūrėjų asmenybės, tai buvo rašytojai iš didžiųjų raidžių, didelės raidės ir stiprios asmenybės. Bet dabar dėl to asmenybės išnykimo mūsų literatūriniame gyvenime - jokios problemos. Nėra ir nereikia. Skaitai kokį naują romaną net negalvodamas apie jame atsispindinčią asmenybę, nes jame jos nebėra. Literatūroje nebėra žmogiškumo substancijos, tik krakmolas ir tirštikliai. Negi virtoje dešroje ieškotume jos gamintojų asmeniškumo ženklų?
Bet būna ir labai keistų reiškinių. Kai autorius yra jau garbingų metų ir tikras literatūros profesionalas, bet rašo taip, lyg rašytų pirmą kartą ir lyg rašydamas matytų gyvą žmogų, o ne nurašinėtų istorijas iš televizijos ekrano ar kokių priplėkusių istorinių archyvų. Aš knygas skaitau sau, o ne jiems ir ne visuomenei. Juk literatūroje tikri dalykai visada gyvi. Bet kai pats literatas nebeturi gyvybės, kas jam bepadės?
Man nepatinka rašytojų spekuliavimas istorija, tai manęs neįkvepia. Daug mieliau skaitau tikrų istorikų veikalus ir apskritai dokumentinę literatūrą, ja galiu tikėti. O beletristas istorinę medžiagą sušlamščia ir suvartoja, jis kuria iš jos personalinę fikciją, pateikia skaitytojui kažkokią nusavintą, privatizuotą realybės atplaišą. Manau, santykis su istorija - tai ir etiškumo problema.
Šiuolaikine literatūra, kaip ir reklama, negalima tikėti. Man priimtinesnis sąmoningas rašytojo moralinis santykis su pasauliu, jo sąžinė, savigarba ir atsakomybės jausmas. Rašytoja tiesiog išsižadėjo savęs ir tarsi padovanojo savo kalbą tiems mažiems žmonėms, kurie patys visuomenei papasakoti apie save negalėjo.
Bet šiandien mūsų literatūra metafizinio jausmo neturi, ji egzistuoja vienmatėje plokštumoje: ji veša tarsi daugiastiebis vijoklis, tas Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari’o aprašytas šakniastiebis rhisome, skleidžiasi socialinėje, prekybinėje, turistinėje, kulinarinėje ir panašiose aplinkose. Lietuvių literatūra šiandien išlyginta ir numelioruota: tai lygus monotoniškas peizažas, jame visur driekiasi greitkeliai ir skrieja lengvos mašinos. Labai patogu gyventi plokštumoje, žaisminga ir paprasta - čia nėra nei kalnų, nei pakalnių, nei viršūnių, nei bedugnių.
Viskas standartiška, unifikuota, pritaikyta, tik etiketės skiriasi. Šimtai dešrų, kaip ir Amerikoje, šimtai knygų, dažniausiai amerikietiškų. Bet jos padeda gyventi, o protavimas gyvenimą žudo. Kai kultūra sintetinė, anksčiau ar vėliau ir žmogus pasidarys sintetiškas, genetiškai modifikuotas, tada jau tikrai jokių nesveikų problemų nebebus.
Rašytojas irgi galėtų sugeneruoti savo tekstus atitinkamomis kompiuterio programomis - jeigu tik turėtų proto jomis naudotis. O leidyklų redaktoriai jau suteiktų mašinos padarytam tekstui reikiamą prekinę formą: kuo daugiau keistenybių ir prasmės trūkumo, tuo daugiau intrigos. Kyla įtarimas, kad kai kurios, ypač verstinės, knygos kaip tik taip ir padarytos.
Dar yra jaunųjų kūryba, pirmosios knygos. Jos dažniausiai geros, naiviai tikros, dar ne taip sugadintos profesionalumo. Jose esama natūralios energijos. Bet tai dar nebrandi ir pakrikusi literatūra, nes jauni autoriai neskiria jiems svarbių subjektyvių išgyvenimų nuo objektyvių estetinių vertybių, iki kurių ne taip lengva prisikasti, nes jos paslėptos giliausiose archetipų saugyklose.