Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Kalbėti - tai ne pagalį drožti, kalbėti - tai parodyti savo vidinį pasaulį mąstyseną ir jauseną.
Pasaulio kalbos pagal gimtakalbių skaičių.
Pasaulio supratimas visada įsikūnija kalboje. Kalbos istorija konkrečiai parodo, kaip praeitis formuoja tautos dabarties akiratį. Priklausymas tradicijai pirmiausia reiškiasi tuo, kad kalbama tam tikra kalba. Kasdien, bendraujant su savo tautiečiais, nepastebima, kad kalba labai susijusi su tautybe - tautybės ir kalbos sąveika tuojau pat iškyla aikštėn, kai atsiduriama kitatautėje, tuo labiau kitakalbėje aplinkoje.
Kalba ir Tautos Tapatybė
Norint suvokti ryšį tarp kalbos ir tapatybės, užtenka žvilgtelti į žodžio „tauta“ sąvoką: tauta - įvairioms gentims telkiantis istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą žemę, kalbą, istoriją, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Tautos darbo, socialinio gyvenimo, kultūros ir psichologijos realijos, ypatybės ir jas atspindinčios sąvokos, vaizdiniai fiksuojami žodžiais, frazėmis, sakiniais.
Kalba telkia ir vienija įvairių tarmių ir socialinių grupių atstovus, lengvina tarpusavio bendravimą ir žmonių migraciją etnokalbinės bendruomenės ribose. Šia prasme kalba yra svarbi tautos formavimosi ir egzistavimo sąlyga, kai kokia nors socialinė bendruomenė lydoma į tautą ir kuriama tautinė individualybė. Ši tapatinamoji-vienijamoji kalbos funkcija reiškiasi verbaliniu bendrumu, kuriuo numatoma viena, bendra kalba kurios nors konkrečios tautos visiems gyventojams. Kalbos bendrumas garantuoja vidinį etninės bendruomenės ryšį bei susitelkimą ir kuria jos narių etninę vienybę.
Sunku netgi apsakyti, kiek kalbos grožybių dar slypi mūsų tarmėse. Jose - mūsų didysis ir pats pamatinis tautos turtas, žmonių savastis, grožinės kalbos šaltiniai. Čia ir mąstymo gylis, ir išraiškos dermė, ir šnekėjimo savastis. Tai ilgalaikio gyvenimo tam tikroje žemės vietoje padarinys.
Tauta, tautybė bei tautiškumas yra įgimtos vertybės, bet jos, kaip ir kalba, negali būti užkonservuotos, joms reikia augti, plėstis ir tvirtėti. Savo krašte tautiškumą išlaikyti ir praplėsti turėtų būti lengva, bet ir ten tautybės išlaikymas turi būti susijęs su sąmoningomis pastangomis tai daryti. Tautiškumas nėra tik procesas, jis yra žmogaus tapatybės ženklas, vertybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti.
Fiksuodama asmens ir tautos patyrimą ir kartu su juo kultūrines vertybes, perduodama jas iš kartos į kartą, buvusias, esamas ir būsimas kartas ji jungia į vieną istorinę visumą. Taigi, kalba sulydo tautą į vieną bendruomenę ir yra tos bendruomenės vienybės bei egzistavimo garantas.
Lietuvių Kalba: Išskirtinumas ir Išsaugojimas
Prieš šešiolika - aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios.
Ne vienas svetimtautis, mokydamasis lietuvių kalbos, nekart nuogąstavo: „kaip sunku kirčiuoti“. Iš tiesų, taip: „šaũk“ ir „šáuk“ - kokie skirtingumai. Ir susigaudyk ar pasirink, jei gudrus esi. Vadinasi, dažno žodžio potekstė ir užtekstė yra itin įvairi, teikianti kalbai įvairumą, poetiškumą, vaizdingumą.
Daug prišnekėta apie moterų pavardžių beatodairišką trumpinimą, jokių konkrečių nutarčių dar nepriimta. O gal šito visai nereikia? Tegul demokratijos sąlygomis išsidarkaliojama kaip kam patinka, matyt, kalbos žinovai taip pagalvoja. Letargo būsenon pateko kone visa žiniasklaida, kuriai mūsų prigimtoji kalba visai nė motais, nes jos vadinamasis puskalbiškumas ją pilnai patenkina. Kažkokia virusinė apatija jau yra apėmusi, o abejingumas tvyro kiekviename kampe ir pakampėje.
Gerai menu tuos metus, kai kalbininkas Pranas Kniukšta, ieškodamas naujažodžio naujam pašarui įvardinti, pasitelkė paprasčiausią analogiją. Taip šalia „šienainio“ radosi „šiaudainis“. Paprasta ir tikslu.
Ir dabar reikėtų pasinaršyti spaudoje ir surasti tinkamą pakaitalą „brifingui“ ar „marketingui“. Pasekime vengrų, suomių ir estų kalbos praktika. Pagaliau reikia skelbti žodžių (naujų) darybos konkursus. Ar nebūtų paranku (ir gražu!) vietoje „mobilusis telefonas“ (mobiliakas) įteisinti naujadarą „kišenukas“. Pradžioje vaimėtųsi, kad tai keista, bet ilgainiui priprastume. Kiekvienas daiktas ar reiškinys visuomet prašyte prašosi vienažodžio įvardijimo.
Visuomenė, apskritai, kalbos nepatobulins. Tam yra Kalbos institutas, mokytojai lituanistai, Kalbos komisija, šviesuomenė, intelektualai. Bendros pastangos visuomet gali duoti gražių vaisių. Šie mano moralizavimai ar pasiūlymai tebūna menka paskatėlė stabtelėti, pasidairyti ir pamąstyti. Kažkada vienas Jonas Jablonskis padarė daugiau negu didelė kalbos įstaiga.
Kalba ir Mąstymas: Ar Yra Ryšys?
Ar kalba ir mąstymas atskiriami? Ar žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis, ir mąsto skirtingai? Šie ir panašūs klausimai seniai kamavo tiek paprastus žmones, tiek mokslininkus.
Žinoma apie 6909 gyvos natūralios kalbos (kuri nors vienam gyventojui yra pirmoji), jas vartoja 5,960 mlrd. gyventojų (2009). Į šį skaičių neįeina mirusiosios kalbos ir kalbos, vartojamos tik kaip antroji kalba. Pasaulio kalbų skaičius įvairuoja priklausomai nuo to, ar atskiromis kalbomis dėl skirtingos rašto sistemos, kultūrinių ar politinių priežasčių laikoma kai kurių kalbų tarmės (iš viso priskaičiuojama iki 10 000 kalbų).
Tačiau tokie pavyzdžiai savotiškai supina kalbų skirtumus su kultūrų savitumais, ar net gamtinėmis tautos gyvenimo sąlygomis: juk, tarkim, ispanams niekada nebus aktualu susikurti daugybę terminų sniegui apibūdinti.
Pastaraisiais metais nemažai lingvistų, psichologų ir antropologų pasitelkę eksperimentinius tyrimus pradėjo domėtis, kaip susiję kalba ir mąstymas. Esame pratę manyti, kad kai kuriuos dalykus suvokiame objektyviai. Pavyzdžiui, jei ant stalo stovi žalias puodelis, nė nedvejojame, kad kiekvienas žmogus šioje situacijoje matytų žalią puodelį. Tačiau pasirodo - ne viskas taip paprasta.
Vieni iš klasikinių eksperimentų, įrodančių, kaip skirtingų kalbų kalbėtojai nevienodai mato pasaulį, tyrė, kaip žmonės skiria spalvų ribas. Pavyzdžiui, kur tau baigiasi geltona ir prasideda oranžinė, jei tavo gimtoji kalba lietuvių, o kur − jei prancūzų.
Naujausi laboratoriniai tyrimai bandė įvertinti šį efektą naudodami smegenų skenavimą. Bangoro universiteto mokslininkai tyrė žmones, kalbančius graikiškai ir angliškai. Paaiškėjo, kad kai objektų spalva pasikeisdavo iš žalios į šviesiai žalią ar atvirkščiai, nei graikų, nei anglų smegenys to nefiksavo kaip netikėto pasikeitimo. Tačiau kai objektų spalva pasikeisdavo iš žydros į mėlyną, graikų (kurie turi abiejų spalvų pavadinimus) smegenyse šis pokytis buvo fiksuojamas gerokai aiškiau, nei anglų smegenyse.
Skeptikai galėtų prieštarauti, kad spalva ne daug ką įrodo, nes spalvų suvokimas šiaip ar taip gali būti subjektyvus. Tačiau lygiai tokius pat rezultatus parodė ir eksperimentas su objektais. Šįkart eksperimente dalyvavo anglai ir ispanai. Eksperimento dalyviai turėjo žiūrėti į ekraną ir paspausti mygtuką, jei ekrane pamato dubenėlį.
Taigi, jei kalba ir mąstymas būtų visiškai nesusiję, neturėtų būti jokio skirtumo tarp anglų ir ispanų reakcijos į skirtingų formų puodelius. Sakote, gerai, galbūt ir tiesa - skirtingų kalbų kalbėtojai gal ir mato pasaulį kiek skirtingai, bet šie skirtumai tokie subtilūs, kad neverta sukti dėl to galvos. Tačiau ką jei kalba veikia mūsų asmenybę?
Netikite? Karts nuo karto visi susiduriame su moralinėmis dilemomis. Nuo buitiškų ar net banalių sprendimų (ar pameluoti darbdaviui, kodėl vėluoji į susitikimą) iki kur kas sudėtingesnių dilemų (ar galime pateisinti abortą, ar turėtume leisti eutanaziją). Esame pratę manyti, kad atsakymai į šituos klausimus priklauso nuo mūsų asmeninių vertybių, kultūros, kurioje užaugome, religijos ar išsilavinimo.
Tokie ir panašūs eksperimentai buvo kartoti daugybę kartų su įvairiomis žmonių grupėmis: skirtingų lyčių, rasių, tautų respondentais, ir visi rodė labai panašias tendencijas. Tačiau neseniai grupė mokslininkų pakartojo šiuos minties eksperimentus su žmonėmis, kalbančiais užsienio kalba.
Pirmojo eksperimento atveju, kaip jau minėta, daugumos žmonių sprendimą nulemia racionalaus mąstymas. Negimtakalbiai šią moralinę dilemą sprendė lygiai taip pat: jie pasisakė pakeisiantys traukinio kryptį, kad išsaugotų penkių žmonių gyvybes. Tačiau užsienio kalba spręsdami antrąją moralinę problemą, eksperimento dalyviai teigė, kad elgtųsi lygiai taip pat racionaliai - rinktųsi nustumti žmogų nuo tilto, kad išgelbėtų penkis kitus žmones.
„Apie tave“: Kaip mūsų mąstymą veikia silpnos ir labai intensyvios emocijos?
Panašu, kad kalbėdami ar mąstydami užsienio kalba esame mažiau linkę pasiduoti emocijoms ir labiau vadovaujamės šaltu protu. Šie eksperimentai rodo, kad priimdami sprendimus užsienio kalba, sprendžiame kitaip, nei tuomet, kai juos priimame gimtąja kalba.
Kalba ir Kultūra: Žvilgsnis iš Įvairių Perspektyvų
A. Maceina buvo tikras: skirtingos kalbos rodo skirtingą žmonių santykį su pasauliu. O skirtingas santykis reiškia pažiūrų - plačiausia prasme - skirtingumą. „Žmogaus pasaulis yra toks, kokia yra jo kalba“, - darė išvadą filosofas, remdamasis savo įkvėpėjais Wolfgangu von Humboldtu ir Martinu Heideggeriu.
Štai, pavyzdzǐui, lietuvis „regi“, kad jis žvėris gaudo tarp medžių, todėl tą procesą vadina medžiokle. Vokietis šį procesą sieja ne su aplinka, kurioje žvėris slapstosi, o su vijimusi, todėl vadina Jagd - veiksmažodžio jagen ‘vytis, vejoti, gainioti, persekioti’ vediniu. Lietuvis medžiodamas žvėrį irgi vejasi, tačiau jis vejasi jį „tarp medžių“, ir tai jam yra svarbiausia.
Lietuviai ką tik kūdikį pagimdžiusią moterį vadina gimdyve, nes jų „regėjimo kampas“ - gimdymo veiksmas. Vokiečiai tokią moterį vadina Wöchnerin - „savaitine“ (Woche ‘savaitė’), mat kūdikį pagimdžiusi moteris turėdavo šešias savaites praleisti lovoje arba bent namuose, neidama bažnyčion.
A. Maceinos manymu, „kalbos sistema yra mūsų būsena pasaulyje: mes buvojame pasaulyje tik lietuviškai, tik vokiškai, tik angliškai, tik ispaniškai“. Kalbėti kitokia kalba - vadinasi, atsidurti ir „kitokioje buveinėje“, kuri niekada nebus mums sava, nes niekada nebus mūsų suvokiama ir išgyvenama: „svetimos kalbos pasaulis buvoja visados atstu nuo mūsų“.
Pasak filosofo, visi žodžiai kilę iš tam tikro „regėjimo kampo, kuriuo žmogus žvelgia į tą ar kitą pasaulio daiktą, į tą ar kitą padėtį, veiksmą ar savybę“, ir tas „kampas“, arba požiūris, įvairiose kalbose gali būti toks įvairus, kad net nuostabu, kaip vis dėlto nusakomas tas pats dalykas.
„Kalbos struktūra, kaip ir kiekvienos kitos kalbos struktūra, verčia vartotojus kreipti dėmesį į tam tikrus situacijos elementus ir ignoruoti kitus. Tai ir lemia jų pasakojimo techniką, įvairias situacijos suvokimo detales ir panašiai“, - apibendrina profesorius. Pasak jo, tokie dalykai yra iššūkis vertėjui, bet vis dėlto tai atskiri reiškiniai, iš kurių neįmanoma sudaryti kokios nors vienalytės, homogeninės pasaulėžiūros.
Tad kaipgi sąveikauja gimtoji ir svetimos kalbos? Jeigu žmogus turi dažnai vartoti užsienio kalbą (rašyti ja, kalbėti, netgi kurti), ar tai paveikia jo mąstyseną? Ar iš tiesų jis vis dėlto ne taip gerai svetima kalba išreiškia mintį, kaip būtų išreiškęs gimtąja? Maža to, ar svetimos kalbos griauna gimtosios kalbos rūmą?
„Pavyzdžiai ir tyrimai rodo, kad nuomonė, esą dvikalbystės pasekmė - abiejų kalbų blogesnis mokėjimas, yra neteisinga. Dažnu atveju dvikalbių žmonių intelektas yra žymiai aukštesnis. Kuo daugiau kalbų moki, tuo greičiau ir lengviau išmoksti dar kitą kalbą. Ir prieš akis atsiveria dar vienas stebuklingas pasaulis, nepažinti kalbos ir kultūros lobiai. O kalbų kodų kaita yra labai paprasta ir nesudėtinga. Persijungia, kai reikia. Net kalbos aparatas pasislenka reikiama linkme“, - teigia profesorė dr. G. Kačiuškienė.
Anot lingvisto, vokiečių Apšvietos (XVIII a.) filosofas Johanas Gotfrydas Herderis, reaguodamas į prancūzų Apšvietos peršamą visiems laikams ir visoms tautoms galiojančio universalaus Proto kultą, ėmė rinkti įvairių tautų dainas kaip pasaulio dvasinės ir kultūrinės įvairovės liudijimus.
„Užsidarymo vienoje kultūroje privalumai man nėra aiškūs, - sako habil. dr. A. Holvoetas, daugiau kaip du dešimtmečius gyvenantis Lietuvoje ir puikiai kalbantis lietuviškai. - Nemanau, kad žmogus tik savo gimtąja kalba galėtų sukurti ką nors vertinga, išjausta, nemanau, kad gimtoji kalba bet kokį žmogų įpareigotų tam tikru būdu mąstyti ir jausti".
Kiekvienoje kalboje yra svetimžodžių, sako profesorius, tačiau sąmoningi kalbos vartotojai stengiasi išlaikyti protingą savų ir pasiskolintų žodžių santykį - tai esąs veikiau gero skonio nei tautinio identiteto išsaugojimo reikalas. Kovoti su svetimžodžiais yra bergždžias užsiėmimas“, - mano profesorius.
Pagal anksčiau minėtąją generatyvinės lingvistikos teoriją, kiekvienas vaikas susikuria kalbinį modelį, ir tas modelis leidžia jam kurti sakinius. Iš pradžių tai gana sunku, bet iki ketverių metų vaikui paprastai pavyksta susikurti gramatinę sistemą, kuri bemaž sutampa su tėvų gramatine sistema.
„Kalba negali stovėti vietoje būtent dėl to, kad ji negali būti perduodama, - jos sistema kaskart yra kuriama. Ir jei norėtume reikalauti, kad lietuviai dabar kalbėtų, kaip kalbėjo Jablonskio laikais, tai atrodytų nerealu. Normintojų darbas iš tiesų sudėtingas: kiek galima norminti, kiek galima tikėtis iš visuomenės“, - aiškina profesorius.
Jeigu vaikas auga dvikalbėje aplinkoje, jis negalvodamas kalbės dviem kalbom. Su sąlyga, kad kritiškame amžiuje - tarkime, nuo dvejų iki ketverių metų - abi kalbos eis lygiomis. Tokiame amžiuje vaiko protas geriausiai prisitaikęs įsisavinti gimtąją kalbą arba gimtąsias kalbas“, - sako lingvistas.
Lietuvių Kalbos Egzaminas: Tapatybės Išsaugojimo Klausimas
Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino ateitis - galimybė rašyti bet kokia kalba? - dėl to nuogąstauja lituanistė Dainora Eigminienė, tikinanti, jog Lietuvos švietimo politiką ištiko krizė. Anot jos, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo pakeitimai ne tik sumažins mokinių atsakomybę skaityti bei domėtis lietuvių literatūriniu palikimu, tačiau pažeis ir nacionalinį orumą.
Daugiau negu 30 metų lietuvių kalbos mokytoja dirbanti D. Eigminienė mano, kad egzaminas turėjo būti atnaujintas, o didesnė pasirinkimo galimybė mokiniui yra sveikintinas dalykas. Tačiau, priduria mokytoja, nors užsienio autoriai ir atveria platesnį pasirinkimo horizontą, tačiau kaip vienas privalomų autorių argumentuojant turi likti lietuvių literatūros autorius.
Senosios egzamino tvarkos šalininkai nuogąstauja, jog sumažinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikalavimai ir galimybė remtis užsienio autoriais vietoj lietuvių kelia grėsmes pilietiniam ir tautiniam tapatumui.
Atsakysiu klausimu į Jūsų klausimą. Kas sudaro tautinės tapatybės pagrindą, jeigu ne asmens įsišaknijimas savo krašto kultūroje, istorijoje, kalboje? Jeigu ne kultūrinė asmens branda? Iš ko rasis visavertė Lietuvos piliečio sąmonė?
Šekspyras ir kita užsienio literatūra nesugriaus mūsų valstybės pamatų ir nepakenks mums, nes gera literatūra prisideda prie asmens ugdymo, praturtina jį. Bet egzaminą mokinys laiko ne anglų kalbos ir literatūros, o lietuvių kalbos ir literatūros.
Turime ugdyti mokinių pasitikėjimą lietuvybe - tai atvira europietiškoji kultūra. Lietuvybė netrukdo būti visaverčiam moderniam žmogui. Atvirkščiai - turime ir įstatymais įtvirtinti nuostatą, ir politiniais sprendimais parodyti visuomenei, kad lietuviškoji moderni tapatybė yra mūsų ir mūsų vaikų geriausias buvimo pasaulyje būdas.
Deja, dažnai nei šeima, nei mokykla jokių skaitymo įpročių nesuformuoja. O toks švietimo ir mokslo ministrės pasirašytas egzamino programos pakeitimas paslaugiai prisideda juos silpninant. Visuomenei siunčiama žinia, kad galima ir visai neskaityti. Sprendimai, mano galva, pavojingi ateičiai.
Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad atsakingi švietimo pareigūnai, priimantys tokio pobūdžio sprendimus, daro žalingą poveikį jauniems žmonėms, juos klaidina, gal net tvirkina - jie siunčia žinią visuomenei, kad Lietuvos nacionalinė literatūra gali būti kvestionuojama, kad jos nepakanka skaitymo prasmei ir malonumui patirti.
Užsienio literatura per brandos egzaminą visą laiką buvo galima remtis, ji yra nediskutuotina vertybė, bet kaip papildantis, o ne kaip pagrindinis argumentacijos šaltinis lietuvių kalbos ir literatūros egzamine. Prioritetas Lietuvos literatūrai ir kultūrai privalo išlikti.
Įsiklausykime į dėstomojo dalyko pavadinimą. Jeigu galvojama, kad rašyti galima apie bet ką, kad baigti gimnaziją galima neskaitant knygų ar perskaičius vos kelias atsitiktines, tada akivaizdi tampa dar viena - mokslo profanacijos - problema.