Ar gali būti kas nors įdomiau nei nepriklausomybė? Salomėjos Nėries dienoraščio paieškos

Visuomenininkas Darius Kuolys feisbuke dalijosi V. Gasiliūno tinklaraščio „Šis tas apie šį tą“ įrašu teigdamas, kad verta užsiimti šiuo „humanitariniu detektyvu“.

Šiuo įrašu, kuriame raginama ieškoti juodojo sąsiuvinio, pasidalino ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Jis tikino, kad šio teksto paieškos būtų net svarbesnės už Nepriklausomybės akto originalą, kurį prieš keletą metų atrado istorikas Liudas Mažylis.

„Lietuva galėtų skirti stipendiją tokiai paieškai ir išsiųsti, pavyzdžiui, mėnesiui jauną literatūrologą į Oksfordą. Nebūtų tai ypatingai brangu. Ar netgi kreiptis į Oksforde gyvenančius lietuvius, kaip suprantu, ten yra visa lietuvių bendruomenė, jie mane kvietė prieš keletą metų susitikimui. Apie šitą sąsiuvinį esu labai daug girdėjęs ir jis tikrai nepaprastai svarbus ne tik lietuvių literatūros istorijai, bet ir Lietuvos istorijai. Man asmeniškai jis atrodo svarbesnis net už Nepriklausomybės akto originalą, nes aš žinau, kas jame yra parašyta, o kas tame Nėries sąsiuvinyje - nežinau“, - feisbuke rašė M. Ivaškevičius.

Siūlo ieškoti Oksfordo universitete

V. Gasiliūnas savo tinklaraščio įraše surinko daugelį istorinių šaltinių, galinčių nurodyti, kieno rankose ir kur gali būti paskutinėmis S. Nėries gyvenimo dienomis rašyti jos atsiminimai. Realiausia vieta - Oksfordo universitetas.

Savo tekstą jis pradeda nuo rašytojo Viktoro Aleknos knygos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščio“. Įraše naudotose šios knygos ištraukose rašoma, kad 1945 vasarą S. Nėris savo draugės Jadvygos Laurinavičiūtės prašė pakviesti kunigą Juozą Gustą. S. Nėris jam atliko išpažintį ir paprašė „kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai“.

„Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms“, - štai čia, anot V. Gasiliūno ir prasideda šis literatūrinis detektyvas.

„Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo“, - rašė filologas.

Po poetės mirties praėjus maždaug 20 metų, vėl galima atsekti šio sąsiuvinio lokacijos siūlo galą. „2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją - ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV“, - šaltinius citavo V. Gasiliūnas.

Tame pačiame tekste sakoma, kad sąsiuvinį perskaičiusi S. Nėries motina sakė, kad gali dabar jau ramiai ir numirti.

„1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti?“ - klausimą kelia rašytojas.

Kiek vėliau buvo rastas ir paskutinę S. Nėries išpažintį išklausiusio kunigo liudijimas.

„Tai padariau aš pats, - iš lėto ištarė kun. J. Gustas. - (…) Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą - paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo. Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“, - J. Gusto žodžius citavo V. Gasiliūnas.

Dar viena paslaptis

Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja Ina Aleksaitienė DELFI sakė, kad iki apie šio dienoraščio egzistavimą žinoma jau ilgai, tačiau ir toliau lieka neaišku, kas joje yra.

I. Aleksaitienės teigimu, jei juodas sąsiuvinis atsirastų, jis gal ir galėtų pakeisti visuomenės požiūrį į poetę. „Tai ir yra didžioji paslaptis, kad niekas iš tiesų nežino to turinio dabar gyvų esančių ar liudijančių S. Nėries amžininkų, niekas nėra pasakęs, kad tame sąsiuvinyje yra. Kad jis egzistavo, atsiminimų tikrai yra“, - DELFI sakė I. Aleksaitienė.

„Kas jame yra, mes tų duomenų tikrai neturime, negalime tikrai pasakyti“, - teigė ji. „Manau, kad taip. Tai dar viena paslaptis, kuri gaubia S. Nėries gyvenimą, paskutinius jos metus. Po truputį vienas išaiškėja, kitas. O šita paslaptis atrodo viena iš didžiausių, kuri rūpi daugeliui ne tik literatūrologų, bet ir eilinių žmonių, kurie S. Nėrį smerkia, ar teisina. Manyčiau, kad tas sąsiuvinis daug ką parodo“, - kalbėjo I. Aleksaitienė.

Jos teigimu, informaciją apie juodo sąsiuvinio egzistavimą yra labai sena. „Šiaip rūpėjo visą laiką, aš senokai dirbu ir įsivaizdavau, kad kažkas ten buvo ir ieškojo, bet nerado. Aš apie tai net ekskursijų metų moksleiviams sakau, įsivaizdavau, kad ten tikrai yra ieškota“, - teigė S. Nėries memorialinio muziejaus skyriaus vedėja.

„Apie tai senai jau buvo kalbėta“, - DELFI sakė ji. „Bet jei kas turėtų galimybę ten ieškoti ir rastų, tai būtų tikrai naudinga“, - teigė pašnekovė.

„Aš skaičiau M. Ivaškevičiaus komentarą, tai galiu patvirtinti. O čia niekas nežino, kas dokumente yra“, - sakė I. Aleksaitienė.

„Manyčiau, kad tai būtų dar vienas patvirtinimas. Nes S. Nėries atgaila - paskutinis jos eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“ rodo jos atgailą, požiūrį, kaip ji atsiprašo tautos, tai jau seniai ją buvo galima išteisinti. (…) Tai būtų dar vienas patvirtinimas. Bet kad kažką labai pakeistų, tai nežinau, daugelis jau turi nuomonę. (…) Tai būtų unikalus eksponatas ir liudijimas. Bet ar ką pakeistų tiems, kas jau turi susidarę nuomonę, tai nežinau“, - DELFI sakė I. Aleksaitienė.

Šiandien, rugsėjo pirmoji, diena, kurios laukdavau visą savo gyvenimą, ir kai buvau mokinukė, ir kai į auditoriją ar į klasę mokykloje ėjau kaip dėstytoja ar mokytoja. Didžiausias komplimentas man iki pat šios dienos ir, matyt, iki tol, kol mirsiu, yra kreipinys mokytoja.

Nepriklausomybė asocijuojasi su visiška žodžio, veiksmų ir pasirinkimo laisve. Ir ar reikalinga ta nepriklausomybė, laisvė? Apie gyvenimą Lietuvoje iki jos nepriklausomybės esu girdėjusi tikrai nedaug, tik iš vienos močiutės. Bet, atvirai sakant, sunku patikėti ir įsivaizduoti, ką žmonės patyrė ir išgyveno.

Vaikystė nepriklausomoje Lietuvoje buvo tobula. Kadangi gimiau nepriklausomybės metais, manau, situacija su metais tik gerėjo. Pati auginu beveik ketverių metukų dukrelę. Tiek aš, kai buvau vaikas, tiek šiuolaikiniai vaikai jaučiasi laisvi, ir už tai turime dėkoti tiems, kurie kovojo už laisvę Lietuvoje. Juk jie gynė daugiau nei teritorinį ar politinį darinį.

Sunku yra branginti laisvę, kai nežinai, kas yra nelaisvė. Manau, tie žmonės, kurie gimė nepriklausomybės metais ir po to, niekada nepajus tokios laisvės, kurią jaučia žmonės, patyrę gyvenimą nelaisvėje. Vienas iš sunkiai suvokiamų dalykų yra tai, kaip galima dirbti darbą, kurį tau paskiria, bet ne kurį susirandi pats.

Kadangi esame nepriklausomi, galime dirbti bet ką, išbandyti save bet kur, galime pildyti savo norus ir svajones. Galime turėti tikslus ir siekti jų.

Pati buvau iš tų lietuvių, kurie ieškojo gardesnio duonos kąsnio užsienyje. Pasinaudojau savo laisve rinktis, ne Lietuvoje gyvenau aštuonerius metus. Tačiau vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime buvo grįžti namo.

Lietuvos vardą pirmą kartą paminėjo 1009 metais, per tiek laiko mus ne kartą buvo okupavę, prijungę, buvom ir iš žemėlapio išnykę, bet vėl grįžome. Gal mes ir nesame materialiai stipri šalis, bet dvasinio turto turime daugiau, nei bet kuri kita šalis, kuri išnykusi daugiau nebeatsirado žemėlapyje.

Manau, kad Lietuva jau beveik tokia, kokią ją įsivaizduoju. Mums reikėtų užlopyti švietimo ir kultūros spragas ir regiu Lietuvą išsivysčiusia Europos valstybe.

Esame čia laimingi ir, manau, visada būsime. Aišku, norėtųsi, kad būtų mažiau agresijos, nekultūringumo, patyčių. Bet manau, kad esame pakeliui į geresnius dalykus. Lietuva, palyginus su tuo, kas buvo, pažengusi labai didelį žingsnį.

Kovo 11-osios proga linkiu visiems didžiuotis tuo, ką turime, tuo, ką pasiekėme per tokį trumpą laikotarpį.

Šiais laikais propaganda, informacija turi daugiau įtakos negu menas. Žinome, kad tomis informacijos priemonėmis gana begėdiškai manipuliuojama beveik visuose kraštuose.

Dabar mums prieinama bet kokio laiko ir bet kokios šalies kultūra: senovės egiptiečių, šumerų, hetitų ar senovės lietuvių, Bachas, Mozartas, Rembrandtas, Giotto di Bondone. Visa ta pasaulinė kultūra dabar mūsų akivaizdoje, mums prieinama bet kuriuo metu, jei tik patys to norime. Ji suteikia mums tą katarsį, kurio dažnai nesuteikia tekstai, gaminami dabar. Man daug artimesnė senoji kultūra negu dabartinė.

Kultūra visada turės tam tikrą galią, bet kovoti draudimais blogiausia. Draudimus žmonės, kurie domisi tais draudžiamais dalykais (o daugelis jais domisi ir domėsis), ras būdų apeiti. Draudimų nereikia, reikia konkurencijos, reikia padaryti ką nors, kas įdomiau, geriau ir labiau paveikia negu toji klaidinga ir žalinga informacija. Reikia mąstyti, stengtis būti objektyviems, pačiam savo protu ieškoti tiesos.

Kultūra turi dar ir kitą tikslą - ji duoda katarsį, asmenybės apsivalymą, atsinaujinimą, sugebėjimą pažvelgti į pasaulį naujai. Tai labai svarbus jos vaidmuo. Tai geras priešnuodis ir prieš propagandą, manipuliacijas.

Yra geras kultūros apibrėžimas: žmogus daug skaitė, daug matė ir visa tai pamiršo, bet kažkas liko. Tai, kas liko, yra kultūra.

Ukrainiečiai - daug didesnė tauta, bet jų tapatybė labiau išskydusi, ne tokia nusistovėjusi negu lietuvių. Deja, taip yra. Jie dar nesukūrė ir politinio elito, ir kultūrinio elito, bet kuria. Tai, be abejo, sutvirtina pačią ukrainiečių tautą ir ukrainiečių valstybę, dėl kurios esu nusiteikęs optimistiškai.

Labai nemėgstu panikos nuotaikų - štai greitai prasidės pasaulinis karas, kurį, be abejo, laimės Putinas, nes Vakarai labai silpni, parsidavę, kvaili, o Putinas be galo protingas, be galo stiprus, puikus šachmatininkas, ir jis visada apgaus Vakarus, visada juos pastatys į pralaimėjusiojo padėtį. Iš tikrųjų ponas Putinas pralaimi.

Žinote - sankcijos stabdo Putiną. Tai ne iš karto pastebima. Taigi manau, kad mes dar sulauksime Rytų ir Vidurio Europos situacijos pagerėjimo.

Manau, kad tai laikinas reiškinys. Vengrija yra tų jėgų valdžioje.

Mažumoms reikia sukurti tokias geras sąlygas, kad joms į galvą neateitų ieškoti kokių nors sprendimų. Tai vienintelis būdas.

Taip pat Europos vienijimasis, federalizacija, kuri, mano manymu, neišvengiama. Anksčiau ar vėliau atsiras tokios jungtinės Europos valstybės, kaip yra JAV. Tik jos nepriklausomybė atrodys truputį kitaip nei šiandien. Galbūt net geriau.

Lietuvai nebūtų nieko blogesnio, negu pasišalinti iš ES. Grįžti į tuos laikus tikrai nereikia.

Esame tuose mechanizmuose, ir, neduok Dieve, kad tie mechanizmai susilpnėtų.

Neseniai žiūrėjau vieno keliautojo laidas, kuris keliavo po Šiaurės Korėją. Ten vis dar galioja tvarka, kai darbas žmogui suteikiamas pagal paskyrimą. Neįsivaizduoju savęs tokioje santvarkoje.

Kovo 11-oji man dar kartą primena mus, lietuvius, kuomet džiaugėmės, kad mūsų nepriklausomybę palaiko kitos pasaulio šalys. Be jų palaikymo vargu ar būtume buvę pajėgūs iškovoti nepriklausomybę. Tad, manau, esame maža, bet drąsi tauta.

Labai tikiuosi, kad jokie vėjai nenublokš mūsų į užsienį.

Laisvė - tai mano laimės ir gerovės šaltinis. Aš labai džiaugiuosi gimęs laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, nesinori net pagalvoti, jei dabar būtų kitaip. Mano vaikystė buvo paprasta, bet labai smagi.

Manau, mūsų karta dar labai susikausčiusi, kartais jaučia baimę būti nesuprasta. Vertinu tai, kad galiu rinktis, kur keliauti, gyventi, dirbti.

Lietuvą visada noriu matyti kaip stiprią, nepalaužiamai vieningą ir Laisvą Tėvynę! Visada norisi, kad būtų tik lengviau, patogiau ir geriau.

Esu girdėjęs nemažai vyresnių pažįstamų pasakojimų apie gyvenimą Lietuvoje iki jos nepriklausomybės. Dabar man tai skamba kaip „mistika“, lyg kažkas nebūto ar išgalvoto, gal toks mano pasakymas atrodo banalus, bet išties tai lyg du skirtingi pasauliai. Klausant pasakojimų apie tuos laikus, atrodo, kad tuo metu žmonės visko turėjo labai ribotai, nuo maisto produktų iki laisvės rinktis.

Pagalvojus apie ankstesnę Lietuvą, apima slogios emocijos, tarsi nespalvotas filmas.

Man laisvė šiandien tikrai yra kaip savaime suprantamas dalykas. O tai, ką turėjai, visada supranti tik tada, kai prarandi.

Šiuo metu turime visišką laisvę rinktis. Tokios tvarkos dabar tikrai neįsivaizduočiau.

Tačiau aš pasirinkau gyvenimą ir darbą Lietuvoje, nes čia mano namai, mano giminės, šeima, draugai - čia man mieliausia.

Kitų Europos ar net pasaulio šalių kontekste Lietuvą matau, kaip jauną valstybę, kurios didžiausias turtas yra jauni, talentingi ir laisvi žmonės. O ateityje ją įsivaizduoju augančią ir laisvą, kur aš ir mano šeima bus laiminga bei šiuolaikiška.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną visiems lietuviams linkiu vienybės ir meilės sau, kaimynui bei Lietuvai.

Lietuvių tauta, daugeliui Europos šalių, dar atrodė, kad yra žymiai pranašesnė už jas, nes ji išsaugojo savo senąją indoeuropiečių kalbų grupės stipriausią šaką, Lietuvoje dar buvo gyvi senieji, šimtmečius formuoti tautiniai papročiai, turtingiausia ir žmogiškiausia jos mitologija, kelių šimtų metų valstybingumo istorija, t.y. tie dalykai, kurie dar išlaikė ne tik bendruomeniškumą, lietuvio peties artumą, kitam lietuviui, kai ES pasirinkusi savo kelią - tapti globalizmo europiniu regionu, siekė visų pirma sąmoningą bendruomenę tautą suskaldyti, o vėliau ir sunaikinti; virš jos iškelti vienišą individą, kurį labai lengva valdyti, pirmiausiai paperkant, o vėliau ekonominiu, o dar vėliau ir vergvaldžio rimbu.

Tautinio tapatumo svarbos ir jo įtvirtinimo procese svarbiausias vaidmuo tenka šalies kultūriniam akademiniam elitui, koreguojant nuostatas su politiniu elitu ir jį įtikinant, kaip yra tai svarbu valstybei.

Ačiū Dievui Lietuvoje jau matosi prošvaistės, kad ateina ir pradeda kurti dabartinės Lietuvos ateitį lietuviškas pažangus jaunimas.

Ir dar daugiau… jau, kaip ryški kometa praskrieja dangumi grįžtantys jauni lietuviai, supratę, kad savo gyvenimą prasmingu, galima padaryti tik čia Lietuvoje, gerokai padirbėjus ir paaukojus idėjai savo kūno malonumus, vardan Amžinybės istorijoje.

Paguodžia dar ir tai, kad ateinančiuose Seimo rinkimuose ketina dalyvauti ir Lietuvos tautininkų sąjunga bei filosofas, rašytojas, dramaturgas Arvydas Juozaitis, pasirengę kurti lietuvišką Lietuvą Lietuvoje.

Žiemą dažniausiai pasitinkame laukdami didžiųjų metų švenčių: Kūčių, Kalėdų, Naujųjų metų. Gruodžio 10 d. Kaip paminėti šią dieną? Tai puiki proga pasikalbėti su vaikais apie žmogaus teises ir pareigas, susikurti arba prisiminti jau egzistuojančias šeimos taisykles, padiskutuoti, kam jos reikalingos.

Sausio 1 d. - Lietuvos vėliavos diena. Tai atmintina diena, kai mūsų trispalvė keliama prie valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų. Kaip paminėti šią dieną? Pasikalbėkite su vaiku apie nepriklausomybę, apie mūsų vėliavos spalvas.

Sausio 13-oji - Laisvės gynėjų diena. Kaip paminėti šią dieną? Su vaikais pasikalbėkite apie laisvės reikšmę žmogui. Galbūt turite giminaičių, dalyvavusių sausio 13-osios įvykiuose - tai puiki proga juos aplankyti, prisiminti tą dieną.

Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Šią svarbią dieną 1918 m. Vilniuje Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Kaip paminėti šią dieną? Vaikus gali suintriguoti tai, kad Nepriklausomybės aktas iki šiol nerastas, tad pakurstykite jų smalsumą.

Lygiavertę atsvarą turiningai žodžio programai festivalyje tradiciškai sudaro muzikinė.

Norėčiau manyti, kad jūra, jos ritmas, jos muzikinė transcendencija yra visad kažkokiu būdu juntama mano knygose“, - nors apie jūrą čia taip gražiai rašo Th. Mannas, bet, spėju, ne vienam dabar iškilo Eduardo Balsio figūra.

Kaip sakė V. Markeliūnienė, „nors abu kompozitoriai teigia emocinio pradmens muzikoje būtinybę, bet ir vienas, ir kitas turi labai racionalų mąstymą. Jų kūryba parodo, kad vis dėlto matematinis protas ir logika stangrina formos ir turinio mąstymą, apie bendrumus liudija ir naudotas serializmas.

Ypač visi džiaugėsi sėkmingu G. Koncertą užbaigė pernai jubiliejinius metus atšventusiam kompozitoriui Teisučiui Makačinui festivalio užsakyta premjera.

Čia nejučia iškyla ir Th. Atrodo, T. Makačino siuita sumanyta tarsi viso to - intonacijų, įspūdžių, vaizdinių, prisiminimų - kompendiumas, savitai perfiltruotas per autoriaus muzikos kalbą.

Taigi, kaip ir kasmet, kokybiškos lietuviškos muzikos Th. Manno festivalyje netrūko. Per šią prizmę pažvelgus į renginiuose gvildentą „Tėvynių Europos“ temą, pastebimos sąsajos su panašių likimų, gyvenimo kontraversijų, praradimų ir atradimų kūrėjais iš Europos ir viso pasaulio.

Iškyla festivalio susitikime rašytojo iš Kanados Antano Šileikos perskaitytų prisiminimų fragmentas: „Tėvynės paieškos mane atvedė į universiteto biblioteką, kurioje būdamas studentu praleidau daug dienų ir naktų. Labiausiai mane dominusios lentynos buvo skirtos Europos istorijai, kur indekse ieškojau žodžio „Lietuva“. Lietuvos vardas retai kada buvo minimas, o jei ir buvo kas parašyta, tai tik labai trumpai ir paviršutiniškai (…)“

Atrodo, nors ir „nepripažinę okupacijos“ laisvojo pasaulio šalys vis vien jau buvo galutinai beištrinančios mus iš žemėlapių ir knygų…

Per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų sugrąžinti Lietuvą į pasaulį bene geriausiai sekasi menininkams, muzikams, atlikėjams.

Bet jei norėsi nert giliau - kviečiu klausytis kelis kartus. Jei tikėjaisi audioknygoje išgirsti Rimanto Kmitos balsą - nuoširdžiai atsiprašau. Romanas daugiasluoksnis ir daugiabalsis.

tags: #gali #buti #idomiau #nei #nepriklausomy