Ar kada susimąstėte, kas svarbiau: būti savimi, nepaisant aplinkos spaudimo, ar prisitaikyti prie visuomenės normų ir lūkesčių? Šis klausimas yra amžinas, o atsakymas į jį priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant asmenines vertybes, kultūrinį kontekstą ir psichologinę gerovę. Panagrinėkime šią dilemą iš įvairių perspektyvų.
Asmeninio archyvo nuotr./G.Petronienės knyga „Laimės svarstyklės“
Kūrybiškumas Ir Individualumas
Tik meninės išraiškos būreliuose mokytojas plos katučių, jei įdomiai ir gyvai išsiskirsi iš kitų. Nuolat besistengiantis prisitaikyti prie kitų žmogus neišvysto unikalumo, o netrukdomas gali kaip Dievas kūrėjas pasijusti laisvu nuo dėsnių ir drąsiai pamatyti daiktus, kokie jie yra iš tiesų. Kūrybiškai mąstyti nėra paprasta - reikia kritiškai įvertinti realybę, iškelti daug naujų klausimų, sugebėti koncentruoti mintis, ištverti kūrybines krizes, atpalaiduoti protą, kad pavyktų sugalvoti ką nors naujo. Vienas gydytojas pasakė: „Reikia sugebėti išprotėti, būti keistiems ir kitokiems.“
Daug kas nebesugeba net sumuštinio savaip užsitepti - kai kasdien stengiamės supanašėti su kitais, vieną dieną paaiškėja, kad nebepajėgiame suvokti patys savęs. Ar tikrai dar sugebame galvoti savo pačių mintimis, suprantame, ko norime, kai mus kasdien programuoja žmonių lūkesčiai, o veidrodiniai neuronai kopijuoja, ką mato? Atlikime tokį eksperimentą ir pamatysime, bus ne lengviau nei ligoniams, įsitikinsime, koks tylus tas vidinis balsas ir kaip jo nesigirdi! Kad vieni kitus kopijuojame, ypač pastebima, kai išvykstame į kitą šalį, - ten visi vieni nuo kitų kopijuoja kitokias savybes. Nereikia ir kitoniškos šalies, užtenka nueiti į kitą socialinę grupę - pas ornitologus, sportininkus, šokėjus, ir pasijusime kaip Zimbabvėje ar Čiukotkoje.
Originalai susikoncentruoja į pačią užduotį, visko prisigalvoja ir joms tiesiog įdomu. Sėdi štai koks nors drąsus, nebijantis žmonių pilietis, ir iš jo vidaus visiškai tiksliai išlenda pojūtis, kur turi sėdėti, kada valgyti, su kuo ir kaip leisti laiką, ką parašyti. Pasidomėkime ir sužinokime kuo daugiau variantų apie skirtingus būdus gyventi, pakeliaukime po įvairias šalis ir pajudėkime per visokias grupes. O kai išgirsime savo vidinį balsą, sustiprėsime ir iškelsime savo poziciją. Jauni žmonės dabar daug savitesni, kūrybiškesni ir lengviau, nei manome, priims mūsų savitumą.
„Scanpix“ nuotr./Siekis išsiskirti, nesutapti su minia, yra tik sveikintinas
Konformizmas Ir Jo Poveikis
Mes panašūs į kitus, nes svarbu, ką pasakys žmonės. Dėl to turime pirkti naują mašiną ar namą, jei juos įsigijo bendradarbiai ar kaimynai. O didžiausią įtampą jaučia žmonės, turintys nevisavertiškumo kompleksą, arba tie, kurie labai bijo būti atstumti. Net planuodami atostogas tokie žmonės mąsto, kaip jie atrodys prieš bendradarbius, draugus, gimines.
Jei nesuprasime ir nepalaikysime žmonių, nesidžiaugsime jų draugija, varginsime juos savo prieštaravimais, kritikuosime, mūsų nemėgs ir šalinsis. Jei kitoniškos mūsų idėjos nenusiseks, tuoj išgirsime: mokykis iš kitų, gyvenk kaip kiti, galvoji, visi kvailiai? Tas tiesas ir tuos būdus jau patikrino daug žmonių, visuomenė - didelis, protingas, gyvas organizmas.
Eksperimentas apie linijas
Daug kas girdėjo garsųjį eksperimentą apie dvi linijas. Grupė žmonių susitaria tvirtinti, kad jos vienodo ilgio. Visi žmonės kviečiami į auditoriją ir vienintelis apie susitarimą nežinantis tiriamasis pakviečiamas paskutinis. Tada visų klausia, kokio ilgio šios dvi linijos? Žmonės vienas po kito tikina, kad vienodos. Kai prieina nieko nežinančio žmogaus eilė, jis irgi sako - vienodos. Tiriamojo klausia, ar taip pasakė, kad neišsiskirtų iš kitų? Tiriamasis labai nustemba, ir linijos jo miglotose smegenyse pamažu nemaloniai grįžta iki tikrojo ilgio. Mes nepaprastai įtaigūs.
Daugelis žmonių visą gyvenimą gyvena pagal tėvų šeimos taisykles nė nesusimąstydami, kad galima kitaip. Mokytojai geram mokiniui ir toliau rašo gerus pažymius, nors šis jau seniai nesimoko, mes nebepastebime savo sutuoktinio, todėl tik grįžę po ilgos kelionės galime jį palyginti su kitais ir suvokti, kaip jis paseno arba koks jis protingas. „Paauglystėje turėjau tokių draugų, kurie kone įtikino, kad apiplėšti butą visai normalu, protas grįžo tik kai iš tiesų pradėjome laužti duris“, - pasakoja vienas mano klientas.
Pasitikėjimas Savimi Ir Jo Svarba
Pasitikėjimas savimi svarbus, nes atsispindi kiekviename žingsnyje: bendraujant, dirbant, mokantis, ieškant išeičių iš probleminių situacijų ir t.t. Savimi ir kitais pasitikintis asmuo ryžtingai spręs iškilusias problemas, nebijos dalintis atsakomybe su kitais. Pasitikėjimas jį lydės ir kitose veiklose. Pavyzdžiui, mokantis važiuoti dviračiu, vairuoti automobilį ar pan.: jei nesiseka, galbūt verta apmąstyti, kodėl taip yra, pabandyti tai atlikti kitaip, nebijoti prašyti pagalbos, po truputį praktikuotis - tuomet pavyks. Visa esmė - niekada nenuleisti rankų.
Manau, kad nesėkmių nesuasmeninimas ir nesuabsoliutinimas. Nesėkmės taip pat svarbios, tik jų pagalba galime sužinoti, kas yra tikroji sėkmė ir laimė. Svarbiausia niekada nenuleisti rankų. Tam itin padeda pasitikėjimas savimi ir kitais, tačiau žmonių požiūris į save ir kitus žmones - skirtingas.
Tipai pagal požiūrį į save ir kitus
- Jei žmogus nepasitiki savimi ir kitais - jam niekas nebus įdomu, nei kiti, nei jis pats. Tai - vienas negatyviausių tipų.
- Jei žmogus nepasitiki savimi, bet pasitiki kitais - tai lemia itin didelį savęs sumenkinimą ir kitų iškėlimą. Taip pat absoliutų nesavarankiškumą, priklausymą nuo kitų valios.
- Žmogus pasitiki tik savimi, bet nepasitiki kitais - tai savimyla, narcizas ir pan. Tik jis „žino“, kaip viskas turi būti. Tokiems žmonėms labai sunku dirbti komandoje ir rasti kompromisus.
- Žmogus pasitiki ir savimi, ir kitais. Tai reiškia, kad besąlygiškai nepaklus nei kitiems, nei manys, kad tik jis vienintelis visažinis. Tokie žmonės iš esmės gyvenime pasiekia tai, ką užsibrėžia. Manau, tai siektiniausias tipas.
Nepasitikėjimo savimi pasekmės dažniausiai labai stipriai atsiliepia asmeniniam gyvenimui: prarandama daug svarbių pažinčių bei pabijoma priimti svarbius sprendimus, galimybes įgyti patirties ar patirti nuotykių, būti kūrybingam, o svarbiausia - jaustis laimingam. Dabartinė masinė laimės siekimo, bet vis viena jautimosi nelaimingam problema, mano suvokimu, dažnai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir kitais, o tai nutinka sistemoje, pagal kurią esame auginami, o ne augame patys ir leidžiame sau skleistis. Apie tai kaip būtų galima didinti pasitikėjimą savimi ir kitais klausiu būsimo Vilniaus „Simono Daukanto“ gimnazijos abituriento Marko - Aurelijaus: „Žingeidumas ir smalsumas talkina pasitikėjimui savimi. Daugiau išmokęs ar patyręs žmogus pilniau suvokia savo aplinką, tad ištikus situacijai, kurioje reikia pasitikėt savimi, gali adekvačiau reaguoti į įvairius veiksnius ir savo labui pritaikyti jau turimą informaciją - o kuo jos daugiau, tuo geriau.
Baimė suklyst taip pat gali sąlygoti menką pasitikėjimą savimi. Reikia nebijoti klysti ir mokytis iš savo klaidų. Iššūkis nėra giljotina; kad ir kaip stipriai susimovus, bet koks išbandymas atneša naudos ir gėrio. Tas gėris - platėjantis akiratis ir patirtis - yra šaltinis, iš kurio galima pasisemt drąsos ir valios“,- teigia nuolatinis Lietuvos filosofijos olimpiadų prizininkas Markas- Aurelijus.
"Psichologo komentaras": Kaip ugdyti pasitikėjimą savimi? 3 paprasti būdai
Emocinė Sveikata Ir Savęs Priėmimas
Emocinė sveikata yra susijusi su kiekvienu iš mūsų, tad kartkartėmis derėtų savęs paklausti - ką aš šiuo metu jaučiu, ką man tai sako? Stabtelėjimas ir įsigilinimas į savo jausmus turėtų būti kasdienė gyvenimo praktika, kuri, be kitų svarbių dalių, tokių kaip miegas, subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, streso įveikimo įgūdžiai, yra viena iš pagrindinių geros savijautos elementų.
Nėra blogų ar gerų emocijų. Jei malonias emocijas, tokias kaip džiaugsmas ar pasitenkinimas, mes linkę laikyti geromis, tai nemalonias emocijas, tokias kaip pyktis, nerimas ar liūdesys dažnai esame linkę nuvertinti, jas neigti, nepriimti ir nustumti į šalį. Visos emocijos mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Jos kaip lakmuso popierėlis padeda atpažinti savo santykį su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi. Taigi, emocijos gali padėti atpažinti mūsų poreikius arba santykį su kitu žmogumi ir esant poreikiui - jį koreguoti. Tvarkydamiesi su emocijomis automatiniu būdu žmonės reaguoja dvejopai. Mes slopiname emocijas, jų neįsisąmoniname ir neigiame, bet tai eikvoja mūsų resursus, nes net užslopintos emocijos vis tiek veikia mūsų psichiką neigiamai, kas gali sukelti nepaaiškinamus fizinius skausmus ar miego problemas.
Tačiau yra išmintingas būdas tvarkytis su neišvengiamai atsirandančiomis emocijomis - dėmesingu būdu jas įsisąmoninti, priimti, nevertinti, atsisakyti kaltinimo, atpažinti ir suprasti kaip jos veikia mūsų gyvenimą esamu metu ir kokią žinutę jos mums perteikia. Tuomet atsiranda galimybė rinktis atsaką užuot reagavus automatiškai. Malonių emocijų (kaip ir malonių patirčių) mes siekiame ir jų trokštame, o nemalonių vengiame. Tai automatiška. Taigi, turint galimybę maloniai papramogauti ar atlikti namų ruošos darbus, daugelis pasirenka pirmąjį variantą. Per didelis troškimas malonių ar vengimas nemalonių emocijų taip pat gali tapti kančios priežastimi. Taigi, siekiant geriau tvarkytis su kasdieniais stresais ir problemomis, daug svarbiau yra ne stumti į šalį, o pripažinti emociją.
Psichologiškai brandus požiūris taip pat moko, kad santykį su emocijomis galime formuoti kaip neutralų, tai padeda išvengti antrinių negatyvių emocijų (emocijų dėl emocijų). Taigi, apibendrinant, nėra gerų ar blogų emocijų. Visos emocijos yra natūralios ir reikalingos siekiant užtikrinti pilnavertišką gyvenimą ir psichologinę sveikatą. Taigi kitą kartą, pasijautus blogai, daug svarbiau užduoti klausimą ne „kaip man jaustis gerai?“, o „Ką aš jaučiu? Ką man sako mano patiriami jausmai ir kaip galėčiau veikti sau ir kitiems palankiausiu būdu?“. Tokiu atveju mes labiau padėsime sau susitvarkyti su gyvenimo sunkumais ir drąsiau galėsime kurti pilnavertiškesnį, prasmingesnį ir psichologiškai atsparesnį gyvenimą.
Šeimos Svarba Formuojant Asmenybę
Šeima žmogui pirmiausia yra jo saugumo zona. Į šeimą gręžiamės, kai mums neramu, baisu, kai reikia bendravimo, pagalbos, paguodos. Ji - toks savotiškas ramybės uostas, į kurį bet kada tikimės galėsią sugrįžti, jei tik to prireiks. Žinoma, kartu tai ir gražių akimirkų, ir laimės simbolika. Šeima - viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime, kuri padeda jam augti ir tobulėti kaip asmenybei nuo pat mažens. Joje mes mokomės įvairių dalykų, kurie bus reikalingi gyvenime. Stebime vaidmenis, atrandame savo autoritetus, kurių buvimas šalia bus svarbus mūsų dabarties ir ateities pasirinkimuose, sprendimuose, per patyrimą, stebėjimą auga mūsų asmenybė, pasitikėjimas savimi.
Nėra šeimų be problemų, naivu taip tikėti ir gyventi tokia iliuzija. Tačiau, jei šeima bendrauja, komunikuoja, ieško tinkamų problemų sprendimų, tuomet, net ir esant nesutarimų, žinome, kad viskas gerai, jaučiamės saugiai. Vaikui labai svarbu augti kokybiškus santykius puoselėjančioje šeimoje, o ne tik išoriškai kuriančioje gražų vaizdą, nes jis augs apimtas pasimetimo ir jam pačiam taps labai sunku suvokti, koks jis yra. Šeima yra didelė atsakomybė ne tik už save, bet ir už kitą.
Šeima yra pirmas dalykas, su kuriuo gyvenime susiduria naujagimis. Pirmosios šeimos funkcijos yra užtikrinti vaiko poreikių išpildymą. Rūpestis, globa, fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimas, artumas, saugaus santykio kūrimas. Šeima - kaip maža socialinė bendruomenė, kuri augant vaikui tampa socializacijos pagrindu. Vaikas negimsta su įgūdžiais, kaip elgtis, jis mokosi, o mokosi iš artimiausios aplinkos - šeimos. Tai apima auklėjimą, bendravimą, stebėjimą. Vaikas augant perima šeimos vertybes, kultūrą, elgseną, požiūrį į gyvenimą, kitus žmones, tikslus ir jų siekimą. Suaugusio žmogaus gyvenime šeima turi būti palaikymo dalis, bet nesiekti užimti pagrindinės vietos.
Svarbu pasigilinti, kas vyksta toje netobuloje šeimoje. Tobulų nėra, tai - siekiamybė, darbas. Tad netobulos šeimos atveju tėvai pirmiausia patys turėtų pamatyti problemas ir jas spręsti, nepamiršdami vaikų, kurie viską stebi, suteikti jiems tinkamą grįžtamąjį ryšį. Šeima vaikui yra tikrai labai svarbi, tačiau kartais tenka prisitaikyti prie nemalonių šeimos aplinkybių. Kiti žmonės giminėje šeimos narius bando atstoti, bet jie niekada visiškai neužims jų vietos. Natūralus mamos, tėvo artumo poreikis, jei jų nėra, ar santykis toks, kuris daugiau žaloja, nei padeda augti, ne visada bus užpildytas. Ir nereikėtų bandyti to daryti priverstinai, manau, daug svarbiau nuoširdus santykis su vaiku, padedant jam suprasti savo jausmus, ilgesį, tinkamai atsižvelgiant į kitus jo poreikius.
Šeima, jei jai nebesiseka kurti bendro gyvenimo, nusprendžia skirtis. Nepilnos šeimos tikrai nėra retenybė šiandien. Žinoma, kad nepilnos šeimos atveju daug sunkiau išpildyti visų poreikius. Tačiau sėkmę gali lemti atviras santykis ir bendravimas, kalbėjimasis apie situacijas, paaiškinimas vaikui, kas ir kodėl šiuo metu jų gyvenime vyksta, pagalba suprantant ir išgyvenant jausmus. Suaugusysis šeimoje neturi pamiršti ir savo jausmų, kalbėtis apie juos - tai labai svarbu kuriant kokybiškus santykius net ir esant tik vienam iš tėvų.
Žmonės turi savo įsitikinimus, vertybes, tikslus. Dažnai tai sutampa su visuomenės vertybėmis, kultūriniais dalykais, bendrumu. Tačiau yra ir labai individualių įsitikinimų, kurie nesutampa su kitų, žmonės nori kovoti už tai, tad, jei susiduria kelios skirtingų įsitikinimų aktyvios pusės, kyla ne itin malonios situacijos. Žmonėms kyla noras įtikinti kitus, kad jų žinojimas yra tinkamesnis nei kito žmogaus žinojimas, tačiau dažnu atveju, kai nebandoma įsiklausyti į kitą, kyla nerimas, vidinės baimės, iš dalies noras apsiginti.
tags: #geriau #buti #savimi #ar #prisitaikyti