Gervės Guzta Sodybos Istorija: Kovotojų Dainos ir Gamtos Dienoraštis

Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos laisvės kovotojų dainas, gamtininko Tomo Baravyko patirtį stebint pelėdas ir vilkus Švedijoje, bei kitus svarbius istorinius ir gamtos įvykius.

Lietuvos Laisvės Kovotojų Dainos

Žūtbūtinių kovų atvangomis, kraupiuose mirties šešėliuose gimė šios neviltingų Lietuvos laisvės kovų dainos. Gūdžioj prieblandoj, mirtinų pavojų grėsmėj jas kūrė, rašė, perrašinėjo ir net spausdino kovūnai, kurių vardų jau niekas nebesužinos.

Pirmasis šių dainų rinkinys buvo išleistas kažkur Dzūkijos giriose, prieš penkioliką metų. Keletas metų truko, ligi tas leidinys ir žiupsnelis mažesnių rinkinėlių, perrašytų mašinėle ar ranka, pasiekė vieną kitą iš laisvėje gyvenančiųjų lietuvių. Tai yra beveik vienintelės čia turimos skaudžiai tragiškųjų kovų relikvijos.

Kovojusiųjų dainos liudija, kad jie tikėjo, jog tautiečiai nepaniekins ir nepamirš jų tikslo ir jų aukų prasmės. Šiuo jų kovas lydėjusių dainų rinkinio nauju išleidimu siekiama įkurti jiems bent laikinį - kol Lietuvos laisvė dar neatgauta - paminklą: ne ant jų nežinomų kapų ir ne aikštėse, kur vyko daugelio jų tragedijos pasibaisėtinas paskutinysis veiksmas, o mūsų mintyse, jausmuose ir mūsų Lietuvos laisvės tikėjime.

Esminės reikšmės įnašus tam tikslui paskyrė:

• Jonas Aistis, šį rinkinį iš originaliojo leidinio ir papildomų rinkinėlių suredagavęs ir parengęs spausdinti.
• Vytautas Raulinaitis, sukūręs, kiek galima perduodamas originaliojo leidinio piešinius, šio leidinio aplanką ir jo skyrių pradinius lapus.
• Lietuvos Nepriklausomybės Fondas - jo vadovybė ir visi jo rėmėjai - sutelkę lėšų šiam rinkiniui išleisti.

Reikšmingai prisideda ir visi šį leidinį įsigyjantieji, nes tuo ne tik patvirtina laisvės kovotojų turėtą viltį, kad tautiečiai jų nepamirš, bet ir Lietuvos Nepriklausomybės Fondan grąžinamomis lėšomis stiprina tolesnes pastangas siekti Lietuvos laisvės, kurios vardan tiesioginiai kovotojai sudėjo pačias didžiausias aukas.

L. K. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo 1947 m. leidinio ir kitų rinkinių suredagavo Jonas Aistis. Sekdamas to paties leidinio piešinius, iliustravo Vytautas Raulinaitis. Spausdino Vilties spaustuvė, Cleveland, Ohio, 1500 egz.

Štai keletas dainų iš rinkinio:

1. O, DIEVE GERIAUSIAS

   O, DIEVE GERIAUSIAS, Karaliau ramybės, Pažvelk maloningai, pažvelk iš augštybės, Padėk jau į šalį mus plakančią rykštę, Grąžink šiam pasauliui ramybę pirmykštę.

2. MARIJA, MARIJA

   MARIJA, Marija, Skaisčiausia Lelija, Tu Motina mūsų šalies, Pagelbėk lietuviui, Palengvink mūs būvį, Išgelbėk nuo siaubo baisaus...

3. NORS TEKA KRAUJAS (LLK "Tauro" Apygardos himnas)

   NORS teka kraujas žeme mūsų Lietuvių - karžygių vaikų, Kentėt išmokom dėl prabočių Ir mirt, aukotis dėl savų.

Tomo Baravyko Gamtos Dienoraštis: "Sutemų Šaukliai"

Kovo pabaiga. Nors saulė pakyla vis aukščiau ir šildo šilčiau, miške dar gili žiema. Naktimis spaudžia šaltukas, sniego priversta iki kelių. Jei ne giesmininkų ir žvirblinės pelėdos pavasarinės giesmės, skambančios ankstyvais rytais, manytum esant patį viduržiemį. Bet gamtoje jau kuris laikas dvelkia atgimimu.

Tomas Baravykas, gamtininkas, jau 16 metų gyvena Švedijoje ir tyrinėja vilkus ir pelėdas. Ši knyga - tai gyvas gamtos dienoraštis, pasakojantis apie akistatą su vilkais ir pelėdomis. Sekdamas vilkų pėdsakais ar ieškodamas retų rūšių pelėdų autorius ne kartą yra pakliuvęs į keblią ar net gyvybei pavojų keliančią padėtį.

Pelėdų Stebėjimas ir Iššūkiai

Pirmą kartą šį pavasarį važiuoju tikrinti pelėdų inkilų. Jau šešti metai pelėdų skaičius mažėja, todėl kasmet keliaujant pas šiuos paukščius kirba nerimas: kiek perinčių pelėdų inkiluose rasiu šiais metais?

Sparčiu žingsniu pasileidžiu prie vieno iš daugelio savo inkilų. Šioje teritorijoje esu iškėlęs du vos šimto metrų atstumu. Pirmajam, pakabintam kirtime ant seno maumedžio, daugiau nei dešimt metų. Ketverius metus iš eilės šiame inkile perėjo uralinės pelėdos, bet vėliau jį apleido: kirtimas užaugo ir pelėdoms pasidarė sunku prie inkilo priskristi. Tuomet iškėliau naują inkilą šalimais ošiančiame miške. Kaip tik šiandien ir tikrinsiu jį pirmą kartą.

Inkilas visai netoli kelio. Paėjęs vos kelias minutes, galiu stebėti pelėdų namą. Išsitraukiu žiūronus - inkile kažkas yra. Žengiu dar kiek arčiau, kad matyčiau landą. Tupi uralinė pelėda! Šioje teritorijoje jau kuris laikas uralinių negirdėjau ir jau buvau bemanantis, kad jos paliko šį mišką. Klydau!

Po trisdešimt dienų vėl išsiruošiu prie šios pelėdos inkilo. Metas patikrinti, kaip sekasi šeimynai, o jei bus tinkamas laikas - sužieduoti jauniklius. Pelėda inkile ramiai ir be galo atsargiai maitina du jauniklius. Pilkšvi pūkų kamuoliukai godžiai ryja motinos duodamus kąsnelius.

Vienas pelėdžiukas jau dabinasi tikromis plunksnomis, o kitas dar apsitaisęs pūkais, bet abu jaunikliai yra tinkamo amžiaus, kad gautų dokumentus. Pasiruošiu žiedavimo įrangą ir patraukiu prie inkilo. Vos mane išvydusi, patelė išlėkė iš inkilo ir atsitūpė gretimoje eglėje. Jaunikliai nusirito gilyn į inkilą. Einu artyn ir stebiu suaugusią pelėdą. Žinau, kad gali mane pulti.

Iki jauniklių likus vos keliems metrams, patelė sutaškėjo snapu ir kaip raketa pasileido į mane. Vos spėjau išsisukti nuo aštrių nagų. O ši, apskridusi ratą, vėl nusitaikė man akis iškabinti. Vėl krentu ant žemės ir išvengiu smūgio. Nieko nebus, galvoju, jei tu tokia drąsi ir arši, gausi ir tu žiedelį.

Pasiruošiu įrangą pelėdai sugauti ir vėl keliauju prie inkilo. Takšėdama snapu patelė vėl lekia į mane. Šį kartą mano viršus. Sugauta uralinės pelėdos patelė apsimeta esanti negyva: laikau pelėdą už kojų, o ji nunarinusi galvą žemyn, pražiojusi snapą, primerkusi akis - atrodo tarsi tikrai nugaišusi. Žinau šią pelėdų gudrybę, todėl patelės nepaleidžiu ir ruošiuosi jai uždėti žiedą. Tačiau po storu pūkų sluoksniu ant kojos užčiuopiu žiedą - pelėda žieduota.

Po kelių dienų paaiškėjo, kad prieš šešerius metus pelėda, dar būdama jauniklė, buvo žieduota gretimame maumedyje iškeltame inkile (kirtime). Vadinasi, ji niekur toli nuo savo namų neiškeliavo.

Kirtimai ir Pelėdų Likimas

Kitais metais ta pati pelėda vėl išaugino du jauniklius. Bet dar po metų, atėjęs tikrinti inkilo, ne juokais išsigandau - miškas, kuriame kabėjo inkilas, buvo paženklintas kirtimui. Tik vienintelis medis su iškeltu inkilu pažymėtas kaip saugomas. O inkile jau tupėjo pelėda.

Nieko nelaukdamas, skambinu kolegai ir išpyškinu: - Apie inkilą Nr. 39B ruošiamasi kirsti mišką. Inkile tupi pelėda. Reikia saugoti paukščius.

Vargais negalais tąkart pavyko sustabdyti kirtimus apie inkilą. Nors gavome žodinį miško savininko patvirtinimą, kad miško tais metais nekirs, tačiau beveik kasdien pasikeisdami su kolega važiavom ir sergėjom inkilą. Taip saugoma pelėda vėl užaugino du jauniklius, bet dar po metų prie inkilo jau iš tolo švietė plynė. Senas eglynas buvo išguldytas. Tik vienišas beržas, ant kurio kabėjo inkilas, kaip kokia galvijų nesuėsta usnis pievoje, styrojo vidury lauko.

Nesitikėjau inkile rasti pelėdų, bet priėjęs prie namelio ir žvilgtelėjęs vidun išvydau dvi į mane įsmeigtas uodas akis. Uralinė pelėda peri! Žinodamas, kas laukia, jei netoliese yra patinas, kūlversčiais priglundu prie žemės ir lekiu tolyn.

Neįtikėtina! Tuo metu dar nežinojau, kad pelėdų šeimynai tie metai vis dėlto bus lemtingi. Atvykęs patikrinti, kaip gyvena uralinės, kaip visuomet stengiausi pernelyg arti prie inkilo neiti. Įsikuriu prie sukrautų šakų krūvos ir pro žiūronus stebiu inkilą. Patelės jame jau nėra, bet prie angos krypuoja du maži kukuliai - uralinės pelėdos jaunikliai.

Kiaunės Grėsmė ir Apsaugos Būdai

Staiga kitame kirtimo gale išvystu kiaunę. Plėšikė skuodžia paliktais pūti medžių kamienais inkilo kryptimi, pakeliui tikrindama kiekvieną įtartiną plyšį ar akmenį. Man net širdis į padus nukrito. Stebiu žvėrelį ir meldžiuosi visiems miško dievams, kad tik kiaunė nepajustų inkile besislepiančių jauniklių.

Kiaunės labai retai išplėšia uralinių pelėdų lizdą. Šie paukščiai puola visus, kas tik prisiartina prie jų jauniklių. Dideli nagai ir stiprus smūgis iš klumpių išverčia net žmogų. Ir akis šios pelėdos gali iškabinti, ir netgi nosį sulaužyti. O tokiam gyvūnui kaip kiaunė suaugusi uralinė pelėda - neįveikiama.

Tai žinodami, papildomų apsaugos priemonių nuo kiaunių niekuomet nesiėmėme, tačiau šis įvykis privertė susimąstyti, kaip apsaugoti inkilus nuo šių plėšikių. Kiaunės puikiai laipioja medžiais, šokinėja šakomis, todėl daugelis rekomenduojamų būdų yra neveiksmingi.

Bet mums kilo viena idėja: kiaunės, kaip ir kiti gyvūnai, bijo žmogaus kvapo - pelėdos inkilas turi kvepėti, tiksliau - smirdėti žmogaus prakaitu. Taigi, medį virš inkilo ir žemiau jo apjuosėme ilgai nešiotais ir neskalbtais marškinėliais. Norėdama pasiekti inkilą, tiek iš viršaus, tiek iš apačios kiaunė turėtų „susitikti“ su žmogumi ir sprukti. O kai jaunikliai palieka inklą - marškinėlius nuo medžio nurišame.

Po šios gudrybės plėšikė inkilą paliko ramybėje. Kitais metais keliskart mačiau, kaip medį su marškinėliais kiaunė aplenkdavo iš tolo. Toks būdas tinkamas ir kitų rūšių pelėdoms saugoti nuo šių plėšrūnių, o taikant jį su kitomis apsaugos priemonėmis galima pasiekti tikrai gerų rezultatų.

Pelėdų Senolės Gyvenimas

Praėjus metams, pasirūpinau apsauginėmis priemonėmis nuo kiaunių ir tikėjausi inkile vėl sulaukti miško karalienių uralinių pelėdų. Viltis pasiteisino.

Atvykus tikrinti inkilo, pasitiko dvi juodos didelės ir labai mielos pelėdos akys. Gaila, kad negali ilgai jomis grožėtis - kiekvieną minutę rizikuoji gauti į kailį nuo uralinės pelėdos patino. Bet tos akys...ypatingos: kai pelėda pajunta, kad kažkas artinasi prie inkilo, bet nemato, kad tai - žmogus, labai įsitempia ir jos akys dar labiau išsprogsta, padidėja beveik dvigubai.

Mano stebima pelėda - senolė, jai jau dešimt metų. Šis pavasaris man ir jai buvo ypatingas. Žinojau, kad pelėdoms šis jauniklių auginimo sezonas bus sunkus. Tyrimai rodė, kad smarkiai sumažėjo pagrindinio jų grobio - pelinių graužikų. Taip nutiko dėl natūralių priežasčių ir dėl smarkiai išplitusių kinivarpų, kurios sunaikino ištisus eglynų plotus.

Nėra pelinių graužikų - nėra maisto pelėdoms. Tokiais metais šie paukščiai dažniausiai nesiveisia, tačiau senolė nepasidavė - inkile vėl grobio laukia du maži pūkų kamuoliukai.

Ankstyvas rytas, vos brėkšta. Visas kirtimas paskendęs tirštame rūke. Tolumoje burbuliuoja tetervinai, klykauja gervės. Visai šalia trimituodamos pralekia gulbės giesmininkės. Ant gretimos šakos savo giesmę traukia karietaitė. Palengva įsigieda visi miško giesmininkai. Aušta rytas.

Saulei pakilus aukščiau ir pašildžius namelį, du maži kukuliai nerangiai ritasi prie landos. Jaunėlis dar beveik baltais pūkais, griuvinėdamas į šonus, mėgina pažvelgti į aplinkinį jam dar nepažįstamą pasaulį. Bet jau gerokai ūgtelėjęs vyresnėlis, pasidabinęs beveik puse tikrų plunksnų, kepšteli snapu brolį ir tas nusirita gilyn. Didesnis jauniklis, išsitiesęs visu kūnu, jau gali matyti, kas darosi anapus inkilo. Kraipo, sukioja galvą į šonus. Linguoja, trypčioja, stengdamasis suprasti, kas yra už namelio sienų. Kokiame pasaulyje jiems teks gyventi?

Pasaulis, kurį pelėdžiukas mato, - tai kirtimas. Dabartiniai jų namai kabo ant vienišo, viduryje kirtimo stypsančio beržo. Pro žiūronus matau, kaip susitikusios pelėdos viena kitai tarsi pasakoja nakties nuotykius.

Visą šį laikotarpį patelei maistą neša patinas. Tai pats pavojingiausias metas: jei patinas žūtų, būtų pasmerkta visa šeimyna. Pradėjęs stebėti šias pelėdas, ne kartą buvau išsigandęs, kai patinas pradingdavo net pusei paros ir visą šį laiką patelė būdavo alkana. Vis dėlto tėvas sugebėjo išmaitinti jauniklius ir jų motiną.

2024 metais, pagausėjus grobio, pelėdos sugebėjo užauginti net keturis jauniklius, nors patelė buvo jau vienuolikos metų. Senolė ir toliau gyvena bei savo vaikus augina gimtoje vietoje. Miškų kirtimai, išdygusi nauja sodyba ir kitos negandos neprivertė jos palikti savo gimtinės.

2025 metais pelėda senolė ir vėl šildė kiaušinius. Inkile ji praleido daugiau nei šešiasdešimt dienų. Deja, du jos padėti kiaušiniai buvo nevaisingi.

Duomenys apie Pelėdų Priežiūrą

tags: #gerves #guzta #sodyba