Gimtasis žodis – tautos tapatybės pagrindas

Etninė kultūra yra tautos būties ir stiprybės pagrindas, visos tautos per šimtmečius sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinę tapatybę, savimonę ir etnografinių regionų savitumą.

Iš tiesų etninės kultūros reikšmę sunku pervertinti: ji yra tautos būties ir stiprybės pagrindas. Tautos sukuria savo valstybes pirmiausia tam, kad įtvirtintų savosios kultūros laisvos sklaidos, tradicijų išlaikymo, jų visaverčio gyvavimo bei išlikimo ateityje garantijas. Visos kitos funkcijos - švietimas, socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, mokslas ir kt. - gali būti realizuojamos ir viršnacionaliniu lygiu.

Apskritai tautinė valstybė savo raidos strategijoje vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais - universaliaisiais žmogaus teisių, plačios demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimo. Labai svarbu išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą, - to visa savo veikla tautą mokė tautinio atgimimo ideologas dr. Jonas Basanavičius. Jo ir kitų to meto veikėjų kuriamame valstybės projekte politinė nepriklausomybė turėjo derinti bendražmogiškąsias ir tautiškąsias vertybes, pareigas ir atsakomybes. Tai tarsi du sparnai valstybės skrydžiui į ateitį…

Lietuviškoji etninė kultūra yra žemdirbiškos prigimties, ją formavo valstiečių gyvensena. Greta tokio svarbaus politinio aspekto, etninė kultūra - parankus jaunosios kartos socializacijos instrumentas, naudotinas valstybei reikalingo bendruomeniškumo stiprinimui. Per etnokultūrą taip pat gali būti siekiama imigrantų adaptacijos mūsų visuomenėje. Visa tai - pretekstas platesniam aktualijų ir problemų, sutinkamų Lietuvoje plėtojant etnokultūrą, aptarimui.

Juolab kad tauta ir tautiškumas, nacija ir nacionalumas, pilietinė visuomenė ir nacionalinė valstybė, tapatybė (identitetas) ir sąsajumas (integralumas) - štai tos temos, kurios vis dažnesnės mokslinėse diskusijose, konferencijų programose, parašytų monografijų ir esė pavadinimuose, taip pat ir žiniasklaidos puslapiuose. Tautinis identitetas - tai sąmoningas apsisprendimas save priskirti tam tikros tautos sukurtai kultūrinei terpei. Kadangi šis aktas yra visiškai laisvas, galima kalbėti apie tautinę tapatybę arba savimonę. Pasaulis ją supranta ne visai vienareikšmiškai: tautų raida buvo pernelyg skirtinga ir nevienalaikė.

Etninės kultūros nereikėtų tapatinti su tradicine arba liaudies kultūra, kuri yra pagrindinai Lietuvos valstiečių gyvensenoje sukaupta materialinių bei dvasinių vertybių visuma, susiklosčiusi iki XIX a. pabaigos. Tai - senolių palikimas, kurį užfiksavo etnografai, tautosakininkai, folkloristai ir muziejininkai. XX a. eigoje, tautai atsidūrus istorijos skersvėjuose, beveik visai neliko tos materialios terpės, kuri suformavo tradicinę kultūrą. Juk esmingai pakito ir visuomenės struktūra.

Tradicinės kultūros išlikimas

Tradicinės valstietiškosios kultūros šiek tiek išliko netgi komunistinio režimo sąlygomis. Iš gaiviosios etnokultūros versmės dvasios stiprybės bei atsparumo primestai komunistinei ideologijai sėmėsi Sąjūdžio veikėjų karta, susivienijusi į žygeivių, kraštotyrininkų, folkloristų sambūrius per XX a. septintąjį dešimtmetį. Šios bendruomenės, sąmoningai gaivindamos tradiciją, ją interpretavo dainų vakaronėmis, parodomosiomis kalendorinėmis bei šeimos šventėmis.

Prabėgo dvidešimt šešeri atgautos nepriklausomybės metai, - Lietuvos kaimas jau visai kitoks. Mūsų gyvensena vėlgi keičiasi iš esmės, nes didesnė pusė Lietuvos gyventojų šiandien - jau miestiečiai. Pasikeitė netgi mityba, ką bekalbėti apie papročius… Liaudiškoji kultūra mūsų akyse tapo elitinės kultūros dalimi; jos raiškos vietos - nebe kaimo gryčia, dirbamų laukų platybės ar gamtos prieglobstis, bet koncertų salės, miestų ir miestelių šventės, mokyklų bendruomenės.

Dabar jos raišką regime ir girdime tik scenoje, tik renginiuose, tik radijo ar televizijos laidose. Todėl šiandien etninė kultūra reikalauja sąmoningo apsisprendimo tuo domėtis, be abejo, ir tam tikrų pastangų pažinimui. Iš tradicinės kultūros lobyno moderniam gyvenimui reikalingi pagrindinai dvasiniai dalykai - folkloras, tautosaka, liaudies muzika; kai kurie papročiai, ypač etikos dalykuose. Dar ir lietuviški valgiai, vadinamasis kulinarinis paveldas. Taip pat paveldėtas ar nusipirktas vasarojimui kaimo namas ant ežero kranto.

Gal dar tautiniai rūbai iškilmėms bei šventėms… Reikalingas ir vienas kitas tautodailės dirbinys buičiai pagražinti: molinis ąsotis, lininė staltiesė, pintinė grybams. Tradiciniai kryžiai žymi išnykusio kaimo, sodybos, kokio įvykio vietą. Vertinga yra liaudies medicinos patirtis, susijusi su giliu tėviškės gamtos pažinimu. Kaip priešprieša standartizacijai ir masinei produkcijai Europoje atgimsta domėjimasis rankų darbo gaminiais, - čia gali būti panaudota senoji kaimo amatų patirtis bei technologijos. Tautodailės darbai turi savo gerbėjus ir rinką, todėl tai ir alternatyvus verslas kaime, o patiems tautodailininkams - puikus laisvalaikio praleidimo būdas.

Kryždirbystė Lietuvoje

Vis tik visuomenėje dar tebėra gaji klaidinga nuostata, kad etninė kultūra - praeities atgyvena, tradicinis paveldas, kurio vertybėms vieta tik muziejuose, tautosakos saugyklose ar kraštotyros knygose. Tautinio savitumo šaltinis tebeglūdi kiekvieno lietuvio pasąmonėje; jis gali būti įvardytas archetipiškumo kategorija. Tačiau archetipų raišką šiandien slopina daugybė agresyvių veiksnių: masinės kultūros subproduktai (žiniasklaidos įkyriai peršami jaunimui kaip „jaunųjų muzika“ ir „jaunimo mada“), intensyvus miesto gyvenimo tempas ir saitų su gamta praradimas, kasdienybės rutina, įsigalinčios vien nuogu pragmatizmu ir vartotojiškumu paremtos vertybinės nuostatos, o ir dabartinės mūsų būties fragmentiškumas.

Visos etnokultūros raiškos formos, žadindamos tautinį identitetą, priešinasi šiems visuomenės erozijos veiksniams. Etninės kultūros reikšmė ypač išryškėjo pastaruoju metu, matant, kad daugelis negatyvių reiškinių mūsų visuomenėje yra susiję su pilietiškumo stoka. Problema dabar plačiai aptarinėjama žiniasklaidoje, nes tai gali būti viena iš priežasčių, sąlygojančių destruktyvius procesus valstybėje: visuomenės socialinį susipriešinimą, masinę emigraciją, jaunimo apolitiškumą, tarnautojų ir valdininkų korupciją, patyčių ir smurto apraiškų plitimą ir kt.

Pilietiškumo ir tautiškumo svarba

Pilietiškumas šiandien suvokiamas kaip neatskiriama laisvos, savarankišką politinį gyvenimą gyvenančios visuomenės narių principinė pozicija. Tai asmeninių pareigų tautai ir demokratinei valstybei sąmoningas suvokimas, gebėjimas ginti savo ir bendrapiliečių teises bei laisves, siekiant visos Lietuvos gerovės. Tikslingas veikimas pagal šias nuostatas žmogų daro patriotu ar politiku.

Tautiškumas apibrėžiamas kaip asmens ir bendruomenės susitapatinimas su valstybės istorija, istoriškai susiklosčiusiu ir tautiečių subjektyviai suvokiamu kultūros savitumu; gebėjimas jį saugoti, kūrybiškai praturtinti ir perteikti ateinančioms kartoms. Taigi pilietiškumas tėra išvestinė iš tautiškumo dimensijos. Tautiškumas nebūtinai susijęs su genetine giminyste tautai, - svarbu žmogaus apsisprendimas save priskirti tam tikrai kultūrinei aplinkai. Lietuvos politika itin palanki tautinių mažumų kultūros sklaidai, ypač turint skaudžią nacionalinės priespaudos patirtį Sovietų Sąjungoje.

Pastaruoju metu visuomenėje aštriai diskutuojama apie nacionalinės kultūros santykį su globalizacija - perdėtu išorinio pasaulio sureikšminimu, savųjų tradicijų ir kultūrinių šaknų nepaisymu. Globalizacijai įsismelkti lengviausia per popkultūrą; jos apraiškomis lengva maskuoti talento stoką… Globalizacijai įsivyravus, nacionalinė valstybė netektų prasmės. Tačiau ryškėjantys pasaulio kultūros raidos ypatumai ir tendencijos rodo, kad kosmopolitinės orientacijos, nepaisant daugelyje gyvenimo sričių vykstančių suartėjimo procesų, neturi perspektyvos, nes ateities Europa - daugiakultūrinė, kultūrų bendradarbiavimo ir dialogų erdvė. Tai ir pabrėžiama daugelyje Europos Sąjungos dokumentų, UNESCO rekomendacijose. Tarsi natūrali pieva prie upelio, kur kiekvienas žiedas - vis kitoks savo forma, kvapu, spalva.

Etninės kultūros globa ir puoselėjimas tikrai nėra nukreipti į kultūrinį uždarumą; priešingai, tuo kiekvienos tautos sukurtos kultūrinės vertybės atveriamos visam pasauliui. Geriausi pavyzdžiai - labai populiarūs tarptautiniai folkloro festivaliai ir tokie reprezentatyvūs renginiai kaip olimpinių žaidynių atidarymo iškilmės. Štai kodėl nykstant Europoje administracinėms sienoms, kuriantis vieningai ekonominei bei informacinei erdvei, tautų kultūriniai skirtumai bus tik dar labiau pabrėžiami ir iškeliami. Šie procesai jau dabar pakankamai išryškėję; jie atsispindi Europos Tarybos priimtuose dokumentuose, skatinančiuose išlaikyti ir plėtoti regionų kultūrą. Be to, tai atitinka poreikius tokių pragmatinių veiklos sferų kaip pažintinis turizmas ar kitos poilsio organizavimo formos.

Etninės kultūros globa yra kultūros, o ne politikos prerogatyva; tai visiškai priešingas reiškinys nacionalizmui, šovinizmui, fundamentalizmui. Taigi tautinio identiteto ugdymas yra valstybinės reikšmės uždavinys, tai labai aktualus tiek kultūros įstaigų, tiek švietimo sistemos uždavinys. Iš esmės tai tolygu pilietiškumo ir patriotizmo brandinimui. Visuomenės švietimo turinys turėtų jungti tris sandus: gimtąją kalbą, istorinę atmintį ir etninės kultūros žinias.

Kalbos, pakeltos į valstybinį rangą, reikalais rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija, veikianti pagal atitinkamą įstatymą. Brandos atestatui privalu išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Tačiau viešose erdvėse mirgėte mirga užrašai užsienio kalbomis. Komercinių radijo stočių vedėjai balbatuoja žargonu. Jaunimas tarpusavyje bendraudamas vartoja apie 300 žodžių, - tokie yra sociologų tyrimų duomenys. O lietuvių kalbos, vienos archajiškiausių indoeuropiečių šeimoje, žodyne - per 3 milijonus šaknų!

Istorijos bei etninės kultūros žinių plačioji visuomenė turėtų gauti iš žiniasklaidos, muziejinių ekspozicijų ir per masinius kultūros renginius. Materialinio paveldo įstatyminė globa patikėta Valstybinei kultūros paveldo komisijai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išties daug padaryta, kad visuomenė geriau pažintų savo tautos ir valstybės istoriją. Praktinius darbus nematerialaus paveldo srityje koordinuoja Lietuvių liaudies kultūros centras, pavaldus Kultūros ministerijai.

Regionų etninės kultūros centrai organizuoja tradicines šventes, tautodailės parodas, rūpinasi meno mėgėjų veikla. Šiandien suaugusiųjų žmonių folkloro ansamblių Lietuvoje yra apie keturis šimtus, vaikų - per tris šimtus. Ansambliai dainomis, šokiais, vaidinimais, tautiniais rūbais reprezentuoja etnografinių regionų kultūrą, kaimiškieji - dar ir gyvąją tradiciją. Didžiuojamės kas keletas metų įvykstančia Dainų ir šokių švente, kurios tradicija yra bendra su kaimyninėmis Baltijos šalimis ir įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kelrodis dokumentas šiuose kultūros baruose - Etninės kultūros plėtros valstybinė programa, apimanti daugelį mūsų gyvenimo sričių. Ją realizuoja valstybės institucijos, apskritys ir savivaldybės, kaimo bendruomenės. Kadangi papildomų valstybės biudžeto lėšų priemonėms įgyvendinti neskiriama, Programos dalyviai jų kasmet turi numatyti savo biudžetuose arba teikti paraiškas programiniam finansavimui. Savivaldybėse vykstanti etninės kultūros veikla yra daugiau ar mažiau koordinuojama, vykdoma tikslingai. Lėšų panaudojimo efektyvumas labai priklauso nuo specialistų kvalifikacijos.

Viena iš didesnių problemų etnokultūros plėtroje - šios srities specialistų respublikoje, deja, rengiama mažai. Apmaudu, kad bemaž visai nuošalyje nuo šio rūpesčio - vidurinė švietimo sistema. Parengta etninės kultūros programa dulka Švietimo ir mokslo ministerijos stalčiuose. Tik vienas kitas mokytojas savo entuziazmu sugeba jaunimui įdiegti pasididžiavimą lietuvybe… Būtų labai pravartu, kad etninės kultūros pagrindų kursą išklausytų visų kultūrologinių ir pedagoginių universitetinių studijų studentai, tarkime, greta kalbos kultūros kurso.

Pažvelkime trumpai į abu šiuos žodžius, t. y. "tauta" ir "nacija", į jų kilmę, išsivystymą ir jų normaliai lietuvių kalboje ir vienur kitur vartojamą reikšmę, arba reikšmes.

Beveik visi kalbininkai - ir jų parašytieji etimologiniai žodynai - sutinka, kad žodis "tauta" yra kilęs iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *teu(t)- , *tou(t)- , *tu(t)- . Šios šaknies pagrindinė reikšmė gal yra buvusi maždaug "didėti, daugintis, pūstis, tinti; rinktis į krūvą, gyventi kartu". Kaip paprastai, pati senoji pradinė reikšmė skęsta proistorės ir prokalbės senosiose ūkanose: dėl jos kalbotyroje ir net pačiuose etimologiniuose žodynuose yra nemažai ginčijamasi.

Tačiau yra aišku, kad ši šaknis rodo normalų indoeuropiečių prokalbės balsių kaitos sklaidą (e - o - O, arba: eu - ou - u) ir taip pat, kad iš šios šaknies beveik visose indoeuropiečių kalbose yra išlaikyta daug išvestinių žodžių su įvairiomis reikšmėmis.

Tuo laiku, kada indoeuropiečių prokalbėje jau buvo pradėta vartoti linksnių kategorijos, ši šaknis arba jos "grynai veiksmažodinė" forma: *teu-, *tou-, *tu~ buvo prailginta dėmeniu -t- ir vadinamuoju kamienu (vėliau praktiškai vadinamu galūne) -a. Tokiu būdu galime rekonstruoti vėlyvesnės prokalbės formas: *teut-a, *tout-a, *tut-a, jeigu imsime visus galimus balsių kaitos laipsnius šio žodžio šaknyje. Labai galimas dalykas, kad tada žodis *teut-a jau galėjo reikšti maždaug "žmonių grupė; didelė žmonių grupė; žmonių masė".

Tam turime jau pakankamai duomenų išistoriškai paliudytų kalbų faktų: oskų tauto- "miestas; valstybė"; hetitų tuzzi- "kariuomenės stovykla"; sen. airių tuath "tauta"; valų tūd "žemė; kraštas"; kornų tus, bretonų tud, tut "žmonės"; sen.. islandiečių thjod, gotų thiuda "Volk"; sen. anglų thiod(a), sen. vok. aukšt. diot(a) "Volk" ir tt.

Čia jau priklauso ir baltų kalbos su savo gerai išlaikytomis archaiškomis formomis: prūsų tauto "kraštas; country; Land"; latvių tauta "Art, Gesjchlecht, Gattung; Volk, Nation"; lietuvių tauta "Volk, Land, Nation". Taip jau buvo vartojama Daukšos raštuose - 1599. Vėliau - Daukantas ir kiti.

Taigi, žodis "tauta" yra senas žodis, paveldėtas tiesiog iš indoeuropiečių prokalbės su nedaug pasikeitusia reikšme. Nėra jokio reikalo jo keisti lotyniškuoju skoliniu "nacija", šį kartą "atkeliavusiu" per rusų kalbą.

Lotynų kalbos žodis natio kadaise reiškė "gimimas". Jis yra kilęs iš žodžio nasci "gimti". Žodžio nasci neveikiamasis dalyvis yra natus "pagimdytas", vėliau praktiškai vartojamas ir "gimęs" reikšme. Iš šio dalyvio natus "pagimdytas; gimęs" buvo sudarytas daiktavardis nat-id. Iš lotynų natio yra kilę italų nazione, prancūzų nation, o iš čia anglų nation, ispanų nacios, rumunų natiune, danų, švedų, vokiečių nation, Nation. Visos šios moderniosios romanų ir germanų kalbos turi tendenciją vartoti šį žodį lyg ir su "politine" reikšme: "tauta valstybėje; tauta su savo valstybe; valstybė".

Įvairioms žmonių grupuotėms bei bendrijoms išreikšti bei nusakyti lietuvių kalba turi daug senų, paveldėtų žodžių: giminė - gentis - kiltis - tauta - valstybė ir kt. Be to, dar turime taip pat seną iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą žodį liaudis ir kt. Taigi, nėra reikalo vartoti skolinį "nacija", ypač jeigu jam taikomi net kitokie atspalviai, paskolinti iš "didžiosios" rusų kalbos.

Dainų šventė

Žiniasklaidos vaidmuo puoselėjant tautiškumą

Po Nepriklausomybės paskelbimo atsiradęs terminas “žiniasklaida” gana tiksliai apibūdina tradicinės žurnalistikos pobūdį - “sklaidyti”. Kitaip sakant, žinių, naujienų, informacijos, nuomonių sklaida įgavo tam tikrą skubotumo, paviršutiniškumo ir neišbaigtumo atspalvį, o tamsiausius jos segmentus garsus politikas pavadino net “purvasklaida”. Vadovėliuose rašoma, kad šis terminas gimė antrajame praėjusio dešimtmečio dešimtmetyje anglakalbiškose šalyse, kai atsirado žinių sklaida per radiją ir masiniuose laikraščiuose.

Teoriškai svarstant, kiekvieno mūsų realybės supratimas gali būti laikomas iš dalies žiniasklaidos perduotu ir mums pateiktu realybės vaizdu. Pagal tokį požiūrį įvykiai, kurių neperteikė (neatspindėjo) žiniasklaida, viešumoje yra kaip ir neįvykę. Bet jis įprasmina žiniasklaidos svarbą mūsų gyvenime.

Markas Twainas (tikroji pavardė Samuelis Tayloras Langhorne Clemensas) dar XIX a. pabaigoje išleistoje knygoje „Jankis karaliaus Artūro dvare” su patosu rašė, kad „laikraštis mirusią tautą šaukia iš kapo. Lietuvių tauta niekada nebuvo mirusi ar išsikvėpusi. Joje visada ruseno pasipriešinimo, nepasitenkinimo, kvietimo geresniam gyvenimui ir atgimimui motyvai. Lietuvoje žmonės gyvena jau 12 000 metų, rašoma viename patriotiškame portale, o netrukus minėsime Lietuvos 1000-metį.

Iš tų daugelio tūkstančių metų mes su nemažėjančiu susidomėjimu ir susižavėjimu prisimename palyginti nedidelę mūsų tautos istorijos atkarpėlę, išsitenkančią keturiuose dešimtmečiuose, - 1864 - 1904 metus - spaudos draudimo laikotarpį. Turbūt jokia kita tauta neišgyveno tokio laisvo žodžio genocido. Tai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo metai. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje.

Štai kodėl M.Twaino žodžiai dabar atrodo ne tokie jau egzaltuoti. Ir tai, kad lietuvišką žodį patikėta skleisti mūsų žiniasklaidai, yra jos nacionalinė pareiga ir atsakomybė. Niekada nepamiršiu žurnalistikos teoretiko dėstytojo Br. Raguočio paskaitų, kuriose jis ragino žurnalistus visada akylai stebėti, ar nenuklystama nuo pagrindinės žiniasklaidos misijos - objektyvaus tautos įvykių atspindėjimo. Net jeigu žurnalistą ima pagunda išreikšti savo šališką nuomonę (meskite į mane akmenį, kas be tos nuodėmes…), jo kažkuriame smegenų pusrutulyje turi nušvisti kontrolinė lemputė: ar aš nenutolstu nuo pagrindinės savo misijos? Sakykime, kad tai sąžinės kontrolė.

Tačiau sąžinė, kaip žinome, yra nestabilus “instrumentas”. Nesu prisiskaitęs teorijos vadovėlių, tačiau man atrodo, kad šis savireguliacijos mechanizmas ir teoriškai, ir praktiškai turi būti gerai suderintas ir plačiausiame žiniasklaidos kontekste. Aišku, kad jis kinta tautos vystymosi eigoje. Vienokia ji buvo sovietinės okupacijos laikais (vienpusiška, prisitaikiusi, pataikaujanti ir draudžiama, ignoruojama bei persekiojama), kitokia atkūrus Nepriklausomybę (revoliucinga, triukšminga, perdėtai laisva ir nevaldoma). Slenkant metams ir blėstant persitvarkymo euforijai, žiniasklaida suka pragmatizmo ir interesų pasiskirstymo keliu.

Praturtėję verslo grupuotės daliai žiniasklaidos ima diktuoti savo valią. Į valdžią ateinantys politikai tik nuduoda, kad jie rengia įstatymus ir valdiškomis lėšomis reguliuoja žiniasklaidos imperiją. Kone idealus pasaulinis pavyzdys - žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho pavyzdys. Iš Škotijos kilęs ir “iš nieko” Australijos rinkoje sau turtus susikrovęs 78 m. milijardierius užvaldė viso pasaulio informavimo priemones, net JAV kino pramonę - nuo kompanijos “20th Century Fox” iki britų geltonosios spaudos. 2007 m. jis pretendavo ir į Estijos bei Lietuvos spaudą. Magnato dvikova prieš įtakingą senatorių Edwardą Kennedy galų gale baigėsi R.Murdocho pergale. Jis palenkė daugybę viso pasaulio politikų, kad jo verslas gyvuotų. Vėliau senatvės sulaukęs veikėjas verslą perdavė sūnui žurnalistui Jamesui.

Žinoma, Lietuva maža, tad ir žiniasklaida čia palyginus miniatiūrinė. Tačiau jos pagrininiai dalyviai - spauda, radijas ir televizija, internetas - taip pat yra pasiskirstę į atskiras interesų stovyklas. Mums jos gerai žinomos. Paprastai šis susiskirstymas ryškiausiai pasireiškia tuomet, kai šalyje įvyksta kokie nors svarbūs pokyčiai - sukrėtimai, revoliucijos, reformos, politinės ir pilietinės akcijos. Tai akivaizdžiai parodė ir paskutiniai įvykiai Lietuvoje.

Tokios žiniasklaidos imperijos kaip “Lietuvos rytas” įtaka pasiekia ir kitas VIP. Tuo metu, kai nuo seno su konkurentais kovojusi “Respublika” pasirinko nuosaikesnes pozicijas, nacionalinis TV kanalas uoliai remiasi koncerno ideologija ir jos nešėjais. Nuolatinis visuomenės ir valdžios pjudymas jokiu būdu nesudaro palankesnių sąlygų kuo greičiau įveikti ekonominę krizę. Opozicijos isterija, kurią platina kai kuri Lietuvos žiniasklaida, tik didina įtampą, skatina stresus ir baimes.

Kaip tos pačios “ketvirtosios” (o gal jau pirmosios?) valdžios atstovas, galiu tik solidarizuotis su tais, kurie žiniasklaidoje mato didžiulę jėgą, o kai kuriuose valdžios veiksmuose - aklą priešinimąsi jos augančiai įtakai. Grįžtu prie M.Twaino: jo kvietimas labai tiko kaip tik tam lietuviškam raštui sunkiam laikotarpiui.

Apibendrinant, etninė kultūra ir gimtasis žodis yra svarbūs tautos tapatybės ir stiprybės elementai. Jų puoselėjimas yra būtinas siekiant išsaugoti tautinį identitetą ir pilietiškumą. Žiniasklaida turi svarbų vaidmenį skleidžiant informaciją apie etninę kultūrą ir skatinant tautinį identitetą.

Štai keletas svarbiausių etninės kultūros elementų:

• Kalba
• Istorija
• Tradicijos
• Papročiai
• Menas
• Muzika
• Šokiai

Štai keletas būdų, kaip galime puoselėti etninę kultūrą:

• Mokytis gimtosios kalbos
• Domėtis savo tautos istorija
• Laikytis tradicijų ir papročių
• Lankyti kultūros renginius
• Remti tautodailininkus ir menininkus

Puoselėdami etninę kultūrą, mes stipriname savo tautinę tapatybę ir prisidedame prie Lietuvos gerovės.

tags: #gimtasis #zodis #kas #tautai #gali #buti