Jei didieji kunigaikščiai būtų turėję kalašnikovus: Kontrafaktinės istorijos svarstymai Lietuvoje

XX a. antrojoje pusėje sparčiai išpopuliarėjo alternatyviosios istorijos žanras. Tiesa, klausimas „Kas būtų, jeigu?..“, mąstant apie praeitį, buvo ištartas daug anksčiau, nei prasidėjo postmodernizmo epocha, iš esmės sukūrusi prielaidas naujo istoriografijos porūšio atsiradimui ir „Kas būtų, jeigu?..“ siužetų virsmui populiariosios kultūros objektu. Pasklaidžius keletą ant mokslo ir meno ribos balansuojančių knygų bei romanų, kuriuose vieną pagrindinių vaidmenų atlieka istorija, tenka žengti naują žingsnį svarstymuose, ką duoda vaizduotė praeities pažinimui.

Britų istorikas Edwardas Gibonas dar XVIII a. pab. kėlė klausimą, kas būtų nutikę jeigu Karolis Martelis nebūtų laimėjęs mūšio prie Puatjė prieš musulmonų kariuomenę 733 m. Ir anksčiau, ir dabar akademikų bandymai kurti alternatyviosios istorijos versijas paprastai yra nulemti ne jų ekscentriškumo ar žūtbūtinio noro išsiskirti iš kolegų, kiek vidinio pojūčio, kad toks mąstymo veiksmas yra būtinybė. Ko siekė šie ir kiti mokslininkai, stengdamiesi praeityje įžvelgti daugiau, nei apie ją gali papasakoti įvairūs šaltiniai?

Argumentai už alternatyviosios istorijos svarbą

Kokios priežastys sukuria šią būtinybę?

• Pirmas argumentas. Istorija yra neišsipildžiusių alternatyvų seka. Dėl to praeities tyrinėtojas negalėtų paaiškinti, kaip ir kodėl nutiko tam tikri dalykai, jeigu nemokėtų operuoti alternatyvomis.
• Antras argumentas. Galvodami apie alternatyvas istorikai priartėja prie praeityje gyvenusių žmonių.
• Trečias argumentas. Praeities tyrinėtojui kartais svarbu ne tik pačiam kurti kontrafaktinę istoriografiją, bet ir pasidomėti, kaip tai daro kiti.

Alternatyvi istorija populiariojoje kultūroje

Šie siužetai vis iš naujo apmąstomi ne tik istorikų, bet ir rašytojų bei kino scenaristų. Kai kurie kontrafaktinės istorijos klausimus svarstantys romanai ar meniniai filmai tampa svarbiais populiariosios kultūros reiškiniais, tuo pat metu populiarindami ir mokslininkų atliekamus tyrimus. Taip nutiko su 2011-aisiais išleistu Stepheno Kingo romanu „11/22/63“, keliančiu klausimą - kas būtų, jeigu Lee Oswaldui būtų buvę sutrukdyta nužudyti JAV prezidentą Johną Kennedy? Tikėtina, jog didžiulės sėkmės susilauks ir „Amazon Studios“ dabar kuriamas televizijos serialas garsaus Philipo K. Dicko romano „Žmogus aukštoje pilyje“ (1962) motyvais. Nors ne visos jų rašomos knygos yra panašios į lengvą pasivaikščiojimą po istorinės vaizduotės lauką. Savotiška žanro klasika šiuo atveju laikytinos sunkiai paskaitomos amerikiečių Naujosios ekonominės mokyklos atstovo Roberto Williamo Fogelio studijos.

Kontrafaktinė Lietuvos istorija

Lietuvos istorija galėtų būti puikia tezės apie praeitį, kaip apie neišsipildžiusių alternatyvų seką, iliustracija. Dėl šios priežasties mūsų egzistavimo istorijoje tūkstantmetį galima aprėpti visa virtine fundamentalių ir dažnam praeities tyrinėtojui ramybės neduodančių klausimų, kurie yra tiesiog neapeinami mąstant apie lietuvių tautos ir valstybės likimą.

Klausimai apie Lietuvos istorijos alternatyvas:

• Kas būtų, jeigu šv. Brunono Bonifaco misija būtų pavykusi ir Lietuva būtų apkrikštyta 1009-aisiais?
• Kas būtų, jeigu Mindaugas nebūtų nužudytas 1263 m. ir būtų tęsęs valstybės kūrimo darbą?
• Kas būtų, jeigu Lietuva ir Lenkija nebūtų sudariusi Krėvos unijos 1385 m.?
• Kas būtų, jeigu Vytautas būtų karūnuotas Lietuvos karaliumi 1430-aisiais?
• Kas būtų, jeigu kunigaikštis Kazimieras (būsimas šventasis ir Lietuvos globėjas) nebūtų miręs 26-erių metų 1484-aisiais?
• Kas būtų, jeigu Lietuvos ir Lenkijos bajorai būtų valstybės valdovu išrinkę Rusijos carą Ivaną Rūstųjį?
• Kas būtų, jeigu Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas būtų turėjęs sūnų? Ar Liublino unija 1569 m. vis tiek būtų sudaryta?
• Kas būtų, jeigu Biržų ir Dubingių Radvilų, nuoseklių protestantizmo idėjų propaguotojų, giminės atšaka nebūtų išmirusi?
• Kas būtų, jeigu 1830-1831 ar 1863-1864 m. sukilėliai būtų laimėję?
• Koks būtų Lietuvos likimas, jeigu 1920-aisiais prie Vyslos nebūtų sumušti Michailo Tuchačevskio vadovaujamos Raudonosios armijos daliniai?
• Kas būtų, jeigu Ernesto Galvanausko Vyriausybė būtų 1921 m. priėmusi antrąją Paulio Hymanso plano versiją (paskutinę galimybę atgauti istorinę sostinę Vilnių ne iš Stalino rankų, o kompromiso būdu, remiant Vakarams)?
• Kas būtų, jeigu Lietuvos Vyriausybė būtų sukūrusi planą „R“ galimo karinio konflikto su Rusija atvejui ir jeigu 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos teritoriniai praradimai 1918-1939 m.

Lietuvių istorikai, mąstydami apie lūžines valstybės ir tautos istorijos datas bei jas sukūrusius lemtingus procesus, yra priversti vis įžengti į kontrafaktinės istorijos lauką, tuo pat metu leisdami pasireikšti savo vaizduotei. Tačiau rašyti apie tai ryžtamasi ne taip jau dažnai. Vieni pirmųjų kontrafaktinės istorijos siužetus ėmė analizuoti „Būtovės slėpinių“ kūrėjai - profesoriai Alfredas Bum­blauskas ir Edvardas Gudavičius, 1999 m. vieną laidą skyrę temai „Neįvykusi istorija“.

Gintaro Beresnevičiaus indėlis

Dar vienas mokslininkas, pasitelkdavęs kontrafaktinės istorijos metodą senosios Lietuvos istorijos pažinimui, buvo religijotyrininkas Gintaras Beres­nevičius. Jis yra parašęs tekstą „Jei didieji kunigaikščiai būtų turėję „kalašnikovus“. Todėl G. Beresnevičius kelia klausimą: kas būtų, jeigu kunigaikščiui Algirdui 1368, 1370 ar 1372 m. būtų pavykę „užimti Maskvą, padėti tašką Rusijos žemių aneksijoje, viešpatauti rytų slavų žemėse, dinastiškai įsitvirtinus Maskvoje, perimti visą būsimosios Rusijos raidos kontrolę“.

Akivaizdu, Rusijos istorinis kelias galėjo būti visai kitas, tačiau, kaip pripažįsta pats teksto autorius, jeigu Lietuvos valdovai būtų priėmę ortodoksišką krikštą ir jeigu Lietuva būtų įlieta į bizantišką kultūrą, labiausiai tikėtina, jog objektas būtų prarijęs subjektą. Trečiąją istorinę galimybę G. Beresnevičius mato Vytauto Didžiojo siekyje Aukso ordos soste pasodinti chaną Tochtamišą ir modeliuoja „Kas būtų, jeigu?..“ situaciją po 1399 m.

Alternatyvos Abiejų Tautų Respublikoje

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų mąstant apie XVIII a.: kas būtų, jeigu Abiejų Tautų Respublika būtų sugebėjusi išvengti 1772, 1793 ir 1795 metų padalijimų? Ieškodamas atsakymo lenkų istorikas Andrzejus Chwalba teigia, jog neįvykus trims padalijimams Lietuvos ir Lenkijos valstybė būtų tapusi „Napoleoniško Europos projekto dalimi“ ir būtų galėjusi nulemti Prancūzijos imperatoriaus karinės operacijos prieš Rusiją sėkmę. Apie Abiejų Tautų Respublikos išlikimo galimybę yra ne kartą mąstę ir lietuvių istorikai. XIX amžius lietuvių istorikams taip pat yra palikęs ne vieną mįslę.

XX amžiaus galimybės

Lietuvių tauta XX a. buvo atsidūrusi ne vieno „istorinio akligatvio“ aki­vaizdoje. Ar paties žiauriausio iš jų -­ 1940 m. birželį - buvo įmanoma išvengti? Analizuodamas prieš Antrąjį pasaulinį karą susiklosčiusią situaciją sociologas Zenonas Norkus daro prielaidą, kad keletą kartų įvykiai galėjo pakrypti tokia linkme, kad Lietuvai būtų atsivėręs valstybingumo išlaikymo ir „finliandizacijos“ išvengimo „galimybių langas“. Antai Hitleriui žuvus vieno iš 42 pasikėsinimų į jį metu, sudarius ne Molotovo-Ribbentropo, bet Molotovo-Halifaxo-Bonnet (t. y. Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių) paktą arba Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai 1939 m.

Rekomenduojama literatūra

Norintiems daugiau sužinoti apie alternatyviąją istoriją vertėtų visų pirma susirasti du tekstus: jau istoriografijos klasika tapusią Alexanderio Demandto monografiją „Istorija, kuri neįvyko“ („History That Never Happened: A Treatise on the Question, What Would Have Happend If...?“, 1993) ir Niallo Fergusono išsamų apžvalginį straipsnį „Virtuali istorija“ vienoje naujesnių to paties pavadinimo kontrafaktinės istorijos sintezių „Virtual History.

tags: #gintaras #beresnevicius #jei #didieji #kunigaiksciai #butu