Šiame straipsnyje apžvelgsime Gintaro Kvedaravičiaus sodybą per žmogaus, kuriam svarbiausios vertybės - tėvynė Lietuva ir šeima, prizmę. Tai - miškininkas Rimvydas Mačiukas, kurio pirmoji ir vienintelė darbovietė buvo Biržų miškų urėdija.
Lietuvos reljefo žemėlapis
Prisiminimai apie Virškupėnus
R. Mačiukas prisimena, kaip buvo paskirtas į Virškupėnų girininkiją miško techniko pareigoms, lyg ir girininko pavaduotoju. Girininkija buvo prie Nemunėlio, turėjo pagalbinį ūkį - beviltišku laikyto kolūkio dalį, prijungtą prie miškininkystės. O Virškupėnai tuo metu buvo apgyventas kraštas - sodyba prie sodybos. Kažkaip tie žmonės išsilaikė, nors žemės ten ir prastos, o kolūkiui nesisekė… Nors pasieny žmonės latviuodavo, Virškupėnai buvo grynai lietuviškas kraštas. Gražiai gyvenom - žmonės buvo labai geri, draugiški, daug jaunimo. Aš gyvenau pas šeimininkę - močiutę Misiūnienę. Elektros tame krašte nebuvo.
Studijoms ruoštis R. Mačiukas ėmėsi iš karto pradėjęs dirbti. Dar ir V. Cemnolonskas paragino, ir studijuojančių draugų turėjo - tai ir padėjo apsispręsti. Visuose Virškupėnuose vienintelis telefonas buvo girininkijoje. Važinėjom arkliukais, dviračiais. Kai tik pradėjau dirbti ir parvažiavau į namus, tai tada iš Pasvalio rajono Dagilynės į Virškupėnus atmyniau su dviračiu. Keliai buvo prasti, o autobusas važiuodavo tik iki Pakapynės. Pagalbinis ūkis turėjo „gruzoviką“, tai juo ir paveždavo žmones. Virškupėnuose sutiko ir savo būsimą žmoną Otiliją Alviną Paupytę, Emilijos ir Petro Paupių dukrą.
Darbas Tamošiūnų girininkijoje
Taigi dvejus metus padirbęs Virškupėnuose, R. Mačiukas buvo paskirtas girininku vietoje Olgerto Kvedaravičiaus. Sykį pasikviečia mane V. Cemnolonskas ir pasiūlo eiti girininku į Tamošiūnus vietoje O. Tik pradėjus dirbti, žvalgytis po girininkiją, atvažiuoja V. Cemnolonskas ir atsiveža ministrą Matulionį. Jis buvęs Smetonos laikų girininkas. Ima ministras mane už parankės, sako, einam į mišką. Ir pradėjo mane egzaminuoti, kokia čia žolė, koks krūmas. Atpyliau aš viską - lotyniškai ir lietuviškai. Tai dėl to, kad miškų technikume buvo labai stiprus botanikos dėstytojas. Gerai, man pasakė ministras išvažiuodamas, dirbk. Ir toliau bendravau su Olgertu, gydytoju Gyčiu Januševičiumi.
Žaliuojantis Lietuvos miškas
Sąjūdis ir politinė veikla
Prasidėjus Sąjūdžiui, likimas R. Mačiukui lėmė patekti į įvykių Vilniuje sūkurį. Tuo metu jau nuo 1969 metų dirbo miškų ūkyje (toliau tekste - urėdijoje). Važiuodavau aš į visokius kursus, seminarus. Ir papuoliau sykį aš į Vilnių per patį Sąjūdžio judėjimą. O tai, kas vyko Vilniuje ir Biržuose, skyrėsi kaip dangus nuo žemės. Čia mes tuo metu Biržuose tyliai ramiai tūnojom Bitino (Biržų rajono komunistų partijos komiteto pirmojo sekretoriaus - red.) užspausti, o ten - viskas kitaip.
Keliuose mitinguose buvau, parvažiavęs šnekėjausi su artimesniais draugais, su Gyčiu Januševičiumi. Prasidėjo ir Biržuose judesys, aš ėmiaus prie to judėjimo glaustis. Į jokias valdžias nesiveržiau - buvau eilinis. Prasidėjo kalbos, kad reikia steigti Sąjūdžio grupes. Ir mes urėdijoje 1988 metų spalio 24 dieną. R. Mačiukas turi segtuvą su Sąjūdžio grupės dokumentais - įvairiais raštais, kreipimaisi, aukotojų sąrašais.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui remti grupės susirinkimo protokolas
Tarp preciziška A.Valašimo rašysena užpildytų lapų yra ir grupės steigimo protokolas „Biržų miškų pramonės ūkis. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui remti grupės susirinkimo protokolas“. (1988 metų spalio 24 d. Steigimo protokolas pasirašytas koordinatoriumi išrinkto Aloyzo Valašimo. „Iš 48 dalyvių užsirašė tik 26. Tie neužsirašiusieji nebuvo prieš Sąjūdį, tačiau buvo dvejojančių. Daug žmonių, kuriuos pažinojau, sakė širdy jis esantis sąjūdietis, tačiau užsirašyti į grupę nenorintis. Baimės daug buvo, žinokit.
Kai nutarėm steigti grupę, tai lentoje pakabinome skelbimą. Kitą dieną sulaukiau V. Cemnolonsko kvietimo pasikalbėti. Žinojau, kad taip bus. Jis buvo geras žmogus, ūkiškas, daug miškų ūkiui nusipelnęs vadovas, tačiau niekas įmonėje negalėjo vykti be jo žinios. Pas vadovą mes ėjome visi - gal septyni ar aštuoni inžinieriai. Ir žinote, gražiai pasišnekėjome. Nebuvo jokių ypatingų priekaištų - jis suprato mus, mes - jį. Vėliau V. Cemnolonskas paskambino A. Valašimui ir paprašė, kad į grupę įrašytų ir jį.
Rinkimuose į TSRS Aukščiausiąją tarybą palaikėm Vitą Tomkų, siuntėm sveikinimo telegramą. Teko 1988 metais būti ir Katedros aikštėje, tame mitinge, kuriame A. Brazauskas pasakė apie Lietuvos trispalvę į istoriją įėjusią frazę - „kol šitas skuduras kabės, nekalbėsiu“. Teko dalyvauti ir Miškininkų sąjūdžio susirinkime. Sausio 13-ąją į Vilnių buvome su žmona, mano broliais nuvažiavę… Tos vienybės nuotaikos neįmanoma pakartoti. Atgal į Biržus grįžau tuo pačiu autobusu, kuriuo važiavo ir Butkevičius. Tas, kuris iš medžio skaptuoja. Tai jis labai nervinosi.
Aktyviai prisidėjau prie Žaliųjų judėjimo. Teko važinėti su Birute Valionyte, daryti reidus po valymo įrenginius. Įdomūs tie rinkimai buvo. Antrajame ture Birutė varžėsi su Viktoru Rinkevičiumi. Tai mes su Aloyzu (Valašimu - red.) stebėtojais buvome Nemunėlio Radviliškyje ir Kupreliškyje. Balsavimas vyko stebint ir mums, ir kolūkio pirmininkui. Jis buvo ramus ir nerodė jokių ženklų, už ką reikėtų balsuoti. Tai tada Kupreliškyje antrajame ture laimėjo B. Su B. Valionyte buvome kolegos.
Dirbdamas Virškupėnuose pažinau jos tėvus ir senelius. B. Valionytės tėvas buvo teistas. Detalių nežinau, bet buvo teistas už antitarybinę veiklą. Taip, ji priklausė komunistų partijai. Deja, ir aš toje partijoje buvau. Už tai dabar niekur nelendu, nes jaučiu sąžinės priekaištą. Savo laiku mane kvietė ir konservatoriai, nes esu tokių pat pažiūrų, tačiau dūšioje jaučiu graužatį, esu vis tiek vienos partijos pažymėtas. Labai tuo metu gudriai darydavo. Kaip buvo ir mano atveju. Mane urėdijoje pirmiausia paskyrė į inžinieriaus pareigas. Nebuvau partinis. O tada mane pakviečia ir sako: negali tu su žmonėmis dirbti, turi stoti į partiją. Čia Biržams Bitinas buvo kančia…
O urėdijoje mūsų partinė organizacija „subyrėjo“ pradėjus keistis laikams. Gal pirmasis bilietą padėjo Pranas Martišius. Buvo daug ir tų, kurie partijoje liko. Gal juos rišo įvairūs dalykai - giminė, postus Vilniuje turintys draugai ar pan. Visokių variantų yra, į kiekvieno dūšią neįlįsi, ir nėra reikalo.
Patriotizmas ir vertybės
R. Mačiukas teigia, kad kiekvieno mūsų širdyje pirmiausia turi būti tėvynė Lietuva. Šeima ir Lietuva yra svarbiausi dalykai. Mūsų pagrindų pagrindai. Nepasakyčiau, kiek mes už Lietuvą kiekvienas kovojom ar nekovojom, tačiau aš neatsidžiaugiu, kaip gera dabar gyventi. Niekada taip gerai negyvenau. Ir Lietuva - taip pat. Kaip ji pasikeitė! Gal ne taip ryškiai, tačiau tai matyti ir Biržuose. Tik reikia nebijoti dirbti - darbo visada yra.
Nepykstu ant tų, kurie iš Lietuvos išvažiavo, tačiau labai džiaugiuosi, kad mano vaikai Lietuvoje. Jie - pasaulio žmonės, kuriems Lietuvoje gera. R. Mačiukas sako, kad jaučia, jog sovietmečio dvasios ilgesys vis atgyja įvairiomis formomis. Bet dūšioje jaučiu, kad, jeigu jau TAI grįžtų, būtų, kas šautuvą į nugarą įremia.
tags: #gintaro #kvedaraviciaus #silo #sodyba