Europos idėjos paieškos: tarp svajonių ir realybės

2018 m. balandžio 27 d. prasidėjo ilgalaikis ALF renginių ciklas “Europos idėjos paieškos”. Kiekvienoje iš 10-ties diskusijų - vis kita aktuali tema, opi problema, kontroversija. Atviros Lietuvos fondas bandys praturtinti visuomenės autorefleksiją naujomis idėjomis, organizuodamas diskusijų ciklą „Europos idėjos paieškos“.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra Europa ir europietiškumas, kokias europietiškas idėjas bei vertybes galėtume perimti ir kuo galime prisidėti kuriant Europos įvairovę.

Europos istorija neatsiejama nuo gebėjimo svajoti. Karolis Didysis tapo pirmuoju krikščioniškos Europos vienytoju. Vasco da Gama atvėrė europiečiams naują laivybos kelią iš Europos į Indiją. Liudvigo van Bethoveno sukurta IX-oji simfonija tapo genijaus kūrybos viršūne, o jos finalas - Odė džiaugsmui - Europos civilizacijos manifestu. Visų šių dalykų nebūtų nutikę, jei Karolis Didysis, Vasco da Gama ir Liudvigas van Bethovenas nebūtų turėję svajonių, kurių beatodairiškai siekė. Tiesa, ne visoms europiečių svajonėms buvo lemta išsipildyti.

1957 metais šešių šalių lyderiai pasirašę Romos sutartį suformulavo naują europietišką svajonę: Europa turi vienytis ekonomiškai ir politiškai, tam kad išvengtų karo. Tai buvo reakcija į neišvengiamybę - dviejuose didžiuosiuose XX amžiaus konfliktuose Europos civilizacija buvo atsidūrusi ties katastrofos slenksčiu. Deja, ilgą laiką pačiu sėkmingiausiu Europos istorijoje vadintas politinės, ekonominės bei kultūrinės integracijos projektas - Europos Sąjunga - šiuo metu susiduria su nemenkais iššūkiais.

Britų sociologo Gerard Delanty knygoje „Europos išradimas“ Europa vadinama „miglotuoju žemynu“. Tai neturėtų stebinti. Europa yra nuolatinėje transformacijoje, todėl ir pats žodis „Europa“ skirtingais istoriniais laikais reiškė ne tuos pačius dalykus. Kitaip sakant - Europa yra sudėtinė ir sudėtinga, nuolat kintanti realybė.

Prancūzų istoriko ir filosofo Remi Brague nuomone, nuolatinis keitimasis leidžia teigti, jog Europa stengiasi integruoti geriausius įvairių kultūrų pasiekimus, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Taigi, anot minėto mokslininko, Europa yra atvira ir nuolat kurianti. O pastarąjį dalyką, anot R. Brague, galima vadinti esminiu Europos civilizaciniu savitumu.

Čia pat reikėtų pasakyti ir kai ką daugiau: Europa yra ne tik nuolatinės kaitos, bet ir permanentinės krizės būsenoje. Todėl visiškai nekeista, o jau greičiau simptomiška, kad šiandien garsiai kalbama bent apie kelias negandas, apnikusias XXI amžiaus Europą. Tai - politinė, ekonominė, saugumo ir pabėgėlių krizės. Pastarąsias galima sąlyginai įvardinti „kietosiomis“.

O šalia jų išsirikiuoja ir visas „minkštųjų“ krizių paradas: kultūrinės vienovės nebuvimas; vieno - telkiančio ir suteikiančio prasmę europiečių egzistencijai - naratyvo stygius; bendros atminties fragmentiškumas ir netvarumas; konsensuso nebuvimas svarstant klausimą - kas yra europinės vertybės?

Nuolatinės transformacijos krizių akivaizdoje būsena tampa tikru galvos skausmu mėginantiems nusakyti, kas yra (ir kas nėra) Europa bei europinė tapatybė, tarkim, frankų karaliaus Karolio Didžiojo epochoje (VIII - IX a. sandūra) ar Donaldo Tusko prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu šiomis dienomis.

Istorikai, politologai, civilizacijų raidos tyrinėtojai, kaip taisyklė, bandydami surasti europietiškumo formulę (bent akimirkai gebančią sulydyti į vieną apibrėžimą visą Europos įvairovę, atsiskleidžiančią daugybėje laiko ir erdvės konsteliacijų) pamini kelias „miglotosios Europos“ savybes:

• Antikos paveldas;
• katalikybė ir protestantizmas;
• kalbinė įvairovė;
• dvasinis ir pasaulietinis valdžios atskirumas;
• teisė;
• socialinis pliuralizmas;
• atstovavimo institucijos;
• individualizmas bei individualaus savinimo institutu paremtas socialinis - ekonominis modelis.

Prie aukščiau aptartų savybių norėtųsi paminėti ir dar vieną. Europa yra svajonė. Europiečiu netapsi pats to nenorėdamas, nes buvimas Europoje geografiškai anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme. Vien būdamas Europoje, europiečiu netapsi: geografinė padėtis anaiptol nereiškia priklausomybės Europai atminties, kultūros, idėjų, vertybių, mąstymo būdo prasme.

XXI amžiuje Lietuvos valstybė ir visuomenė įgijo unikalią galimybę esmingai prisidėti prie Europos svajonės kūrimo. Tačiau pastarąja galimybe neskubama pasinaudoti. Suformulavus šią tezę, be jokios abejonės, reikia pateikti ir ją pagrindžiančius argumentus. Juos, tikiuosi, atstos trumpas istorinis ekskursas.

Čekų rašytojo Milano Kunderos suformuluota Vidurio Europos kaip „atplėštų Vakarų“ metafora ganėtinai tiksliai atskleidžia po 1990-ųjų kovo 11 dienos prasidėjusio Lietuvos kaip vieno „mozaikos gabalėlio“ gravitacijos Vakarų Europos link proceso ypatumus: iš pradžių - atsargių svajonių puoselėjimas apie „grįžimą į Europą“, nuo 1994 metų - „beldimas į Europos duris”; po 2000 metų - kruopštus namų darbų, susijusiu su pasirengimu narystei Europos Sąjungoje, ruošimas ir galų gale - 2004 metais įvykęs prisijungimas prie sėkmingiausio modernybės epochoje sukurto Europos integracijos projekto.

Tiesą sakant, 2004 metų gegužės 1-oji privertė Lietuvos visuomenę ir jos elitą krūptelėti bei užduoti sau fundamentalų klausimą: grįžome į Europą tapdami Europos Sąjungos nariais; o kas toliau? Atrodo, į šį klausimą neradome atsakymo iki šiol.

O konservatorius Andrius Kubilius, deja, buvo teisus 2003-ųjų rugpjūčio mėnesį suformuluodamas nieko gero nežadančias prognozes: „Dabar, kai žvelgiu į artimiausią politikos perspektyvą, atrodo, kad joje jokių didžiųjų kelio ženklų nebėra. Viskas atrodo daug smulkiau, kasdieniškiau, netgi savanaudiškiau.“ Neturėję aiškesnės idėjos ar vizijos, kokios kūrybos derėtų imtis prisijungus prie Europos Sąjungos, Lietuvos piliečiai iki šiol gyvena reaktyvios, smulkios ir kasdieniškos europinės politikos ritmu.

XXI amžiaus Vilniaus, Pagėgių ar Nidos gyventojui buvimas europiečiu ir Europos Sąjungos piliečiu yra duotybė, nekelianti jokios intelektualinės įtampos. Tai - lyg kvėpavimas, vaikščiojimas ar miegas. Bet šį sykį tarsi miegama atmerktomis akimis, tai yra, neatsakant į fundamentalius egzistencinius klausimus ir tikintis, kad tradicinės kultūrinės savivokos formos, palaikiusios Lietuvos visuomenės gyvybę visą XX amžių, padės išlikti ir globalizacijos ženklu pažymėtame XXI amžiuje.

Balandžio 27 d. diskusijoje “Europietiškos svajonės likimas” dalyvavo germanistė ir teatrologė Irena Veisaitė, politikas, muzikos, meno bei kultūros istorikas Vytautas Landsbergis, žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas, dienraščio “Bernardinai” vyr. redaktorius Donatas Puslys. Pokalbį moderavo kultūros istorikas Aurimas Švedas.

A. Švedas pasiūlė pastarąją diskusiją, o t. p. visą pokalbių ciklą “Europos idėjos paieškos” vienijančiais žodžiais pasirinkti profesoriaus V. Landsbergio straipsnyje “Antieuropa” (2014) parašytą sakinį: “Jau laikas kalbėti aiškiai ir iki galo”. Mat, kalbant apie dabartinę Europos situaciją viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad mes daiktų ir reiškinių nevadiname savais vardais.

Pokalbio metu buvo aptarta daug klausimų. Olf.lt pateikia kelių svarstymų fragmentus. Ką reiškia būti europiečiu kasdienybėje? Pastarąjį klausimą diskusijos moderatoriui A. Švedui pasufleravo I. Veisaitės žodžiai pasakojime (užfiksuotame knygoje “Gyvenimas turėtų būti skaidrus”) apie savąjį gyvenimą tarpukario Kaune: “Mano tėvai buvo europiečiai”. Grįždama prie šios minties I. Veisaitė diskusijos metu plėtojo tarpukario Kauno gyventojo priklausomybės Europai kultūrine prasme temą, bandydama nusakyti, kas kūrė to meto žmogaus europietišką tapatybę ir išryškindama judeo-krikščioniškų vertybių svarbą.

Tuo tarpu aptardamas savo, kaip XXI amžiuje gyvenančio žmogaus, santykį su europietiškumu rašytojas ir žurnalistas R. Kur prasideda asmeninės Europos ribos ir kur slypi jos centras? “Pats svarbiausias dalykas - Tu ir tavo santykis su vieta, kurią visuomet vadinai Europa” - šie R. Zemkausko žodžiai tapo atspirties tašku D. Puslio autorefleksijai.

“Man Europa prasidėjo Panevėžio daugiabučio namo kieme gainiojant kamuolį užsivilkus turguje pirktus Miuncheno Bayern futbolo klubo žaidėjo Mehmet Scholl marškinėlius. Būtent tuomet aš supratau besąs kažkuo, kas peržengia ribas. Europa man prasidėjo Panevėžyje,” - kalbėjo D. Puslys. Tačiau, anot jo, savęs neįmanoma suvokti nepabuvus didžiuosiuose Europos miestuose.

Savojo “aš” ugdymas taip pat vyksta ir padedant didiesiems Europos žmonėms, tokiems kaip Gėtė ar Šv. Pranciškus. Išsakęs pastarąją įžvalgą “Bernardinai” vyr. redaktorius prisiminė “Paribio” fondo vadovo Krzysztof Czyżewski pasakytus žodžius: “Pasaulio centras yra ten, kur esi tu”. Ši žydiška patarlė primena, kad mes savąją Europą kuriame ten, kur esame, naudodami statybines medžiagas, gautas asmeninėje akistatoje su didžiaisiais Europos miestais ir vardais. Šios “individualios Europos statybos”, anot D.

Kodėl Vidurio Europos gyventojai XXI amžiaus Europoje ne visuomet jaučiasi kaip namie? Kalbėdamas apie Vidurio Europos žmogaus savijautą XXI amžiuje R. Zemkauskas įvardino paradoksalią situaciją: “Mes jautėmės europiečiais matydami atėjūnus, išlipančius iš sovietų armijos tankų. Kita vertus, mes ir patys formavome save, pagal tų atėjūnų lūkesčius. Nes buvome jų laikomi “Europa”. O dabar mums reikia turėti reikalų su tikrove, bandyti ją suprasti. Problemų sprendimo būdai šiuo atveju neretai konfliktiniai. Gal radikalai Vengrijoje ar Lenkijoje, tam tikra prasme, ir imasi “spręsti problemas”, tiesa destruktyviai?

Kita vertus, gal kai kuriuos mąstymo stereotipus iš tiesų reikėtų naikinti?” Profesoriaus V. Landsbergio nuomone, daugelis Lietuvos visuomenės problemų, kuriant savąjį santykį su Europa, yra susiję su neteisingu sąvokų naudojimu. Anot politiko, vienas iš tokių klaidingo mąstymo ir iš jo išplaukiančio klaidingų savokų vartojimo pavyzdžių yra paplitęs vaizdinys apie “grįžimą į Europą”. “Mums niekur nereikia grįžti. Mes esame Europoje!” O klaidingas mąstymas primeta savijautą, esą mes “dar nepribrendę”, “nepasiruošę”, “nepakankamai gražūs”, lyginant su ta “tikrąja Europa”.

Operuodami tokiomis kategorijomis, anot V. Landsbergio, mes ne tik apsunkiname savo gyvenimą, bet ir tuo pačiu įžeidžiame Vakarų Europos gyventojus. Laikinas politinis Europos suskaldymas nepadarė žmonių skirtingais.

Diskusijoje buvo prisiminta istoriko Timothy Garton Ash knygoje “Dabarties istorija” (The History of the Present, 1999) išsakyta mintis: “Joks kitas žemynas nėra taip apsėstas savosios prasmės ir vizijos paieškų. Analizuodamas pastarąją distinkciją D. Puslys pažymėjo, jog ji yra ydinga, nes siūlo Europos Sąjungos piliečiui rinktis ne “ir - ir”, o “arba - arba”. Kitaip sakant, žmogui primygtinai siūloma žongliruoti dviem kraštutinumais ir tuo pat metu trukdoma suvokti paprastą tiesą: politinis gyvenimas yra gyvenimas nuolatinėje įtampoje, nuolat mąstant apie galimus pasirinkimus ir sprendimus bei jų kainą.

Diskursas “viskas arba nieko” yra labai pavojingas, todėl, anot D.Puslio, mes turėtume atsisakyti tokių mąstymo kategorijų. Jos destruktyviai veikia ne tik mąstant apie Europos Sąjungos ateitį, bet ir destabilizuoja įvairių Europos visuomenių būvį sprendžiant pačius įvairiausius klausimus. R. Anot prelegento, tokie politikai kaip Europos Komisijos prezidento Jean-Claude Juncker’io tipo elitas gavo į savo rankas labai sudėtingą sociopolitinį ir sociokultūrinį mechanizmą.

Jo priežiūrai reikia naujo mąstymo ir šio mąstymo diktuojamų naujų veiksmų, daug jautrumo ir… kantrybės. “Niekas neturi kantrybės laukti!” - apibendrino R. Vertindamas susiklosčiusią situaciją prof. V. Landsbergis pažymėjo, kad dabartinis Europos Sąjungos politinis elitas yra susikūręs savitą mitologiją, kuri daugeliui nėra suprantama ir priimtina.

Vienas mitologijos akcentų, anot politiko, yra siekis kurti bei skiepyti europietišką tapatybę. Tačiau šis veiksmas vargu ar gali būti vainikuotas sėkme, nes europietiška tapatybė formuojasi savaime, o jos steigimas iš viršaus susilaukia pasipriešinimo. Juolab, kad ir pati europietiškos tapatybės sąvoka kol kas nėra pripildyta prasmės. Universalus europietiškumas, anot V. Landsbergio “dar nėra subrendęs”, o jo beatodairiškas aktualinimas yra palankus euroskeptikams.

“Jie nori, kad mes nebebūtume čekais arba prancūzais!” - pasigirsta balsai. Anot I. Veisaitės, Europos Sąjunga pabrėžia besanti prieš nacionalizmą, tačiau tuo pat metu yra labai atidi ir jautri kultūrų įvairovei.

Juk už Brexit’ą balsavusių britų nebaugino grėsmė prarasti tapatybę; jie protestavo (remiantis jų pačių žodžiais) prieš Briuselio siekį primesti savo valią politinėje ir ekonominėje sferose. Analizuodamas bendraeuropinės tapatybės formavimosi procesą D. Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą įvardyta daug politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio plano priežasčių, lėmusių labai nevienareikšmius procesus, kuriuos dabar išgyvena Europos Sąjunga.

Ką ir kaip turime daryti, kad išgrynintume XXI amžiaus realijoms atliepiančią Europos idėją? Kokį turinį ir postūmį privalome suteikti Europos Sąjungos projektui? Balandžio 27 d. Lyginant su 1990-aisiais ir net 2000-aisiais, vienas ryškiausių pokyčių yra virš-tautinio europiečių vienijimosi bei susigyvenimo Europos Sąjungoje idėjų nuvertinimas. Jos esą utopinės, dirbtinės, mitologinės ar net totalitariškai prievartinės. O vietinio tūlo, kuris nebenori jų konstruktyviai svarstyti ar suprasti, parapijietiška laikysena rodosi it maloniai kuklus, tikroviškas ir nepretenzingas santykis su pasauliu: “maža - tai gražu” arba, kaip rašė Voltaire’as, “prižiūrėk savo sodą” (pranc. cultive ton jardin) .

Ši esmingai dešinė ir nacionalistinė metaforika yra švelniai, užuominomis naudojama žmonių, kurie, nestokodami išsilavinimo ir patirties, supranta, kad - nepaisant viso vienijimosi vargo - Europos Sąjunga yra geriausia, kas mums galėjo nutikti, subyrėjus SSRS. Tai yra neabejotinai sunkiausias ne tik pačios ES, bet ir ES idėjų, europinių tapatybių išbandymas, - apie tai ne kartą rašė ir a. a. prof. Leonidas Donskis.

Vienas britų apžvalgininkas pastebi, kad antai mūsų kaimynai lenkai, išsirinkę anti-europinio nacionalizmo vediną valdžią, rodo mums, jog įmanoma naudotis ES bendro ūkio ir investicinėmis galimybėmis, tuo pat metu apsaugant „tautinės“ nepriklausomybės ir anachronistinių tradicijų tvarumo įspūdį. Tarytum tokia strategija: investuokite daugiau į mūsų Rumšiškes, bet patraukit rankas nuo mūsų tradicijų žaloti save bei kitus ir n...

Tiesa, tas save giriantis „kuklumas“ istoriškai yra labai atpažįstamas.

Europos Sąjungos vėliava

Pagrindinės Europos savybės:

tags: #kelioniu #prisiminimai #brangesni #uz #turta