Grafo Zubovo dvaro istorija ir palikimas Lietuvoje

Garsios, kilmingos grafų Zubovų giminės „lietuviškoji“ istorija - vis dar neatskleista paslaptis. O atskleistoji jos dalelė - vis dar mūsų nepamatyta, neperskaityta ir nesuvokta. Nors tai istorija, formavusi ne tik mūsų valstybę, bet ir mūsų sąmonę.

Šitokia įžanga prasideda Plungės viešosios bibliotekos projektas „Grafų Zubovų istorinis, kultūrinis palikimas Šiaurės vakarų Lietuvoje“ , kuris kviečia susipažinti su Šiaurės vakarų regiono vietomis, susijusiomis su Zubovų giminės istorija ir palikimu.

Zubovų dvaro istorija

Plačiašakė grafų Zubovų giminės veikla Lietuvoje tęsėsi du šimtmečius - ištisą epochą. Per šią epochą Zubovai nuėjo sudėtingą metamorfozės kelią - nuo Rusijos imperinių tikslų vykdytojų iki nuoširdžių Lietuvos patriotų.

Grafai Zubovai padarė daug gero Lietuvai - jie rėmė švietimą, kultūrą, o lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, teikė pagalbą knygnešiams. Taip pat prisidėjo steigiant „Aušros“ muziejų.

Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis XVIII-XIX a. sandūroje, kai Rusijos carienė Jakaterina II Bubius padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Šiam mirus, dvarą paveldėjo jo brolis Dimitrijus Zuvovas, vėliau - pastarojo sūnus Nikolajus.

Platonas Zubovas

Šiaulių ekonomijos dvaro sodyba

Miesto centre išliko buvusio Šiaulių ekonomijos (ŠE) dvaro po ekonomijos dovanojimo kunigaikščiui P. Zubovui - Zubovų dvaro (Didždvario) - sodybos fragmentai. Žinoma, kad iki naujosios statybos egzistavo ir senoji Šiaulių dvarvietė, kurioje rezidavo ŠE administracijos pareigūnai. Dvaro statybos pradžia naujoje vietoje sietina su A. Tyzenhauzo veikla Šiauliuose.

Dvaro rūmai (Šiaulių ekonomijos namai) pradėti statyti XVIII a. pab. 1786 m. ir 1789 m. ŠE inventoriuose įrašyta, kad pastatyta dviaukštė mūrinė administratoriaus rezidencija, dar du mūriniai namai nebaigti statyti. Rūmai išplėsti Zubovų valdymo metais. Grafų palikuonio architekto Vladimiro Zubovo nuomone, jau apie 1875 m. 1920 m. rūmai atiteko miestui, ir tais pačiais metais čia įsikūrė Mokytojų seminarija, kuri 1949 m. reorganizuota į pedagoginę mokyklą.

Nuo 1954 m. Mažasis gyvenamasis pastatas (Aušros al. 50a), priklausantis Šiaulių universitetui. Pastatas pastatytas XIX a. Jis buvo vadinamas virtuve.

Nuo 1920 m. Tarnų gyvenamasis namas (Aušros al. 48), dabar čia įsikūrusios žiniasklaidos tarnybos. Pastatas pastatytas XIX a. dvarą aptarnaujančiam personalui apgyvendinti. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo dviejų aukštų.

Arklidės (Dvaro g. 83), dabar čia įsikūręs Šiaulių apygardos teismas. Statytos tuo pačiu metu kaip ir rūmai. XIX a. antroje pusėje Zubovams išsikėlus gyventi į Šiaulių apylinkių dvarus, arklidės tapo nebereikalingos ir buvo naudojamos miesto reikmėms. Čia buvo įsikūręs Šiaulių apskrities taikos teisėjų suvažiavimas, 1875 m. veikė vaikų prieglauda. 1922-1936 m. Dvaro pastatas (Dvaro g. 85). Šis kampinis sklypas XIX a. pab. parduotas iždinei. Čia apie 1908 m.

Dmitrijaus Zubovo, kuris gyveno Bubiuose, žentas Č.

Šiaulių apygardos teismas, įsikūręs buvusio dvaro arklidėse

"Grafo Zubovo" viešbutis-restoranas

"Grafo Zubovo“ viešbutis - restoranas įsikūręs restauruotame XIX amžiaus Grafo Zubovo dvare, Bubių gyvenvietėje. Šis dvaras yra įtrauktas į saugomų paveldo objektų sąrašą, jį rekonstruojant buvo išsaugotas pastato autentiškumas.

Jaukus nedidelis viešbutis savo svečiams siūlo tai, ko visi labiausiai ieškome - namų šilumą ir išskirtinį dėmesį bei nepriekaištingą aptarnavimą kiekvienam svečiui. Idealiai tinka svečiams, norintiems patogiai ir ramiai pailsėti, gerai praleisti laiką, mėgstantiems gerą bei skanų maistą. Netoliese yra kelias Šiauliai - Kelmė. Iki Šiaulių miesto tik 10 minučių automobiliu.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad Bubiuose V a. jau gyventa. XVI a. Bubiai buvo Aukštelkų valsčiaus sodyba (viensėdija), XVIII a. II pusėje - kaimu.

Bubiai pradėjo formuotis po paskutiniojo 1795 m. Lietuvos - Lenkijos Respublikos padalijimo, kai Rusijos imperatorė Jekaterina II Bubius, kaip ir visas Šiaulių apylinkes, padovanojo savo meilužiui Platonui Zubovui. Šiam mirus dvarą paveldėjo jo brolis Dmitrijus Zubovas, vėliau jo sūnus Nikolajus Zubovas.

Kiti Zubovų dvarai ir palikimas

Tai - vienas didžiausių architektūros paminklų bei seniausių dvarų Lietuvoje, įkurtas, spėjama, dar XVI a. Jį valdė garsios istorinės asmenybės: Chodkevičiai, Valavičiai, Radvilos, Sapiegos, Sobieskiai, Zubovai...

Dvarui priklausė ir dvejos arklidės, ir ledainė, garinis malūnas, karietinė, kiti ūkiniai pastatai. Šiandien dvaro kompleksui priklauso daugiau nei trisdešimt statinių, dalis jų privatizuota, dalis priklauso valstybei, kai kurie pastatai yra kultūros paveldo objektai, kiti - menkaverčiai statiniai. Dauguma pastatų avarinės būklės.

Vladimiras Zubovas (1862-1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) susituokė 1884 metais ir apsigyveno Šiauliuose. Nuo 1890 metų įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ginkūnų dvaro rūmai mūsų dienas pasiekė stipriai pasikeitę.

Ginkūnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1904 m. Yra žinoma, kad Ginkūnų dvaras per Pirmąjį pasaulinį karą buvo stipriai nukentėjęs, minima, kad buvo nuniokoti ir išgrobstyti ir dvaro rūmai. Tarpukario fotografijose matyti, kad rūmus sudarė dvi išilgai sujungtos vieno ir dviejų aukštų dalys.

Rūmų sienos buvo netinkuoto plytų mūro, cokolis ir pamatas sumūryti iš lauko akmenų. Abiejuose pastato galuose ir viename šone buvo pristatytos terasos. Ištaigingumo rūmams suteikė pirmo aukšto langus akcentuojančios reljefinės segmentinės sąramos ir lenkti sandrikai bei antro aukšto arkinius langus įrėminantys piliastrai. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Jo pastatai imti naudoti kolūkio reikmėms.

Pirmasis žinomas valdos savininkas buvo grafas Dimitrijus Zubovas. 1836 m. ūkį paveldėjo Nikolajus Zubovas. Pasinaudojęs kareivių palikta Ventos-Dubysos perkaso statybos įranga, jis ties Mirskiške užtvenkė Dubysą ir pastatė vandens malūną. XIX a. pabaigoje čia jau buvo stambus Bubių dvaro ūkinis centras (palivarkas).

Mirskiškės malūnas mažiausiai tris kartus buvo rekonstruotas (1908, 1928 ir 1937 m.). XX a. pradžioje grafo vaikaitei Kotrynai Zubovaitei ištekėjus už Vlado Kurkausko, Mirskiškė tapo savarankiškas jaunos šeimos dvaras.

1886 m. grafas Aleksandrijoje pastatė plytinę ir koklių fabriką, kuriame dirbo 50 darbininkų. Iš šios plytinės plytų pastatyta Didždvario gimnazija, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, bankas, paštas ir daugelis kitų miesto pastatų.

Aleksandra Zubova 1898 m. įsteigė ir globojo Šiaulių mergaičių gimnaziją, labdaros įstaigas. Bubių dvare išlaikė našlaičių namus. Jos garbei Lepšių dvaras pavadintas Aleksandrija.

Grafų Zubovų palikimas Šiauliams - vienas vertingiausių. Rūmai, Didždvario gimnazijos pastatas, parkas, alėja, kiti iškilūs ir iki mūsų dienų išlikę pastatai.

Šiauliai vieną gatvelę pavadino Grafo Zubovo vardu, o Didždvario gimnazijos laiptinėje pakabino grafienės Aleksandros Zubovos portretą.

Senasis Šiaulių centrinis parkas sodintas ir vėliau dovanotas Šiaulių visuomenei 1922 metais - taip pat Zubovų. Pasak I. Nekrašienės, viena iš dovanojimo sąlygų buvo, kad parkas vadintųsi Aleksandros ir Nikolajaus Zubovų vardu.

Ne daug kas, pasak I. Nekrašienės, žino, kad grafienė Aleksandra Zubova buvo ir dabartinės Didždvario gimnazijos pastato statytoja. „Nikolajus ir Aleksandra Zubovai Šiaulių mergaičių gimnazijos--pensiono pastatui 1898 metais skyrė savo žemės, 50 tūkstančių plytų, nes Aleksandrijoje turėjo plytų ir koklių fabriką. Dar mergaičių gimnazijos pastato statyboms davė 10 tūkstančių rublių“, - minėjo istorinius duomenis I. Nekrašienė.

Zubovai įkūrė mokyklas Ginkūnuose, Naisiuose, Medemrodėje, Bubiuose ir kitur. „Kur tik buvo Zubovų dvaras, ten buvo įsteigta ir mokykla lietuvių vaikams. Zubovų fonduota, išlaikoma, aprūpinama knygomis“, -- pabrėžė I. Nekrašienė.

Šiaulių „Aušros“ muziejus atskira knyga rengiasi išleisti 2007 metais vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos Zubovams, medžiagos pagrindu. Knyga vadinsis “Grafai Zubovai Lietuvoje ir Latvijoje“.

Grafienės Aleksandros atminimas

Takas iki grafienės kapo užžėlęs stora velėna ir krūmais. Šie metai grafienei Aleksandrai jubiliejiniai - sukako 170 metų nuo jos gimimo. Kodėl užžėlė atmintis? Ar ne dėl carinės imperijos tylima apie Zubovų darbų reikšmę mūsų kraštui?

Pravoslavų kapines Šiaulių rajone, Bubių seniūnijoje, Beinoriškės kaime nežinant tiksliai surasti sunku. Neužmirštuolių mėlynų žiedelių tiltai nuveda per mišką iki grafienės Aleksandros Vasiljevnos Olsufjevos- Zubovos (1840 - 1913) kapo.

Pačioje kalno viršūnėje du metaline, aprūdijusia tvorele aptverti kapai. Grafienės ir jos sūnaus Dimitrijaus (1871 - 1944), valdžiusio Zubovams priklausiusį Bubių dvarą.

Grafienės valia buvo amžinojo poilsio atgulti būtent Lietuvoje. Nors pagal tradiciją Zubovų šeimos kapavietė buvo Šventojo Valerijono sobore prie Peterburgo. Ten palaidotas ir grafienės Aleksandros vyras Nikolajus Zubovas (1832 -- 1898).

Kodėl užmiršta grafienė Aleksandra, kuri taip uoliai rūpinosi lietuvių vaikų ir jaunimo švietimu, lavinimu, dvasinėmis vertybėmis, prijautė ir skatino lietuvių tautinį judėjimą, knygnešystę, lietuvišką spaudą, lietuvybę?

D. O. Palukaitienė sakė, jog anksčiau grafienės Aleksandros kapą prižiūrėdavo teta Elena Slavinskienė, atsiėmusi giminės sodybą ir malūną Mirskiškėje, netoliese nuo Beinoriškės kaimo. Bet ir ji jau nebeturinti sveikatos.

D. O. Palukaitienė dėkinga šviesios atminties šiauliečiui mokytojui Jonui Krivickui, su kuriuo jos tėvas Vladys Zubovas susitikdavo, rinkdavo medžiagą apie Zubovų giminę Šiauliuose ir kitur. „Manau, kad Aleksandra Zubovienė nusipelno būti pagerbta nors atminimo lenta Šiauliuose, prie Didždvario gimnazijos. Miestas kol kas nieko nepadarė, kad būtų pagerbtas Aleksandros Zubovienės atminimas, o ji labai daug Šiauliams padarė“, - sakė D. O. Palukaitienė.

G. Slavinskas 2007 metais dalyvavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus surengtoje konferencijoje, skirtoje Zubovų giminei. „Kai pasiūliau konferencijos dalyviams nuvežti bent gėlių ant Aleksandros kapo, atsakė, kad nėra kada“, - prisiminė G. Slavinskas.

Didždvario gimnazijos direktoriaus Vitalio Balsevičiaus atsakymas buvo trumpas: „Gimnazijos laiptinėje, prie pagrindinių laiptų, kabo Aleksandros portretas. Manau, to užtenka. Aleksandra Vasiljevna Olsufjeva, pagal vyrą - Zubova, gimė 1840 metais kovo 6 dieną Maskvoje. 1854 metais, būdama vos keturiolikos metų, ištekėjo už Nikolajaus Zubovo.

Atvykusi į Šiaulius grafienė Aleksandra pritapo prie miesto visuomenės, išmoko kalbėti lenkiškai bei lietuviškai. 1875 metais grafienė Aleksandra Šiauliuose įsteigė 18 vietų mergaičių našlaičių prieglaudą, rėmė įvairias labdaros įstaigas Šiauliuose, draugiją „Žiburėlis“.

Įsteigė pensioną jos 1898 metais pastatytos mergaičių gimnazijos (dabar - Didždvario gimnazija) auklėtinėms ir jį globojo.

Grafienė Aleksandra leido į savo rūmus (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas) perkelti slaptą lietuvišką moksleivių biblioteką, kai spaudos draudimo laikais bibliotekai grėsė pavojus. Kad niekas neįtartų, knygas vežiojo rogutėmis, pakinkytomis poni arkliuku, grafienės mažamečiai vaikai Marija, Olga ir Dimitrijus.

tags: #grafo #zubovo #sodyba