Kaip gyvena turtingi graikai: nuo Sokrato iki šių dienų

Straipsnyje panagrinėsime, kaip gyveno ir gyvena turtingi Graikai.

Sokrato laikų Graikija

Sokratas gimė Graikijoje, Atėnų mieste. Sokrato tėvas buvo darbininkas, akmentašys, o motina - pribuvėja. Tėvas Sokratą mokė savo amato, siųsdavo į mokyklą mokytis rašto ir kitų mokslų. Atėnuose visi buvo raštingi, egzistavo daugybė įvairių mokyklų.

Buvo ir skurdžių mokyklų, kur vaikai mokydavosi kieme ir raides rašydavo pagaliukais ant smėlio. Buvo ir turtingų mokyklų, kur mokydavo rašyti, braižyti, skaičiuoti, skaitė eilėraščius. Sokratas nuo jaunumės buvo supratingas ir noriai siekė mokslo, tad tėvas jį išleido į aukštąją mokyklą. Sokratas baigė mokslus, grįžo pas tėvą ir vėl užsiėmė savo amatu, tašė akmenis. Sokratas dirbo gerai, bet dirbdamas dažnai susimąstydavo.

„Reikia, - mąstė Sokratas, - pamėginti suvokti, kaip žmogui gyventi. Nors ir visas žvaigždes pažintume ir visus akmenis jūroje suskaičiuotume, ir visus išmokytume to, ką žinau, mūsų gyvenimas nuo to netaptų geresnis. Visi mes, žmonės, plušame, kiekvienas sau gėrio ieškome, o kai išsiaiškiname, pasirodo, kad vietoje gėrio - blogį sau ruošiame. Ir niekas iš mūsų nežino, kame tikrasis gėris žmogui. Štai mokiausi, mokiausi, o jeigu manęs paklaustų, kaip žmogui reikia gyventi, - aš ir nežinau. O žmogui šitą reikia žinoti. Tiek ir gerumo iš mano mokymosi, kad sužinojau, jog visas mūsų mokslas - tuščias reikalas. Anksčiau, iki mano mokymosi, galvojau kažką žinąs, o dabar tikrai žinau, kad nieko nežinau. Vadinasi, tiek ir naudos iš mano mokslų, jog žinau, kad nieko nežinau.

Mane mokė apie dievus: kad jie sukūrė žmones ir juos apdovanoja, jeigu gyvena laikydamiesi jų paliepimų, ir baudžia, jeigu žmonės daro ne tai, ką liepia dievai. Ir Sokratas prisiminė viską, ką išmoko apie dievus. Graikai garbino daugybę dievų. Buvo ir deivės: išminties deivė, nesantaikos deivė, žemdirbystės deivė, rankdarbystės deivė ir daugybė kitų deivių. Apie dievus rašė, kad danguje jie gyvena taip pat, kaip žmonės žemėje - ir tuokiasi, ir klysta, ir pykstasi, ir sukčiauja, ir kariauja. Apie vyriausiąjį dievą Dzeusą mokė, kad jis stiprus ir grėsmingas; kas jam įtikdavo, tam pasiųsdavo sėkmę, o jeigu jį kas nors užrūstindavo, tam sviesdavo žaibą ir nužudydavo. Dzeusas danguje pradėjo valdyti tuomet, kai iš dangaus numetė savo paties tėvą. Sokratas šitą prisiminė, ir prisiminė, ką apie Dzeusą mokė: kaip jis pykosi su žmona ir ją apgaudinėjo, kaip pasigerdavo nuo dangiškojo gėrimo ir kaip tada jį apgaudinėjo kiti dievai ir netgi žmonės.

Po Dzeuso garbino dar viena deivę - Atėnę, - jos garbei ir pavadino miestą. Buvo tokia didelė iš akmens ištašyta lėlė ir pastatyta pagrindinėje aikštėje. Ant jos galvos - didelis šalmas, rankoje - auksinė ietis. Apie šią deivę porino, kad ji išmokė tautą išminties. Ir prisiminė Sokratas viską, ką apie ją mokė. Vos tik pradėjo aiškintis, pastebėjo, kad ir iš šios deivės nieko neišmoksi. Anot pasakojimų, ši Atėnė buvo gudri ir žiauri, padėdavo savo numylėtiniams, o kitiems, nekaltiems, kenkė. Ir Sokratas pagalvojo: „Ne! Šie dievai netikri, jie nepasakys, kaip žmogui gyventi. Šie dievai silpni, kaip ir mes, žmonės, jie elgiasi neteisingai, jie neišmokys, kaip atskirti gėrį nuo blogio. Ir Sokratas pradėjo ieškoti tokio Dievo.

Kol Sokratas ieškojo to teisingojo Dievo, atsitikdavo ne kartą ir ne du, naktį ir dieną, kai Sokratas susimąstydavo ir, norėdamas vieną ar kitą dalyką padaryti, savo sieloje staiga išgirsdavo balsą. Jeigu būdavo geras dalykas, balsas sakydavo: „Sokratai, daryk“; jeigu prastas, balsas tardavo: „Sokratai, nedaryk“. Ir Sokratas įprato klausytis šio balso. Ir balsas vis dažniau ir dažniau Sokratui prabildavo. Ir Sokratas pagalvojo: „Jeigu balsas kalba gera, kas gi čia man kalba? Ne aš, o kažkas kita, - kas? Šis balsas visados sako tiesą. Šį balsą Sokratas pradėjo vadinti Dievu.

Kai Sokratas tą suprato, jo tėvas jau buvo miręs, o pats jau buvo vedęs ir turėjo vaikų. Kuomet jis papasakojo savo žmonai, ką jam atvėrė Dievo balsas, ji juo nepatikėjo. Kai pasakė, kad šitą visiems papasakos ir visus pamokys, ji pradėjo atkalbinėti. „Nedaryk to, - sakė. - Mesi amatus, pradėsi mokyti tautą - tik nelaimę prisišauksi, ir man su vaikais bus sunku gyventi. Bet Sokratas žmonos nepaisė. Visur matė, kad tauta skursta ir vargsta, kadangi nežino, kaip reikia gyventi, o to, ką jis žino, negalima slėpti savyje.

Senais laikais, iki Sokrato, graikai gyveno gerai. Jų žemė buvo šilta ir derlinga. Patys viską dirbo: arė, sėjo, sodus augino, laikė bites ir galvijus. Nebuvo nei turtingų, nei vargšų, nei ponų, nei vergų - visi buvo lygūs. Vėliau graikai pradėjo kariauti, kaimynus skriausti. Karuose pasisavindavo grobį - ir auksą, ir sidabrą, ir įvairius daiktus, ir gyvulius, ir žmones imdavo į nelaisvę, vergovėn. Karo dėka graikai pralobo, ir jų gyvenimas pradėjo bjurti. Drąsesnis užsiimdavo karo reikalais. Protingesnis tapdavo valdytoju, patekdavo vadovybėn. Apsukresnis užsiimdavo prekyba. Sokrato laikais Atėnų žemėje vergų buvo daugiau nei šeimininkų: šeimininkų - šimtas tūkstančių, o vergų - trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių. Graikai-šeimininkai bet kokį rankų darbą laikė gėdingu, tad visus darbus nudirbdavo vergai.

Sutiko Sokratas aikštėje jauną šeimininką, turtuolį - jį vadino Aristonu. Kartą Sokratas jį sutiko ir pradėjo kalbinti. Priėjo liaudis ir ėmė klausytis. - Sveikas, Aristonai! Senokai tavęs nemačiau. - Ne, - sako, - jokio darbo nedirbu. Ir kam man dirbti? Ir nėra ką, ir nėra ko. Man ir taip gerai. Juk aš ne koks nors vargeta, o, ačiūdie, žmogus pasiturintis! Koks man vargas dirbti arba plušėti? O jeigu į valdžią išrinktų, turbūt eičiau - dėl garbės. Bet vis tiek abejoju. Imsies kokių nors pareigų - jau rūpestis. Nori nenori, eik, klausyk, kalbėk ir rašyk. Tai nereikalingas vargas. Ir ko gi man tarnauti? Pinigų turiu, vergų turiu, ką panorėsiu, tą ir turėsiu. - O kodėl blogai? - Tataigi, ar tikrai geriau? - atitarė Sokratas. - Ne viskas gerai, kas mums geru atrodo.

Kartą Sokratas nugirdo, kad vienas turtingas žmogus, kurį vadino Glaukonu, siekia tapti viršininku. Sykį Sokratas jį sutiko miesto aikštėje. Glaukonas stovėjo tarp žmonių ir žmonės su juo pagarbiai kalbėjosi. Visi tikėjo, kad jis greitai taps viršininku, vadinasi, kiekvienam bus reikalingas. Glaukonas manė, kad jį išrinks ir puikavosi prieš tautą. - Sveikas, Glaukonai! - pasakė jis. - Ką gi, puikus reikalas. Kai gausi pareigas, daug ką turėsi savo valioje, galėsi žmonėms daug gero padaryti. - Argi ne taip? - tarė Glaukonas. - Geras tas valdytojas, - pasakė Sokratas, - ir tas šlovingas, kuris savo tautai daug naudos padarė.

Glaukonas pasimetė ir atsakė ne iš karto. Nesugalvojo, kaip pradėti. - Ko gi susimąstei, juk nesudėtinga suprasti, kaip tautai gera daryti. Juk tauta yra tokie patys žmonės kaip ir mes. - Lygiai taip ir su tauta, - pasakė Sokratas. - Daryti tautai gera reiškia daryti taip, kad visi taptų turtingesni. - O kaip padaryti, kad visa tauta taptų turtingesnė? - paklausė Sokratas. - Aš manau, kad bet kokia tauta turi turėti daugiau pelno ir mažiau išlaidų. - Glaukonai, pasakyk man, iš kur dabar tauta gauna pelną ir kiek jo yra? - Aha, apie tai nepagalvojai, - pasakė Sokratas, - tačiau, tikriausiai, jau pagalvojai, kiek reikia išlaidų poreikiams patenkinti. - Ne, - atsakė Glaukonas, - ir į šitą klausimą dabar negaliu atsakyti. - Ir apie tai dar nepagalvojai, - pakartojo Sokratas. - Ką gi, dar spėsi. Tu, tikriausiai, vis galvojai, kaip galėtum praturtinti tautą? Ką sugalvojai? - Manau, - pasakė Glaukonas, - kad tautą geriausia praturtinti kariaujant. - Vadinasi, kad pradėtum karą, reikia gerai žinoti savo tautos galią ir priešo jėgą? - Gaila, - tarė Sokratas, - jeigu jau niekaip negalima suskaičiuoti priešų nei iš anksto sužinoti, ar mes užkariausime, ar mus užkariaus, tavo būdas praturtinti tautą ne itin patikimas. Praturtinsi ar ne - neaišku; tikriausiai, pražudysi tautą ir vietoj turtų bus skurdas.

Kartą Sokratas apleisdavo savo akmentašio darbą, kad nueitų į aikštę ir mokytų tautą, jo žmona įsižeisdavo, galvodavo apie nuostolius; bet kai aplink Sokratą pradėjo rinktis daugybė žmonių, ji nurimo, svarstė: „Už mokymą gerai moka, mokytojai gyvena pritekliuje; ir mes taip gyvensime.“ O Sokratas manė kitaip. Jis galvojo: „Negaliu imti atlygio už mokymą - aš moku tą, ką man Dievo balsas kužda, mokau teisingumo. Kaip galiu imti pinigus?“ Nors ir daug žmonių susirinkdavo klausytis Sokrato, jis nė iš vieno neimdavo pinigų. O kad galėtų išlaikyti savo šeimą, užsidirbdavo iš savo amato, - kad tik pakaktų būtiniausiems dalykams. Sokrato žmonai gyventi skurde atrodė ir su...

Turtingiausi pasaulio miestai

Niujorkas, Tokijas ir San Francisko Bay rajonas yra trys turtingiausi pasaulio miestai, kuriuose gyvena milijonieriai, teigiama pasaulinės pilietybės ir gyvenamosios vietos klausimais konsultuojančios bendrovės „Henley & Partners“ ataskaitoje. Jie sudarinėja dešimtuką besiremdami miestų turtingumu ir informuoja kur pasaulyje geriausiai gyvenama.

Sąrašo viršuje atsidūrė Niujorkas, kuriame 340 000 milijonierių, antroje vietoje Tokijas su 290 300 milijonierių, o trečioje vietoje šį kartą yra San Francisko apylinkė, kurioje yra net 285 000 milijonierių. Pastarąjį dešimtmetį, 2012-2022 m., sparčiausiai augančių milijonierių sąraše dominuoja Jungtinės Valstijos ir Kinija.

Trys sparčiausiai augantys milijonierių taškai JAV yra Ostinas (Teksaso valstija), kuriame šių gyventojų skaičius išaugo 102 %, po jo seka Vest Palm Bičas (Floridos valstija) su 90 % ir Skotsdeilas (Arizonos valstija) su 88 % augimu. Kinijoje trys sparčiausiai augantys miestai pagal pasiturinčių gyventojų skaičių per pastaruosius 10 metų yra Hangdžou (105 %), Šendženas (98 %) ir Guangdžou (86 %).

Pavyzdžiui, Monakas yra vienas iš turtingiausių pasaulio miestų, skaičiuojant vienam gyventojui, kurio vidutinė grynoji vertė viršija 10 mln. dolerių. Dubajus taip pat traukia turtuolius dėl mažų mokesčių tarifų, nes vien 2022 m. jis pritraukė 3 500 didelės vertės asmenų.

Pervertinamas ir įžymybių bei influencerių mėgiamas pompastiškas Los Andželas nėra turtingiausias. Amerika yra viena iš dominuojančių šalių, nes užtenka palyginti vien jos dydį, valstijų skaičių ir pragyvenimo lygį. Pati Kalifornijos valstija yra Holivudo namai, žvaigždžių, televizijos projektų gimimo vieta, pompastikos, tuštybės ir plastinės chirurgijos namai.

Tačiau garsusis galimybių miestas Los Andželas yra tik šeštasis turtingiausias miestas šiame sąraše. Jame verda gyvybė ir puikuojamasi turtais bei šlove, bet jame gyvena 205 400 didelės vertės asmenų ir Didysis Obuolys Niujorkas jį sparčiai pralenkia.

Toliau sąraše rikiuojasi kiti JAV miestai: Čikaga (11 vieta, 124 000), Hiustonas (15 vieta, 98 500), Sietlas (23 vieta, 50 500), Bostonas (26 vieta, 41 700), Majamis (28 vieta, 38 000), Ostinas, Teksaso valstija (34 vieta, 30 500). Tada jau puikuojasi ir lošimų sostinė Las Vegasas, Nevados valstija (50 vieta, 16 800) bei San Diegas, Kalifornijos valstija (54 vieta, 14 700).

Toliau turtingųjų sąraše rikiuojasi kiti miestai Jungtinėse Amerikos Valstijose: Skotsdeilas, Arizona (57-oji vieta, 13 900), Santa Barbara ir Montecito, Kalifornija (62-oji vieta, 12 300), Grinvičas ir Darienas, Konektikutas (64-oji vieta, 11 900), Vest Palm Bičas, Florida (66-oji vieta, 9 400).

Septyni iš dešimties turtingiausių pasaulio miestų yra šalyse, kuriose vykdomos oficialios investicijų migracijos programos ir aktyviai skatinamos tiesioginės užsienio investicijos mainais į teisę gyventi šalyje ar pilietybę.

Šaltinis: Henley & Partners Wealth Report

Psichologijos raida antikos laikotarpiu

Straipsnyje siekiama atskleisti, kodėl tam tikros vietos ir laikotarpiai tapo genialumo židiniais, bei kokie veiksniai skatino kūrybiškumą senovės Graikijoje. Senovės graikai garsėjo savo perfekcionizmu, kuris pasireiškė visose gyvenimo srityse - nuo architektūros iki meno. Weineris pažymi, kad graikų meistrai statuloms skirdavo vienodai dėmesio tiek priekinei, tiek nugarinei daliai.

Graikai neskyrė fizinės ir protinės veiklos, skirtingai nei šiuolaikinė visuomenė. Platono akademijoje, kuri laikoma šiuolaikinių universitetų pirmtake, buvo sudarytos sąlygos tobulinti tiek kūną, tiek intelektą. Graikams kūnas ir protas buvo neatsiejamos visumos dalys, o sveikas protas ir nesveikas kūnas buvo laikomi nederančiais. Toks holistinis požiūris į žmogų skatino visapusišką asmenybės augimą.

Graikai neturėjo žodžio „kurti“ šiuolaikine prasme. Menas užėmė didelę kasdienio gyvenimo dalį ir buvo laikomas savaime suprantamu dalyku. Menas buvo funkcionalus, o grožis - tik priedas. Šiandien menas dažnai atskiriamas nuo kasdienybės, o graikams jis buvo neatsiejama jos dalis.

Graikų mitai teigia, kad iš pradžių buvo ne šviesa, o chaosas, kuris buvo gryna medžiaga kūrybiškumui. Netvarka graikams stimuliuodavo kūrybingą mąstymą. Partenonas yra paslėptas taisyklingumo ir netaisyklingumo derinys, nes kiekviena kolona yra truputį išlenkta į vieną arba į kitą pusę. Visoje graikų inžinerijoje dera kreivės ir vingiai, tvarka ir chaosas.

Senovės Graikijoje klestėjo galybė mikrokultūrų. Fragmentacijos laikotarpiais žmonija padarė didžiausius kūrybinius šuolius. Ši tendencija vadinama Danilevskio dėsniu, kuris teigia, kad žmonės labiau linkę pasiekti aukščiausią kūrybingumo potencialą, kai priklauso laisvai tautai, net jeigu ji visai nedidelė.

Atėnai buvo mažas purvinas miestas, įsikūręs ant negailestingos žemės, supamas nuožmių kaimynų ir gyvenamas žmonių, kurie nesivalė dantų, nesinaudojo nosinėmis, pirštus šluostėsi į plaukus, spjaudė, kur pakliuvo ir mirdavo pakirsti maliarijos arba tuberkuliozės. Kūrybiškumas yra reakcija į aplinką. Graikų tapyba buvo atsakas į išskirtinį apšvietimą, graikų architektūra - į sudėtingą reljefą, o graikų filosofija - į sudėtingą ir nežinomybės kupiną gyvenamąjį laikotarpį.

Atėnai buvo ir nebuvo turtingi - tai buvo vieta, kurioje karaliavo vieša prabanga ir asmeninis skurdas. Turtingųjų namai niekuo nesiskyrė nuo vargšų. Į asmeninį turtą atėniečiai žiūrėjo labai įtariai. Beveik visi, nuo amatininkų iki gydytojų, uždirbdavo panašiai. Senovės Atėnuose skurdas nebuvo gėda - labiau už kitus buvo įtarinėjami turčiai.

Daugumai Antikos genijų geriausios mintys ateidavo vaikštant. Jie viską darydavo lauke, o namai priminė miegamąjį.

Psichologijos istorija (PI) yra teorinė psichologijos šaka, tirianti psichologinių pažiūrų raidą įvairiose žmonijos raidos pakopose. Tyrime naudojamas chronologinis metodas - apžvelgiami vienas po kito einantys įvykiai ir stebimi pokyčiai. Taip pat taikomas pavienių psichologijos mokyklų tyrimas. Nagrinėjant pažiūrų sistemą reikėtų taikyti istorinį vertinimo požiūrį, atsižvelgti į tai, ką naujo psichologijos mokslui davė viena ar kita psichologijos mokykla, kaip tos psichologinės žinios atrodo nūdienos požiūriu ir kokia jų išliekamoji vertė.

Indų mokslininkai paliko neaprėpiamą rašytinį palikimą, įskaitant Vedas ir Upanišadas. Vedos yra itin gausi religinė, mitologinė, filosofinė literatura, kurią kūrė iš Šiaurės į Indiją įsiveržusios arijų gentys. Svarbiausia vedos dalis - himnai (SAMHITA). Upanišados yra vėliau sukurti filosofiniai tekstai, atspindintys indų požiūrį į pasaulį, žmones. Pagrindinės indų filosofijos ir psichologijos kategorijos - BRAHMAN ir ATMAN. Brahman - beasmenis bet kokios būties pirminis dėmuo. Atman prilygsta dabartinei aš, savasties kategorijai, tam, kas subjektyvu, psichiška. Pasaulyje nuolatos vyksta brahman ir atman apykaita.

Senovės graikai atrado žmogaus protą. Iliadoje paminėta siela [psyche]. Filosofijos Gimimas: Mileto Mokykla VI am.pr.m.e. paruošė dirvą senovės graikų filosofijai. Filosofų mintis pasuko kitu keliu - radosi filosofija.

PITAGORAS pradėjo naudoti filosofijos, Visatos sąvokas kaip kosmoso sąvokas. Filosofija - išminties meilė. Pitagoriečių darbuose siela nebuvo gyvybės sąlyga, nei Visatos judintojas, tai buvo sietina su mąstančia, racionalia žmogaus prigimtimi. Rėmėsi metempsichozės idėja. Bene pirmasis bandė sukurti sielos teoriją. Siela turėjo tam tikrus kognityvinius sugebėjimus.

HERAKLITAS aiškindamas žmogaus būtį, teigė: “Mes esame ir nesame”. Drėgmė gali sunaikinti sielą. Jei siela sudrėksta nuo ligų ir alkoholio, tai ji po mirties miršta.

EMPEDOKLIS, aiškindamas Visatos sandarą, akcentavo kiekvieno pirminio elemento svarbą, priskyrė vienodą reikšmę. Empedoklis pažinimo centru laikė širdį, o ne smegenis. DEMOKRITAS į būties teoriją įnešė atomo, vakuumo ir atomų judėjimo pavidalo kategorijas. Į žmogų žvelgė kaip į tam tikrą mikrokosmosą, kuris sudarytas iš atomų; siela sudaryta iš daugybės mažų atomų. Demokritas sukūrė pirminių ir antrinių kokybių teoriją.

Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpiu, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos.

Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai.

tags: #graikijojegyvena #turtingi #graikai