Maloniai kviečiame Jus (šeimas, kolektyvus) apsilankyti ramiame Lietuvos kampelyje, esančiame 13 km nuo Utenos miesto, Bikuškio kaime. Čia Jūsų laukia rami, jauki ir romantiška "Grižo sodyba".
Gamta ir aktyvus poilsis
Sodyba įsikūrusi vaizdingoje Alaušo pakrantėje, pasižyminčioje plačiais smėlėtais atabradais ir švariu, skaidriu vandeniu. Ežeras taip pat gana žuvingas. Mėgstantys aktyvų poilsį gali žvejoti, plaukioti valtimis, pasistatyti palapines, žaisti krepšinį ar badmintoną. Yra ir vaikų žaidimo aikštelė.
Poilsiautojai čia atranda ramybę tiek vasarą, tiek žiemą. Nejuntamai išgaruoja psichologinė įtampa ir fizinis nuovargis.
Šeimos verslas su meile gamtai
Kaimo turizmo sodybą šeima paveldėjo iš tėvų, tad verslas gyvuoja jau apie 25 metus. "Su vyru pradėjome viską atnaujinti ir savaip daryti prieš 5-7 metus, nes tėvai sensta, jėgos ne tos, reikia truputėlį atnaujinti sodybą", - teigia Indrė. Grįžusi iš emigracijos, Indrė įkūrė vietą, kuri stebina visus.
Moteris sako, kad viskas prasidėjo gana natūraliai - be didelių planų. Jai buvo stiprus noras būti arčiau namų, gamtos, gyventi savaip ir kurti jaukią aplinką, kurioje būtų gera gyventi šeimai bei tęsti tėvų pradėtą kaimo turizmo verslą. Sodyba tapo gyvenimo tikslu ir pamatu, kurį norėjosi saugoti ir plėtoti toliau.
"Visos kaimo idėjos ir norai gimė iš širdies - norėjosi turėti kažką, kas atspindėtų tai, kas man svarbu: jaukumą, natūralumą, estetiką ir tikrą ryšį su gamta bei žmonėmis", - sako Indrė.
Interjero dizaino įtaka
Kadangi Indrė baigusi interjero dizainą, jos idėjos matomos visur - nuo spalvų iki dekoro detalių. Pats namas - apie 100 metų senumo, bet dabar atrodo jaukiai ir stilingai, nes viskas daryta su meile ir dideliu darbu. Prie namo dirbo visa šeima, padėjo ir pagalbiniai darbininkai, kurie prisidėjo prie dabartinio sodybos įvaizdžio.
"Viskas prasidėjo nuo baltai perdažytos lovos - ją atnaujinome, tada supratome, kad grindys nebetinka, paskui - sienos ir taip pamažu pasikeitė visas vidus. Po to netiko ir stogas - buvo senas ir kiauras, tad teko jį keisti, kartu atnaujinom kaminus, fasadą, įrengėm jaukią terasą. Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų ir baigėsi gana grandioziniais namo remontais. Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant - pradėję negalėjom sustoti, norėjosi vis geriau ir gražiau. Tobuliname iki šiol - norai ir fantazijos dar nesibaigė", - pasakoja pašnekovė.
Ji taip pat priduria, kad lauko darbai sodyboje prasidėjo nuo triušių voljero. Vis tik vėliau Indrė suprato, kad po medžiu puikiai atrodytų terasėlė. Vėliau sodyboje atsirado vaikų žaidimų zonos, netradicinės pirtys. Po medžiais taip pat sukūrė mažas poilsio zonas.
"Norisi, kad žmonės turėtų kur pailsėti, bet kartu nenutoltų nuo gamtos - tarsi susilietų su ja, bent akimirkai atitrūktų nuo blizgučių ir materialių dalykų, suprastų, kad paprastume slypi didžiausios gyvenimo dovanos ir grožis. Juk esame gamtos svečiai ir turime svečiuose elgtis atsakingai. Todėl statant namus ir terasas, man svarbiausia buvo kuo mažiau pažeisti vijoklius, medžius. Patikėkite, ne visi statybininkai suprato mano norus - juk lengviau viską pašalinti, nei dirbti aplink vijoklius ar medžių šaknis. Bet be jų kiemas būtų niūrus ir tuščias. Gal todėl žmonės ir pastebi mūsų sodybą - čia daug gamtos ir žalumos", - pasakoja moteris.
Vienoje iš terasų Indrė paliko centre augantį klevą - aplink jį pakabino krėslus, hamakus, kad būtų galima atsisėsti pavėsyje, po medžiu, ir mėgautis paukščių čiulbėjimu. "Ta terasa tapo tarsi gyvenimas po klevu", - pasakoja Indrė.
Kadangi jos tėtis - biologas, sodyboje netrūksta įvairių augalų. Dauguma medžių - obelys, graikiniai riešutai, lazdynai - dar tėvų sodinti. Tai vieta, kur jauku ne tik kūnui, bet ir širdžiai.
Iššūkiai ir patarimai
Didžiąją dalį idėjų ir sprendimų sodyboje Indrė priėmė pati, vadovaudamasi savo intuicija, stebėjimais ir noru sukurti vietą, kurioje būtų gera tiek jai, tiek svečiams. "Žinoma, padėjo ir šeima, ir turėjome daug pagalbininkų, kurie tvarkė stogą, elektrą, nes kai kurių darbų nemokėjome ir samdėme žmones. O kuriuos darbus mokėjome, darėme viską patys", - pasakoja pašnekovė.
Indrė sako, kad sezono metu didžiausias iššūkis yra teritorijos priežiūra, nes žolės pjovimas "suvalgo" didelę dalį laiko, taip pat reikia išmėžti gyvūnus. "Auginame augalus, sodinukus. Viską sodiname, ravime. Sodo darbai daugiausiai "suvalgo" laiko. Dirbame patys tiek viduje, tiek lauke, nes nieko nesamdome. Patys taisomės baldus, mėgstu daug ką perdažyti, atnaujinti, prikelti baldus naujam gyvenimui", - atskleidžia pašnekovė.
Anot moters, ji sodyboje dirba itin daug - tiek fiziškai lauke, tiek prižiūrėdama detales, tiek bendraudama su svečiais. Be to, užsiima ir pagrindiniu kaimo turizmu. "Bet tuo pačiu tai yra mano ramybės ir įkvėpimo vieta. Čia einu basomis, maudausi ežere, džiaugiuosi samanų spalva ir tylos garsais. Tai vieta, kurioje dirbti nėra sunku, bet ir nėra labai lengva, tačiau viskas vyksta iš meilės", - teigia ji.
Anot Indrės, didžiausi iššūkiai - ne techniniai, o emociniai. Kartais tenka įveikti nuovargį, abejonę ar jausmą, kad darai per daug. Be to, viską darant nuoširdžiai, ji nori, kad kiekvienas svečias jaustų tikrą rūpestį, o tai reikalauja daug energijos. "Tačiau viskas atsiperka - kai matai grįžtančius žmones, kai girdi padėkas, supranti, kad eini teisingu keliu. Tad sodyboje iššūkių yra daug - nuo finansų iki lapų, kurie krenta. Gyvename tarp miškų ir ežerų, tad veiklos čia tikrai netrūksta! Auga žolė, krenta lapai, lūžta medžių šakos, daiktai ir baldai genda, tad viską tvarkome ir taisome savo rankomis. Galėčiau visą sąrašą vardinti, kiek visko sodyboje nuveikti ir problemų išspręsti, bet kas turi namus ir sodybas, tikrai supranta, apie ką kalbu", - priduria ji.
Nors Indrė gyvenime šio verslo perimti neplanavo, po gyvenimo užsienyje planai pasikeitė ir ji suprato, kad labai nori grįžti namo, nes jautė didelį ilgesį ir meilę Lietuvai. "Man labai tinka posakis: „Visur gerai, bet namie geriausia!“ Tad labai džiaugiuosi, jog šiuo metu gyvenu Lietuvoje, savo sodyboje, o mano sukurtas pasaulis suteikia žmonėms džiaugsmo. Visos idėjos gimsta natūraliai, labai noriu toliau plėstis ir kurti naujus projektus bei idėjas", - sako ji.
Indrė priduria, kad reikia daug darbštumo, netingėti dirbti, norėti dirbti sodyboje, nes niekas savaime nepasistato ir nepasidaro. "Daug dalykų daromės patys, kad sutaupytume. Jeigu viską mokėtume kitiems žmonėms, manau, nelabai egzistuotų verslas", - juokiasi ji. Anot moters, jeigu yra noro dirbti, ypač jaunimui, verta dirbti ir užsidirbti.
Labai puikus privatumas, geri atstumai nuo kitų namų. Kaimiška pirtis (su ąžuolinėmis vantomis), kubilas, vandens ir kitos pramogos už papildomą mokestį.
Savarankiško vyresnio amžiaus poros gyvenimo kalnų kaime, toli nuo civilizacijos, paslaptis
tags: #grizo #sodyba #atsiliepimai