Nusikalstamumas - vienas iš socialinių ir teisinių reiškinių, su kuriuo susiduria bet kuri valstybė. Skiriasi tik šio reiškinio mastai, formos, problemos sprendimo būdai bei priemonės.
Siekiant visuomenės socialinės stabilizacijos, įskaitant ir nusikalstamumo plitimą, siekiama baudžiamosios ir bausmių politikos tobulinimo tinkamai organizuojant nusikalstamumo prevenciją, vedamos užimtumo programos, vykdoma mokyklinė prevencija ir kt. Nepaisant visų dedamų pastangų, galima konstatuoti, kad kol kas nepavyko užkirsti kelio nusikalstamumui ir jis vis auga arba yra stabiliai didelis.
Nuosavybės teisė žinoma jau nuo labai seniai. Romėnų teisėje nuosavybės gynimas nuėjo ilgą kelią, o Lietuvos įstatymuose įtvirtintas nuo XIV amžiaus. Nusikaltimai nuosavybei buvo reglamentuojami Pamedės ir Kazimiero teisynuose, visuose trijuose Lietuvos statutuose. Šiandien nuosavybė yra ginama, o nuosavybės teises saugo įstatymai.
Visuotinis žmogaus teisių deklaracijoje yra įtvirtintas teiginys, ginantis asmens nuosavybę: „Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė“.
Nepaisant visų pastangų apsaugoti nuosavybę, turtinio nusikalstamumo mastai vis dar išlieka stulbinamai dideli.
Priešnagrinėjant temą, labai svarbu pasirinkti darbe nagrinėjamas nusikalstamas veikas ir jų padarymo teritoriją. Šiame darbe bus nagrinėjamas nusikalstamumas, numatytas baudžiamojo kodekso XXVIII skyriuje - „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“, 178-189 straipsniuose. Darbe nebus nagrinėjamos nusikalstamos veikos numatytos XXIX ar kituose LR BK skyriuose.
Turtinis nusikalstamumas Klaipėdos mieste niekad nebuvo nagrinėjamas išsamiai. Plačiai ir kitos turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos paliekamos nuošalyje. Tačiau ir likę turtiniai nusikaltimai bei nusižengimai įneša nemažą indėlį į bendrą registruoto nusikalstamumo didėjimą.
Magistro baigiamajame darbe atliktas kriminologinis tyrimas pagrįstas statistiniais duomenimis, gautais iš Statistikos departamento ir Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM internetinis portalo, bei dokumentų analize. Rengiant darbo dalį, kurioje aptariama turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padariusių asmenų charakteristika, analizuojami Klaipėdos apylinkės teismo 2004-2009 m. priimti baudžiamosios bylos apkaltinamieji nuosprendžiai dėl turtinio nusikalstamumo ir asmens, įtariamo (kaltinamo) nusikalstamos veikos padarymu, statistinės kortelės nr.
Šiame straipsnyje remtasi šiais autoriais: Jurgelaitiene G, V.Pauliku, G.Babachinaite ir V.Pauliku, R. Uscila, A. Kiaukis, I. Vileikiene E.
Nusikalstamumo sąvoka ir charakteristika
Nusikalstamumas yra specifinis socialinis ir teisinis reiškinys, su kuriuo susiduria kiekviena valstybė. Tik nedaugelis valstybių ar vietovių susidoroja su nusikalstamumo "jėga".
Nusikalstamumo sąvoka nėra vienalypė. Per kriminologijos mokslo raidą mokslininkai ir teoretikai sukūrė ne vieną nusikalstamumo apibrėžimą. Pati trumpiausia sąvoka - nusikalstamumas - tai nusikaltimų visuma. Deja, ši sąvoka nėra pakankama.
Klasikiniu galima pavadinti J. Bluvašteino apibrėžimą, kuris teigia, kad nusikalstamumas - procesas, kurį sudaro visuma įstatymo baudžiamų veikų, padarytų tam tikroje valstybėje ar regione per tam tikrą laikotarpį.
S. J. Galinytė ir T. Davulis apibrėžia nusikalstamumą kaip istoriškai kintamą socialinį reiškinį, kuris kenkia visuomeniniams santykiams. Tai socialinis procesas ir reiškinys, reikalaujantis nuolatinės kontrolės. Būdamas vientisa sistema, nusikalstamumas egzistuoja visuomenėje ir yra jos, kaip sistemos, dalis.
Kalbant apie nusikalstamumą kalbama ir apie jo neišvengiamumą, socialinį sąlygotumą, nepageidaujamumą ar latentiškumą.
Lietuvoje ir kitose Pabaltijo valstybėse (Latvijoje, Estijoje) turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos - vagystės - visuomet sudarė didžiausią dalį visų registruotų nusikaltimų. Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM sudarytuose užregistruojamų veikų dešimtukuose jos visuomet "pirmauja". Tai vagystės, plėšimas. Tai parodo, kokia aktuali ir didelė problema yra turtinio nusikalstamumo mastai.
Nusikaltimų pasaulyje vis labiau įsitvirtina nusikalstami susivienijimai ir organizuotos grupės. Analizuojant šiuolaikinį nusikalstamumą Lietuvoje, galima teigti, kad vyksta akivaizdus recidyvinio, organizuoto ir profesionalaus nusikalstamumo bruožų susiliejimas, jų integracija į vieną visumą.
Todėl būtina ne tik tobulinti nusikalstamumo kontrolės mechanizmus, bet ir ieškoti naujų metodų bei priemonių nusikaltimų atskleidimui ir tyrimui tobulinti, kurti naujas prevencijos ir kontrolės sistemos modelius.
Vagystės paplito kartu su nuosavybe ir visa tolesne žmonijos istorija - tai amžinos kovos už nuosavybės teisės užtikrinimą. Vagystės visais laikais buvo vertinamos nevienareikšmiai ir netgi kontraversiškai.
Vienais laikais ji buvo laikoma mažiau svarbiu nusikaltimu nei, pavyzdžiui, kūno sužalojimas ar išžaginimas, kitais laikais ji buvo laikoma gana sunkiu nusikaltimu, už kurį įstatymo leidėjas numatydavo mirties arba kūno sužalojimo bausmę.
Be to, vagystės paplitusios ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, ir visose šalyse jos sudaro didžiausią nusikaltimų dalį. Šios nusikalstamos veikos raida ir bendra kriminologinė charakteristika gana mažai nagrinėta. Daugiausiai vagystės nagrinėjamos tik kaip sudėtinė turtinių nusikaltimų dalis.
Maždaug nuo 1998 metų Lietuvoje prasidėjo kokybiškai naujas periodas, sąlygotas visuomenės socialinės, demografinės, ekonominės, teisinės ir moralinės situacijos kitimo. Kartu pakito visas nusikalstamumas, įskaitant ir vagystes. Todėl būtina ne tik tobulinti nusikalstamumo kontrolės mechanizmus, bet ir ieškoti naujų metodų bei priemonių nusikaltimų tyrimui tobulinti, kurti naujas prevencijos ir kontrolės sistemos modelius. Būtina didinti kriminologijos įtaką.
2000 metais priimtame ir nuo 2003-05-01 įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatose yra nuosekliai realizuojamas ir vystomas vagystės institutas, kuris gana stipriai skiriasi nuo iki 2003 m. gegužės 01 d. galiojusio. Todėl tokia periodizacija - t.y. 1995-2005, yra įdomi tam tikru nusikalstamumo pasikeitimu pasikeitus veikos kriminalizacijai.
Šiame darbe bus analizuojami vagysčių rodikliai (būklė, struktūra, lygis, dinamika), be to, vagystės bus nagrinėjamos tiek bendrame Lietuvos nusikalstamumo kontekste, tiek kaip atskira nusikaltimų rūšis. Taip pat darbe bus analizuojami duomenys apie asmenis, įtariamus (kaltinamus) padarius vagystes, priežastys ir veiksniai, turintys įtakos vagystėms, asmens kriminologinė charakteristika.
Vienas iš svarbiausių ir įvairiomis teisės normomis saugomas gėris yra nuosavybė. Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas reiškia savininko, kaip subjektinės teisės į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisės, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.
Visuotinis žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 punktas skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais. Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė." Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis gina nuosavybę. Šioje dalyje nustatyta išimtis: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama".
Aukščiausią juridinę galią LR turintis įstatymas numato, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai yra nuosavybės neliečiamumo principas. Nuosavybės, kaip ypatingo gėrio, teisinė apsauga detaliau yra reglamentuota daugelio teisės šakų, tokių kaip administracinės, civilinės ir kt. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio) šiam teisiniam gėriui apginti, kai to nebegalima padaryti kitomis teisės normomis.
Pavyzdžiui, Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste - LR ATPK) 50 str. „Smulkusis svetimo turto pagrobimas“ nurodyti pažeidimai, kuriais kėsinamasi į nuosavybę, ir kurie užtraukia administracinę atsakomybę, t.y. atsiradus tam tikroms aplinkybėms. Turto grobimas laikomas smulkiu, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio sumos.
„Nuosavybė“, kaip teisinė institucija, yra istorinė kategorija. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų šią pagrindinę teisę.
Romėnų teisėje valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turėjimas siekiant jį sau pasilikti. Buvo skiriamas teisėtas ir neteisėtas valdymas (vagis valdo pavogtą daiktą). Pagrindiniai romėnų nuosavybės teisės sampratos elementai išliko iki šių dienų.
Nuo senų laikų skiriami du kėsinimosi į nuosavybę būdai: prievartinis ir neprievartinis. Vagystė ir plėšimas XIX amžiaus pabaigoje buvo Rusijos baudžiamuosiuose įstatymuose (кража и разбой), Vokietijos baudžiamojoje teisėje (Diebstahl und Raub), Prancūzijoje ir kt.
Aišškiai juridiškai apibrėžta vagystės sąvoka pirmą kartą pavartota germanų teisėje. Būtent germanų teisėje pirmą kartą akcentuojami tokie vagystės sąvokos elementai kaip neteisėtumas, tai yra tik neteisėtas daikto paėmimas galėjo būti laikomas vagyste. Jei daiktas būdavo paimamas teisėtai, pavyzdžiui teismo sprendiniu, veika nebuvo laikoma vagyste. Minėtas germanų teisėje vartotas vagystės apibrėžimas beveik nepakitęs išliko iki mūsų laikų.
Nuosavybės teisės gynimas Lietuvos įstatymuose įtvirtinamas jau nuo XIV amžiaus, nusikaltimai nuosavybei buvo reglamentuojami Pamedės ir Kazimiero teisynuose, visuose trijuose Lietuvos Statutuose. Lietuvoje seniausias teisės šaltinis - paprotinė teisė - kito kartu su feodalinių santykių raida. Valdžia nesikišo į feodalų vidaus reikalus pagal feodalinių principų - žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gyvenantiems žmonėms.
Daug dėmesio kovai su vagystėmis skyrė vienas iš pirmųjų Lietuvos rašytinės teisės šaltinių - Kazimiero teisynas priimtas 1468 metais. Be kilmingųjų ir bajorų turto pagrobimo, vagyste buvo pripažįstamas ir nelaisvų žmonių išvedimas arba pagrobimas, nes pastarieji buvo traktuojami kaip bajorui priklausantis turtas. Teisynas taip pat numatė bausmes už padarytas vagystes, jų dydis priklausė nuo pagrobto turto vertės ir nusikaltimo kartotinumo. Bausmės už vagystes buvo labai griežtos, nes vagį už turto, kurio vertė didesnė kaip pusės kapos grašių vagystę, taip pat už pakartotinę vagystę baudė mirties bausme.
1529 metų Pirmąjį Statutą sudarė 13 skyrių, iš kurių 12 skyrius reglamentavo atsakomybę už feodalų turto pagrobimą ir 13- atsakomybę už vagystes. Šiame statute, 12 jo skyriuje, kaip ir Kazimiero teisyne, vagyste laikoma ir nelaisvų žmonių ,,šeimynos" išsivedimas ar ,,išvogimas". Šio statuto 13 skyrius ,,Apie vagystes", kurį sudaro 24 straipsniai pirminiame variante ir 28 straipsniai išplėstinėje redakcijoje, iš kurių dauguma priskirtina baudžiamajai ir proceso teisei, kuri taikoma ,,prasto luomo" žmonėms, nes šalies įstatymų sąvadas negalėjo apginti kilmingųjų.
Taigi iš šio straipsnio matome, jog bausmės dydis už vagystę priklauso nuo pagrobto turto vertės ir nuo vagystės kartotinumo. Šio skyriaus 10 straipsnis numatė atsakomybę už klėties išvogimą, kas atitiktų kvalifikuojantį vagystės požymį - įsibraunant į negyvenamąją patalpą, o 20 straipsnis numato brutaliausią vagystės būdą- vagystę su įsilaužimu į namus, kuris nurodo, jog vagis įsibrovęs į svetimus namus gali būti nužudytas.
Trečiasis Lietuvos Statutas, priimtas 1588 metais, numatė griežtesnes bausmes už kilmingojo turto vagystę, negu už analogišką paprastesnių žmonių turto vagystę. Taip pat Statutuose daugiausiai dėmesio skiriama būtent kilmingųjų turto vagystėms bei nelaisvų žmonių išvedimams (pagrobimams).
Trečiasis Lietuvos Statutas Lietuvoje galiojo iki 1840 metų, o 1840 metais jo galiojimas buvo panaikintas ir Lietuvoje įsigaliojo Carinės Rusijos įstatymai.
Po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje galiojęs baudžiamasis įstatymas buvo 1903 metų Rusijos imperijos Baudžiamasis statutas.
Nusikaltimų statistika Lietuvoje
Prieš pradedant nagrinėti temą, labai svarbu yra pasirinkti tiriamojo laikotarpio ribas. Nes toks pasirinkimas leis tiksliai įvertinti pagrindines tendencijas, numatyti prognozes ir pateikti išvadas bei rekomendacijas.
Nustatant darbe nagrinėjamą laikotarpį, nagrinėjamas periodas bus sudarytas gana dirbtinai - t.y. nuo 1995 iki 2006 metų. Nors kriminologijos mokslo teorija pagal registruotą nusikalstamumą Lietuvoje išskiriami tokie periodai: 1964-1988 ir 1989-1994, nors šiuo metu vis daugiau kriminologų (prof.dr. Babachinaitė G., dr. Jurgelaitienė G. ir kiti), nurodo, kad pereinamojo laikotarpio prasidėjusio 1989 metais, pabaiga reikėtų laikyti 1995 metus.
Taigi 10-ies metų laikotarpis nuo 1995 metų (t.y. nuo įstatymų, sukūrusių atsakomybę už nusikaltimus nuosavybei, suvienodinant atsakomybę už privataus ar visuomeninio turto vagystes, o 2003 metų liepos 01d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui, įtvirtinusiam ir nusikaltimus, ir baudžiamuosius nusižengimus, tapo labai aktuali problema kaip kvalifikuoti nusikalstamas veikas, nes prieš tai galiojusiame LR BK buvo numatyti tik nusikaltimai.
Šiame darbe siekiama išanalizuoti vagystes Lietuvoje nuo 1995 metų, įvertinti vagysčių rodiklius (būklę, struktūrą, lygį, dinamiką), be to, vagystės bus nagrinėjamos tiek bendrame Lietuvos nusikalstamumo kontekste, tiek kaip atskira nusikaltimų rūšis. Taip pat darbe bus analizuojami duomenys apie asmenis, įtariamus (kaltinamus) padarius vagystes, priežastys ir veiksniai, turintys įtakos vagystėms.
Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje padaromų nusikaltimų sumažėjo. Tačiau padaugėjo veikų, kurioms priskiriami ir nusižengimai, ir nusikaltimai. Šį ketvirtį žymiai sumažėjo vagysčių, taip pat vagysčių įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, automobilių vagysčių. Tačiau padaugėjo vagysčių iš transporto priemonių, turto sunaikinimo ir sugadinimo atvejų.
Štai kad ir įsibrovimas į automobilį, kuriame įrengta signalizacija, ir vagystė iš jo. Jeigu seniau pavogtas koks nors mažareikšmis daiktas dažniausiai kaip nusikaltimas nebūdavo registruojamas, o dabar ikiteisminis tyrimas pradedamas jau kaip įsibrovimas į saugyklą…
Pastaruoju metu išaugo vagysčių iš sodų namelių skaičius. Jį nulemia tai, kad žmonės draudžia turtą. Anksčiau po vagystės iš sodo namelio jo savininkas į policiją net nesikreipdavo, o dabar, norėdamas gauti draudimą, jau privalo fiksuoti nusikaltimą.
Kol kas išlieka labai didelis ir plėšimų skaičius - praktiškai jis laikosi pernykščiame lygyje. Didžiąją plėšimų dalį sudaro mobiliųjų telefonų grobimas. Dažniausiai dėl to kenčia paaugliai, moksleiviai ar net mažamečiai. Gatvėse vis dar iš moterų atiminėjamos rankinės. Paprastai tuo užsiima narkomanai, anksčiau teisti ir niekur nedirbantys asmenys.
Beje, šiuo metu beveik visuose didmiesčiuose formuojasi labai žiaurios ir agresyvios jaunimo grupuotės. Tam didžiausios įtakos turi jaunimo auklėjimo spragos, neužimtumas, socialinė situacija ir, žinoma, smurtas, kurį rodo mūsų televizijos…
Pirmąjį kartą pareigūnais prisistatę įtariamieji panaudojo antrankius, pagrasino ginklu, ir atėmę raktus ir laikydami jėga, apvogė nukentėjusiojo butą. Antrąjį kartą 77 metų vyras apgaule buvo įviliotas į automobilį. Tada įtariamieji nuvyko į jo namus. Prieš tai atimtu nukentėjusiojo buto raktu pateko į namus ir iš ten pagrobė daugiau nei 30 000 eurų grynaisiais, kelis butelius įvairių rūšių alkoholinių gėrimų ir kt.
„Šiuo metu jau nustatyti keli konkretūs atvejai, kai už interneto svetainėje parduodamus kompiuterius buvo atsiskaitoma žinomai netikrais pinigais ir tik vėliau, pardavėjui bandant jais atsiskaityti kitur ar įnešant į bankomatus, paaiškėdavo, kad pinigai netikri.
Nustatyti 8 organizuotos grupės nariai. 7 sulaikytiesiems sekmadienį teismas leido suimti nuo 10 dienų iki 3 mėnesių. Iš 7 suimtų įtariamųjų (visi 1989-1999 m. gimę klaipėdiečiai) dauguma -nedirbantys, 4 iš jų Lietuvoje ir užsienyje teisti už vagystes, plėšimus, įvairius kūno sužalojimus, neteisėtą disponavimą narkotinėmis psichotropinėmis medžiagomis, viešosios tvarkos pažeidimus, išžaginimą, sukčiavimus.
Vagysčių rūšys:
- Paprastos vagystės
- Kvalifikuotos vagystės (įsibraunant į patalpas, stambiu mastu ir kt.)
- Vagystės, susijusios su smurtu ar grasinimais
Bausmės už vagystes Lietuvoje priklauso nuo nusikaltimo sunkumo ir gali svyruoti nuo baudos iki laisvės atėmimo.
Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys atsakomybę už vagystes:
- Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas
- Administracinių teisės pažeidimų kodeksas
Šiame straipsnyje nagrinėjami vagystės, kaip atskiros nusikaltimų rūšies, padarymo aplinkybės.
tags: #grobimas #padarytas #isibraunant #i #patalpas