Vienos šalys yra labai turtingos, kitos - ne tokios turtingos, tačiau visų ištekliai (resursai) yra gana riboti. Todėl reikia pasirinkti, kaip tuos ribotus išteklius naudoti. Nepriklausomai nuo to, kokią šalį ar ūkį paimtume, visada iškyla pagrindinė ekonomikos problema (retumo arba nepakankamumo problema) - rasti efektyviausius ekonominių išteklių paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl beribių visuomenės poreikių ir ribotų išteklių.
Ribotumas ir stygius reikalauja ekonominio sprendimo, kuris reiškia vieno daikto rinkimąsi kito sąskaita, pavyzdžiui, ar išteklius panaudoti 10-ties traktorių gamybai, ar 2 namų statybai; ar gaminti maistą; ar drabužius ir t.t. Todėl apskritai visuomenei ir atskiram individui svarbu įvertinti alternatyvas ir optimaliai pasirinkti. Be to, kiekvienos šalies ekonomika yra gerokai specializuota.
Spręsdama minėtuosius uždavinius, t. y.:
- Ką gaminti? Kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek?
- Kaip bus šios prekės ir paslaugos gaminamos, naudojant turimus (dažniausiai ribotus) išteklius?
- Kam bus skiriamos gaminamos prekės ir paslaugos?
Atkreipkime dėmesį į kiekvieną paminėtąjį pagrindinį ekonomikos klausimą; kadangi šie klausimai labai svarbūs ekonomikos mokslo supratimui, todėl čia jie bus dažnai pateikiami sutrumpinta forma: ką? kaip? kam? (kas?). Kartais šie trys universalūs pasirinkimai vadinami pagrindinėmis ekonomikos organizavimo problemomis. Jos yra vienodos visiems, visur ir visada, tačiau skiriasi tik jų sprendimo būdai.
Žmonės ir visuomenė gali įsigyti daiktus, gamindami juos patys, keisdamiesi anksčiau turėtais, arba gaudami juos dovanų. Kadangi visuomenė negali turėti visko, ji privalo nuspręsti, kurias prekes ir paslaugas ji įsigis dabar, kurių įsigijimą gali atidėti tolesnei ateičiai, o kurių - visai atsisakyti. Pavyzdžiui, kai kas teigia, kad JAV, siekdama neužleisti rinkos savo varžovams - japonams, turėtų daugiau stengtis gerinti pagrindinių prekių - automobilių ir plieno - gamybą. Siekiant šio tikslo visuomenė raginama kurti daugiau pagrindinių prekių ir paslaugų, o ne prabangos dalykų.
Kartais gana sunku pasirinkti ką gaminti. Pavyzdžiui, yra tokių neturtingų šalių, kur didžiausia darbo jėgos dalis naudojama vien tik šalies gyventojus pamaitinti ir aprengti. Tokia visuomenė privalo gerinti savo žmonių gyvenimą, intensyvindama gamybą. Vienas iš būdų ateityje didinti visuminę gamybą - ją modernizuoti.
M. Grikinis. Kapitalo rinkų apžvalga. Pasaulio ekonomikos galimybės atsveria grėsmes
Reikėtų perkelti darbininkus, pavyzdžiui, gaminančius maisto prekes ir siuvančius drabužius, į pramonės šakas, kuriančias papildomą kapitalą, t.y. gaminti automatines stakles, įrankius ar statyti naujas gamyklas. Šitai reikštų, kad tuo metu būtų mažiau gaminama maisto prekių ir siuvama drabužių, siekiant padidinti jų gamybą ateityje. Jeigu daugelis šalies žmonių yra skurdžiai, tai maisto produktu gamybos sumažinimas reikštų viena - artėjantį badą.
Yra įvairių būdų, kaip pastatyti namą ar mokyklą, sukonstruoti naujo automobilio modelį ar panaudoti žemės sklypą. Ar mokykla bus vieno aukšto, ar daugiaaukštė? Ar automobilį rinks robotai? Išskyrus mokyklas, kurios daugiausia bus statomos vyriausybei užsakius, į šiuos klausimus atsako patys šių šalių piliečiai. Tačiau kitose pasaulio šalyse tokius dalykus (kaip gaminti naują automobilį ir pan.) gali spręsti ir šalies vyriausybė.
Kadangi produkcijos nebus pagaminta tiek daug, kad būtų patenkinti visų poreikiai, reikia rasti būdą paskirstyti visą pagamintą produkciją. Skirtingos visuomenės į šiuos tris pagrindinius pasirinkimo klausimus atsakė įvairiai. Kai kuriose šalyse yra kilmingųjų aristokratų, kurie nuo gimimo akimirkos turi teisę į didesnę visuomenės pagamintos produkcijos dalį, negu visi kiti tos šalies gyventojai. Kitose valstybėse prabangų gyvenimą gali nulemti priklausymas konkrečiai politinei partijai.
Kiekvienos šalies visuomenė yra parinkusi savo sprendimo būdus ir atsakymus į klausimus: ką? kaip? ir kam gaminti? Būdas, kuriuo visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema (economic system), t.y. Šalies ekonomikos sistemą nulems, kuri alternatyva bus pasirinkta, siekiant savo tikslų ir naudojant ribotus išteklius. Taigi nuo ekonomikos sistemos priklauso atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus - ką? kaip? ir kam gaminti?
Ekonomikos sistemos tipai
Pagal tai ekonomikos sistemos gali būti keturių pagrindinių tipų: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinio ir mišraus.
Papročių (tradicinė) ekonomika
Jau pats sistemos pavadinimas sako, kad čia problemos sprendžiamos remiantis religiniais ar socialiniais papročiais ir tradicijomis. Šios ekonomikos sistemos paprastai egzistuoja atkampiausiose pasaulio vietose, jos būdingos izoliuotoms nuo pasaulio gentims ar grupėms, arba net ištisoms valstybėms. Kai kuriose šalyse susidariusios kastos lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Ankstesniais šimtmečiais ji buvo paplitusi, o dabar reta.
Tradicinės ekonomikos sistemos viešpatauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla - žūkle, medžiokle. Jų kuriamos prekės ar paslaugos nesikeitė keletą dešimtmečių ar net šimtmečių. Jos ir dabar gaminamos taip, kaip visada.
Kadangi sukuriama mažai, tai mažai ir vartojama. Dauguma žmonių gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti. Pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai.
Gryna kapitalistinė (rinkos arba laisvosios verslininkystės) ekonomikos sistema
Ji remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės organai ar kitos grupės nesikiša j ekonomiką. Šios sistemos esmė ta, kad į klausimus ką? kaip? ir kam? Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad, be pardavėjų ir pirkėjų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų.
Sakant ,,privati nuosavybė”, turima galvoje žmonių ir verslo firmų teisė būti gamybos priemonių (pagrindinio kapitalo) savininkais. Nors rinkos elementų esama ir papročių (tradicinėje), ir komandinėje ekonomikoje, tačiau pagrindinės gamybos priemonės (firmos, gamyklos, žemės ūkio įmonės, kasyklos iir kt.) priklauso visiems, tai yra visaliaudinė nuosavybė (publicly owned). Jų savininkai - grupės žmonių ar vyriausybė.
Šios ekonomikos sistemos sąlygomis individai gali užsiimti kokia tik nori veikla, jei turi lėšų. Jei yra paklausa, gali verstis savo verslu (bizniu), bet jiems gali tekti nutraukti verslą, pinigams pasibaigus. Grynojo kapitalizmo visuomenėje yra daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, kurios varžosi siekdamos gauti pelną, o kainų lygis turėtų užtikrinti normalų pelną.
Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę, kad ji duotų pelną (profit). Siekimas gauti pelną (dažnai dar vadinamas pelno motyvu (profit motive)) skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjai gali mokėti. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti produkciją mažiausiais kaštais. Kodėl? Todėl, kad, gaminant mažiausiais kaštais, galima: 1) didinti pelną t.y.
Ekonomistai dažnai lygina rinką su rinkimais. Tačiau per rinkimus žmonės balsuoja už politikus, o rinkoje atiduoda balsą už savo pasirinktas prekes ar paslaugas, kaip už pirkinį. Gamintojai, tinkamai int.erpretuojantys tokio balsavimo rezultatus ir tiekiantys pirkėjų pageidaujamas prekes, gali turėti pelną. OO tie, kurie šito nepaiso - gamina per daug ar per mažai arba nustato per didelę ar per mažą kainą, - pelno neturi. Jie dažnai patiria nuostolių. Rinkos ekonomikoje vartotojų balsai gali nulemti verslo gyvavimą arba žlugimą.
Komandinė (planinė) ekonomika
Komandinės (planinės) ekonomikos sąlygomis visus sprendimus apie tai, ką, kaip ir kam gaminti lemia vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Komandinės (planinės) ekonomikos sistemos tipas viešpatavo Sovietų Sąjungoje, Albanijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje. Ten aukšto rango technokratų grupės - inžinieriai, ekonomistai, pramonininkai, vadinamieji planuotojai - konsultuoja politikos vadovus, kurie parengia ir įgyvendina centralizuotos ekonomikos sistemos planus.
Šie planuotojai ir nusprendžia, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Jų balsas lemia, kur statyti naujas įmones, kiek jose dirbs darbininkų, ar ten bus modernūs įrengimai ir pažangi technologija. Tie patys planuotojai, šalių politinei vadovybei įsakius, sprendžia ir tai, kas vartos pagamintas prekes bei paslaugas. Nustatydami atlyginimų dydžius kiekvienam, taip pat pelną bei palūkanų normą ir nuomą, planuotojai atsako į klausimą, kas vartos pagamintas prekes ir paslaugas.
Gyvenime ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai komandinė sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamos problemos, bandant viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą.
Todėl buvusioje Sovietų Sąjungoje ir glaudžiai susijusiose su ja Varšuvos sutarties valstybėse: Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje greta komandinio valdymo egzistavo nemažai rinkos elementų. Taigi valstybė gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kurios sistemos elementų joje daugiau.
Rinkos ekonomikos sąlygomis individualus gamintojas nusprendžia, kas bus gaminama, kiek, kokios kokybės ir kokia kaina. Kai žmonių pirkti norimas produkcijos kiekis nukrypsta nuo parduoti siūlomo jo kiekio, iškyla klausimas dėl mechanizmų, kurie gali sukurti pusiausvyrą. Rinkos ekonomikos šalyje individualus gamintojas, norintis gauti optimalų pelną, pats nuolat rūpinasi laiku pakeisti gaminio kiekį, kokybę ir kainą.
O planinė ekonomika - priešingai, pasirodė menkai tepajėgianti šitaip prisitaikyti. Oficialių kainų dažnai praktiškai neįmanoma pakeisti. Be to, pasirodė labai sunku pakeisti planuojamą pasiūlą tarp pačių įmonių ir tarp įmonių ir vartotojų. Pagaliau noras gauti tinkamą kokybę už tinkamą kainą retai būna patenkinamas.
Mišrioji ekonomika
Komandinė ir rinkos ekonomika labiausiai skiriasi vyriausybės vaidmeniu ir gamybos priemonių nuosavybės forma. Mes jau sužinojome, kad, komandinės ekonomikos sąlygomis, gamyklos, žemės ūkis, parduotuvės ir kiti gamybos ištekliai priklauso valstybei, kad į pagrindinius ekonomikos klausimus, ,,ką?”, ,,kaip?” ir ,,kas?” atsako vyriausybės planavimo organai. O rinkos ekonomikos sąlygomis - priešingai: į šiuos klausimus atsako pirkėjai ir pardavėjai, pagrindinės gamybos priemonės yra privati nuosavybė.
Tačiau ,,grynąją” rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume. Nors ir teigiame, kad pagrindinius ekonominius sprendimus šalyje diktuoja rinka, tačiau vyriausybės vaidmuo juos priimant vis didėja. Pavyzdžiui, prieš 50 metų JAV vyriausybė įsigydavo 15 proc.
Dėl šio rinkos jėgų ir vyriausybės dalyvavimo derinimo amerikietiškoji ekonomikos sistemą ir daugelio kitų demokratinių šalių ekonomikos sistema vadintina mišriąja. Neseni Vengrijos, Sovietų Sąjungos, Kinijos bei kitų komunistinių kraštų ekonomikos pokyčiai rodo, kad į šias komandinės ekonomikos sistemas įsiveržia vis daugiau ir rinkos ekonomikos elementų. Dabartinio pasaulio šalyse yra mišri - rinkos ir valstybės - ekonomika.
Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje dominuoja ne komandiniai, o rinkos santykiai. Tiek SSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat būdavo vienų ar kitų prekių trūkumas, per lėtai didėjo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas.
Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”: pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams, pasikeičia ir kainos; tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą, arba atvirkščiai, mažinti ją. Nors rinka verčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę”, tačiau gali vykti ir priešingas procesas. Vartotojai taip pat ,,šoka pagal gamintojų dūdelę”.
Rinka visus įtraukia j sudėtingą sąveiką: pardavėjai reaguoja į pirkėjų norus pirkti, o pirkėjai reaguoja į gamintojų norą parduoti. Paklausos kreivė atspindi pirkėjų norus, o pasiūlos kreivė rodo gamintojų norą parduoti. Pažymėtina, kad abi kreivės vienu požiūriu yra vienodos. Kiekviena jų parodo, kaip prekių kiekis yra veikiamas tik jos kainos.
Jei norėsime pereiti nuo klausimų ,,ką gaminti?” prie kitų klausimų : ,,kaip?” ir ,,kam?”, tai pamatysime, kad pasaulis yra daug sudėtingesnis. Pagrindiniai ekonomikos segmentai (t.y. dalys, sektoriai) pavaizduoti 1 pav. Obuolių, kavos, duonos, namų ir kitų vartojimo prekių rinką vaizduoja viršutinis stačiakampis. Tuo tarpu apatinis stačiakampis vaizduoja atitinkamas gamybos veiksnių rinkas, turinčias savo paklausą ir pasiūlą. Pavyzdžiui, kviečių auginimui ūkininkams (fermeriams) reikalinga žemė, todėl jie formuoja paklausą žemei.
Norint atsakyti į klausimą ,,kas bus gaminama?”, reikia pažiūrėti į viršutinį stačiakampį, kuriame pavaizduotas vartojimo prekių paklausos ir pasiūlos balansavimasis. Jei duonos paklausa yra didelė, gamintojai jos pateiks daugiau. Būtina atkreipti dėmesį ir į apatinį stačiakampį, kuris rodo gamybos veiksnių paklausos ir pasiūlos balansą. Kuo gi yra svarbi gamybos veiksnių rinka? Pavyzdžiui, prisiminkime, kas vyko prieš keletą dešimtmečių Vakarų Sibire, Tiumenės srityje, atradus naftos telkinius, arba, tarkime, Mažeikiuose, pradėjus statyti naftos perdirbimo įmonę. Naftotiekiui tiesti reikėjo samdomųjų darbininkų. Todėl ir Vakarų Sibire, ir Ma...
„Kuo gotiškesnis Kapitalo apibūdinimas, tuo jis tikslesnis. Kas yra „kapitalas“? Išgirdę šį žodį, daugelis pirmiausia pagalvojame apie pinigus. Tačiau kapitalas nėra tiesiog pinigai - žmogus, turintis dešimt eurų kišenėje ir sprendžiantis, kur juos išleisti, vargu ar būtų pavadintas „kapitalo turėtoju“ ar „kapitalistu“.
Net ir turint milijonus eurų sąskaitoje, automatiškai šie pinigai netampa kapitalu - jie paprasčiausiai gali būti santaupos ar turtas. Kaip iš pinigų atsiranda daugiau pinigų - tai procesas, apgaubtas mistikos ir nagrinėjamas tūkstančiuose akademinių knygų. Net ir tiems, kurie priešinasi „kapitalui“, šis procesas dažnai kelia žavesį.
Pavyzdžiui, Karlas Marxas, parašęs tris „Kapitalo - politinės ekonomijos kritikos“ tomus ir praktiškai visą gyvenimą pašventęs kapitalizmo kritikai, nenustojo žavėtis šia sistema - dar niekados žmonės neregėjo tokios jėgos, kuri paliestų ir transformuotų praktiškai kiekvieną žemės lopinėlį, nuverstų iki tol neįveikiamus kalnus, pastatytų dangų remiančius miestus. Pinigai - tik viena iš kapitalo išraiškos formų. Lygiai taip pat kapitalas gali pasireikšti „apčiuopiamesnėmis“ formomis - tai gamybos priemonės, pastatai, įrankiai, mašinos.
„Maximos“ kapitalas susideda ne tik iš kasmet uždirbamų pinigų - tai ir valdomas nekilnojamas turtas miestuose ir miesteliuose, visa logistikos infrastruktūra, kuri įgalina pinigus naudoti „efektyviai“, t. y., pelningai. Vis dėlto, kaip ir pinigai, ši infrastruktūra yra tik viena iš kapitalo formų, o ne pats kapitalas. Infrastruktūra savaime negamina pinigų - palikus prekybos centrus be kasininkių ir salės darbuotojų, vilkikus be vairuotojų, sandėlius be krovėjų, darbo priemonės negamins pelno savaime.
Galiausiai egzistuoja dar ir vadinamasis „žmogiškasis kapitalas“ - tai tie patys minėti prekybos centrų darbuotojai, o bendriau - visuomeninė darbo jėgos masė, sukauptos žinios ir įgūdžiai, profesinį išsilavinimą turintis jaunimas ir panašiai. Dar pats Marxas aprašė ankstyvųjų kolonizatorių skundus, kaip šie, atvykę į „necivilizuotą“ žemę, turėdami ir pinigų, ir naujausias gamybos priemones, negalėdavo pradėti verslo, nes ten tiesiog nebūdavo darbuotojų - vietiniai žmonės ne tik buvo neįpratę dirbti „pagal laikrodį“, bet ir mieliau gyvendavo iš nuosavos žemės plotelio, nei parduodavo savo darbo jėgą už pinigus (iš čia kilo ir rasistiniai mitai apie darbščiuosius europiečius bei tinginiauti linkusius juodaodžius).
Jeigu kapitalas nėra vien pinigai, darbo priemonės ir žmonių įgūdžiai - kas tai? Kapitalas įgauna šias formas ir naudoja žmonių darbą tam, kad augintų abstrakčią vertę. Pažvelgus bendrai į visas jo išraiškos formas, kapitalas pasižymi tuo, kad jis auga neribotai - pinigai gamina pinigus, šie toliau gamina pinigus ir atrodo, kad tai gali tęstis be galo. Kiekvieni sėkmingi metai verslui, pasiekti nauji pelno rekordai, netrukus tampa riba, kurią reikia iš naujo peržengti.
Pačiu plačiausiu apibrėžimu, kapitalas yra socialinis santykis - socialinis, nes kad ir kaip bandytume apibrėžti kapitalą per daiktų, žinių ar pinigų kiekį, šie turtai netampa kapitalu tol, kol nėra įgalinami kontroliuoti ir pasisavinti kitų darbą, žinias, visuomenines vertybes.
Įsivaizduokime sėkmingą akademiką, kuris dėl savo žavumo, retorinių sugebėjimų ir kitų savybių uždirba nemenkas sumas. Tam, kad patogiai gyventų ir kitiems demonstruotų savo aukštą socialinį statusą, jis šiuos pinigus galėtų leisti brangioms mašinoms, rolexams ir užmiesčio viloms. Nors išpūstas šio akademiko atlyginimas ir atrodytų neteisingas kitų atžvilgiu, jis nebūtų kapitalistas - norėdamas išlaikyti pastovias pajamas, vis tiek turėtų skaityti paskaitas, dalyvauti konferencijose ir t.
O jei, prisiskaitęs knygų apie kapitalizmą, profesorius nuspręstų pataupyti pinigus ir, atėjus tinkamam momentui (pvz., valdanti liberalių pažiūrų partija nusprendžia, kad visuomenei nebereikia viešų universitetų), nupirktų visą universitetą? Anksčiau šis universitetas buvo viešas turtas, čia sukuriamos žinios nepriklausė niekam išskirtinai ar bent jau buvo visuomenės diskusijų objektu.
O nuo šiol visos šioje įstaigoje kuriamos žinios, rašomi darbai apie kapitalizmo žalą, išrandami nauji technologiniai įrenginiai, atliekami sociologiniai tyrimai tampa apsukraus profesoriaus nuosavybe - jis gali spręsti, kaip šios žinios bus naudojamos, už kiek jos bus parduodamos ir t. t. Nuo šiol profesorius suinteresuotas ne tiek žinių naudingumu visuomenei, kiek jų „konkurencingumu rinkoje“ - pats turinys svarbus tik tiek, kiek jis gali būti parduotas, t. y., iškeistas į pinigus.
Taip profesorius paverčia savo santaupas kapitalu - pinigai nėra tiesiog išleidžiami, jie investuojami. Pinigai tampa tarsi „nėšti“ - apsukę komercinį ratą, sugrįžta atgal į pirmutinį tašką, kartu atsinešdami ir naujagimį: pelną. Toks pinigų panaudojimas yra priešingas vartojimui. Žmonės pinigus išleidžia savo gyvenimiškiems poreikiams tenkinti, ir šie „grįžta“ tik iš naujo parduodant savo darbo jėgą.
Kapitalas, panašiai kaip ir žmonės, pinigus leidžia „maistui“ (žaliavoms), „būstui“ (gamybos patalpoms) ir „apyvokos daiktams“ (darbo priemonėms), bet pats jis niekada nedirba - už šiuos pinigus nuperkama ir darbo jėga, kuri, gamindama prekes, atlikdama paslaugas ir kurdama kitas visuomenines gėrybes, ne tik sugrąžina investuotus pinigus, bet ir sukuria pridėtinę vertę, virstančią įmonės pelnu ir akcininkų dividendais.
Be abejo, trumpai paaiškinti „kapitalo“ terminą praktiškai neįmanoma. Taip yra dėl to, kad kapitalas nėra tiesiog daiktas - tai nėra didelis kiekis pinigų ar kitas turtas, nors jie potencialiai gali tapti kapitalu. Kodėl kapitalas ir kapitalizmas atsirado būtent vienoje vietoje ir konkrečiu istoriniu laikotarpiu - plačių diskusijų objektas.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad kapitalo funkcionavimui būtini atitinkami socialiniai santykiai - privati nuosavybė (ne tiesiog privatus būstas, bet darbo priemonės) ir laisvai perkama (ir norinti parsiduoti) darbo jėga. Šios socialinės aplinkybės leidžia turtui virsti kapitalu, kuris išnaudodamas darbo jėgą toliau plečia savo vertę ir įgauna vis didesnę socialinę galią.
Neoliberalizmas turi klasikiniam liberalizmui būdingų ekonominės ir individo laisvės bruožų, tačiau jam ypatingas valstybių ir tarptautinių institucijų prievartos pajungimas verslo interesams plėsti, priešingai nei klasikinio varianto siekis sumažinti valstybės galią.