Gyvatvorės miestų sodybose priežiūra

Gyvatvorė - tai augalų juosta, turinti aiškią funkciją: formuoti ribas, apsaugoti teritoriją, reguliuoti vėją ar tapti vizualiniu elementu. Užuot montavus paprastą ir vizualiai šaltą tvorą, verta apsvarstyti galimybę auginti augalų sieną, kuri metų laikų kaitoje keičia spalvas, žydi ar brandina uogas, kurdama nuolat atsinaujinantį kraštovaizdžio akcentą. Tinkamai suformuota gyvatvorė padeda sumažinti triukšmo, dulkių ir vėjo poveikį, apsaugo kiemo privatumą nuo pašalinių žvilgsnių ir leidžia aiškiai padalyti sklypą į atskiras funkcines zonas.

Gyvatvorių tipai pagal paskirtį

Pagal paskirtį ji gali būti dekoratyvinė, apsauginė arba atskiriamoji.

• Dekoratyvinės gyvatvorės parenkamos dėl lapų ar žiedų spalvos, struktūros, sezoniškumo. Jos įrengiamos prie įėjimų, palei takus ar kaip fonas gėlynams.
• Apsauginės gyvatvorės sudaromos iš tankiai augančių, atsparių augalų, kurie sulaiko vėją, dulkes ir triukšmą.
• Atskiriamosios gyvatvorės naudojamos teritorijos zonavimui, kai reikia subtilaus riboženklio be fizinės tvoros.

Gyvatvorių tipai pagal sudėtį ir struktūrą

Gyvatvorės gali būti vienarūšės arba mišrios. Pagal įrengimo struktūrą gyvatvorės gali būti vienaeilės arba daugiaeilės.

• Vienarūšės gyvatvorės sudarytos iš vienos rūšies augalų, pavyzdžiui, vien tujų ar vien raugerškių, ir tinka ten, kur reikia vientisos spalvinės ir struktūrinės linijos.
• Mišrios gyvatvorės formuojamos iš kelių rūšių, atsižvelgiant į jų suderinamumą, augimo greitį ir aukštį. Tokiu atveju dažnai kuriama daugiasluoksnė struktūra: aukštesni krūmai ar medeliai sodinami fone, vidurinį sluoksnį sudaro vidutinio augumo rūšys, o priekyje - žemi dekoratyviniai augalai. Rečiau mišri gyvatvorė formuojama keičiant skirtingus augalus tame pačiame eile - toks sprendimas labiau tinka dekoratyviniams, ne apsauginiams tikslams.
• Vienaeilės gyvatvorės sodinamos tankiai, kad suformuotų vientisą žalią liniją.
• Daugiaeilės gyvatvorės formuojamos iš kelių eilių, kur kiekviena atlieka savą funkciją - aukštesnė užtikrina uždangą, o žemesnė suteikia tankumo. Sudėtingesnės konstrukcijos kartais papildomos atramomis ar grotelėmis - taip formuojamos špalerinės gyvatvorės, kuriose naudojamos vijoklinės rūšys, pavyzdžiui, sausmedžiai, vynmedžiai ar aktinidijos.

Gyvatvorių tipai pagal aukštį ir formą

Pagal aukštį gyvatvorės skirstomos į tris grupes. Pagal formą gyvatvorės būna laisvos arba formuotos.

• Žemos gyvatvorės, iki vieno metro, naudojamos zonavimui, kaip žalios bordiūrinės juostos ar fonas gėlynams.
• Vidutinės gyvatvorės, iki pusantro metro, tinka vizualiai atskirti teritorijos dalis arba papildyti perimetro tvoras.
• Aukštos gyvatvorės, virš pusantro metro, sudaro natūralias sienas, kurios sulaiko vėją, mažina triukšmą ir suteikia visišką privatumo efektą. Tokios gyvatvorės gali siekti 3-4 metrus, tačiau didesnis aukštis paprastai nepageidaujamas dėl priežiūros sudėtingumo ir pernelyg didelio šešėlio. Aukštoms konstrukcijoms naudojamos eglės, kėniai, gudobelės, klevai, lazdynai ar tujos.
• Laisvos gyvatvorės paliekamos augti natūraliai, atliekant tik sanitarinį genėjimą. Jos tinka kraštovaizdžio stiliaus aplinkoje, kur siekiama natūralaus vaizdo.
• Formuotos gyvatvorės reguliariai karpomos, išlaikant aiškią geometrinę formą - stačiakampę, ovalią ar kūginę. Tokiai struktūrai tinka augalai, gerai toleruojantys kirpimą: gudobelės, ligustrai, pūsleniai, buksmedžiai ar raugerškiai. Spygliuočiai, pavyzdžiui, kadagiai ar kiparisai, reikalauja minimalios korekcijos, nes intensyvus genėjimas gali pažeisti jų struktūrą.

Gyvatvorių sodinimas

Tinkamai paruoštas gruntas lemia visos gyvatvorės ilgaamžiškumą. Rekomenduojamas mišinys - kompostas, durpės ir vietinis gruntas lygiomis dalimis, papildant kaliu ir fosforu. Daugumai augalų tinkamiausias pH - nuo 6 iki 7,5. Greičiausiais būdas įrengti gyvatvorę yra paruošti gruntą gyvatvorėms augalams. Jei gruntas nederlingas galima pakeisti visą gruntą iškasus griovį. Jei gruntas derlingas pakaks išgręžti duobutes ir pasodinti augalus.

Sodinimo klaidos

Klaidos, kurių reikėtų vengti sodinant krūmus:

• Per gili duobė: per giliai pasodinti krūmai lėčiau auga ir dažniau patiria šaknų pažeidimus dėl prasto aeravimo.
• Per mažas atstumas tarp krūmų: per arti pasodinti augalai konkuruoja dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų, dėl to prasčiau formuoja vainiką.
• Per stipriai suspausta žemė: sutankinta dirva riboja oro patekimą į šaknų zoną ir trukdo šaknims įsitvirtinti.
• Sodinimas sauson žemėn: pasodinus į neišlaistytą dirvą, šaknys gauna nepakankamai drėgmės ir sunkiau prigyja.

Gyvatvorės priežiūra

Gyvatvorės priežiūroje svarbiausia - reguliarus karpymas. Jis užtikrina tankumą ir formą. Karpymui naudojamos specialios žirklės, o didesnėms gyvatvorėms - teleskopinės ar akumuliatorinės sistemos.

Priežiūros klaidos pirmaisiais metais

Klaidos, kurių reikėtų vengti pirmaisiais metais:

• Perlaistymas: nuolatinė drėgmė skatina šaknų puvimą ir silpnina augalą.
• Netręšti per anksti: augalui pirmiausia reikia įsišaknyti, o trąšos gali skatinti per greitą, silpną augimą.
• Per giliai atkastas šaknų kaklelis: tai gali sutrikdyti krūmo augimą ir sukelti puvinį.
• Nesaugoti nuo piktžolių: jos konkuruoja dėl drėgmės ir maisto medžiagų, todėl lėtina jauno augalo įsitvirtinimą.

Svarbiausi formavimo principai

Tinkamas gyvatvorės formavimas lemia ne tik jos išvaizdą, bet ir žydėjimo kokybę. Jei augalai prižiūrimi nuosekliai, jie formuoja tankų vainiką ir žiedus leidžia tolygiai per visą krūmo plotį. Gerai prižiūrima gyvatvorė dažniausiai būna platesnė apačioje ir siauresnė viršuje. Svarbiausi principai, kuriuos verta prisiminti:

• Kirpti reguliariai: taip skatinamas šakojimasis ir tankus augimas.
• Naudoti tik aštrius įrankius: tvarkingas pjūvis mažina ligų riziką.
• Formą laikyti vienodą: per dideli skirtumai sukuria netolygią vainiko struktūrą.
• Stebėti augalo reakciją: kai kurios rūšys geriau toleruoja stipresnį genėjimą.

Populiarūs augalai gyvatvorėms

Žemiau pateikiami populiarūs augalai gyvatvorėms, suskirstyti pagal tipą:

Visžalės gyvatvorės

• Tujos: Vakarinių tujų veislės ‘Smaragd’ ir ‘Brabant’ pasižymi gera žiemos ištverme ir atsparumu užterštam orui.
• Kadagiai: Vertinami už ilgaamžiškumą ir natūralią kūginę formą.
• Buksmedis: Klasikinis žemų, formuotų gyvatvorių augalas.

Lapuočių gyvatvorės

• Skroblas: Praktiškas sprendimas, nes nebijo užteršto oro, gerai pakelia genėjimą ir greitai suformuoja tankią sieną.
• Raugerškis: Suteikia didžiausią spalvinę įvairovę - nuo žalios iki tamsiai raudonos.
• Ligustras: Tanki, mėgsta karpymą, ir nerealiai skaniai kvepianti.

Žydinčios gyvatvorės

• Hortenzijos: Žydi ilgai, tačiau reikalauja saulėtos vietos.
• Alyvos: Augios, gausiai žydinčios, bet būtinas reguliavimas, kad neišsikerotų.
• Lanksva (Spirea): Žydi ilgai ir spalvingai.

Spygliuotos gyvatvorės

• Gudobelės: Užtikrina neprieinamumą ir tvirtą struktūrą.
• Erškėtis: Dygliuotas, kompaktiškas krūmas, nuo seno vertinamas dėl neperžengiamų ir apsauginių savybių.

Vijoklinės gyvatvorės

• Gebenės: Sukuria tankią, visžalę sieną, bet šaltesniame klimate gali apšalti.
• Vynuogės: Formuoja tvirtą žalią sieną ir gali duoti derlių.

Gyvatvorių privalumai ir trūkumai

Žydinti gyvatvorė suteikia natūralų privatumą ir puošia sklypą, pritraukia naudingus vabzdžius ir ilgai žydi, galima formuoti įvairiais stiliais, didelė rūšių įvairovė leidžia rinktis pagal poreikius ir sukuria jaukesnę aplinką nei įprasta tvora. Tačiau ji reikalauja nuolatinės priežiūros (genėjimo, laistymo), kai kurios rūšys jautrios šalčiui ir sausrai, tankiose gyvatvorėse lengviau plinta ligos, netinkamai parinkus vietą gali prastai augti ir per tankiai pasodinus ima konkuruoti tarpusavyje.

tags: #gyvatvores #miestu #sodybose