Jono Jablonskio Indėlis Į Lietuvių Kalbos Kultūrą

PR. J. Jablonskis yra didžiausias mūsų kalbininkas praktikas. Jo svarbiausias tikslas ir uždavinys buvo mūsų kalbos kultūra: nuo Aušros laikų ligi pat savo mirties jis be atvangos dirbo mūsų bendrinės rašomosios kalbos tobulinimo darbą.

Bendrinę kalbą suprasdamas kaip sistemą, ne kokį palaidą atskirų tarmių mišinį, jis kalbos vartoseną stengėsi grįsti žmonių kalbos dėsniais, ne aklai kopijuodamas liaudies kalbą. Visa, ką J. Jablonskis yra padaręs mūsų bendrinės kalbos kultūrai ir kas liko jo nepadaryta, aš, naudodamasis J. Balčikonio redaguotais jo penkių tomų raštais, bendrais bruožais esu aprašęs savo straipsnyje /. Jablonskis ir dabartinė lietuvių bendrinė kalba (Archivum Philologicum, 1937, VI, 12 - 35).

Čia tarp ko kito esu nurodęs, kaip jo rūpesčiu iš raštų kalbos buvo pašalinta daugybė nereikalingų skolinių (pvz. jomarkas, kuknia, kvartūkas, liekarsta, svodba ir kt.), visa eilė nevykusių naujadarų buvo pakeista tinkamesniais dariniais (pvz. vietoj atvirlaiškis, atvirutė, gerbūvis, lygsvara, paišelis, pirmyneiga, skaitlinė, viršžmogis ir kt. atsirado atvirukas, gerovė, pusiausvyra, pieštukas, pažanga, skaitmuo, antžmogis), buvo apsčiai sudaryta gerų naujų žodžių (pvz. antraštė, bendradarbis, daiktavardis, garbėtroška, kūrinys, nesąmonė, paraštė, pirklys, priesaga, savimyla, skersmuo, turinys, teismas, uždavinys, veiksnys ir kt.), daugelio žodžių reikšmės buvo griežčiau vienos nuo kitų atskirtos (pvz. daina ir giesmė, eisena ir eitynės, kaina ir prekė, mėgti ir mylėti, narys ir sąnarys, reikšmė ir prasmė, talpa ir turinys, vartoti ir naudoti, žinoti ir mokėti ir kt.), daug iškelta aikštėn būdingų sintaksės dalykų (pvz. mokyklos yra žmonėms šviesti, ne dėl žmonių apšvietimo; jų nekvietė į lietuvių vakarą, ne ant lietuvių vakaro; bankas įteikė pinigus nurodytu adresu, ne ant nurodyto adreso) ir tt.

Tuo būdu J. Jablonskis lietuvių rašomąją kalbą yra gerokai sukultūrinęs, patobulinęs. Bet jis tai padarė ne vienu metu: iš pradžios jo raštų kalba nedaug kuo skyrėsi nuo ankstyvesnės kitų raštų kalbos.

Pvz. tuomet jis teikė velys "velionis", kirptuvė "kirpykla", pamokslinę "sakykla", pinigynas "iždas", pirkinys "prekė", tvirtuma "tvirtovė", viršila "viršaitis" ir kt., bet vėliau šių darinių vietoje buvo pradėta vartoti velionis, kirpykla, sakykla, iždas, prekė, tvirtovė, viršaitis. Dabar pirkinys (gyvas žmonių kalbos žodis) vartojamas "pirkto daikto", o viršila - "feldfebelio" reikšme. Viršaitis prieš karą buvo pasidaręs "valsčiaus viršininku".

Neturėdamas geresnių parankinių šaltinių. J. Jablonskis kalbos dalykus ilgai turėjo svarstyti, tik remdamasis savo turimomis žiniomis ir atsitiktinai surinktais duomenimis. Bet, turėdamas blaivą kalbos supratimą ir aštrų kalbos jausmą, jis daugelį dalykų galėjo nuspręsti gana vykusiai, ir didelė jo spręstųjų dalykų dauguma įsigalėjo; tik tam tikras skaičius jo neteiktųjų žodžių vėliau buvo pateisinti ir toliau vartojami, pvz.: esybė, ištvermė, išvaizda, pasekmė, keliauninkas, kitatautis, noriai, nuodugniai, nuosavybė, padėtis, pasekmė, priderančiai, priklausyti nuo ko, protėvis, skriauda, sueiga, svetingas, ūpas, užsigeisti ir kt.

Beveik po 33 metų nuo mano straipsnio pasirodymo Arnoldas Piročkinas, jaunosios kartos kalbininkas (gimė 1931.11.25), yra sumanęs plačiau įvertinti J. Jablonskio taisymus. Tai jis daro savo populiarioje knygelėje Jono Jablonskio leksiniai taisymai (Kaunas, 1970, 96 psl.), kuri skiriama mokytojams ir lietuvių kalba besidomintiems skaitytojams. Čia daugiausia svarstomi J. Jablonskio taisytieji žodyniniai ir darybiniai dalykai. Tam tikrą tokių taisymų dalį aš jau esu aikštėn iškėlęs savo minėtame straipsnyje, todėl, nebenorėdamas kartoti, čia toliau paliesiu tik kai kuriuos A. Piročkino svarstymus.

J. Jablonskio Taisymų Aktualumas

Visų pirma daugelis J. Jablonskio taisymų, autoriaus nuomone, dar ir dabar tebėr tinkami, pvz.: pagerbti Čiurlionio atmintį (=atminimą), deginamas ( = opus, gyvas, labai svarbus) klausimas, paeiti (=būti kilusiam) iš šeimynos, pilnai (=visai, visiškai) suprasti, myli ( = mėgsta) muziką, pildyti ( = vykdyti) sutartį, pildyti ( = atlikti) pareigas, studentai skaitomi ( = laikomi) visuomenės nariais, užvesti (=pradė-ti, iškelti) bylą, išrišti (=išspręsti) klausimą, tampresni (=glaudesni) santykiai, skaitlingas (=*= gausus, gausingas, apstus) susirinkimas, kariškas ( = karo) laivas, organizacijinis ( = organizacijos, organizacinis) komitetas, užganėdinti ^patenkinti, pakakinti) kieno norą, jis labai žingeidus (=smalsus), netaktiškas (=netaktingas) žmogus, talentuota, nervuota (=talentinga, nervinga) mergaitė, reikia dėtis atmintin (=dėtis galvon, dėmėn), miestas randasi (=yra) prie upės ir tt.

Daugelį kitų J. Jablonskio taisymų autorius svarsto įvairiai: arba pritardamas, arba kiek abejodamas, tariamai, arba tik pažymėdamas, kad šis ar kitas jo taisymas vėliau neįsigalėjo.

Būdvardžio "gilus" Vartojimas

Štai J. Jablonskis, kuris būdvardžiu gilus nebuvo linkęs žymėti laiko senumo, gilių senovę taisė į senų senovę, ir autorius tam taisymui beveik pritaria, tik su tam tikra pastaba: "Jei ko šiuo nepatenkintų lietuvių kalbai toks būdingas stiprinamasis kilmininkas, galima būtų vartoti būdvardžius žila arba tolima, įvardį pati" (15 p.). Man rodos, gali būti vartojama ne tik žila, tolima, bet ir gili senovė: gilus gali būti ir perkeltinės reikšmės "tolimas, atstus", t. y. gali žymėti ką einant ir į tolumą, į tolimus laikus. Todėl DLKŽ rašo visai pagrįstai: gili senovė.

Žinoti Ir Mokėti Skirtumai

Reikšmėmis skirdamas žinoti nuo mokėti (dėl to dabar visi sutaria), J. Jablonskis reikalavo ir žinovą skirti nuo mokėtojo arba mokovo; bet dabar žinovas baigiąs išstumti mokėtoją, nes pastarasis žodis esąs homonimas (plg. mokesčių mokėtojas). Dėl mokovo autorius nieko nepasako, nors vienur kitur jis tebevartojamas (plg. DLKŽ). Taip pat sinonimais tampą ir mokslas su žiniomis, todėl, sako autorius, vargu būtų tikslingas žygis dabar tuos daiktavardžius vieną nuo kito skirti. Bet iš tikrųjų mokslas, kaip tam tikrų žinių sistema (an. science, vok. Wissenschaft), pasilieka skirtingas ir todėl negali būti visai suplaktas su žiniomis; žinios arba Žinija "žinių arba pažinčių visetas" (an. knovvledge, vok. Wissen) tik iš dalies tesutampa su mokslu, kuris šnekamojoje kalboje dar reiškia ir "mokėjimą, mokymąsi". Pagal DLKŽ Žinija yra "kurios nors srities sukauptų žinių visuma".

J. Jablonskis mokęs taisyklingai vartoti tokius žodžius, kaip apskaita, apskritis, galybė bei galia, įvesti bei įsteigti (įtaisyti), sąrašas, sąskaita, vyriausybė bei vyresnybė ir kt. (šie žodžiai dabar yra jau įsigalėję), bet jam nepavykę pakeisti aiškaus vertimo užsiimti (rus. zanimat'sia), visuomenę įtikinti, kad vystyti tegalįs būti vartojamas konkrečia reikšme ("supti vystyklais") ir kad draugas turėtų būti griežčiau skiriamas nuo bičiulio arba priešas nuo priešininko. Dėl to štai kas pasakytina.

Lietuvių kalboje yra gana populiarus veiksmažodis užimti (pvz.: jis užėmė butą, tie baldai užima daug vietos, jam užėmė kvapą ir kt.), todėl nebesunku buvo įsigalėti ir sangrąžiniam veiksmažodžiui užsiimti "kuo verstis, turėti kokį darbą, profesiją", juo labiau, kad jam nebuvo visai tinkamo lietuviško pakaito.

Pvz. šviežias yra aiškus slaviškas skolinys (plg. rus. svežij), bet jį daug kas dabar vartoja dėl visai tinkamo lietuviško pakaito nebuvimo. Mūsų tarmėse pažįstamas būdvardis ūmas arba ūmus "žalias, nedžiovintas; šviežias" (iš čia yra kilusi. ūmėdė "ūma budis , rus. syroježka"), bet jis nebuvo pradėtas plačiau vartoti bendrinėje kalboje, nes kirste kertasi su ūmus "staigus, greitas, smarkus". Vaižganto raštuose vartojamas sviegas "šviežias" etimologiškai iš dalies galėtų būti jungiamas su slavų atitikmeniu (plg. latvių svaigs "šviežias"), bet tai veikiausiai yra jo paties padaras, nes šis žodis lig šiol iš niekur kitur nepaliudytas; plg. E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 954. O draugas "kas ką drauge daro, ką bendro turi, bendras" (pvz. mokslo, kelionės draugas) skiriasi nuo bičiulio "bitininko; artimo, gero draugo"; ilgainiui šių žodžių reikšmės galėjo kiek suartėti - draugas šalia savo tiesioginės reikšmės dar yra iš dalies įgijęs ir bičiulio reikšmę. Taip pat ir priešas "kas prieš ką kovoja už priešingus reikalus, an. enemy, foe, vok. Feind" savo reikšme skirtinas nuo priešininko "kas kitam priešinasi, ginčijasi iš principo, oponuoja, an. adversary, opponent, vok. Gegner"; šios reikšmės ypač skirtinos intelektinėje, specialinėje kalboje, nors šiaipjau jos šnekamojoje kalboje dažnai ir maišomos.

Dabartinėje literatūrinėje (bendrinėje) kalboje veiksmažodis priklausyti įsigalėjęs tokia reikšme, kuriai J. Jablonskis nepritaręs. "Matyt, - rašo autorius, - jo nuomone, tas veiksmažodis galėjęs reikšti "iki valios klausyti" arba "būti nuosavybe, priderėti kam", o priežasties ar išeities santykiui reikšti turėjęs būti vartojamas pareiti (nuo ko) (24 p.). Bet vietoj priklausyti nuo ko dabar kartais tebevartojamas ir pareiti nuo ko. DLKŽ šalia "einant sugrįžti; parvykti; tilpti" šiam veiksmažodžiui duoda ir reikšmę "priklausyti": tas dalykas nuo manęs nepareina. LKŽ II, 1096 pareiti nuo ko teduoda iš raštų, o pareiti ant ko - iš Tauragės (brangumas pareina ant sviesto) ir iš J. Jablonskio raštų (kad ant didumo pareitų, karvė kiškį pagautų). Pareiti su ant dažnai vartoja Fr. Kuršaitis: tai ne ant manęs p a r e i t i s "das hangt nicht von mir ab", vislab pareitis ant tikėjimo "es kommt alles auf Glauben an".

Didž. Lietuvoje, išskyrus paprūsę, pareiti nuo ko ir ypačiai pareiti ant ko, rodos, nepažįstama; čia tėra gerai žinomas tik priklausyti nuo ko. Taigi, iš geografinės vartosenos ir reikšmės raidos lyg atrodo, kad pareiti ant ko yra ne kas kita, kaip vertimas iš vokiečių kalbos, o J. Jablonskis pagal Kuršaitį šalia pareigos "priedermės" iš pradžios bus pradėjęs vartoti pareiti ant ko, o vėliau, gal pagal priklausyti nuo ko, ir pareiti nuo ko. Visa tai turėdami galvoje, prieškariniai kalbininkai buvo daugiau linkę vartoti priklausyti nuo ko, ne pareiti nuo ko. Plg. Gimt. Kalba, 1936, 160 - 62.

Žodį aras J. Jablonskis patarė keisti ereliu, nes tai jam atrodė poetų prasimanymu; bet, kaip vėliau buvo patirta, šis žodis iš tikrųjų yra A: Juškos žodyno ir dainų atgalinis (retrogradinis) darinys, būtent - aras sudarytas iš tariamo mažybinio tarminio daiktavardžio arelis (norminė lytis yra erelis) tuo pat būdu, kaip pvz. barsas iš barsukas ar barsiukas, gegė iš gegužė, kumė iš kumelė ir kt., žr. BRR II, 73 ir ŽD 21. Arui paplisti raštuose daugiausia davė progos V. Krėvės raštai, ypač jo Daina apie arą. Bet bendrinei vartosenai, ypač kaip terminas, teteikiamas senovinis erelis, ne aras ar eras, kuris šiaipjau nepažįstamas nei šnekamojoj kalboj, nei senuosiuose raštuose. A. Piročkinas dėl to rašo: "Žinoma, dabar ir kalbininkams reikia atsiminti, kad aras, vartotas beveik 80 metų, įgijo tam tikrų pilietinių teisių, ypač grožinės literatūros kalboje, bet visuomenei derėtų suprasti, kad ne visi grožinės literatūros kalbos dalykai yra tuo pačiu literatūrinės (t. y. bendrinės. P. S.) kalbos faktai. Vadinas, arą galėtume laikyti grožinės literatūros, ypač poetinės kalbos žodžiu" (29 p.). Žinoma, tai yra visai galimas dalykas: stilistiniais sumetimais rašytojai, ypač poetai, gali vartoti ne tik arą (arba erą), bet ir gegę, kumę, taip pat barsą, kapšą, kančią (iš tariamo mažybinio kančiuko) ir kt. DLKŽ pagrindiniu žodžiu vartoja erelį ir į jį tik nurodo arą kaip poezijos žodį.

Toliau autorius rašo: "Ryštingiausiai ir šiandien reikėtų taisyti Jablonskio išpeiktą daiktavardį ainis (=vaikaitis, vaikų vaikas, palikuonis) . . . Šis žodis, bene Basanavičiaus, išvestas iš atainis (=at-eivis). Nors ainį yra vieningai peikę visi kalbininkai, tačiau jis yra dažnas mūsų spaudos kalboje, o kartais vartojamas ir poezijoje" (30 p.). Čia dar galima pridėti, kad ainis ir iš jo sudaryta ainija vartojama ir mūsų bažnytinėje kalboje.

Bet panašių dalykų yra ir daugiau; pvz. spaudos kalboje dar vis pasitaiko obalsis, kuris verstas ir iš tikrųjų nebaigtas versti iš lenk. ogtos (paliktas pradinis a- iš lenk. o-). Dėl to autorius rašo:"Jei mes, tik didelio reikalo spiriami, įsileidžiame į savo kalbą vertinius . . . , tai juo labiau nereikalingas toks hibridas (t. y. obalsis. P. S.). Vis dėlto tas nevykėlis atkakliai laikosi mūsų spaudos kalboje, nors tam reikalui gali gražiausiai tikti visiems žinomas šūkis (Jablonskis dar siūlė pošūkį) arba lozungas" (28 p.). Bet spaudos kalboje dar vis galime sutikti gresia (=gresia), įgrįso (=įgriso) ir kitų panašių įmantrybių. Tai tik rodo, kad spaudos kalboje kartais pasireiškia tam tikras įner-tinis aplaidumas, ir tai nesudaro jokios taisyklės.

J. Jablonskis buvo linkęs taisyti abstraktu? padėtis (=būtis, būvis, būklė, padėjimas) ir užduotis ( = uždavinys). "Tie žodžiai, - sako autorius, - Jablonskiui bus netikę dėl jų artimumo rusų kalbos žodžiams položenie ir zadanie. Šiaip ar taip aiškintume tuos žodžius, šiandien jie yra įsigalėję mūsų literatūrinėje kalboje, ir jų atsisakyti nėra jokio reikalo. Be abejo, vartotini ir Jablonskio teiktieji žodžiai" (31 p.). Padėtis "padėjimas; padėlys" yra gyvas žmonių kalbos žodis ir labai įprastos darybos; plg. papuoštis "papuošimas", paspirtis "parama, pagalba", papiūtis "pa-piova" ir kt. (žr. ŽD 326), todėl kalbininkai jau prieš karą to žodžio nebevengė ir jį patarė vartoti. DLKŽ padėtimi vadina "kieno nors buvimo vietą; padėjimą, situaciją" ir "būklę, kurią lemia įvairios aplinkybės".

Iš žmonių kalbos nepažindamas užduoties, J. Jablonskis sudarė visai tinkamą naujadarą uždavinys (yra ir pavardė Uždavinys), plg. kliūti, kliuvo - kliuvinys "kliūtis" . parduoti, pardavė - pardavinys "parduodamas daiktas", plauti, plovė - plovinys "plovimas; plaunamas drabužis" ir kt. Dėl galėjimo gali būti sudaryta ir užduotis, kurios reikšmė gali būti "uždavimas; uždavinys", plg. būtis "buvimas, būvis" ir buvinys "buvimas, buvyvė", kliūtis "priekabė, kliautis" ir kliuvinys "t. p." ir kt. DLKŽ skiria uždavinys "pavestas darbas; klausimas, reikalingas sprendimo, atsakymo; matematikos pratimas, kurį reikia išskaičiuoti, išspręsti" ir užduotis "užduotas darbas, Jo kiekis". Bet tiek uždavinys. tiek užduotis visų pirma yra "užduotas darbas", ir todėl abu šie žodžiai yra arba gali būti gana artimos reikšmės, beveik sinonimai.

Su priesaga -ėjas paprastai sudaromi žodžiai iš pirminių (daugiausia iš nepriešdėlinių) veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamieno (plg. davėjas, kirpėjas, siuvėjas, virėjas ir kt.), todėl kaip J. Jablonskiui, taip ir mūsų autoriui rodos, kad šios priesagos vediniai nesudaromi iš daiktavardžių (pvz. prekėjas "pirklys") arba iš antrinių prie-saginių veiksmažodžių (pvz. rašyti - rašėjas "rašytojas"). Bet prekėjas, kaip ir prekijas, yra senas kalbos faktas, jau pažįstamas J. Bretkūno, J. A. Giedraičio, S. Daukanto bei kt. ir vienoj kitoj dabartinėj tarmėj (pvz. Endriejave). Dėl darybos plg. medėjas "medžioklis" (šį darinį mini ir DLKŽ) šalia medė "medžioklė", taip pat S. Daukanto talkėjas "talkininkas" bei talkėti "talkininkauti" ir kt., žr. ŽD 83t. Kad ir retai, daugiausia tautosakos kalboj, pasitaiko vedinių, su priesaga -...

Lentelė: J. Jablonskio Pakeisti Žodžiai

tags: #gyvavimas #butis #sinonimai