Šio daugiabučio gyvenamojo namo istorija prasidėjo dar tarpukariu, kai Krašto statybos komitete buvo sprendžiamas klausimas, kaip aprūpinti butais darbininkus, amatininkus ir tarnautojus. Kaimo gyventojams sparčiai migruojant į miestus, o ypač Kauną, didžioji šių gyventojų sluoksnių dalis buvo priversta gyventi normalių higienos reikalavimų neatitinkančiuose butuose.
Kaip teigia Lietuvos tarpukario architektūros tyrinėtoja J. Kančienė, statinio projektas buvo parengtas dar 1936 m. „Tilmanso ir K bendrovei“. Tačiau nepriklausomos Lietuvos metais statybos nebuvo pradėtos. Galutinis projektas patvirtintas jau prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai - 1940 m. rugpjūčio 17 d.
Remiantis to meto spauda galima spėti, kad pirmasis sumanymas buvo šiek tiek pakoreguotas atsižvelgiant į naujus, tuometės Vidaus reikalų ministerijos Statybų departamento butų statybos skyriuje parengtus projektavimo nuostatus. Pagal šiuos reikalavimus taip vadintą gyvenamąjį bloką turėjo sudaryti įvairialypių funkcijų patalpos: nuo skalbyklų, sandėlių malkoms ir slėptuvių iki kultūrinių patalpų, lopšelio, darželio ir prekybinių patalpų.
Kaunas tarpukariu. Šaltinis: Vikipedija
Statybos ir architektūrinės idėjos
Namo statyba buvo baigta greičiausiai 1941 m. pirmoje pusėje, dar iki II pasaulinio karo pradžios (1940 m. gruožio 29 d. Tiesa, šio komplekso statybos istoriją dar būtų galima patyrinėti atidžiau. Archyvuose esama duomenų ir apie eskizinius šio projekto variantus, kurių koncepcijos gerokai skiriasi. Tad galima spėti, kad 1940 m. svarstyta ne tik apie tarpukariu rengto projekto korekcijas, tačiau ir apie esminius pakeitimus.
Įdomu ir tai, kad prie projektavimo darbų prisidėjo žymus tarpukario architektas Bronius Elsbergas - archyve saugomas jo pasirašytas, 1940 m. rugsėjo 13 d. datuojamas salės interjero projektas, kuris, be kita ko, nuspalvintas Lietuvos trispalvės spalvomis. 40 butų namas yra įdomus ir gana retas pavyzdys, iliustruojantis, kaip sovietinėje Lietuvoje buvo perimamos Lietuvos tarpukario architektūrinės idėjos. Taip pat tai vienas iš gana retų ikiindustrinio sovietinės gyvenamosios statybos pavyzdžių pirmosios okupacijos laikotarpiu.
1940 m. planuota gana plati tokio pobūdžio ikiindustrinės namų statybos kampanija, apimanti Vilnių (5 namai po 24 butus), Šiaulius (2 namai po 24 butus), Jurbarką (4 namai po 8 butus), Panevėžį, Telšius (vienas 24 butų namas) ir t.t. Gyvenamieji namai darbininkams netruko tapti svarbiu propagandinio karo įrankiu.
Antai 1942 m., valdant vokiečiams, ne be propagandinės gaidelės nurodoma į sovietinę propagandą, kuri teigė, kad „ligi 1941 metų būsią pastatyti Kaune 105 namai su 560 butų ir savivaldybė pastatysianti namų su 162 butais. Tuo būdu ligi 1941 m.
Sovietinė architektūra ir propagandos įtaka
„Greitu laiku visoje šalyje užvirs grandiozinė socialistinė statyba“, - buvo žadama paskutiniame žurnalo Savivaldybė numeryje 1940 m. liepą. Drauge su sovietine okupacija buvo pradėta sisteminga ir nuosekli architektūrinio gyvenimo pertvarka. Visose trijose okupuotose Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) pertvarkytas architektūros valdymas ir administravimas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, pradėta rūpintis architektų ideologiniu (per)auklėjimu ir pamainos akademiniu rengimu, panaikinta privati nuosavybė ir suardyta tradicinė savireguliacijos sistema „užsakovas-vykdytojas-naudotojas“.
Iki 1941 m. birželio (nacistinės okupacijos) pastatyti spėta nedaug, o ir pačios statybos buvo orientuotos į naujus socialinius prioritetus - pirmoji architektūrinė-statybinė veikla sovietinėje Lietuvoje buvo gyvenamieji namai darbininkams Aukštuosiuose Šančiuose ir gana plačiai reklamuota darbininkų gyvenamoji kolonija Kaune. Šis 40 butų namas nebuvo jokia naujovė, lyginant su prieškariniais modernistiniais projektais, tačiau propagandos priemonėse įtaigiai iliustravo būsimąją proletariato valstybės gyventojų gerovę.
1940 m. buvo planuota gana plati tokio pobūdžio namų statybos kampanija, apimanti Vilnių (5 namai po 24 butus), Šiaulius (2 namai po 24 butus), Jurbarką (4 namai po 8 butus), Panevėžį, Telšius (vienas 24 butų namas) ir t. t. Šiuos užmojus sustabdė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs karas, tačiau po 1944 m. liepos, kai sugrįžo Raudonoji armija, naujoji architektūrinė ir urbanistinė doktrina įtvirtinta ilgiems metams.
Socialistinis realizmas Lietuvoje. Šaltinis: Vikipedija
Pokario architektūra ir socialistinis realizmas
Stalininis laikotarpis sovietinėje architektūroje ryškiausiai įkūnija totalitarinio meno prigimtį. Pasak meno istoriko Igorio Golomštoko, valstybė meną ir apskritai kultūros sritį paskelbė savos ideologijos įrankiu, monopolizavo visas šalies meninio gyvenimo formas ir priemones, sukūrė visa apimantį kontrolės aparatą ir meno valdymą. Stalininė SSRS meno doktrina gyvavo du dešimtmečius (1932-1955) ir buvo vadinama socialistiniu realizmu.
Abi su juo susijusios datos - tiek pradžios, tiek pabaigos - žymi radikalias sovietinės kultūros permainas, kurios buvo ne meno evoliucijos padariniai, bet „revoliucija iš viršaus“. 1932 m., vykdant Komunistų partijos Centro komiteto nutarimą, visi meno darbuotojai - architektai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai, kino kūrėjai - turėjo burtis į sąjungas, kurioms buvo nustatyta „teisinga“ meno kryptis.
Buvo reikalaujama, kad menas ir literatūra atspindėtų įsivaizduojamą Sovietų šalies tikrovę. Architektai, suvaryti į projektavimo institutus, irgi buvo rengiami laikytis „teisingos“ ideologinės programos, tačiau jiems buvo itin keblu pasirinkti kūrybos priemones, atitinkančias vaizdavimo „kaip gyvenime“ (socialistinio realizmo) principą. Kelią į klasicistinėmis formomis grįstą reprezentatyvumą nutiesė konservatyviu skoniu pasižymėjusi senoji nomenklatūros karta.
Stalininei architektūrai (arba socialistiniam realizmui, Stalino ampyrui) būdinga neoklasicizmo estetika nėra unikalus reiškinys. Panaši architektūrinė estetika XX a. 4 dešimtmečiu aptinkama daugelyje pasaulio šalių. Nieko bendra su socializmu neturinčiose valstybėse tai buvo natūrali modernizuotos klasikos alternatyva modernizmui. Tačiau totalitarinėse valstybėse (Vokietijoje, Italijoje ir ypač SSRS) toks reprezentatyvus ir monumentalus stilius tapo vyraujantis.
Pokario Lietuvą pasiekė ne ankstyvoji, o antroji, pokarinė, socrealizmo, naujai įvardyto „sovietiniu Pergalės stiliumi“, architektūros banga. Lietuvoje 1945-1950 m. visas dėmesys buvo sutelktas į miestų atstatymą, o 1950-1955 m. Architektūrinė propaganda pokario Lietuvoje buvo gana vangi. Atskiro periodinio leidinio, skirto architektūrai, pirmąjį pokario dešimtmetį nebuvo. Reguliariai kultūrinėje periodikoje (Literatūra ir menas) arba oficiozuose (Tiesa, Sovetskaja Litva, Švyturys) pasirodydavo tik reti parodomieji straipsniai apie geriausius sovietinės architektūros pasiekimus.
Architektūros valdymo pertvarka
Naujoji architektūros ir statybos sistema buvo prievarta sukurta pagal sąjunginį pavyzdį: svarbiausi sprendimai priskirti Architektūros reikalų valdybai prie LSSR Ministrų Tarybos, svarbesniems architektūros klausimams spręsti buvo sudaryta Architektūros taryba, o prie miestų vyriausiųjų architektų - architektūrinės komisijos.
Sovietinėje Lietuvoje buvo aktualus „nacionalinis klausimas“, todėl į architektūros valdžios postus buvo skiriami Komunistų partijai lojalūs lietuvių kilmės specialistai, įgiję specialybę ir darbo praktiką Sovietų Sąjungoje. LSSR architektūros reikalų valdybos vadovu buvo paskirtas tuometinis Kuibyševo (dab. Samaros) statybos instituto dėstytojas, architektas Jonas Kumpis (Jan Kumpikevič, 1895-1960). Jo kvietimu 1945 m. Vilniaus miesto vyriausiojo architekto pareigas pradėjo eiti lietuvių kilmės leningradietis Vladislovas Mikučianis (1913-2000).
Architektūrinę pertvarką lėmė ir didelis architektų trūkumas - dėl pokario emigracijos, deportacijos ir repatriacijos į Lenkiją Lietuvą paliko didžioji dalis diplomuotų architektų. Architektų poreikis ypač buvo juntamas Vilniuje, tuomet Mikučianio kvietimu atvyko specialistai iš Leningrado ir Maskvos: Vsevolodas Vesiolovskis, Džovanis Rippa, Levas Kazarinskis, Viktoras Anikinas su žmona Lidija, Anatolijus Kolosovas ir kiti. Tai lėmė, kad pokario Lietuvoje susiformavo dvi architektų grupės - atvykėlių ir vietinių.
Iš prieškario kartos žymesnių lietuvių architektų liko nedaug - Steponas Stulginskis, Steponas StulginskisSteponas Stulginskis (1908-1995), 1934 m. baigęs Prahos aukštosios technikos mokyklos Architektūros fakultetą, 1944 m. Vytauto Didžiojo universitete įsteigė Miestų planavimo katedrą. Buvo represuotas 1949 m. Grįžęs iš tremties 1955 m., dirbo Žemės ūkio projektavimo institute, parengė nemažai teritorijų planavimo darbų, rašė straipsnius ir teorinius veikalus rajoninio planavimo tema.Feliksas Bielinskis, Feliksas BielinskisFeliksas Bielinskis (1904-1986) dirbo Kauno miesto vyr. architektu (1944-1946), vėliau perėjo dėstytojauti ir dirbti Architektūros ir statybos institute. Adolfas Lukošaitis Adolfas LukošaitisAdolfas Lukošaitis (1906-1993) 1934 m. baigė statybos inžineriją VDU, 1946-1970 m. dėstė VDU (vėliau KPI), 1946-1954 m. buvo Lietuvos SSR sovietinių architektų sąjungos pirmininkas.ir keli kiti.
Svarbiu žingsniu naujos architektūrinės programos įdiegimo procese tapo projektavimo darbų centralizavimas ir valstybinė projektavimo sistema. Atskirų pastatų ir kompleksų bei teritorijų projektus buvo įgalioti rengti pagal architektūros tipologiją specializuoti institutai: „Pramprojektas“, „Žemprojektas“, „Miestprojektas“, „Komprojektas“, „Kolūkprojektas“ ir kt. Privačios architekto praktikos sovietinėje Lietuvoje nebeliko.
Stiprinant architektūros kontrolę svarbiu uždaviniu tapo Lietuvos architektų integracija į SSRS „architektūrinį gyvenimą“: 1945 m. SSRS liaudies komisarų tarybos Architektūros reikalų valdybos pastangomis buvo įsteigtas Visasąjunginės architektų sąjungos padalinys - Lietuvos SSR sovietinių architektų sąjunga.
Architektūros mokymas ir sovietizacija
Suvokus, kad prieškario Lietuvos architektų kartą sunku perauklėti, architektūros sovietizacijos procesas buvo nukreiptas į architektūros mokymą. Architektūros fakultete Kaune (nuo 1951 m. - Kauno politechnikos institutas, KPI) dėstytojavo daugiausia prieškario specialistai: Steponas Stulginskis, Stasys Sčesnulevičius, Feliksas Bielinskis, Klaudijus Dušauskas-Duž, Mečys Kleinas, Adolfas Lukošaitis, Vladimiras Zubovas.
1944 m. įsteigtų Vilniaus valstybinio dailės instituto Architektūros studijų pirmaisiais dėstytojais tapo Kumpis, Mikučianis ir jauni Kauno universiteto absolventai Simonas Ramunis, Eduardas Budreika. Ši aukštoji mokykla atitiko sovietinę architektūros mokymo koncepciją, pagal kurią tik Dailės akademijoje, o ne techninėje mokykloje išsilavinęs architektas laikytas pakankamai kvalifikuotu projektuoti aukšto meninio lygio architektūrinius ansamblius.
Nepaisant draudimų, besimokantis jaunimas turėjo galimybę pažinti prieškario Lietuvos modernistinę architektūrą ir Vakarų modernizmą iš užsienio žurnalų ir kai kurių dėstytojų pasakojimų. Lietuvos SSR architektams teko spręsti ir sovietinei architektūrai privalomą socialistinio turinio ir nacionalinės formos klausimą.
Šios sovietinės koncepcijos tikslas buvo padaryti architektūrą lengvai atpažįstamą, t. y. priskirti architektūrą būtent socialistinei politinei santvarkai ir konkrečiai nacionalinei respublikai. Koncepcijos pamatu laikyta klasikos ir liaudies kūrybos dermė: klasicistinė sandara ir elementai įkūnijo imperinį SSRS stilių, o nacionalinės formos klausimas spręstas pritaikant etnografinius dekoro elementus.
Lyginant su moderniajai architektūrai būdinga esmine formų, tūrių ir medžiagų kalba, stalininio laikotarpio architektūra buvo „suliteratūrinta“ - jos socialistinė prigimtis pabrėžiama tiesmukomis simbolių, užrašų, šūkių ir skulptūrinio dekoro nuorodomis, kurios turėjo būti atpažįstamos visiems sovietiniams piliečiams. Sovietinės simbolikos suplakimas su liaudies meno motyvais - tai socrealistinio dekoro ypatumas.
Sovietinė emblematika (pjautuvas ir kūjis, penkiakampė žvaigždė, Pergalės, Tėvynės karo ordinų ženklai, skydas, kalavijas, šalmas, vėliavos, sovietiniai herbai), dailės, muzikos, technikos, aviacijos, laivyno, sporto ar kitų sričių simboliai buvo suplakami su liaudies meno motyvais. Tokia „nacionalinių formų“ ornamentika buvo ypač skatinama, tačiau sulaukė ir kritikos, nes dažniausiai apsiribojo poros motyvų interpretacijomis (pvz., Lietuvoje įvairiai varijuota tulpė).
Sovietinių ir nacionalinių elementų samplaika būdinga Kauno jaunimo teatro fasadui (dab. Daugelis architektų mechanišką etnografinių elementų perkėlimą į visiškai kitos medžiagos (mūro, tinko, betono) ir struktūros (daugiaaukštės) pastatų fasadus laikė primityviu ir neturinčiu nieko bendra su liaudies meno tradicija. Tačiau Lietuvoje susiformavo specifinė kryptis - taikomojo liaudies meno panaudojimas interjeruose, artimas prieškariniam „tautiniam stiliui“ (art deco). Jis ryškiai matomas architekto Simono Ramunio kūryboje, kurio dėstytojas VDU buvo architektas Jonas Kovalskis, žymiausias prieškarinių tautinio art deco stiliaus interjerų Kauno Karininkų ramovėje ir kitur autorius.
Socrealizmui būdingos nacionalinės ir socialistinės simbolikos bei klasicistinės kompozicijos samplaikos apogėjumi tapo Lietuvos SSR paviljonas Sąjunginėje žemės ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (archit. Kazimieras Šešelgis, Jonas Kumpis, Adolfas Lukošaitis, Simonas Ramunis ir kiti, 1950-1954). Čia panaudota daug tam laikotarpiui būdingų „nacionalinių“ elementų: lietuviškos pirkios prieangio imitacija, liaudiškų audinių raštai ir medžio drožinius primenančios angų formos, iš betono išlieti medinės liaudies architektūros ornamentai, lietuvaičių tautiniais rūbais su žemės ūkio atributika skulptūros ir bareljefai.
Interjero projektui vadovavęs Ramunis pasitelkė į pagalbą jaunus architektus Algimantą ir Vytautą Nasvyčius bei daugybę lietuvių menininkų - paviljoną jie pagal žemės ūkio parodos pobūdį išpuošė bareljefais Žemdirbystė, Gyvulininkystė, Avininkystė, Kiaulininkystė ir komunistinės tematikos vitražais Marytė Melnikaitė, Ivanas Černiachovskis, Vincas Mickevičius-Kapsukas.
Patys pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai. Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų.
Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą.
Daugiabučių statyba tarpukariu ir sovietmečiu
Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV. Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos - pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai. Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės. XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai.
Pasak architektūrologo Evaldo Vilkončiaus, tarpukariu didelių daugiabučių namų Panevėžio mieste beveik nestatyta. Pastatyti vos keli namai, kuriuose buvo daugiau nei vienas butas. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe.
Apie 1937-1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.
Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu. Po Antrojo pasaulinio karo niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis. Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.
Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. 1957 m. Panevėžyje radosi daugybė naujų statybų aikštelių. Nemaža dalis jų priklausė įmonėms ir fabrikams, stačiusiems gyvenamuosius namus savo darbininkams. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas.
Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč.
Septintajame dešimtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje. Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų. Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas.
Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Jame buvo įrengti 108 mažagabaritiniai, nuo 12 iki 22 m2 dydžio, viešbučio tipo kambariai, kuriuose vietoj vonių buvo įrengti dušai. Liftą devynaukštyje sumontavo specialistai iš Leningrado. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno.
Iki 1965 m. tiek Vilniuje, tiek kituose Lietuvos miestuose gyvenamieji daugiabučiai namai daugiausia buvo statomi laisvuose sklypuose arba rekonstruojamose miesto dalyse. Kokių senų pastatų būta centrinėse Panevėžio gatvėse, iliustruoja šis pavyzdys: 1953 m. Panevėžyje miesto valdžios sudaryta komisija, kurioje buvo miesto vyr. architektas, sanitarinės epidemiologinės stoties bei priešgaisrinės apsaugos atstovai, patikrino sodybą Gegužės 9-osios (dab. Vasario 16-os) g. 18 ir rado medinį nameliuką, vos trijų metrų aukščio, su įlūžusiu stogu, prakiurusiu kaminu. Komisija pasiūlė jį nugriauti, nes jis „gadina miesto vaizdą“ ir jame nesaugu gyventi (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 80, l.
Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebuvo įrenginėjamos. Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas.
1984 m. E. Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai. Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug.
Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta (V. Gerdvilis. Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje. Vilnius, 1912, p.
Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis.
Darbininkų ir tarnautojų gyvenamieji namai Jurbarke )Darbininkų kolonijos Jurbarke projektas gana vaizdžiai iliustruoja trumpo pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpio architektūros procesus. Daugiabučiai gyvenamieji namai, taip pat mokyklos, pirtys, kultūros namai - bene populiariausi to meto civilinės architektūros objektai.
Pirmieji šio darbininkų ir tarnautojų gyvenamojo komplekso brėžiniai, parengti tarpukario architekto Isaoko Trakmano (bene žymiausias jo projektuotas statinys - gyvenamasis namas Kaune, L. Sapiegos g. 4), datuojami 1940 m. rugpjūčio 22 d. Tuomet juos patvirtino Statybos departamento taryba. Tikėtina, kad užsakymas buvo suformuotas dargi nepriklausomoje Lietuvoje.
Tačiau su šiuo projektu susijęs paskutinis dokumentas datuojamas 1941 m. gegužės 30 d. - jame aptariamas išorinių sienų storis. Kaip ir kiti to meto projektai, pastarasis liudija, kad šiuo sunkiu Lietuvai istorijos tarpsniu architektūros procesai nebuvo sustoję. Negana to, architektūrinė projekto kompozicija gan artima lietuviškam tarpukario modernizmui, tad galima daryti prielaidą, jog Sovietų Sąjungoje vyravęs J.