Gyvenamasis Namas: Kas Tai? Apibrėžimas, Tipai ir Architektūra

Gyvenamasis namas - tai pastatas, skirtas žmonėms nuolat gyventi. Tai seniausia ir gausiausia pastatų grupė, sudaranti daugiau nei 90% visų pastatų. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.

Gyvenamųjų Namų Tipai

Seniausi ir labiausiai paplitę yra vienbučiai gyvenamieji namai, skirti vienai šeimai. Dažniausiai jie būna vienaukščiai arba dviaukščiai (kotedžas), dažnai su mansarda ir sodybiniu sklypu. Taip pat egzistuoja šie tipai:

• Dvibučiai gyvenamieji namai: Vienaukščiai arba dviaukščiai, kartais su mansarda.
• Blokuotieji gyvenamieji namai: Vienbučiai ar dvibučiai namai, sujungti į blokuotą struktūrą, taupant statybines medžiagas ir komunikacijas.
• Daugiabučiai gyvenamieji namai: Dažniausiai daugiaaukščiai, statomi miestuose.
• Sekciniai gyvenamieji namai: Sudaryti iš izoliuotų sekcijų, kuriose prie vienos laiptinės įrengiami butai.
• Taškiniai arba bokštiniai namai: Vienos sekcijos gyvenamieji namai (jei aukštesni nei 9 aukštų).
• Koridoriniai gyvenamieji namai: Butai išdėstyti prie bendro koridoriaus, dažnai su bendro naudojimo patalpomis (bendrabutis).
• Galeriniai gyvenamieji namai: Vietoje koridoriaus įrengiama atvira ar įstiklinta galerija, iš kurios patenkama į butą.

Gyvenamųjų Namų Architektūros Istorija

Pirmieji gyvenamieji namai buvo būstai - ovaliojo ar apskritojo plano palapinės, vėliau keturkampiai pastatai su plokščiaisiais, dvišlaičiais arba keturšlaičiais stogais. Statyta iš šakų, molio, akmenų, samanų, nendrių ir kitų vietinių medžiagų.

Klostantis visuomenės luominei struktūrai atsirado įvairaus plano ir pavidalo gyvenamųjų namų. Valdovų ir didikų gyvenamieji namai išsiskyrė dydžiu, statybinėmis medžiagomis, dekoru ir įranga. Senovės Egipto, Mesopotamijos, Artimųjų Rytų šalyse statyti rūmai, apjuosti akmenų sienomis, su atskirais vidaus kiemais, galerijomis, kolonų portikais.

Senovės Graikijoje (Kretos‑Mikėnų kultūroje) susiklostė megaronas, 5-4 a. pr. Kr. - 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Jo centrinėje dalyje buvo vidinis kiemas (aula, vėliau peristilas) su kolonada, aplink kurį grupuotos gyvenamosios patalpos. Gyvenamieji namai puošti mozaikomis, freskomis, skulptūromis.

Senovės Romoje gyvenamieji namai dažniausiai statyti vienaukščiai, stačiakampio plano, su vidaus kiemu (atrijumi), kurį supo gyvenamosios patalpos. Imperijos laikotarpiu pradėta statyti vilas ir daugiaaukščius daugiabučius nuomojamus namus - insules.

Viduriniais amžiais dėl klimato, reljefo, vietinių tradicijų, statybinių medžiagų įvairovės ir turtinės nelygybės susiklostė įvairaus dydžio, plano, architektūrinių formų gyvenamieji namai. Išsiskyrė saviti miesto ir kaimo gyvenamųjų namų tipai. Didikai statėsi įtvirtintas medines, vėliau mūrines pilis.

Europos miestų gyvenamųjų namų architektūrinėms formoms įtaką darė architektūros stilių raida. Susiklosčius romaniniam stiliui Vakarų Europos miestuose paplito mediniai, akmeniniai ir fachverkiniai 2-3 aukštų gyvenamieji namai su čerpių arba skardos stogais. Gotikos laikotarpiu gyvenamieji namai tapo grakštesnių proporcijų, siaurų fasadų, puošnesni. Vyravo akmeniniai ir plytiniai 2-3 aukštų gyvenamieji namai, statyti galu (Šiaurės Europoje) arba šonu (Pietų Europoje). Puošnesni turtingųjų gyvenamieji namai dažnai būdavo su erkeriu.

Renesanso epochoje statyta rūmai (juose patalpos išdėstytos amfiladiškai), užmiesčio vilos, susiklostė kotedžas (Anglijoje), otelis (Prancūzijoje). Gyvenamieji namai buvo darnių proporcijų, fasaduose - arkos, kolonos, dažnai įrengiami vidaus kiemai su galerijomis. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu statyta rūmų ansambliai, užmiesčio vilos ir kitų tipų gyvenamieji namai.

19 a. pradžioje plėtojantis pramonei, didėjant miestams, gyvenamieji namai statyti vis tankiau ir didesni. Atsiradus naujoms statybinėms medžiagoms (metalui, betonui, gelžbetoniui), tobulėjant statybos technikai plito nauji įvairaus plano (sekcinio, galerinio, koridorinio) 5-6 aukštų, nuo 19 a. vidurio (išradus liftą) - 9 ir daugiau aukštų gyvenamieji namai. 19 a. pabaigoje atsiradus sanitariniams įrenginiams pakito butų planas - patalpas pradėta grupuoti pagal zonas. Mažas pajamas turintiems miesto gyventojams statyti ekonomiški pigių butų gyvenamieji namai (2-3 kambarių, plonesnėmis sienomis, santūraus dekoro). Priemiesčiuose prie fabrikų pradėti statyti darbininkų gyvenamieji namai.

Nuo 20 a. pirmos pusės gyvenamųjų namų architektūrai įtaką darė funkcionalizmas. Būdinga racionalus patalpų planas, standartizuotos architektūrinės formos, atsisakyta puošybos. Miestuose statyti daugiaaukščiai ir mažaaukščiai sekciniai, galeriniai, blokuoti gyvenamieji namai. Po II pasaulinio karo buvo rekonstruojami senieji gyvenamieji namai, statomi daugiaaukščiai sekciniai (taškiniai, bokštiniai), galeriniai, koridoriniai, 2-3 aukštų blokuoti gyvenamieji namai.

Gyvenamieji Namai Lietuvoje

Lietuvos seniausi gyvenamieji statiniai buvo antžeminiai būstai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kaltą ir kirvį), plito sudėtingesnės konstrukcijos vienos patalpos gyvenamieji namai, statyti iš gulsčių rąstų be pamato, lubų ir grindų, su atvira ugniaviete ir šiaudiniu stogu. Tokį namą žemaičiai vadino numu. Lietuvos rytinėje dalyje 9-12 a. paplito gyvenamasis namas - dūminė pirkia - statytas su lubomis ir plūktine molio krosnimi kampe.

Manoma, jau nuo 13 a. namai statyti su pamatais; jiems naudoti poliai (drėgnose vietovėse) ar ąžuolinės kaladės. Dažniausiai tradicinių gyvenamųjų namų pamatai kloti iš netašytų lauko akmenų, surištų kalkių arba molio skiediniu; nuo 20 a. pradžios akmenys pamatams buvo aptašomi ir surišami cemento skiediniu.

Iki 16 a. valstiečių statyti pastatai buvo numas ir pirkia. Jie buvo skirtingo plano, tūrio, formų, bet sienos ir stogas turėjo daug bendrų bruožų. Vėliau jų planai ir formos kito. Ankstyvasis numas nuo vienos patalpos padidėjo iki keturių patalpų, bet jo viduryje išliko atvira ugniavietė. Manoma, nuo 16 a. Žemaitijoje greta numo buvo statomas naujas gyvenamasis namas - troba su krosnimi ir virene (kaminu) priemenėje; numas iki 19 a. pabaigos naudotas kaip vasaros virtuvė, tvartas arba sandėlis. Ilgainiui žemaičių troba išplito visoje Vakarų Lietuvoje. Rytų Lietuvoje ir Užnemunėje dūminės pirkios pavyzdžiu statomi gyvenamieji namai įgavo regioninių ypatumų; Užnemunės gyvenamiesiems namams turėjo įtakos Mažosios Lietuvos gyvenamasis namas.

Senojoje aukštaičių pirkioje dažniausiai buvo 2 vienodo dydžio patalpos - dūminė (krosnis dažniausiai be dūmtraukio) ir priemenė. Valstiečių ir smulkiųjų bajorų namai buvo paprastesni, dvarų ir palivarkų savininkų - sudėtingesnio plano, geriau įrengti.

18 a. susiklostė svarbiausi valstiečių tradicinių gyvenamųjų namų tipai: Vakarų Lietuvoje - žemaičių troba, Rytų Lietuvoje - aukštaičių pirkia, Užnemunėje - pirkia arba stuba. Visų regionų valstiečių gyvenamieji namai buvo renčiami iš apvalių (nuo 18 a. tašytų arba apipjaustytų) rąstų, kampuose sukirstų į kertes arba į lygias sąsparas. Nuo 19 a. pabaigos gyvenamųjų namų sienas pradėta apkalti (apmušti) lentomis.

Gegnės rėmėsi ant gegninių sienojų ir permėtės. Keturšlaičiai stogai dažniausiai buvo dengiami šiaudais ir nendrėmis (pajūryje), dvišlaičiai - šiaudais, nendrėmis, lentomis, malksnomis; 19 a. pradėta dengti čerpėmis, 20 a. pradžioje - skarda. Dvišlaičių stogų galai paprastai buvo užkalami vėjinėmis.

Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai buvo įrengiami trejopi langai: patalpoms (didieji) bei pastogėms apšviesti, dekoratyviniai ir skirti vėdinimui (mažieji). Gyvenamųjų patalpų didžiuosius langus paprastai statydavo taip, kad pro juos būtų matyti ūkiniai pastatai (ypač jų durys) ir kelias, vedantis į sodybą, kad pro jį tiesiogiai kristų šviesa ant krosnies ir staklių. Langeliai paprastai buvo daromi šalia durų staktų arba virš jų. Prie durų statytas prieangis (manoma, pradėtas statyti 16 a., išplito 19 amžiuje). Nuo 19 a. pradžios valstiečių gyvenamuosiuose namuose pradėta dėti lentines grindis.

19 a. pirmoje pusėje, ėmus kaimams skirstytis į vienkiemius, paspartėjo gyvenamųjų namų statyba ir išplito puošyba. Tradicinių gyvenamųjų namų dažniausia buvo puošiama langų apvadai, langinės, durys, frontonai ir stogo galų užleidimas.

Lietuvos miestų gyvenamųjų namų architektūrą veikė Europos architektūros istoriniai stiliai. 13 a. miestiečių gyvenamieji namai buvo nedideli (1-2 patalpų) mediniai su akmens ir molio krosnimis. 14 a. statyti didesni (2-3 patalpų), su atviru arba uždaru prieangiu. 14 a. viduryje pradėta statyti mūriniai 2 aukštų gyvenamieji anami su erdviais skliautuotais rūsiais. Pirmojo aukšto (dažnai ir rūsio) patalpos buvo skirtos prekybai, dirbtuvėms, antrajame aukšte buvo gyvenama. Gyvenamųjų namų netinkuoti fasadai puošti profiliuotomis perdegtomis plytomis ir plytų ornamentais.

Renesanso epochoje gyvenamieji namai dažniausiai buvo mūriniai, tinkuoti, 2 aukštų, stačiakampio plano, 3-4 korpusų, su uždarais arba pusiau uždarais vidaus kiemais. Šoniniais fasadais į gatvę pasuktų gyvenamųjų namų aukštus stogus dengė atikai, ant galais į gatvę pasuktų fasadų atsirado aukšti horizontaliai skaidyti frontonai. 17 a. pabaigoje pradėjo plisti siauri ilgi su erdviais rūsiais barokiniai gyvenamieji namai. Jiems būdinga uždari kiemai su atviromis galerijomis, lygios fasadų sienos (kartais skaidytos piliastrais), medinės konstrukcijos stogai (kartais laiptuotos formos), dengti čerpėmis, lentomis, malksnomis (17-18 a. dėl gaisrų pavojaus dengti keraminėmis čerpėmis).

18 a. pabaigoje nemažai barokinių gyvenamųjų namų rekonstruota - jiems pristatyti tretieji arba atikiniai aukštai, fasaduose atsirado klasicistinių antablementų, buvo pristatomi kolonomis paremti balkonai. 19 a. plito mažesni rezidenciniai gyvenamieji namai (rūmai, dvareliai, kotedžai, vilos). Jų planą ir erdvę lėmė bendros architektūros raidos kryptys. Romantizmo laikotarpiu taikyta neorenesanso, neoklasicizmo, neogotikos architektūrinės formos. Paplito metalo kolonos, laiptai, tvorelės. Istorizmo laikotarpiu miestų centruose pradėta statyti 2-4 aukštų daugiabučiai nuomojami ir 1-3 aukštų nedideli rezidenciniai gyvenamieji namai. 20 a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje pastatyta moderno krypties gyvenamųjų namų ir jų kolonijų; namai asimetriškosios kompozicijos, patalpos grupuotos pagal zonas. Miestų pakraščiuose daugiausia buvo statoma sodybinių gyvenamųjų namų.

Nepriklausomybės laikotarpiu miestuose (ypač Kaune) pastatyta funkcionalių racionalizmo krypties gyvenamųjų namų. Nuo 20 a. vidurio miestuose statyta vis daugiau tipinių daugiabučių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. 1959 pradėta statyti surenkamuosius sekcinius stambiaplokščius, nuo 1964 - sekcinius stambiaplokščius 9-12, nuo 1980 - monolitinius gelžbetoninius 13-16 aukštų gyvenamuosius namus. Kaimo vietovėse gyvenamieji namai t. p. Atkūrus nepriklausomybę suintensyvėjo privačių gyvenamųjų namų statyba.

Teisiniai Aspektai ir Apribojimai

Statant ar rekonstruojant gyvenamąjį namą, būtina atsižvelgti į galiojančius teisės aktus ir teritorijų planavimo dokumentus. Pavyzdžiui, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad detalieji planai rengiami, kai keičiamas bent vienas iš šių privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų: teritorijos naudojimo tipas ir leistinas pastatų aukštis, leistinas sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas.

Jei žemės sklypo naudojimo pobūdis yra Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba, tai tokiame sklype galima gyvenamojo namo ir jo priklausinių (ūkinių pastatų) statyba. Tačiau statyti tik ūkinį pastatą be paties gyvenamojo namo negalima, nes jis neatitiks savo paskirties.

Norint žemės sklype statyti vietoje numatytų sublokuotų vienbučių namų atskirai stovinčius namus, reikia techninio projekto rengimo metu kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių su prašymu pakeisti šiuos detaliojo plano sprendinius.

Sodo Namas vs. Gyvenamasis Namas

Sodo namas dažniausiai yra suprantamas kaip laikinas arba sezoninis būstas, kuris yra statomas sodo sklype ir yra skirtas atsipalaiduoti nuo miesto šurmulio. Dažnai sodo namai neturi centrinio šildymo arba yra prijungiami prie centralizuotų komunalinių paslaugų tik sezonui. Šie namai yra populiarūs tarp tų, kurie mėgsta sodininkystę, gamtą ir ramesnį poilsį.

Gyvenamasis namas yra statinys, sukurtas nuolatinei gyvensenai, su visomis būtinomis patogumų ir komforto sąlygomis. Šie namai statomi laikantis griežtų statybos normų ir reglamentų, užtikrinant, kad būstas būtų saugus ir tinkamas gyventi ištisus metus.

Pagrindiniai skirtumai:

Sodo namai ir gyvenamieji namai atlieka skirtingas funkcijas ir yra pritaikyti skirtingoms gyvenimo aplinkybėms. Sodo namas dažnai yra sezoninis pabėgimas, kuriame galima atsipalaiduoti ir mėgautis hobiais, o gyvenamasis namas yra sukurtas ilgalaikiam komfortui ir stabilumui.

Daugiabučio Namo Valdymas ir Priežiūra

Daugiabučio namo valdymas ir priežiūra yra sudėtingas procesas, reikalaujantis bendradarbiavimo tarp visų butų ir kitų patalpų savininkų. Svarbu užtikrinti, kad bendrojo naudojimo objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir atnaujinami, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų ir užtikrintas komfortas visiems gyventojams.

Štai keletas pavyzdžių, kaip sprendžiamos įvairios problemos daugiabučiuose namuose:

• Vandens nutekėjimas: Jeigu daugiabutyje trūko mova prie vandens prietaiso skaitiklio, atsakinga įmonė turėtų sutvarkyti gedimą. Jeigu problema buvo bendrojo naudojimo objekte, atsakomybė apmokėti išlaidas tenka bendrijai.
• Sandėliukų ginčai: Jeigu kyla ginčų dėl sandėliukų, esančių bendrojo naudojimo patalpose, reikėtų juos inventorizuoti ir įtvirtinti pasidalijimą daugumos savininkų balsais.
• Vanduo rūsyje: Jeigu rūsyje kaupiasi vanduo, namo stovai yra bendrojo naudojimo objektai, už kurių priežiūrą ir remontą moka visi namo savininkai proporcingai savo daliai.
• Laiptinės durų keitimas: Jeigu laiptinės durys yra avarinės būklės, už jų privalomąjį atnaujinimą turėtų mokėti proporcingai visi butų ir kitų patalpų savininkai.
• Vėdinimo kanalų valymas: Išlaidos turėtų būti išdalintos proporcingai pagal plotą.

Svarbu pažymėti, kad savininkai privalo užtikrinti prieigą prie stovo (jis bendras, ne asmeninis), dažniausiai neprireikia prieigos per kambarį, prieinama per WC ar vonios patalpą.

tags: #gyvenamasis #namasis #trobesys