Šeima valstybės teisinio reguliavimo srityje užima išskirtinę padėtį, kadangi ji, kaip itin sudėtingas visuomeninio gyvenimo reiškinys, yra kertinė socialinio egzistavimo forma. Ši smulkiausia sociumo ląstelė dėl neordinarios savo funkcijos užtikrinti visuomenės tęstinumą sulaukia ne tik moralinės, ideologinės, bet ir teisinės įtakos.
Valstybės, įvertindamos šeimos prasmę ir reikšmę, siekia turimais instrumentais ją saugoti bei kartu reguliuoti. Dėl šios priežasties visuomeniniai šeimos santykiai tampa specifiniu teisinio reguliavimo dalyku, kur daug dėmesio skiriama tėvų ir vaikų santykiams, tėvų valdžios turiniui, vaikų teisių apsaugai.
Tarptautiniai teisės aktai ir jų įtaka
Svarbiausias iš jų - 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. liepos 3 d. Šio dokumento priėmimas dar kartą patvirtina jį pasirašiusių šalių susirūpinimą vaikų padėtimi daugelyje pasaulio vietovių, kur ji dažnai tebėra kritiška dėl nevienodų socialinių sąlygų, o tai tik dar kartą parodo, kad būtina imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.
Konvencijoje įtvirtinta nemažai principinių nuostatų, svarbių šiame darbe nagrinėjamos temos aspektu. Vaikui, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei.
Tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus pagrindai įtvirtinti 27 straipsnio antroje ir ketvirtoje dalyse: tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygas, būtinas vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; tuo tarpu valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakingų asmenų tiek valstybės viduje, tiek iš užsienio.
Be to, valstybės dalyvės deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Todėl pagrindinis tėvų ar teisėtų globėjų rūpestis turi būti vaiko interesai. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais numatyta minėtos konvencijos 9 straipsnyje.
Jame valstybės dalyvės įpareigojamos užtikrinti, kad vaikas nebūtų atskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ar taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesais. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas.
Šiais klausimais vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Jis turi teisę dalyvauti bet kokiame teisminiame ar administraciniame nagrinėjime metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą nacionaliniais įstatymais numatyta tvarka.
Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nėra vienintelis tarptautinės teisės aktas, kuriame tarptautinė bendruomenė pasisako apie vaiko teises ir laisves. Ypatingos vaiko apsaugos būtinumas taip pat numatytas 1959 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Susirūpinimas ypatinga vaiko teisių apsauga išreiškiamas ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (10 straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose.
Įvardintinos ir 1973 m. spalio 2 d. Hagos dienos Konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Ji apima šeimos santykius, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniams vaikams.
Kiti paminėti tarptautiniai teisės aktai vaiko teisių apsaugai neskiria tiek daug ir tokio detalaus dėmesio, kaip Vaiko teisių konvencija. Įvardinti tarptautinės teisės aktai ir juose paminėtos tarptautinės teisės normos yra itin svarbios analizuojamos temos požiūriu. Lietuva, būdama tarptautinės bendruomenės dalimi, privalo laikytis tarptautinių sutarčių.
Apibendrinant galima teigti, kad tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir tėvų pareigos užtikrinti, kad vaikas gyventų kartu su savo tėvais, reglamentavimas tarptautinės teisės aktuose parodo tarptautinių organizacijų, o kartu ir tarptautinės bendruomenės siekį ginti vaiko teises šioje srityje. Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginį, imperatyvųjį poveikį nacionalinei teisei, todėl įvardintos teisės normos taikytinos ir Lietuvos teisinėje, kas užtikrina vaikų teisių ir interesų apsaugą.
Nacionalinis teisinis reguliavimas
Aukščiausiu teisiniu lygmeniu - Konstitucijos 38 straipsnyje: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šios nuostatos deklaravimas suponuoja būtinybę sukurti atskirą teisinio reguliavimo sritį - šeimos teisę, kurios institutai skirti reglamentuoti įvairias šeimos gyvenimo sritis. Vaikų bei tėvų tarpusavio teisės ir pareigos - itin svarbi įstatymų leidėjo reguliuojama sfera, kuri apima vieną iš šeimos teisės institutų.
Be to, biologinė bei moralinė vaikų ir tėvų santykių prigimtis sąlygoja tėvų valdžios, kaip šeimos teisės instituto egzistavimą, kurio tiesioginis uždavinys yra teisės normomis reglamentuoti šių asmenų teises, pareigas bei teisėtus interesus, sudaryti jų įgyvendinimo bei teisinės gynybos galimybes. Detaliau nagrinėjant šio instituto normas išryškėja būtinybė aptarti tėvų valdžios sąvoką bei turinį.
Santuokos ir šeimos kodeksas reglamentavo nemažą dalį šeimos santykių, tokių kaip tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus, alimentinės tėvų pareigos, kurios savo prasme atitinka šiuo metu vartojamos tėvų valdžios sąvokos prasmę, nors taip ir nebuvo įvardintos. Kadangi šeima yra traktuojama kaip visos visuomenės tęstinumo garantas, o vaikai - kaip viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, todėl valstybė, pasitelkdama teisinius instrumentus, stengiasi apibrėžti skirtingus tėvų valdžios aspektus. Tai ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas - deramai prižiūrėti savo vaikus, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Toks lakoniškas tėvų valdžios įtvirtinimas suponuoja minėtų nuostatų išsamesnį bei nuoseklesnį reglamentavimą kituose nacionaliniuose teisės aktuose. Vienas iš jų - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), kurio 3.155 straipsnio 1 dalis numato detalesnį tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Pasitelkiant analizę, kaip mokslinio tyrimo metodą, nesudėtinga detalizuoti minėtos teisės normos turinį: tėvų valdžia pateikiama tokia forma, kad kiekviena teisė tuo pat metu turi būti traktuojama ir kaip pareiga. Kadangi šios nuostatos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą darinį, tai nesilaikant vienos iš tėvų valdžios (dalies), nevisiškai bus laikomasi ir kitos. Analizuojamos temos požiūriu tinkamas pavyzdys: nevykdant pareigos išlaikyti vaiką, kartu nėra tinkamai vykdoma ir pareiga rūpintis vaiko sveikata arba pareiga sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir darniai jo raidai.
Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigų įgyvendinimą. Tai sąlygoja tėvų valdžios lygybę, įtvirtintą CK 3.156 straipsnyje. Šį principą savo nutartyse ne kartą pabrėžė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje.
Kartu tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį bei Europos Tarybos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte nustatyta analogiška tėvų pareiga - vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti jo atstovai.
Šiame kontekste įtraukiami ir teisėti vaiko atstovai, kurie taip pat turi pareigą sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (6straipsnio 1 punktas). Nors šios pareigos yra įtvirtintos skirtingose normose, todėl tėvai turi užtikrinti savo vaikų teisių įgyvendinimą ir šiuo požiūriu.
Šios pareigos yra labai glaudžiai susijusios su vaikų teisėmis. Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra įvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaikų teises. Lietuva, būdama šios konvencijos dalyve, savo įsipareigojimus vaikų atžvilgiu įtvirtino nacionaliniuose įstatymuose. Todėl vaikų teises gina įstatymas.
CK savo ruožtu įvardina pagrindines vaiko teises ir pareigas šeimoje, kas atitinka minėtos konvencijos nuostatas. Vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Šios prigimtinės vaiko teisės atitinka tarptautinius teisės aktus vaiko teisių požiūriu. Be to, visi vaiko teisių elementai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną iš vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių darinys.
Šiuo aspektu, nepažeidžiant vaiko teisių sistemos, šio tyrimo prasme išskirtina vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ir teisė būti aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Tai yra tėvų vadžios savo vaikams turinys.
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti vaikus
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Be to, tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo.
Teisininkų nuomone, tėvų ir vaikų turtiniai santykiai pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti reguliuojami šeimos arba civilinės teisės normomis. Šeimos teisės normos reguliuoja alimentinius tėvų ir vaikų santykius, t.y. tėvai privalo išlaikyti savo vaikus. Tai atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą, o taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas.
Minėto įstatymo 21 straipsnis įpareigoja tėvus sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, tėvai privalo auklėti savo vaikus humaniškais, dorais žmonėmis. Šio straipsnio antroje dalyje, vadovaujantis tėvų valdžios lygybės principu, abu tėvai vienodai įpareigojami rūpintis vaiko auklėjimu , tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Nacionalinės teisės nuostatos...
tags: #gyvenamosios #vietos #nustatymas #islaikymo #priteisimas