Lietuvos Gyvenamosios Vietovės ir Gyventojų Skaičius: Istorija, Pokyčiai ir Tendencijos

Lietuvõs gyvẽnamosios vietóvės - tai šalies teritorijoje esančios gyvenamosios vietos, turinčios savo istoriją, funkcijas ir gyventojų skaičių. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves.

Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, o kaimo gyvenamosioms vietovėms - miesteliai, kaimai ir viensėdžiai.

Gyvenamųjų Vietovių Tipai

• Miestai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau nei 3000 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 2/3 dirbančių asmenų dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.
• Miesteliai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, t. p. tradiciniai miesteliai. Miesteliuose paprastai būna administracija (seniūnija), kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas.
• Kaimai - gyvenamosios vietovės, nepriskiriamos prie miestų, miestelių ir viensėdžių; atskira kaimo (kartais miestelio) sodyba, esanti atokiau nuo kitų sodybų, vadinama vienkiemiu.
• Viensėdis - istoriškai susiformavusi gyvenamoji vietovė, paprastai sudaryta arba kilusi iš vienos sodybos ir turinti ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Nuo vienkiemių, kurie atsirado per kaimų skirstymą, viensėdis skiriasi tuo, kad turi savo tikrinį vardą.

Visos gyvenvietės turi pavadinimus, skirstomos pagal funkcijas ir hierarchiją (seniūnijos, rajono savivaldybės, apskrities administracinis centras, sostinė), t. p. skirstomos į polifunkcines (sostinė Vilnius, apskričių centrai), pramonės (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai), mokslo (Dotnuva, Baisogala), transporto (Radviliškis), poilsio rekreacines (Palanga, Neringa, Birštonas, Druskininkai), žemės ūkio (dauguma kaimų), paslaugų (Kelmė, Kretinga ir kiti), religines (Šiluva, Žemaičių Kalvarija).

Pagal dydį skiriamos smulkios, mažos, vidutinės ir didelės gyvenvietės; miestai ir kaimai skirstomi atskirai.

Lietuvos etnografiniai regionai

Lietuvos Gyvenviečių Istorija

Lietuvoje seniausių apgyvendinimo pėdsakų išlikę iš paleolito (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas-penktas tūkstantmetis prieš Kristų). Akmens amžiui (išskyrus neolitą) būdingos laikinos (klajoklių) ir pastovesnės (medžiotojų) gyvenvietės (stovyklavietės). Daugiausia jų rasta smėlėtose Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse, paežerėse, Kuršių nerijoje.

Neolito ir bronzos amžiaus pradžioje (1600-500 pr. Kr.) pastovesnių gyvenviečių būta ir toliau nuo vandens, atvirose ir prie pelkių, vandens telkinių ar kitose sunkiau prieinamose vietose. Pirmosios nuolatinės gyvenvietės susikūrė pradėjus verstis augalininkyste ir gyvulininkyste (antras tūkstantmetis prieš Kristų). Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta statyti įtvirtintas gyvenvietes - dažniausiai ant saugių kalvų (piliakalnių). 11-14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys.

Jų papėdėse kūrėsi įtvirtinti (aptverti) kaimai (priešpiliai) arba paprastos (papilių) sodybų grupės. 10-11 a., pradėjus formuotis feodalinei santvarkai, amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir prasidėjo reguliarūs mainai, prekyba. Dalis gyvenviečių (dažniausiai priešpilių) plėtėsi kaip miestai, kitos liko kaimais arba išnyko. Iš stambesnių to laikotarpio gyvenviečių žinomos Apuolė, Žardė, Kernavė, Aukštadvaris, Maišiagala, Šatrija. Kai kurios pilys tapo įtvirtintais dvarais.

13-14 a. dalis kaimų tapo miestais, gavo Europos miestų teises ir privilegijas. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko miesto teisę. Kiti miestai gavo Magdeburgo miesto privilegijas (Vilnius 1387, Kaunas 1408, Vilkmergė apie 1435, Trakai - manoma, apie 1409, Veliuona 1443). Nuo 15 a. miestams ir miesteliams Lietuvos didieji kunigaikščiai teikė prekybos privilegijas. 16 a. viduryje miestų teises turėjo 13 gyvenviečių. 15 a. pabaigoje-16 a. 17 a. viduryje-18 a. viduryje dėl politinės ir ekonominės suirutės miestų gyvenimas smuko.

1776 Magdeburgo teisės paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė miestų įstatymą, kurio pagrindinės nuostatos pakartojo magdeburgines teises ir kai kurias savivaldos privilegijas (teisę turėti magistratą, savo teismą, patiems reguliuoti prekybą ir amatus). Pagal šį įstatymą 1791-92 savivaldos teisė buvo atnaujinta daugeliui miestų ir miestelių.

Nuo 1808 Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai, pradėti valdyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Naujas administracinis suskirstymas skatino gubernijų (Vilniaus, Kauno) ir apskričių (Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Telšių, Zarasų, Vilkmergės) centrų plėtrą. 19 a. antroje pusėje, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos ir kitus geležinkelius, sparčiai plėtėsi šalia jų buvusios gyvenvietės (Pabradė, Švenčionėliai, Dūkštas, Kaišiadorys, Radviliškis, Mažeikiai). Klaipėda tapo svarbiu (1701 susikūrusios Prūsijos karalystės) ekonominiu ir politiniu centru (1807-08 buvo karalių rezidencija), gyventojų skaičiumi 19 a. pradžioje lenkė Kauną.

Miesteliai feodalizmo laikotarpiu mažai kuo skyrėsi nuo nedidelio miesto, bet neturėjo jo teisių. Kaimai ilgą laiką formavosi pagal dar jų užuomazgoje paveldėtas tradicijas. Ilgainiui susidarė kupetiniai ir vienkieminiai (viensėdžių) kaimai. Kaimų sistema labiau kito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, per Valakų reformą (Valakų įstatymas paskelbtas 1557, vėliau ne kartą buvo papildytas). Reforma vyko 1547-66 ir turėjo įtakos visų gyvenviečių raidai. Ji buvo vykdoma ir karališkuose miestuose bei miesteliuose, neturinčiuose magdeburginių ar kitų miestų teisių.

Valakų reforma, apėmusi beveik visą Lietuvą, be agrarinių pertvarkymų, pertvarkė ir kaimus. Vienkiemiai ir maži kaimeliai buvo perkelti į didesnius kaimus su sodybomis abipus kelio. Sodybų šeimininkai gaudavo 3 rėžius žemės; taip susikūrė gatviniai kaimai, kurių dalis išliko iki 20 a. vidurio. Kai kurios, daugiausia šlėktų, sodybos išliko vienkiemiais. Įsteigta nauja kaimo savivalda - vaitas, tarėjai (renkami valstiečių ir tvirtinami dvaro administracijos). Jie turėjo atsiskaityti didžiojo kunigaikščio revizoriams.

1667 Lietuvoje buvo 927 miestai ir miesteliai (didžiausi: Kėdainiai - 345 kiemai, Alytus - 102, Merkinė - 113, Telšiai - 54, Vilkmergė - 52), 1738 - 1591, 1765 - 688 miestai ir miesteliai. 1790 lietuviškose apskrityse buvo 14 460 kaimų; juose - 106 434 sodybos (dūmai), 865 760 žmonių.

Per Valakų reformą miestų ir miestelių žemės buvo išmatuotos ir atskirtos nuo kitų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo duodama po 2 valakus (1 valakas lygus ~21,8, kitur 23,5 hektaro). Miestiečių turima žemė buvo išmatuota ir įvesti mokesčiai. Reforma galutinai įtvirtino baudžiavą.

Po baudžiavos panaikinimo (1861) dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius. Žymesnių gyvenviečių pakeitimų įvyko per 1906-17 Stolypino reformą. Jos tikslas - panaikinti pasenusią Valakų reformos žemėvaldą ir sukurti stiprius ūkius. Tuo pačiu metu buvo ardomi senieji kaimai. Lietuvos gyvenvietės labai nukentėjo per I pasaulinį karą.

1918 atkūrus Lietuvos valstybę socialiniai ekonominiai pertvarkymai apėmė ir gyvenviečių sistemą. 1920-40 miestai buvo skirstomi į 2 kategorijas: turinčius apskrities teises (>10 000 gyventojų; vėliau jie vadinti I eilės miestais) ir turinčius valsčiaus teises (>3000 gyventojų; priskiriami ir apskričių centrai, turintys <3000 gyventojų; vėliau vadinti II eilės miestais). Administracinės reformos pradžioje apskrities teises turėjo 4 miestai (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė), valsčiaus - 22.

Pagal 1931 Savivaldybių įstatymą apskrities miesto teises gavo 10 gyvenviečių (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus - 21. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, apskričių centrais tapo Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai. Klaipėda buvo ir krašto centras, kuriame rezidavo Lietuvos Prezidento skiriamas krašto gubernatorius, veikė centriniai krašto savivaldos organai.

Vilnius lenkų valdžios potvarkiu tapo vaivadijos centru (jai priklausė ir Naujoji Vilnia, Trakai, Švenčionys, Švenčionėliai, Pabradė, Varėna, Šalčininkai). Naugarduko vaivadijai priklausė Eišiškės, Balstogės vaivadijai - Druskininkai. Lenkijos okupuotame krašte gyvenvietės buvo tvarkomos pagal Lenkijos įstatymus. Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymas pagal apskritis 1923 pateiktas lentelėje. 1924-25 Lietuvos statistikos metraščiuose nurodyti kai kurie didžiausi miesteliai (Merkinė, Kupiškis, Kuršėnai, Palanga, Viekšniai, Pilviškiai, Pabradė, Salakas, Eišiškės, Žiežmariai, Seda, Linkuva).

Daliai miestelių (Kretingai, Radviliškiui, Utenai ir kitiems) įtvirtinant savivaldą, buvo suteiktos miestų teisės. 1922-40 vykdant žemės reformą pertvarkyti ir kaimai. Buvo parceliuojami dvarai, kuriami vienkiemiai, savanoriams suteikiama žemės. Kaimai buvo kupetiniai, gatviniai, vienkieminiai ir mišraus tipo.

Po II pasaulinio karo Lietuva iki 1990 liko okupuota SSRS, ūkis buvo tvarkomas pagal jos įstatymus. 1946 miesto teisės suteiktos 54 gyvenvietėms (iš jų 5 respublikinio pavaldumo - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir 49 apskrities pavaldumo). 1951 buvo 70, 1979 - 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 rajoninio pavaldumo), 1989 - 114 miestų (iš jų 11 respublikinio, 81 rajoninio pavaldumo ir 22 miesto tipo gyvenvietės).

Didelę įtaką Lietuvos gyvenviečių sistemai turėjo bandymas įgyvendinti architektų, ekonomistų ir geografų sukurtą projektą, vadinamąją Vieningąją gyvenviečių (apgyvendinimo) sistemą. Joje buvo numatyta traukos zonų pagrindu sukurti 10 regionų, iš jų 5 didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) ir 5 ugdytinų miestų (Alytaus, Marijampolės, Utenos, Jurbarko ir Telšių). Regioną sudarė mažesni nusistovėję administraciniai rajonai, šiuos - teritoriniai mikrorajonai. Ši programa buvo įgyvendinama 1967-80 ir vėliau.

Planinio-komandinio ūkio sąlygomis daugiausia buvo ugdomi 5 mažesnieji regionų centrai. Ne visi (pvz., Jurbarkas) pasiekė numatytą 50 000 gyventojų skaičių, bet buvo pritraukta didelė dalis kaimo migrantų, kartu stabdyta hipertrofinė 5 didžiųjų miestų plėtra. Dėl pramonės įmonių statybos plėtėsi Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai, kitos gyvenvietės (Elektrėnai, Naujoji Akmenė).

Miesteliai ir kaimai buvo suskirstyti į 3 kategorijas: centrinės (dalis jų, ypač miesteliai, turėjo atlikti mikrorajonų centrų funkcijas), pagalbinės ir nevystytinos (neplėstinos) gyvenvietės. Toks skirstymas stabdė statybas neplėstinose gyvenvietėse. Prasidėjus masinei melioracijai buvo sunaikinta daug vienkiemių ir mažų kaimų. 1959-89 kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 153. 1967-83 išnyko nuo 616 iki 101 vienkiemių. Dalis jų gyventojų, gavę valstybės kompensacijas už sodybas (pastatus ir sodus), persikėlė į centrines gyvenvietes. Dėl šių ir kitų priežasčių kaimo gyventojų 1959-89 sumažėjo nuo 1670,8 iki 1188,0 tūkstančių.

Toks gyvenviečių sistemos pertvarkymas nutrūko 1990. Atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą gyvenvietes pradėta plėtoti naujomis laisvosios rinkos sąlygomis. Prasidėjo statybos, daugiausia didžiuosiuose miestuose. Kaime plėtojama ne tik žemės ūkis, bet ir verslai, rekreacinis turizmas. Kuriasi prekiniai ūkiai, paslaugų centrai. Jų kiekybinę plėtrą stabdo gyventojų emigracija ir depopuliacija. Po 1994 administracinės teritorinės reformos dalis miestų tapo apskričių (10), rajonų ir miestų savivaldybių (60) centrais.

Per dešimtmetį ženkliai sumažėjo Lietuvos gyventojų.

Gyventojų Skaičiaus Pokyčiai Lietuvoje

Panašu, jog palaipsniui ir gan dideliu greičiu Lietuva vis labiau traukiasi gyventojų bei gyvenamųjų vietovių skaičiumi. Paskutinio visuotinio surašymo, įvykusio 2021 metais, duomenimis, Lietuvoje gyveno 2 810 761 gyventojas. Tai penktadaliu (673,2 tūkst.) mažesnis gyventojų skaičius nei įrašytas prieš du dešimtmečius arba 7,6 proc.

Manoma, jog pagrindinės tokio spartaus gyventojų skaičiaus mažėjimo priežastys - neigiama natūrali gyventojų kaita ir neigiama neto tarptautinė migracija. Deja, vos per dešimtmetį iš Lietuvos išvyko 118,9 tūkst. daugiau gyventojų nei spėjo atvykti, o gimė net 113,7 tūkst.

Jei tokios tendencijos išliks ir toliau, Lietuvos veikiausiai lauks ne tik mažėjantis gyventojų skaičius ar sparčiai nykstantys kaimai.

Panašu, jog keičiantis gyvenimo sąlygoms, žmonių prioritetams ir pasirenkamiems pragyvenimo šaltiniams, palaipsniui nyksta ir kaimo vietovės bei mažesnių miestų gyventojų kiekis. Visuotinio surašymo duomenimis, daugiau kaip ketvirtadalis Lietuvos gyventojų gyveno Vilniaus apskrityje, o mažiausiai gyventojų užregistruota Tauragės apskrityje, kurioje įsikūrę tik 3,3 proc. Lietuvos gyventojų. Žvelgiant į savivaldybes, irgi matomas akivaizdus didžiųjų miestų atotrūkis nuo mažesniųjų. Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių savivaldybėse gyveno 39,4 proc.

Keičiantis lietuvių norui įsikurti tam tikrose vietovėse arba tiesiog dėl natūralios gyventojų kaitos taip pat kito ir gyventojų skaičius savivaldybėse. Per dešimtmetį vos šešiose savivaldybėse buvo užfiksuotas gyventojų skaičiaus prieaugis: Neringos - 40,4 proc., Klaipėdos rajono - 11, Kauno rajono - 7,4, Palangos miesto - 6,4, Vilniaus miesto - 3,9, Vilniaus rajono - 1 proc.

Nors miestams priskiriamose vietovėse 2021 metų duomenimis gyveno gyveno 1 916,8 tūkst. (t. y., 68,2 proc.) gyventojų, tačiau per dešimtmetį miestų gyventojų skaičius sumažėjo 114,5 tūkst. O ir dauguma miestų buvo palyginus gan maži: trečdalyje miestų įsikūrę iki 2 000 gyventojų, o visuose tokiuose miestuose gyveno tik 1,9 proc. miestiečių (t. y., 35,8 tūkst.). Yra ir tokių miestų, kuriuose gyveno mažiau nei tūkstantis gyventojų.

Kaip ir buvo galima tikėtis, po daugiau nei 100 tūkst. gyventojų įsikūrę keturiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, t. y., Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Šių miestų gyventojai sudarė net 57,3 proc.

Tačiau svarbu paminėti, jog nepaisant to, kad didieji miestai vis dar išlaikė po didesnį nei 100 tūkst. gyventojų skaičių, tik Vilnius sugebėjo nesusitraukti ir netgi padidinti gyventojų kiekį, lyginant su prieš dešimtmetį darytu visuotiniu surašymu. Vilniaus miesto gyventojų skaičius siekia 546,2 tūkst. Tai reiškia, jog per dešimtmetį Vilniaus gyventojų padaugėjo 4,1 proc.

Likę didieji šalies miestai, lyginant su prieš dešimtmetį surinktais duomenimis, traukėsi netolygiai. Labiausiai nukentėjo Panevėžys, nes čia gyventojų skaičius sumažėjo 10,6 proc. Tuo tarpu Šiaulių miesto gyventojų skaičius sumažėjo 7,9 proc, Klaipėdos miesto - 6,4 proc., o Kauno miesto - 5,5 proc. Ir nors Kaune užfiksuotas menkiausias gyventojų skaičiaus mažėjimas iš visų didžiųjų miestų, tačiau to pakako, jog Kaune nebeliktų apvalaus 300 tūkst. skaičiaus - dabar čia gyvena tik 298,9 tūkst.

Kitas smūgis, kalbant apie Lietuvos demografijos pokyčius - kaimai. Nors 894 tūkst. (kitaip tariant, net 31,8 proc.) šalies gyventojų vis dar gyveno 16 tūkst. kaimo gyvenamosiose vietovėse, tačiau jų smarkiai sumažėjo. Vos per dešimtmetį Lietuva neteko net 700 kaimo gyvenamųjų vietovių.

Be to, galima spėti, jog kaimai ir toliau nyks žaibišku greičiu, nes Lietuvoje vyrauja nedideli kaimai, kuriuose gyvena iki 9 asmenų. Tokie miniatiūriniai kaimai sudaro net 45,1 proc. visų kaimo gyvenamųjų vietovių, nors šiuose kaimuose gyveno tik 3,4 proc.

Likę kaimų gyventojai gyveno didesnėse vietovėse. Pavyzdžiui, 12,2 proc sudaro tos kaimo gyvenamosios vietovės, kuriose užregistruota po daugiau nei 100 gyventojų.

Stebint gyventojų pasiskirstymą pagal lytį, buvo užfiksuota, jog 2021 m. Lietuvoje gyveno 1 305 tūkst. vyrų (t. y., 46,4 proc. visų šalies gyventojų) ir 1 505,8 tūkst. moterų (53,6 proc. visų gyventojų). Per dešimtmetį tarp įvykusių surašymų bet kokio amžiaus moterų mažėjo sparčiau nei vyrų, nes netekome 8,2 proc moterų (t. y., 135 tūkst.) ir 7 proc.

Taigi, nepaisant to, jog moterų sumažėjo daugiau nei vyrų, tačiau 1 000 vyrų vis tiek tenka net 1 154 moterys, jei žvelgsime į lyčių pasiskirstymą visos šalies mastu. Tuo tarpu stebint pasiskirstymą miestuose, buvo užfiksuotas dar didesni netolygumai.

Tiesa, yra vietovių, kuriuose skirtumas kiek mažesnis.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į amžiaus pokyčius. Vis labiau didėja 15-64 metų amžiaus gyventojų dalis, o tuo tarpu vaikų iki 14 metų dalis kaip tik mažėja. Kaip jau minėjome, apskritai gimstamumas yra toks mažas, jog mirštamumas smarkiai lenkia gimstamumo rodiklius.

Per dešimtmetį vaikų iki 14 metų sumažėjo net 36,1 tūkst. (t. y., 8 proc.). Tai galbūt neatrodo itin didelis pasikeitimas, tačiau stebint dvidešimties metų laikotarpį amžiaus pokyčiai buvo mažų mažiausiai drastiški. 2001 metais vaikų iki 14 metų buvo net 38,9 proc. daugiau nei vyresnių nei 65 metų gyventojų. 2011 metais tokių vaikų jau buvo net 17 proc. mažiau nei 65 metų ir vyresnių gyventojų. O 2021 metais vaikų iki 14 metų buvo ketvirtadaliu mažiau nei 65 metų ir vyresnių asmenų.

Tad 2021 metų surašymo duomenimis, kas ketvirta šalies moteris ir kas septintas vyras buvo 65 metų amžiaus ir vyresnis. Palyginimui, 2011 metais tokių buvo kas penkta moteris ir kas aštuntas vyras, o 2001 metais - kas šešta moteris ir kas dešimtas vyras.

Tiesa, grįžtant prie lyčių, buvo pastebėta, jog kiek daugiau vyrų nei moterų yra tarp jaunesnių nei 15 metų gyventojų. Tiek 2021 metais, tiek ir 2011 metais tokio amžiaus vyriškos lyties atstovų buvo 51,3 proc. Tuo tarpu vyrų iki 40 metų yra daugiau nei moterų.

Taigi, Lietuvos demografiniai pokyčiai per palyginus mažą laikotarpį yra gan dideli. Lietuvos Respublikos visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2021 m. sausio 1 d. Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo gyventojų ir būstų surašymo, kuris įvyko 2001 m., duomenimis, Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo penktadaliu (673,2 tūkst.) (1 pav.). Per dešimtmetį po paskutiniojo surašymo nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 232,6 tūkst., arba 7,6 proc. Gyventojų skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo neigiama neto tarptautinė migracija ir neigiama natūrali gyventojų kaita. Per dešimtmetį iš šalies išvyko 118,9 tūkst. daugiau gyventojų nei atvyko, gimė 113,7 tūkst.

Gyventojai pagal amžiaus grupes

2021 m. gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, instituciniuose namuose gyveno 20 007 gyventojai, arba 0,7 proc. (2011 m. - 23 158 gyventojai, arba 0,8 proc., 2001 m. Daugiau kaip ketvirtadalis Lietuvos gyventojų gyveno Vilniaus apskrityje, mažiausiai gyventojų užfiksuota Tauragės apskrityje (3,3 proc. Savivaldybėse gyventojų skaičius taip pat netolygus. Lietuvoje buvo 4 savivaldybės (didžiųjų miestų: Šiaulių, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus), kuriose gyventojų skaičius viršijo 100 tūkst., jose gyveno 39,4 proc. visų šalies gyventojų. Gyventojų skaičius per dešimtmetį tarp surašymų padidėjo tik 6 savivaldybėse: Neringos - 40,4 proc., Klaipėdos rajono - 11, Kauno rajono - 7,4, Palangos miesto - 6,4, Vilniaus miesto - 3,9, Vilniaus rajono - 1 proc. Kitose 54 savivaldybėse gyventojų skaičius sumažėjo.

2021 m. Lietuvoje buvo 103 gyvenamosios vietovės, kurios priskiriamos miestams, jose gyveno 1 916,8 tūkst. (68,2 proc.) gyventojų (1 lentelė). Didžiąją dalį Lietuvos miestų sudarė nedideli miestai. Miestai, kuriuose iki 2 000 gyventojų, sudarė trečdalį visų miestų ir juose gyveno tik 35,8 tūkst. gyventojų (1,9 proc. visų miesto gyventojų). Net 15 miestų gyveno mažiau nei 1 tūkst. gyventojų.

tags: #gyvenamosios #vietoves #gyventojai