Irenos Veisaitės gyvenimas: skaidrumo svarba

Literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė mirė eidama 93-iuosius metus. Tai buvo žymus Lietuvos žmogus, ilgametė profesorės draugė, bendramintė.

Poetas Tomas Venclova teigė, kad tai nepaprastai skaudi ir netikėta žinia. Netekome vieno žymiausių Lietuvos žmonių, ilgametės, labai artimos draugės, bendramintės.

Gyvenimo kelias ir išbandymai

Irena Veisaitė mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje nuo 1934 m. iki 1941 m. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauno gete neteko motinos. Stefanija Ladigienė 1944 m. pavasarį, nepaisydama rizikos, ją išgelbėjo, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Čia I. Veisaitė gyveno iki 1946 m. kovo 14 d., kai sovietai areštavo S. Ladigienę.

I. Veisaitė 1947 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją, o 1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas. 1963 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją.

Nuo 1953 m. iki 1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūrą, Vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją. Nuo 1965 m. - docentė, nuo 1999 m. - profesorė. Nuo 1963 m. žinoma ir kaip teatro kritikė. I. Veisaitė paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje.

Veikla Atviros Lietuvos fonde

I. Veisaitė 1990 m. (kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba) buvo Atviros Lietuvos Fondo (ALF) steigėja, iki 1993 m. - ALF valdybos vicepirmininkė, nuo 1993 m. iki 2000 m. birželio mėnesio - ALF valdybos pirmininkė. Dar vienas reikšmingas profesorės gyvenimo faktas - darbas Atviros Lietuvos fonde (ALF) valdybos pirmininke.

Pasak M. Budraičio, jo šeima, tėvai su I. Veisaite bendravo labai artimai. Irena buvo visų premjerų pirma žiūrovė, visada pasakydavo tiesiai šviesiai, ką galvoja, patiko ar nepatiko, be jokių užuolankų. Žinojai, kad tai nėra kažkaip nenuoširdžiai pasakyta ar kad bandoma kažkaip išsisukinėti, pagražinti.

L. e. p. teigimu, profesorė Irena Veisaitė buvo asmenybė, įkūnijusi europietiškos demokratijos, tolerancijos ir dialogo dvasią pačia savimi, savo principine laikysena. Per visus Nepriklausomybės metus Irena Veisaitė buvo Lietuvos kultūros vakarietiškos raidos strategė, vadovavusi „Atviros Lietuvos fondui“.

Irenos Veisaitės indėlis į kultūrą

Kultūros istorikas Aurimas Švedas prisipažįsta, kad pažintis su I. Veisaite jam - didžiulė vertybė. Anot A. Švedo, I. Veisaitė lemdavo, kad kokia gera mintis neliktų tik kur nors palubėje sklandančia idėja. Suvedė daug žmonių, parodė reikiamas duris, pasidalijo reikiamais kontaktais, kad gera pjesė taptų spektakliu ir kad gera knyga būtų išversta į lietuvių kalbą.

Pasak prof. K. Nastopkos, Irenos veiklos ratas, energija pasireiškė daug kur: buvo puiki, studentų mylima dėstytoja, vokiečių ir kitų užsienio literatūrų specialistė. Sovietmečiu Pedagoginiame institute atmosfera buvo nekokia, tačiau apie Ireną būrėsi šviesūs žmonės.

Režisierius O. Koršunovas teigia, kad I. Veisaitė buvo „žmogiškasis kompasas“. Išgyvendamas tam tikras moralines krizes O. Koršunovas prisipažįsta pagalvodavęs, kaip elgtųsi I. Veisaitė. Anot O. Koršunovo, dar viena svarbi I. Veisaitės savybė - empatija.

Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, I. Veisaitė buvo gerų žmonių magnetas. Profesorė tomis dienomis veikė labai aktyviai, prisimena Sausio 13-osios įvykius. Jos kontaktų dėka jis galėjęs apie sovietų smurtą pranešti Šveicarijos televizijai.

M. I. Bertašius teigia, kad I. Veisaitė buvo žmogus, pavyzdys kiekvienam savo energija, smalsumu, žinių troškimu, ne kiekvienam taip pavyksta iki tokio garbingo amžiaus tai išlaikyti. Irena buvo ir tiesus žmogus, mokėmės iš jos sakyti drąsiai tai, ką galvojame, nedaryti kokių nors kompromisų su savo sąžine ir nebijoti.

Knyga ir filmas apie Ireną Veisaitę

Per kino teatrus keliaujant Giedrės Žickytės filmui „Irena“, šalies knygynuose taip pat pasirodė naujas Aurimo Švedo knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ leidimas. Ikoninės Lietuvos kultūros asmenybės gyvenimą ir likimą atskleidžianti knyga vėl šalies knygynų topuose.

G. Žickytė linki per knygą ar filmą kiekvienam patirti I. Veisaitės fenomeną - ji giliai paliesdavo kone kiekvieną sutiktą žmogų, o A. Švedas priduria: „Buvome jos pripratinti prie tam tikro dvasinio komforto - žinojome, kad mūsų gyvenimuose yra žmogus, kuris turi labai daug meilės, kuris mus telkia, kviečia. Ji labai vertino draugystę ir mokėjo draugauti, mokėjo kiekvieną apgaubti savo dėmesiu. Tai - išskirtinė savybė: dovana ir jai, ir kitiems.“

G. Žickytės filmas „Irena“ ir A. Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ siekia I. Veisaitės šviesą ir meilę perteikti net jos nepažinojusiems. I. Veisaitė vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos - dialogą, vietoje neapykantos - meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.

A. Švedas: Kai aš užrašiau „Gyvenimas turi būti skaidrus“, Irena pasakė, kad negalima taip vadinti knygos, nes negalime niekam liepti arba paaiškinti, kaip gyventi, mes tiktai galime pasidalyti nedrąsia viltimi, kad gyvenimas turėtų būti skaidrus. O į šitą klausimą, ką tai reiškia, Irena atsako pačiame pirmame knygoje esančiame pokalbyje, kur sako, kad nereikia savo gyvenimo užteršti abejonėmis, savigrauža, pavydu kitiems žmonėms, vaikymusi netvarių dalykų, lyg chimerų, kurios sužavi mus ir dingsta.

Ištrauka iš knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“

Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti, ką, kaip ir kodėl mes atsimename.

Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Kai su dviem savo buvusiom studentėm, dabar jau labai artimomis draugėmis Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjome žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Didžioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojamą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje priėmiau visai ramiai.

Visuomet gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Visą laiką reikėjo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti.

tags: #gyvenimas #turi #buti #skaidrus