Būsto klausimas JAV išlieka aktualus, ypač atsižvelgiant į kintančią ekonominę situaciją ir demografines tendencijas. Šiame straipsnyje apžvelgiama gyventojų aprūpinimo būstu statistika JAV, nagrinėjamos problemos, su kuriomis susiduria įvairios gyventojų grupės, ir ieškoma galimų sprendimų.
Panaši tendencija vyrauja ir už Atlanto. JAV būstą nuomojasi didžiausia dalis gyventojų per visą istoriją, o dažniausiai pirmojo būsto pirkėjais gyventojai tampa sulaukę 40-ies. JAV nekilnojamojo turto (NT) skelbimų paieškos milžino „Zillow“ ekspertų teigimu, pagrindinės to priežastys yra mažėjantis įperkamumas bei senesnių kartų nenoras savo būsto parduoti. Spręsti šią problemą siūloma įvairiai - nuo spartesnės namų statybos iki griežtesnių sąlygų perkant būstą nuomai. Netrūksta ir kaltinančiųjų išaugusius jaunuolių poreikius. Štai pernai viso pasaulio hipsterius papiktino australų NT magnato patarimas nustoti pirkti skrebučius su avokadu ir brangią kavą, jei nori kada nors turėti nuosavus namus.
Gali būti, kad Y kartos žmonėms Vakaruose padės tai, su kuo jie praleidžia didžiąją gyvenimo dalį - technologijos. Pasaulio ekonomikos forumas prognozuoja, kad iki 2027 m. 10 proc. pasaulinio BVP bus sukurta naudojant blockchain (blokų grandinės) technologiją. Tai gardus kąsnis, todėl kylantys šios srities startuoliai tikisi paliesti visas turto rūšis, įskaitant ir NT. Šios turto rūšies „tokenizacija“ (virtualus turto skaidymas į dalis - „tokenus“) tiki tokie startuoliai kaip „Treehouse“, „Brickblock“, „Bankorus“ ir kiti. Gregas Van den Berghas, „Bankorus“ vadovas, pabrėžia, kad NT kartais sunku parduoti vien dėl to, kad norima jį parduoti visą, o dalytis nemėgstama. „Dabar dirbti pradėję žmonės laukia 10‒20 metų, kol iš nuomininkų tampa savininkais. Ir kol jūs nuomojotės tuos 10‒20 metų, nekilnojamojo turto vertė paaugo. Pradinės įmokos, kurias reikia mokėti, Europoje siekia 20‒40 tūkstančių eurų, nors turėtų būti kur kas mažesnės. Pašnekovas tikisi, kad blockchain technologija padės sukurti įsipareigojimo mechanizmą ir įgalins saugius sandėrius tarp šalių, leis atsisakyti tarpininkų, panaikinti pradinio įnašo reikalavimą, palūkanas ir kitus įsipareigojimus bankui.
Būsto nuosavybės rodikliai pagal namų ūkio amžių 2016 m.
Socialinio būsto problemos: Pruitt-Igoe atvejis
Siekiant užtikrinti būstą mažas pajamas gaunantiems gyventojams, JAV buvo įgyvendinami socialinio būsto projektai. Vienas liūdnai pagarsėjusių pavyzdžių yra „Pruitt-Igoe“ projektas Sent Luise.
Baisiausia būsto katastrofa JAV istorijoje: Pruitt-Igoe
Pruitt-Igoe vaizdas iš oro, 1971 m.
„Pruitt-Igoe“ sudarė 33 vienuolikos aukštų daugiabučiai namai 23 ha sklype, šiaurinėje Sent Luiso (JAV, Misūrio valstija) dalyje. Socialinių daugiabučių projektas buvo pastatytas iš betono ir apdailintas plytomis. Kiekvienas pastatas buvo 52 m ilgio ir buvo nuo 80 iki 90 butų, nors kai kuriuose pastatuose buvo iki 150 butų. Butai buvo sąmoningai maži, su per maža virtuvės įranga, o keli butai buvo skirti didesnėms šeimoms. „Skip-stop“ tipo liftai sustodavo tik pirmame, ketvirtame, septintame ir dešimtame aukštuose, siekiant sumažinti liftų spūstis, todėl daugelis gyventojų buvo priversti lipti laiptais.
Priėmus 1949 m. Būsto įstatymą, miestams buvo skirta 1 milijardas dolerių (2022 m. Ketvirtajame dešimtmetyje Sent Luiso miestas buvo perpildytas, būsto sąlygos kai kuriose miesto vietose priminė XIX a. skurdžiųjų rajonus Londone. 1947 m. atlikta oficiali apklausa parodė, kad 33 000 namų buvo įrengti bendri tualetai. Vidurinės klasės gyventojai, daugiausia baltieji, paliko miestą, o jų buvusias rezidencijas užėmė mažas pajamas gaunančios šeimos. Juodųjų lūšnynai šiaurėje ir baltųjų pietuose plėtėsi ir grasino uzurpuoti miesto centrą.
1950 m. Sent Luisas iš federalinių lėšų ruošėsi pastatyti 5800 įperkamų butų, numatytų Būsto įstatyme. Iš pradžių planuotas Jungtinių Valstijų Jimo Crow segregacijos įstatymų prieblandoje, projektas turėjo būti padalintas pagal rasines linijas: juodaodžiai gyvens „Wendell Olliver Pruitt“ namuose, o jų baltieji kolegos užims „James Igoe“ apartamentus. Tačiau kadangi projektas buvo baigtas tik 1954 m. 1950 m. miestas pasirinko „Leinweber, Yamasaki & Hellmuth“, Sent Luise įsikūrusią architektų firmą, kuri suprojektavo naują socialinių būstų kompleksą. Projektui vadovavo architektas Minoru Yamasaki (tas pats, kuris suprojektavo originalius Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke). Jo pradiniam pasiūlymui, kuris apėmė žemus pastatus bei daugiaaukščius pastatus, Sent Luiso valdžia nepritarė, motyvuodama federalinių išlaidų ribomis. Taip buvo nustatytas vienodas 11 aukštų pastatų aukštis.
Korėjos karo sukeltas medžiagų trūkumas ir įtampa Kongrese dar labiau sugriežtino federalinę kontrolę. Bendras tankumas buvo nustatytas 50 butų 0,4 hektaro, didesnis nei miesto centro lūšnynuose. Statybos prasidėjo 1951 metais. Pirmuosius nuomininkus „Pruitt“ priėmė 1954 m. lapkritį, „Igoe“ - 1955 m. liepą. Atidarius du projektus, jie buvo vienas didžiausių socialinių būstų projektų šalyje. Net pagal federalinius sąnaudų mažinimo reglamentus, „Pruitt-Igoe“ iš pradžių kainavo 36 mln. Dar prieš jį užbaigiant, „Pruitt-Igoe“ nebuvo pastatytas taip, kaip buvo numatyta.
Architektas Yamasaki pasiūlė daugybę dizaino elementų, kurie niekada nebuvo pastatyti: žemaaukščiai pastatai, išskirstyti tarp didesnių kolegų, žaidimų aikštelės, tualetai pirmame aukšte ir papildomas kraštovaizdžio sutvarkymas. Tai, pasak Federalinės būsto administracijos, buvo per brangu. Nors „Pruitt-Igoe“ projektas jokiu būdu nebuvo apdovanotas net jo atidarymo metu, jo dizainą vis dėlto gyrė tokie leidiniai kaip „Architectural Forum“, kuris 1951 m. jį pavadino geriausiu daugiabučių projektu.
Iš pradžių „Pruitt-Igoe“ buvo vertinamas kaip proveržis miestų atnaujinimo srityje. Vienas ankstyvas gyventojas apibūdino savo butą 11 aukšte kaip „vargšų mansardą“. 1958 m., praėjus vos ketveriems metams nuo projekto pradžios, sąlygos daugiabučiuose jau buvo prastos. Ventiliacija buvo prasta, o pastatuose trūko centralizuoto oro kondicionavimo, nepaisant karštų ir drėgnų Sent Luiso vasarų. „Pruitt-Igoe“ vieta „pūvančių ir apleistų pastatų jūroje“ ir ribotos galimybės apsipirkti bei praleisti laisvalaikį (pirmame aukšte esančios įmonės buvo pašalintos iš projekto siekiant sutaupyti) prisidėjo prie jo problemų. Nepaisant savo dydžio, kompleksas neturėjo viešos pašto dėžutės.
Didžiausio užimtumo metu 1957 m. 9 % komplekso liko tuščias; iki 1960 m. šis skaičius išaugo iki 16 %, o vėliau iki 1970 m. išaugo iki 65 %. Kadangi butuose beveik gyveno vien mažas pajamas gaunantys gyventojai, kurių didelė dalis pragyveno iš socialinio aprūpinimo, 33 bokštams išlaikyti buvo per mažai pinigų, todėl jie sunyko. Būtent tokioje atmosferoje „Pruitt-Igoe“ tapo nusikalstamumo židiniu. Pastatų galerijos ir laiptai, skirti užtikrinti saugią bendruomenės erdvę, tapo gaujų susibūrimo vietomis ir valdomis; gyventojai galerijas pravardžiavo „pirštinėmis“, klastingomis vietomis, kuriose pakeliui namo jie galėjo būti užpulti.
1968 m. federalinis būsto departamentas pradėjo raginti likusius gyventojus palikti „Pruitt-Igoe“. 1970 m. ataskaitoje fizinės žalos pastatams mastas buvo įvertintas kaip „beveik neįtikėtinas“ ir daug blogesnis nei kituose Sent Luiso projektuose. Tik 10 iš 33 pradinių pastatų vis dar buvo gyvenami. 1971 m. gruodį valstijos ir federalinės valdžios institucijos susitarė nugriauti du „Pruitt-Igoe“ pastatus su sprogmenimis. Valdžios institucijos svarstė skirtingas „Pruitt-Igoe“ atkūrimo galimybes, įskaitant pavertimą mažaaukščių pastatų rajonu, sumažinus bokštus iki kelių aukštų, kad būtų sumažintas tankumas. Nepaisant artėjančio griovimo, aštuntajame dešimtmetyje renovacijai buvo išleista daugiau nei 1 mln. Galiausiai, 1972 m.
Po kelių mėnesių pasiruošimo pirmasis pastatas buvo nugriautas 1972 m. kovo 16 d. įvykdžius kontroliuojamą detonaciją. Netrukus buvo nugriauti dar keli pastatai. Federalinis būsto ir miestų plėtros departamentas (HUD) 1973 m. Iki 1976 m. 33 bokštai buvo nugriauti. Nugriovimas kainavo 3,5 milijono dolerių. Tai buvo pirmieji dideli būsto projektai Jungtinėse Valstijose, kurie buvo nugriauti.
Nugriovimo filmuota medžiaga buvo panaudota 1982 m. „Pruitt-Igoe“ žlugimas buvo vertinamas kaip simbolinis: daugiau nei vieno būsto projekto žlugimas ir daugiau nei tokių projektų žlugimas apskritai buvo įvardijamas kaip pačios modernizmo architektūros nesėkmė. Architektūros kritikas Charlesas Jencksas garsiai pareiškė: „Šiuolaikinė architektūra mirė Sent Luise, Misūrio valstijoje, 1972 m. Nugriovus „Pruitt-Igoe“, jo vietoje liko tuščia dykvietė, apaugusi šabakštynais. Nors buvo pateikti įvairūs planai, kaip panaudoti vietą, įskaitant golfo aikštyną ir 50 aukštų bokštą, tačiau iki šiol vietovė liko beveik tuščia ir apaugusi augmenija.
tags: #gyventoju #aprupinimas #bustu #jav