Ši metodinė priemonė skirta veterinarijos ir gyvulininkystės technologijos fakultetų studentams, bei gyvūnų gerovės paskaitų ciklą klausantiems pagrindinių studijų medicinos ir veterinarijos biochemijos, medicinos ir veterinarijos genetikos specialybių studentams. Ši metodinė priemonė gali būti naudinga ir kitų aukštųjų bei aukštesniųjų mokymo įstaigų studentams - bakalaurams, magistrams bei doktorantams, besidominčiais ūkinių gyvūnų gerove, bei laikymo sąlygomis.
Šioje mokomojoje priemonėje trumpai pateikiami gyvulininkystės patalpų mikroklimatą sąlygojantys veiksniai, šių veiksnių įtaka ūkinių gyvūnų sveikatingumui. Pateikiamos mikroklimato veiksnių rekomendacinės normos. Glaustai aprašomi gyvulininkystės patalpų mikroklimato tyrimo metodai.
Gyvulininkystė yra neatsiejama daugelio ūkininkų veiklos dalis. Siekiant gauti daug ir kokybiškos gyvulininkystės produkcijos, itin svarbu pasirinkti tinkamas gyvulių veisles, laikymo būdus, sudaryti optimalų racioną, gaminti kokybiškus pašarus. Žemės ūkis sparčiai juda į priekį, atrandant naujas priemones, siekiant pagerinti gyvūnų mitybą, sveikatos garantijas ir tuo pačiu pagaminti daugiau kokybiškos produkcijos.
Bėgant laikui pastebėta, jog prevencija ir profilaktinės priemonės atsieina pigiau nei, jau susirgusis, gyvulių gydymas. Gyvulių susirgimai dažniausiai pasitaiko sutrikus aplinkos ir organizmo sąveikai. Tai turi priežastinį ar tiesioginį ryšį su aplinkos poveikiu. Ėjimo takelio konstrukcija, dienotvarkės ritmas, reguliarus karvių melžimas, pilnavertis galvijų auginimas, ligų prevencija, galvijų veislė, vyraujantis galvijų nervinis tipas ir galvijų bendravimo tarpusavyje galimybės - tai rodikliai turintys įtakos galvijų bandos sveikatingumui (Bakutis,2006).
Medžiagų apykaitos ligos didžiausią dalį tarp žemės ūkio gyvulių užimantis susirgimas. Dėl šios priežasties, labai produktyviems gyvuliams, ūkininkai patiria nemažus nuostolius, kuriuos sudaro produkcijos sumažėjimai ar netekimas, brangiai kainuojantis ir ilgai trankantis gydymas. Pagrindinės medžiagų apykaitos sutrikimus gyvulių organizme, tai mitybos sutrikimai. Dažnai pasitaiko, kad gyvuliai yra klaidingai šeriami dėl nekokybiško pašaro paruošimo, pašaro sudavimo. Taip pat gali atsirasti pašaruose svetimos medžiagos. Klaidinga mityba taip pat gali sukelti problemas ūkyje. Pasitaiko tokis atvejis kuomet gyvuliai patiria badavimą ar netinkamai paskirstomos pašaro normos. Retai, bet pasitaiko ir tokis atvejis kada gyvuliai peršeriami, dažniausiai kai patys ištrūksta iš savo stovėjimo viets ir radę pašaro rezervuarą jį be saiko ėda. Ypatingai pavojinga jeigu tai grūdinės kultūros pašaras, miltai.
Svarbus vaidmuo, siekiant išvengti ligų, tenka profilaktikai, pašarų kokybei ir ūkio valdymui. Pagrindinės gyvulių susirgimų priežastys yra būtinos organizmui mineralinių medžiagų trūkumas pašaruose ir organizmo medžiagų apykaitos process sutrikimas. Gyvuliams kenkia ne tik kai kuris medžiagų trūkumas, bet netgi ir jų perteklius, netinkamas mineralinių medžiagų santykis racione (angliavandenių su baltymais, kalcio su fosforu, kalio su natriu ir kt.) Daugumą ligų sukelia blogos gyvulių zoohigieninės laikymo sąlygos, infekcinės ir invazinės ligos, netinkamas patalpos mikroklimatas - deguonies stoka, drėgmė, šaltis.
Slapta ligos forma nustatoma atlikus kraujo ir šlapimo tyrimus, žiemos ir pavasario mėnesiais rekomenduojama paimti dalies bandos gyvulių kraujo mėginius mineralinių medžiagų, baltymų, riebalų, angliavandenių apykaitos lygiui organizme nustatyti. Nustačius šiuos sutrikimus tam tikros grupės gyvuliams, laikoma, kad serga visa banda (Burža, Šentelytė, 1983). Dauguma ligų priklauso nuo metų sezono, žiemos metu pasireiškia daugiau su peršalimo simptomais susijusios ligos, o vasaros metu šiltam metų sezonui būdingos ligos.
Pagrindiniai kriterijai vertinant gyvulininkystės patalpas
Pastaruoju metu Lietuvos juodmargių, žalmargių ir šalsnių galvijų gerinimo tikslas pieningumo ir pieno sudėties gerinimas. Šiam tikslui pasiekti ūkininkai daug lėšų skiria tinkamiems, kokybiškiems pašarams paruošti, reikiamiems mineraliniams baltyminams vitamininiams priedams įsigyti. Pieno tipas vienas ia pagrindinių kriterijų vertinant ir atrenkant pienines karves. Pieno tipo karvių oda yra plona, elastinga, plaukų danga tanki, minkšta, blizganti. Tokių karvių poodinis jungiamasis ir riebalinis audiniai silpnai išvystyti, nes jos nelinkusios penėtis suvirškinto pašaro maistinės medžiagos skiriamos pienui gaminti. Pieno tipo karvės, be gero kūno sudėjimo, turi turėti tvirtas kojas ir taisyklingą stovėseną, nes tai sąlygoja jos ilgaamžiškumą. Netinkamas karvės laikymas gali neigiamai įtakoti gaminamo pieno kiekį ir kokybę.
Svarbu tinkamai prižiūrėti gyvulius ar pateles prieš prieauglio atsivedimą. Laikantis zoohigieninių reikalavimų, turi būti paruošta vieta patelėms atsivesti jauniklius. Šiltuoju metų laikotarpiu galvijai kuo ilgiau laikomi lauke (jame turi praleisti ne mažiau kaip 150 diens per metus). Tvarte, kur laikomos pririštos karvės, pageidautina, kad optimali temperatūra būtų 10 12 °C, santykinė drėgmė 75 %. Čia turi būti pakankamai šviesu ir tylu. Įvairių variklių keliamas triukšmas neigiamai atsiliepia karvių pieningumui ir sveikatingumui. Tvartuose natūralus ir dirbtinis apšvietimas turi atitikti zoohigieninius reikalavimus. Šoninėse sienose įrengiami langai, kad į tvartą patektų dienos šviesa. Moderniose karvidėse langai daromi stoge. Rekomenduojamas langų dydis apie 1/20 grindų ploto. Esant nepakankamam apšvietimui, atsiranda problemų su karvių vaisingumu, nes sutrinka hormonų pusiausvyra.
Šiuo metu nemažą laiko dalį, o kartais ir ištisus metus, melžiamos karvės yra laikomos tvartuose. Taikant tokį laikymo būdą, karvės apsaugomos nuo nepalankis oro sąlygų, neištrypiami žolynai, todėl jie tolygiai nuašienaujami, nereikia kilnojamos melžimo aikštelės ar parginti bandos melžimui, taip pat lengviau subalansuoti auginimą. Tai suteikia geresnes sąlygas valdyti ir kontroliuoti karvių bandą. Šiuolaikinės veislių melžiamos karvės yra gerokai didesnės už prieš 20 30 metų laikomus gyvulius. Tuomet statyti tvartai yra eksploatuojami ir šiandien, tad jie yra nebe tokie tinkami ir patogūs, todėl gali turėti neigiamos įtakos gyvulių sveikatai, gerovei ir produktyvumui. Statant ar įrengiant naujus tvartus, labai svarbu, kad planuojamos karvių laikymo patalpos nebūtų per mažos. Kartais kai kurie darbai netinkamai atliekami ar bandoma sutaupyti lėšų, įsigyjant prastos kokybės įrangą. Tai taip pat neigiamai atsiliepia gyvulių gerovei, kuri turi įtakos karvių produktyvumui. Be to, griežtinamos ir gyvūnų gerovės nuostatos, kurios ir lemia karvių laikymo patalpos reikalavimus.
Gyvulių susirgimai dažnai pasireiškia dėl nesuderintos organizmo ir aplinkos sąveikos. Organizmui esant dinaminėje pusiausvyroje tarp išorinių sąlygų ir individualios vidinės būklės, aplinkos sąlygos gali suardyti šią sąveiką, todėl daugelis tyrėjų mano, kad intensyvios gyvulininkystės vystymosi sąlygomis kai kurių ligų atsiradimui turi įtakos tvarto aplinka, sąlygojanti gyvulių sveikatą, gerovę ir produktyvumą (Hartung,Wathers, 1994). Mikroklimatą visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkystės patalpoje. Didelis santykinis drėgnumas ir žema temperatūra neigiamai veikia gyvulius.
Pagrindiniai mikroklimato veiksniai
- Termoreguliacija.
- Oro judėjimo greitis.
- Oro dulkėtumas.
- Oro mikroorganizmai.
- Oro cheminė sudėtis.
- Deguonis (O2).
- Anglies dioksidas (CO2).
- Amoniakas (NH3).
Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas drėgmės kiekiui patalpose sumažinti, todėl būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą. Skersvėjai visada nepageidaujami. Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį drėgnumą, padidinti oro judėjimo greitį. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai žema padidėja gyvulių peršalimo galimybė. Nešildomuose tvartuose oro judėjimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s. Šildomose 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai ir drėgmei.
Labiausiai dulkės kenkia kvėpavimo organams. Dulkių sudėtis labai įvairi: be pašarų ir išdžiūvusių ekskrementų dalelių, suragėjusios odos epitelio ląstelės, jose būna sudėtingų kombinuotų pašarų sudedamųjų dalis, mikroorganizmai, grybai ir jų veiklos produktai (endotoksinai, mikotoksinai). Oro dulkėtumas labai padidėja (21,5-43,6 kg/m3) šeriant gyvulius sausais pašarais.
Patalpos oro pagrindinę mikroorganizmų masę sudaro saprofitai, gausu įvairių kokų ir pelėsinių grybų (Aspergillus, Penicillium, ). Mikroorganizmų kiekis ir sudėtis ore priklauso nuo to, kaip valomos dezinfekuojamos ir ventiliuojamos patalpos.
Gyvulininkystės patalpos oro cheminė sudėtis labai skiriasi nuo atmosferos oro. Jo kokybę labai blogina gyvulių iškvepiamas oras, nes iškvėptame ore yra 2-4 % CO2. Todėl patalpose didėja CO2 ir sumažėja deguonies kiekis.
Tvartuose nebūna tokios CO2 koncentracijos, kuri toksiškai paveiktų organizmą. Tačiau, jei CO2 kiekis pakiltų 0,5-1 %, galimas gyvulių apsinuodijimas. Tada jie pasidaro apatiški, sumažėja produktyvumas, atsparumas ligoms.
Šiais laikais, ekonomiškai labai svarbu panaudoti esamas karvides. Tvarto mikroklimatas gali turėti tiesioginės įtakos pieno kokybei. Ribinė NH3 koncentracija suaugusių gyvulių patalpose 20 mg kubiniame metre, o prieauglio 10 mg/m3.
Laikomos tvarte palaidos karvės daugiau juda, ryškiau rujoja, geriau ėda. Tačiau pieno gamybai pašarų sunaudojama 5 6 % daugiau. Ėdamo kraiko bei boksuose. Vienoje grupėje laikoma nuo 25 iki 50 karvių. Kiekvienai karvei turi tekti 6 m2 grindų ploto ir 70 80 cm ėdžių ilgio. Gyvulių poilsio zonoje draudžiama įrengti grindis ia grotelis. Laikomai ant gilaus kraiko vienai karvei per parą reikia 7 8 kg pakratų. Palaidas galvijų laikymas perspektyvus, bet kol kas mažai taikomas.
Atstumas nuo karvių gulėjimo viets iki pašaro turėtų būti kuo trumpesnis, o kelias pašaro link kuo tiesesnis. Šiaurinės galinės sienos turėtų būti ne didesnis kaip 10 m. Triakampio formos tvartai yra labiau tinkami negu kvadrato formos. Laikant karves ant gilaus kraiko, mėšlo takas turėtų būti įrengtas ant betoninės dangos. Taip išvengiama karvių nagų peraugimo. Mėšlo takas turėtų būti ne siauresnis kaip 4 m, kad gyvuliai laisvai prieitų prie auginimo stalo arba kad pakaktų vietos prie jo apsisukti.
Nerekomenduojama girdyklas įrengti karvių gulėjimo vietose ar netoli jų, nes vieta šalia jos pasidaro labai šlapia ir nešvari. Geriausia girdyklas įrengti prie auginimo stalo ar tvarto galuose taip, kad karvės galėtų atsigerti tik būdamos ant betoninio paviršiaus. Tai aktualu, valant mėšlą ia tvarto. Barjeras negali būti aukštesnis kaip 0,3 m. Kad karvės mažiau sirgtų mastitu, reikėtų taip suorganizuoti darbą, kad po melžimo jos apie 30 min. ėstų, bet neits gultis. Šlapios, užterštos bokss guoliavietės padidina pavojų susirgti mastitu. Bet kuriuo atveju labai svarbu boksus tinkamai suprojektuoti ir juos prižiūrėti. Ar karvės norės bokse ilsėtis, ar guoliavietės bus sausos, labiausiai priklauso nuo tvarto vėdinimo. Boksas turi būti pakankamai ilgas ir ne pernelyg platus, kad karvės negalėtų apsisukti. Boksas taip pat turi būti gana ilgas, kad karvė galėtų patogiai ilsėtis ant bokso grindų nesusižeisdama ir taip, kad mėšlas ir šlapimas patektų ant mėšlo tako. Bokso guoliavietės paviršius turi būti elastingas ir išlikti pakankamai sausas. Be to, boksas turi būti taip pritaikytas, kad karvė galėtų natūraliai pakilti ir atsistoti. Liesdamasi prie pertvarų, ji neturi susižeisti. Visų pirma, guldamasi karvė neturi atsitrenkti į kurią nors pertvaros vietą, kadangi šio judesio iki galo ji nekontroliuoja. Jeigu dėl vietos trūkumo į priekį ji negali palinkti, karvei sunku pakilti ant užpakalinių kojų. Sumažinus bokss ilgį, mažiau mėšlo pateks į bokso užpakalinę dalį, dėl to tešmuo išliks švarus.
Veterinarinė higiena - gyvulių ir paukščių susirgimų profilaktikos pagrindas (veterinarinė higienos tyrimo metodai, pagrindinės problemos, istorinė apžvalga ir jos ryšys su kitomis mokslo sritimis)Veterinarinė higiena (zoohigiena) - tai mokslas apie gyvūnų sveikatos apsaugą, jos stiprinimą, panaudojant racionalius laikymo būdus, šėrimą, priežiūrą.Gyvūnų sveikata - tai natūrali gyvūno fiziologinė būklė, charakterizuojanti jos normalų santykį su aplinka. Tai būsena, kai gyvūno organizme reguliacinės sistemos sugeba užtikrinti vidinės struktūros pastovumą, vientisumą.Apibendrinant higieną kaip mokslą galima vadinti profilaktine veterinarija. Tai reiškia, kad higienos pagalba reikia sukurti tokią optimalią aplinką, kurioje gyvūnai gerai jaustųsi ir nesirgtų.Todėl didinant žaliavų kokybę bei saugą turi būti skatinama, kad žemės ūkio sektoriuje būtų laikomasi aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų.
Naudojami šie tyrimo metodai:
- sanitarinių tyrimų metodas- naudojamas, tiriant gyvulininkystės patalpas, ganyklas, gyvūnų priežiūros ir jų panaudojimo būdus, taip pat patalpų oro įtaką gyvūnų sveikatingumui
- eksperimentinis- naudojamas, tiriant vienų ar kitų išorinės aplinkos veiksnių (oro, šėrimo ir girdymo rėžimų, laikymo, eksploatacijos) poveikį gyvūnams. Panaudojant šį tyrimo metodą naudojami fiziniai, cheminiai, mikrobiologiniai, biologiniai, fiziologiniai ir klinikiniai tyrimų metodai
- Statistinis- plačiausiai taikomas, aiškinantis gyvulininkystės išsivystymo dinamiką atskiruose ūkiuose, rajonuose (gyvulių skaičiaus didėjimas, produktyvumas, sergamumas, kritimai). Naudojantis šiuo metodu surenkamos žinios apie gyvulininkystės būklę. Tuo pagrindu atliekama gyvulininkystės būklės priklausomumo analizė nuo gamtinių, klimatinių, ūkinių ir ekonominių sąlygų analizė.
Išorinė aplinka - tai terpė supanti gyvūnus (oras, vanduo, dirva, pašarai, pastatai it t.t.).Visi aplinkos veiksniai yra kaip savotiški stresoriai, kurie gali būti:
- stiprūs (ekstremalūs);
- vidutiniai;
- silpni.
Specialioji gyvūnų ir paukščių laikymo higiena nagrinėja tuos pačius klausimus, bet jau su konkrečia gyvūno rūšimiįvairių priemonių ir būdų, nukreiptų didinti natūralų organizmo atsparumą, ištyrimas.
Gyvūnų higiena (zoohigiena), kaip ir kiti mokslai, glaudžiai susijusi su visuomeninės formacijos evoliucija, su technikos ir kultūros vystymusi. Kai kurios gyvūnų higienos taisyklės pradėtos taikyti senovėje, dar klajoklinės gyvulininkystės epochoje Indijoje, Kinijoje, Egipte, Romoje. Senovės mąstytojai jau pripažino, kad gyvulius lengviau apsaugoti nuo susirgimų, negu vėliau juos gydyti:
Svarbiausius gyvūnų higienos principus tiksliai yra apibūdinęs Aristotelis (apie 384-322 m. Pr.) arkliams, galvijams, kiaulėms ir šunims.Lucius Junius Moderatus Columella (I amž.) rekomenduoja reguliariai tikrinti avių kaimenes, kad būtų galima atpažinti ankstyvąsias epizootines ligas, pvz., juodligę. Visi sergantys gyvūnai turėjo būti atskirti ir kritę gyvūnai, užkasti žemėje, tam tikrose atokiose vietose.
Pagrindiniai tvarto reikalavimai:
- REIKALAVIMAI TVARTO MIKRO KLIMATUI
- TVARTŲ VĖDINIMO - ŠILDYMO SISTEMOS
- OPTIMALI TVARTO VĖDINIMO - ŠILDYMO SISTEMA
- Gyvulių laikymo technologija, tvarto konstrukcija
- Tvarto vėdinimo sistema
- Tvarto vėdinimo sistemos parametrų skaičiavimas
- Oro apykaitos kartotinumas
- PLYŠINĖS VĖDINIMO SISTEMOS PARAMETRŲ SKAIČIAVIMAS
- Apskaičiuojame oro apykaitos plyšio stoge plotą
- Apskaičiuojame plyšio plotį
Rekomenduojami straipsniai
Veiklą pradeda didžiausias Europoje karvių fermų kompleksas
tags: #gyvulininkystes #patalpu #mikroklimato #vertinimas