Sodyba - tai puiki vieta ne tik poilsiui, bet ir įvairių gyvūnų bei augalų auginimui. Šiame straipsnyje rasite patarimų, kaip sėkmingai auginti muskusines antis, grybus, elnius, danielius, vištas, daržoves vazonuose, naikinti kurmius ir auginti daigus.
Muskusinių ančių auginimas
Muskusinė antis vis dažniau pasirenkama ne tik ūkiuose, bet ir mažesniuose kiemuose ar sodybose. Ji vertinama dėl ramaus būdo, tvirto kūno ir palyginti nesudėtingo auginimo. Daugelį žmonių muskusinė antis domina dėl praktiškų priežasčių - ji laikoma ištverminga, gerai prisitaikančia prie įvairių sąlygų ir nereikalaujančia sudėtingos priežiūros.
Muskusinė antis išsiskiria savo išvaizda ir elgesiu. Ji dažnai laikoma ramesne nei dauguma kitų ančių, todėl gerai tinka ūkiams, kur norima mažiau triukšmo. Išvaizdoje ryškiausias bruožas - raudonos odos ataugos aplink snapą ir akis, ypač ryškios patinams. Kūnas stambus, krūtinė plati, o kojos stiprios.
Muskusinės antys laikomos gana nepretenzingomis, tačiau tinkamos sąlygos tiesiogiai lemia jų sveikatą, augimą ir elgesį. Svarbiausia - sausas, apsaugotas būstas. Muskusinės antys nemėgsta drėgmės ir skersvėjų, todėl patalpa turi būti gerai vėdinama, bet ne perpučiama. Lauke joms reikalingas aptvertas kiemas ar ganykla, kur jos galėtų vaikščioti, ieškoti žolės, vabzdžių ir natūralaus maisto. Vanduo muskusinėms antims reikalingas gerti ir nusiprausti, tačiau didelis tvenkinys nėra būtinas. Muskusinės antys taip pat gerai toleruoja vėsesnį orą, tačiau žiemą svarbu, kad patalpoje nebūtų drėgna.
Muskusinės antys laikomos gana nereikliomis maistui, tačiau tinkama mityba turi didelę įtaką jų augimui, sveikatai ir produktyvumui. Kasdieniam šėrimui dažniausiai naudojami grūdai arba kombinuoti pašarai. Grūdai gali būti kviečiai, miežiai, avižos ar kukurūzai, tačiau svarbu, kad racionas būtų įvairus. Labai naudinga papildyti racioną žaliuoju pašaru. Šviežia žolė, daržovių lapai, virtos daržovės ar net daržo atliekos padeda palaikyti gerą virškinimą. Jauniklių mityba šiek tiek skiriasi. Pirmosiomis savaitėmis jiems reikalingas smulkesnis, baltymingesnis pašaras, kad augimas būtų tolygus.
Naudingi patarimai šeriant muskusines antis
- Nešerkite supelijusiu ar rūgstančiu maistu.
- Pašarą berkite taip, kad jis nebūtų nuolat šlapias.
- Žiemą papildomai duokite daugiau energijos turinčio maisto.
- Visada pasirūpinkite švariu geriamuoju vandeniu.
Muskusinės antys labai dažnai vertinamos būtent dėl gerų perėjimo savybių. Perėjimo laikotarpiu patelė pati susiranda ramią, nuošalią vietą. Tai gali būti kampas pastogėje, dėžė, statinė ar kita apsaugota erdvė. Svarbiausia, kad vieta būtų sausa, rami ir netrikdoma. Paprastai patelė peri 15-20 kiaušinių, o perėjimas trunka apie 33-35 dienas, t. y. šiek tiek ilgiau nei daugumos kitų ančių. Išsiritę ančiukai būna gana stiprūs ir greitai pradeda judėti. Patelė juos veda, saugo ir moko ieškoti maisto. Svarbu žinoti, kad patinai perėjime nedalyvauja, o kartais net gali trukdyti.
Prieš nusprendžiant auginti muskusines antis, verta įvertinti ne tik jų teigiamas savybes, bet ir tam tikrus niuansus, su kuriais gali tekti susidurti. Vienas didžiausių muskusinių ančių privalumų - ramus būdas. Jos kur kas tylesnės nei įprastos antys, todėl puikiai tinka gyvenantiems arčiau kaimynų. Kitas svarbus privalumas - geras perėjimas. Patelės dažnai pačios sėkmingai išperi kiaušinius ir augina jauniklius, todėl nereikia inkubatorių ar nuolatinės žmogaus priežiūros. Vis dėlto yra ir trūkumų. Įvertinus šiuos aspektus, galima lengviau nuspręsti, ar muskusinė antis tinka jūsų ūkiui ar kiemui.
Muskusinė antis - tai ramus, ištvermingas ir gana savarankiškas paukštis, puikiai tinkantis tiek mažesniems ūkiams, tiek sodyboms. Ji išsiskiria tylia elgsena, geru perėjimu ir tuo, kad nėra labai priklausoma nuo vandens telkinių. Svarbiausia auginant muskusines antis - sausa aplinka, pastovus maistas ir ramybė perėjimo metu.
Dažniausiai užduodami klausimai:
- Ar muskusinėms antims reikia tvenkinio? Ne. Joms pakanka geriamojo vandens ir nedidelio indo plunksnoms nusiprausti.
- Ar muskusinės antys triukšmingos? Ne. Jos daug tylesnės nei dauguma kitų ančių ir dažniausiai tik šnypščia.
- Kiek laiko peri muskusinė antis? Perėjimas trunka apie 33-35 dienas, šiek tiek ilgiau nei kitų ančių.
- Ar jos tinka pradedantiesiems? Taip. Dėl ramaus būdo ir gero perėjimo jos dažnai rekomenduojamos pradedantiesiems augintojams.
Grybų auginimas sodyboje
Jei norite pasimėgauti grybų skoniu, visai nebūtina keliauti į mišką - sukurti grybų pievelę galima ir savo sodyboje.
Simbiozė su medžiais
Grybautojai po sėkmingos grybų „medžioklės“ nudarinėtas atliekas dažnai išverčia miške po medžiais, tikėdamiesi ateityje pasisėti vertingų grybų. Nemenčinės miškų pakraštyje sodų masyve sodininkaujanti Antanina Lunevičienė pripažino, kad tokia praktika pasiteisino.
„Labai mėgstame grybauti, todėl jau seniai nutarėme užsiveisti grybų ir savo sklype. Turėjome tikslą užsiauginti visų grybų karalių - baravyką. Ir ką jūs manote - storakočiai rudagalviai gražuoliai jau kelerius metus kelia galvas ir nukeliauja į keptuvę.“
Grybų karaliai mėgsta medžių kaimynystę, todėl Antanina net nebando jų auginti pievoje, kur gali tarpti visi kiti grybai. „Ne visuomet skubu surinkti išaugusius grybus, kartais juos palieku dėl „veislės“, kol patys sunyksta ir išbarsto sporas“, - pasakojo sodininkė. Jos teigimu, jeigu sodyboje ar kieme auga ąžuolas, liepa, beržas, pušis ar eglė, didelė tikimybė, kad galėsite pasisėti ir kokių nors valgomų grybų.
Sodininkė vadovaujasi taisykle, kad reikėtų rinkti baravykus, piengrybius ar kitus grybus, augančius po tos pačios rūšies medžiu, koks auga sodyboje ar kieme. Tuomet po tuo medžiu galima valyti surinktus grybus ar išmesti jų liekanas. Galima paruošti grybo sporų tirpalą: susmulkinti pilnai išaugusių grybų kepurėles, suberti į vandenį ir išmaišius palaistyti medį. Patartina laistyti kiek toliau nuo kamieno. Galima kastuvu pakelti velėną ar viršutinį dirvožemio sluoksnį, kad tirpalas iškart patektų arčiau jaunų šaknų. Kitas variantas - toje vietoje grėbliu ar šakėmis pasmaigstyti dirvožemį. Procedūrą galima pakartoti. Po tuo pačiu medžiu gali augti ir ne vienos rūšies grybai.
Grybai mėgsta augti šalia medžių. Šaltinis: Grynas.lt
Laistė tirpalu
Sodininkas Piotras Lečenko pasisėja grybų netoli namų ar net savo kieme. Šiaurinėje sklypo dalyje jis pasisodino medžių ir iš karto ėmė sėti gretimame miške rastus grybus. Kai kurie iš jų net buvo sukirmiję.
Piotras išbandė įvairius grybų sėjos būdus: po medžiais mėtė peraugusių grybų kepurėles, laistė medžius saldžiu grybų nuoviru. Jis mielai pasidalijo savo receptu: peraugusius grybus reikia sumaigyti rankomis, užpilti 10 litrų vandens, įberti šaukštą cukraus ir palikti parai.
„Patirtis rodo, kad kazlėkams, rudmėsėms ir lepšiams būtina simbiozė su medžiais, todėl kazlėkus ir rudmėses geriausia įkurti po pušimis, o lepšius - po beržais“, - pripažino jis. Kazlėkus jam pavyko užauginti po trejų metų, po to jų derlius džiugino. Beje, šalia kazlėkų atsirado rudmėsių, kiek vėliau - lepšių.
„Kaip suprantu, grybai mėgsta kaimynystę, - pastabomis dalijosi grybų auginimo entuziastas. - Bandau auginti ir kitus grybus, pavyzdžiui, pumpotaukšlius ar pievagrybius, tačiau priešingai nei visi mano, esą pumpotaukšlius ir pievagrybius auginti paprasčiau, nes jie mėgsta sutrūnijusias, perpuvusias vietas ir mėšlo krūvas, kol kas rezultatų nematau.“
Iš miško parsinešęs keletą kelmučių, sodininkas išmėtė juos šalia mėšlo krūvos ir jau kitais metais prisirinko sveikų, tvirtų grybų. Dar po metų kelmučių buvo dvigubai daugiau.
Gan paprastai sodininkas pasisėjo kreivabudžių: nusipirko grybienos ir užtepliojo ją ant kelmais supjaustytų rąstų. „Kreivabudės mėgsta pūvančią medieną, todėl jau kitų metų rudenį nuo šių kelmų surinkau apie kelis kilogramus šių grybų derliaus“, - grybų auginimo patirtimi dalijosi P.Lečenko.
Auginami trumai
Lietuvos mokslininkai jau augina gurmanų vertinamą delikatesą, t. y. garsiuosius trumus - brangiausius grybus pasaulyje. Jie auga viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, prie įvairių medžių. Trumų skonis ir kvapas vilioja viso pasaulio gurmanus.
Baltojo trumo kaina siekia 7 tūkst. Eur/kg ir daugiau; juodojo trumo - iki 4 tūkst. Eur/kg, o Burgundijos trumo - apie 400 Eur/kg. Prieš 15 metų labai retas baltasis Italijos trumas buvo parduotas aukcione už 28 tūkst. svarų sterlingų (apytiksliai 33 tūkst. eurų).
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) filialo, Klaipėdos universiteto bei Rygos technikos universiteto Liepojos filialo mokslininkai susivienijo bendram projektui ir įveisė šiuos grybus šešiose bandomosiose plantacijose mūsų šalyje. Tačiau, pasak šio projekto partnerio, LAMMC Miškų instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Kęstučio Armolaičio, trumų derliaus reikia laukti ne mažiau kaip 7 metus.
Nors derliaus dar nesulaukė, dr. K.Armolaitis sako, kad Burgundijos trumų įveisimas mūsų šalyje pavyko. Tačiau problema ta, kad net sulaukus derliaus tektų grybų ieškoti į pagalbą pasitelkiant kiaules ar specialiai tam apmokytus šunis, mėgstančius trumų kvapą. O kur jų rasti - vėlgi klausimas.
Garantijų nėra
Sodininkė A.Lunevičienė nori nuraminti entuziastus - svajojantiems apie grybų plantacijas gali tekti labai nusivilti. „Užsiauginti grybų sodyboje daug pastangų nereikia, tačiau neaišku, ar iš tiesų tie grybai išaugs. Būna, pili grybų atliekas, laistai, bet nėra garantijų, kad grybai išdygs, - pripažino Antanina. - Kita vertus, daugelis į mišką keliauja tikėdamiesi ne vien grybų, bet ir malonių emocijų, susiliejimo su gamta. Taip pat pastebėjau, kad mano vadinamoji plantacija, kuria taip džiaugiausi, pernelyg įnoringa - kelerius metus pasidžiaugiau derliumi, o po to viskas dingo - grybų neliko, jie išnyko kaip dūmai.“
Grybai ant palangės
Pateikiame ogorod.ru receptą, kaip užsiauginti grybų ant palangės. Ar jis pasiteisins, išbandykite patys:
Norėdami užsiauginti grybų, iš miško parsineškite 2-3 grybus, geriausia - baravykus. Grybai turi būti dideli, subrendę ir švarūs. Geriausia, jei grybas turi didelę kepurę ir daug sporų. Grybus reikia kruopščiai nuplauti ir supjaustyti mažais gabalėliais. Tuomet patartina dar kartą susmulkinti mėsmale arba peiliu. Beje, prireiks tik grybo kepurės, kur kaupiasi grybo sporų masė.
Kitas žingsnis - paruošti vandens ir mielių mišinį sėjai. 2-3 dideliems grybams reikia 50 gramų mielių ir 4 litrų vandens. Beje, laukinėje gamtoje grybai dauginasi dėl laukinių gyvūnų, kurie šiuos ėda. Agresyvioje aplinkoje, kuri sukuriama gyvūnų skrandyje, sporos suaktyvėja ir pabunda. Nuosavame kieme auginamiems grybams būtina sukurti panašią aplinką. Tam reikalingos mielės.
Procesas: paimkite nedidelį dubenį ir suberkite supjaustytus ar sumaltus grybus. Geriausia naudoti lietaus ar šulinio vandenį, nes kitaip darbai gali nueiti perniek. Įdėkite mielių, viską gerai išmaišykite ir palikite 1,5-2 savaites tamsioje ir šiltoje vietoje. Po 2 savaičių gautą mišinį dar kartą gerai išmaišykite.
Apie 200 mililitrų mišinio praskieskite 2 litrais vandens ir dar kartą išmaišykite. Mišinys sėjai paruoštas.
Grybams reikalinga simbiozė (stiprus ryšys su kitu augalu), todėl geriausia juos auginti vazonuose su kambariniais augalais. Patyrusių grybų augintojų teigimu, efektyviausia baravykų simbiozė su lelijomis, tačiau galima eksperimentuoti ir su kitais augalais.
Taigi, norėdami užsiauginti grybų, mišiniu palaistykite kambarinius augalus. Laistyti reikia gausiai, kad kuo daugiau aktyvių sporų patektų į žemę, iš kurios išsivysto grybiena. Sėja baigta. Dabar lieka kantriai laukti rezultato.
Elnių ir danielių auginimas
Jei turite didelį plotą miško, galite pradėti auginti elnius ar danielius. Tam reikės aptverti teritoriją tvora, įrengti pašarų ir įsigyti pradinę bandą.
5 iems ha, turetu uztekti 1000 m tvoros, po 4 eur + pvm = apie 4800 eur. Darbas - 3 eurai uz metra, jei dirbi pats su 2 - 3 vietiniais pilieciais. Tokio aptvaro tvoros irengimas turetu trukti nuo 4 iki 6 dienu. Papildomos islaidos: seryklu irengimas arba statyba, mechanizmu nuoma, ir pradines bandos isigijimas.
Jei kuolai per brangus yra tokia imone Lenkijoje Zetbeer ji gamina pigiausiai, jei kalba eina apie gerai (IV klase) impregnuotus kuolus.
Vištų auginimas sodyboje
Vištų laikymas savo kieme ar sodyboje tampa vis populiaresnis tarp žmonių, siekiančių natūralesnio gyvenimo būdo. Švieži kiaušiniai, savarankiškumas ir mažesnės išlaidos maistui - tik keli iš daugybės privalumų, dėl kurių vištų auginimas vėl grįžta į madą. Tačiau norint, kad vištų laikymas būtų sėkmingas, svarbu žinoti, nuo ko pradėti: kokias sąlygas reikia sukurti, kokias veisles rinktis, kuo lesinti paukščius ir kokių klaidų vengti.
Vištų auginimas nėra tik būdas turėti šviežių kiaušinių. Vienas akivaizdžiausių privalumų - švieži, natūralūs kiaušiniai, kurių kilmė žinoma iki paskutinės detalės. Laikyti kelias vištas - pigiau, nei atrodo. Nors pradiniame etape reikia įrengti vištidę, vėliau išlaidos minimalios: grūdai, vanduo ir sezoninė priežiūra. Vištos - ramūs, socialūs gyvūnai, kurių priežiūra dažnai turi terapinį poveikį.
Vištų auginimas sodyboje. Šaltinis: Manoukis.lt
Tinkamos sąlygos
Tinkamos sąlygos yra svarbiausias sėkmingo vištų auginimo veiksnys. Net ir geriausios veislės ar kokybiškas lesalas neduos naudos, jei paukščiai gyvena per drėgnai, šalta ar tamsu. Vištidę reikėtų statyti sausoje, pakankamai aukštoje vietoje, kur nesikaupia lietaus vanduo ir sniegas. Ideali vieta - pietinė arba pietvakarinė sklypo pusė, kur daugiau šviesos, bet mažiau šiaurinių vėjų. Ideali temperatūra vištidėje - +15-20 °C, bet žiemą svarbu, kad nekristų žemiau +5 °C. Apšvietimas turi didelę reikšmę dėjimui. Vištos vilioja lapes, kiaunes ir net katinus, todėl aptvarą reikia įrengti iš tvirto metalo tinklo, įgilinto į žemę bent 20 cm. 14-16 val. Vištidę statykite taip, kad rytinė saulė patektų pro langą.
Tinkamai įrengta vištidė - tai raktas į sveikas, ramias ir produktyvias vištas. Lizdai - pusiau uždari, pritemdyti kampai, įrengiami tylioje vietoje. Pelenų vonia - svarbi higienai, padeda naikinti parazitus. Vištidės grindys gali būti medinės ar betoninės, tačiau būtina šilumos ir drėgmės izoliacija. Švara ir oro kokybė turi tiesioginę įtaką vištų produktyvumui. Kartą per savaitę verta išimti pakratus, išvalyti paviršius ir pravėdinti patalpą. Oro drėgmė neturėtų viršyti 70 %, nes per didelė drėgmė skatina bakterijų plitimą ir plunksnų slinkimą. 14-16 val. Įrenkite vištidėje mažą langelį ar duris, pro kurias paukščiai galėtų išeiti į lauko voljerą.
Vištų veislės
Nors visos vištos atrodo panašios, jų rūšys ir paskirtis skiriasi. Pradedantieji dažniausiai renkasi dedekles, tačiau verta žinoti ir apie mėsines bei dekoratyvines veisles.
- Dedeklės yra populiariausias pasirinkimas. Jos deda vidutiniškai nuo 200 iki 300 kiaušinių per metus, o kai kurios veislės - net iki 330. Tarp populiariausių veislių - ISA Brown, Lohmann Brown, Tetra SL.
- Mėsinės veislės auga greitai, tačiau mažiau deda kiaušinių (apie 100-150 per metus). Jos jautresnės šalčiui, todėl reikalauja šiltesnių sąlygų.
- Dekoratyvinės ar mišrios veislės, kaip Sussex, Plymouth Rock, Orpington, tinka tiems, kas nori turėti tiek gražų kiemo paukštį, tiek vidutinį kiaušinių kiekį.
Mityba
Tinkama mityba - tai vienas svarbiausių veiksnių, nuo kurio tiesiogiai priklauso kiaušinių kiekis, kokybė ir vištų sveikata. Natūraliu pašaru - grūdais, žalumynais, virtomis daržovėmis, vaisių atliekomis. Kombinuotu pašaru - pramoniniu mišiniu, kuriame jau subalansuoti visi komponentai. Vištos turi gerti nuolat. Vanduo visada turi būti švarus ir kambario temperatūros, ypač žiemą - ne ledinis, o vasarą - ne per karštas. Girdyklas reikia plauti kasdien, nes nešvarus vanduo tampa bakterijų šaltiniu.
Sveikata ir higiena
Sveikos vištos - tai ne tik didesnis produktyvumas, bet ir mažesnės išlaidos gydymui bei priežiūrai. Vištidę reikia valyti bent kartą per savaitę, o du kartus per metus atlikti pilną dezinfekciją: pašalinti pakratus, nuplauti grindis, lizdus, ešerius ir sienas šiltu vandeniu su sodos ar acto tirpalu. Dažniausios vištų ligos - kvėpavimo takų infekcijos, parazitai (erkės, utėlės, kirmėlės) ir vitaminų trūkumas. Ankstyvas simptomų pastebėjimas padeda išvengti nuostolių.
Teisiniai aspektai
Vištų auginimas namų sąlygomis atrodo paprastas, tačiau jis reglamentuotas tam tikromis taisyklėmis, ypač jei gyvenate miestelyje ar sodų bendrijoje. Pagal sanitarines normas, vištidė turi būti įrengta ne arčiau kaip 10 metrų nuo gyvenamojo namo ir 15-20 metrų nuo kaimyninio sklypo ribos.
Patarimai pradedantiesiems
- Dauguma hibridinių dedeklių pradeda dėti 4,5-5,5 mėn. amžiaus.
- Optimalu pradėti nuo 5-6 ramių dedeklių.
- Jei viduje temperatūra krenta žemiau +5 °C, rekomenduojamas papildomas, saugus šildymas (pvz., infraraudonųjų spindulių lempa su apsauga).
- Pjuvenos, smulkinti šiaudai arba durpės.
- Galima, bet protingai: virtos daržovės, grūdai, žalumynai tinka.
- Tvirtas metalinis tinklas, įgilintas ≥20 cm, sandarios durys, tinklelis ventiliacijos angose.
- Priklauso nuo savivaldybės taisyklių. Dažniausiai kelias vištas asmeniniams poreikiams laikyti leidžiama, jei laikomasi higienos ir atstumų.
Daržovių auginimas vazonuose
Tačiau kartais ir pas mus visai tikslinga auginti daržoves būtent vazonuose. Situacijų gali būti įvairių. Pavyzdžiui, visas sklypas apsodintas dekoratyviniais augalais ir krapams su salotomis vietos nebeliko. O kaip gi užmiesčio sodyboje apsieiti be šviežių krapų? Arba atvirkščiai, lysvių ir taip daug, o jūs nesusilaikėte ir nusipirkote dar vienos, išskirtinės rūšies pomidorų, kurių tiesiog nėra kur sodinti. Arba nusprendėte papuošti dekoratyvinį sodą augalais, kurie nežiemoja arba prastai ištveria vidutinės klimato juostos žiemą po atviru dangumi (pavyzdžiui, levandos ir rozmarinai).
Vazonus su šviežiais žalumynais ir prieskoninėmis žolelėmis taip pat patogu turėti po ranka lauko virtuvėje arba kepsninės aikštelėje, kad nereikėtų kaskart lakstyti į daržą, kai prireikia vienos kitos kvapnios šakelės. Be to, dauguma daržovių atrodo ne mažiau dekoratyviai nei gėlės, todėl puikiausiai gali papuošti balkoną, gėlių darželį, terasą ar vidinį kiemą.
Daržovių auginimas vazonuose. Šaltinis: Sodospalvos.lt
Kurmių naikinimas
Ar jau radote kurmiarausį ant savo pievos? Galbūt ne vieną? Kurmiarausiai tampa namų savininkų problema šiltuoju metų laikotarpiu, tačiau jie - tik rezultatas. Jų priežastis - išaugęs kurmių aktyvumas.
Paprastasis kurmis (Talpa europaea) yra dažnai daržuose sutinkamas gyvūnas. Išskirtiniai bruožai - juodas kailis ir stiprios letenos, mažos akys. Užauga iki 16 cm ilgio, 120 g svorio. Kurmiai yra gana ėdrūs gyvūnai, maitinasi įvairiais bestuburiais - sliekais, lervomis, kurkliais, vikšrais ir kitais vabzdžiais. Kita vertus, rausdamas kurmis purena dirvožemį. Nors pievelė gali atrodyti kaip minų laukas, nemaža tikimybė, kad nuosekliai darbuojasi tik vienas ar pora kurmių. Jos gimdo maždaug gegužės mėnesį, o už 2-3 mėnesių šie jaunikliai jau suauga. Tad kaip atsikratyti šio rausėjo?
Kurmiai jautrūs kvapui, todėl dažnai tai yra pirmoji ir paprasčiausia priemonė, kuri siūloma kurmių naikinimui - užtenka silkinės žuvies galvą įmesti į kurmiarausį. Kurmiai taip pat turi neblogą klausą. Nemalonūs garsai sukelia kurmiui diskomfortą ir jis stengiasi pabėgti, nors, taip pat kaip ir kvapų atveju, gali ir priprasti. Be to, reikia sudėlioti taktiškai teisingai visame sklype - kitaip kurmis, pajutęs diskomfortą iš vienos sklypo pusės tiesiog persikels į kitą).
Tiesa, jie skirti į žemę perduoti ne garsą, o vibracijas, kurių kurmiai taip pat nemėgsta. Spąstai laikomi vienu efektyviausių metodų, tačiau savaime suprantama, mažiausiai humanišku. Vamzdeliniai spąstai statomi atkasant kurmio taką. Tapdami takelio tąsa, jie gali kurmį apgauti - šis gyvūnėlis keliaudamas urvu pakliūna į šiuos spąstus, nebegali pasijudinti ir rasti sau maisto. Iš išorės praktiškai neįmanoma suprasti, ar kurmis pagautas, tad reikia arba atkasti šio tipo spąstus, arba tiesiog laukti rezultatų ir stebėti kurmių aktyvumo sumažėjimą. Mechaninių spąstai veikia kiek kitaip. Įstatomi į kurmio takus, jie didele jėga prispaudžia ir užmuša gyvūną, vos tik jis pajudina jutiklį. Šie spąstai taip pat leidžia pamatyti, ar gyvūnas pagautas - tuomet reikia spąstus iškasti ir gyvūną utilizuoti.