Šiame straipsnyje aptariama Haroldo Saniuko, "Lašų duona" administratoriaus, veikla, įmonės kūrybiškumas kuriant pavadinimus gaminiams ir lituanistų bei istorikų forumas, skirtas XVI a. Lietuvos politikams ir rašytojams.
"Lašų duona" ir politinės aktualijos
Kurdami pavadinimus „Lašų duonos“ darbuotojai į politikos aktualijas atsižvelgia jau ne pirmą kartą. 2008 metais prasidėjus sunkmečiui jie pradėjo kepti „Ekonominės krizės“ batoną.
„Lašų duonos“ administratorius Haroldas Saniukas pripažino, kad žuvies piršteliai „Krizės meniu“ buvo sukėlę triukšmo, tačiau „Ekonominės krizės“ batonas buvo populiarus ir skandalo dėl jo pavadinimo tikrai nebuvo.
Po sunkmečio „Ekonominės krizės“ batono nebeliko, o kiek bus kepama „Brexit“ duona, parodys jos paklausa. Pasak H.Saniuko, pirkėjai šį gaminį perka iš susidomėjimo. Vilioja ir kaina, nes „Brexit“ duonos kepalas kaimo parduotuvėje - tik 0,52 euro. Panašaus svorio kitos rūšies duona kainuoja virš euro.
Vis dėlto dauguma „Brexit“ duonos kepalų iškeliauja į Didžiosios Britanijos lietuviškas maisto produktų parduotuves. „Gaila, bet daugiau nei pusę produkcijos priversti eksportuoti“, -- apgailestavo „Lašų duonos“ administratorius.
H.Saniukas negalėjo atsakyti, ar bus daugiau su politika susijusių duonos gaminių pavadinimų. Tai paaiškės vasarą. „Lašų duona“ kol kas nesvarsto galimybės kitą duonos rūšį pavadinti „Nexit“, jei Olandijoje po parlamento rinkimų papūstų panašūs kaip Didžiojoje Britanijoje politikos vėjai.
Tiesa, ne visiems gamintojams mėginimai į pavadinimus įpinti politiką būna sėkmingi. Kilus pasipiktinimui Lietuvoje, mėsos perdirbimo įmonei „Samsonas“ teko iš dešrelių etikečių pašalinti žodį „tarybinės“.
Lituanistų ir istorikų forumas Burbiškio dvare
Gegužės 15 - 16 dienomis Radviliškio rajone, Burbiškių dvare, dar nenužydėjus tulpėms, įvyko lituanistų bei istorikų forumas „Lietuvą kūrusios ir tebekuriančios asmenybės, XIV a. Lietuvos politikai ir rašytojai: jų kūryba ir idėjos šiandien”.
Forumo pranešėjai atspirties tašku pasirinko XVI a. ir aptarė to meto iškilias asmenybes, ypatingas dėmesys skirtas Mikalojui Radvilai Juodajam.
Pirmąją paskaitą apie XVI a. II pusės Lietuvos modernizatorius skaitė forumo programos sudarytoja habil dr. Ingė Lukšaitė, vėliau išgirdome dr. Dariaus Kuolio paskaitą „Kad galėtume šnekučiuotis su protėviais”. Kiti pirmosios dienos pranešėjai aptarė lotyniškąją Lietuvos Renesanso literatūrą (habil. Dr. E. Ulčinaitė), Lietuvos lotyniškosios kultūros svarbą (dr. D. Narbutienė), Stepono Batoro vaidmenį šalies istorijoje ir kultūroje (habil. Dr. D. Pociūtė-Abukevičienė).
Burbiškio dvaras
Po pranešimų įvyko simpoziumas, kurio metu mokytojai ekspertai diskutavo, kurias Lietuvos istorines asmenybes iškelti, apie kurias nutylėti, kaip pateikti bei kaip sudaryti atsvarą popkultūros/holivudinių asmenybių įtakai mokykloje. Vakaro pabaigoje forumo dalyvius praturtino „Knygos teatro” spektaklis „Prabangos” pagal J. Savickio noveles.
Antrąją dieną aptartos XVI a. LDK asmenybių idėjos ir patirtys (habil. dr. Jūratė Kiaupienė), kanoninis Jono Radvano literatūros kūrinys „Radviliada” (dr. S. Narbutas), LDK istorijos aspektų aktualumas mokykloje (dr. Z. Kiaupa). Po pranešimų vyko A. Matelio filmo „Radviliada” peržiūra ir aptarimas. Peržiūrėtos dvi dalys - apie Mikalojų Radvilą Rudąjį, Ulos mūšio laimėtoją 1564 m.
Po forumo dalyviai apžiūrėjo Burbiškio dvarą bei parką, kasmet per 40 tūkst. lankytojų sutraukiančias tulpių lysves, o pakeliui namo aplankė Minaičių bunkerį, kuriame slapstėsi Lietuvos partizanų vadai. Apie jų gyvenimą pasakojo Julija Petrėtienė-Mikniūtė, išlikusi, ir ten pat, savo tėvų namuose gyvenanti liudininkė. Minaičių bunkeryje buvo pasirašyta Laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Buvo aplankyta ir pirmoji vadavietė, šiuo metu neprižiūrima Sajų sodyba.
Viena pagrindinių forumo programos kūrėjų dr. Kultūros istorijos muziejaus direktorius Egidijus Prascevičius trumpai pristatė Burbiškių dvarą. Pasveikinęs forumo dalyvius, E. Direktorius pasakojo, kad Lietuvoje yra buvę 9 panašūs dvarai (Anykščių raj., netoli Vilniaus, Raseinių raj. bent du, Radviliškio raj. ir t.t.).
Paskutiniai šio dvaro savininkai buvo Baženskių šeima, kurie valdė dvarą nuo 1819 m. iki 1941 metų. 1941 m., prieš vokiečių okupaciją, jie pasitraukė į Vakarus, turėjo slapstytis, nes atsidūrė tremtinų asmenų sąrašuose. Pirmą kartą atvyko tik 1994 m. Tėviškėje apsilankė Mykolo Baženskio sūnus Adomas - labai gerai kalbėjęs lietuviškai ir laikęs save lietuviu. Pasitaręs su šeima, nutarė šį dvarą palikti Lietuvos valstybei (Radviliškio raj. savivaldybei) su dviem sąlygomis: pirma, kad dvaras būtų panaudotas kultūros reikmėms, o antroji - kad jų šeimos nariams atvykus apsilankyti į Lietuvą, būtų nemokamai suteikti kambariai. Dabar sąlygos yra išpildytos. 1994 m. buvo pasirašyti perdavimo dokumentai.
Dvare labai ilgai vyko darbai, vėliau gautų lėšų iš ES fondų dėka dvaras ir jo teritorija buvo galutinai sutvarkyta. Visi pastatai renovuoti, restauruoti, pritaikyti, kai kurie - atstatyti. Dr. Dvaro parkas užima 30 ha plotą, parke yra sodai, perskirti upelės ir sujungti tiltų, pasivaikščiojimams skirta teritorija.
Pasak direktoriaus, paskutinis savininkas Mykolas Bažinskis pradėjo kurti dvarą romantizmo dvasioje. Parke yra trys akinančiai baltos skulptūros: Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas prie I-ąjį pasaulinį karą (1912 m.) - pirmasis paminklas Lietuvoje šiam kunigaikščiui, 1911 m. su didelėmis iškilmėmis ir atgarsiais to meto spaudoje pastatytas paminklas poetui Adomui Mickevičiui ir Švč. Mergelės Marijos paminklas ant akmens su Mergelės Marijos pėda. Prie įdomesnių pastatų galima paminėti pelėdinę - virš kitų pastatų iškilusį bokštelį, skirtą pelėdoms perėti.
Per margaspalvių tulpių žydėjimo sezoną dvaras sutraukia 60 tūkst. lankytojų - vien tik per Tulpių šventę jį aplanko iki 40 tūkst.
XVI a. asmenybės ir lotyniškoji kultūra
XVI a. Įžangos žodžio pabaigoje D. Kuolys citavo du autorius: Vilniaus universiteto rektorių prof. Dovydą Pilkauskį, kuris 1789 m. rašė vertinąs Apšviestąjį amžių bei esąs dėkingas protėviams, parodžiusiems bei apšvietusiems kelią, ir rašytoją Balį Sruogą (iš dramos „Algirdas Izborske”): „Vargas tautai neturinčiai savo herojų, mes lietuviai esame laimingi, nes turime herojų, bet ne visus juos pažįstame, mums mūsų herojų nereikia nei idealizuoti, nei gražinti, reikia nubraukti dulkes, juo labiau pažinsime praeitį, tuo didingesnė ji atrodys.
Pirmoji forumo pranešėja, viena iš programos pagrindinių kūrėjų, dr. Ingė Lukšaitė - XVI a. pirmosios pusės modernizatoriams skirtą paskaitą pradėjo nuo to, kad tarp Naujųjų amžių pradžios ir pabaigos yra labai didelis skirtumas: amžiaus pradžioje veikė Kazimiero teisynas, kurio pagrindai - Viduramžiai, o pabaigoje jau turime tris statutus, moderniausius Vidurio Rytų Europoje, juose įgyvendintas teisinis principas, kuriuo bandome gyventi iki šiol - kad žmogus negali būti teisėjas savo paties byloje. Albertas Goštautas kuria modernų metraštį, gale jau yra autorinės istorijos taip pat turime istorinę, herojinę poemą. Ta istorija įsismelkia į elito buitį, todėl kad proginėje literatūroje istoriniai faktai (Vytauto didingumas, Žalgirio mūšio reikalai) tampa ženklais, kuriais kalbama norint pabrėžti giminės svarbą, didingumą. Istorija išeina į menes.
Gale amžiaus jau yra sukurta beveik visų literatūrinių žanrų tekstų. Amžiaus pradžioje turime parapines mokyklas, vienuolynus ir dvi katedrines mokyklas. Tai visa švietimo sistema. Amžiaus pabaigoje - pilną vakarietišką sistemą - parapines mokyklas, seminariją, gimnazijas bei kolegijas, aukštąją mokyklą. Pačioje amžiaus pabaigoje Vilniaus universitete jau yra apie 1000 studentų. Įkuriama kanclerio A. Goštauto, kurioje yra apie 100 rankraštinių knygų, viduramžinė biblioteka. O amžiaus viduryje įkuriama moderni Žygimanto Augusto biblioteka Vilniaus Valdovų rūmuose, kurioje apie 4 tūkst. knygų, moderni to laikotarpio Europos literatūra. Amžiaus pabaigoje visų didikų garbės reikalas buvo turėti knygų rinkinį.
Amžiaus pradžioje nebuvo nė vienos spaustuvės, jei reikėjo spausdinti knygą, buvo užsakoma Gdansko spaustuvėje. Su Mikalojaus Radvilos Juodojo veikla prasidėjo spaustuvių kūrimas, kuris nebenutrūko per visą Lietuvos gyvenimą. Amžiaus pabaigoje vienu metu veikė daugiau nei dešimt spaustuvių. Šiame amžiuje žmonės buvo nepaprastai susitelkę kūrybai, veiklai, žinojo, ko reikia, jautė kas reikalinga valstybei, kultūrai, žmonėms. XVI a. yra nepaprastai įdomus, šio amžiaus banga iškėlė gabius žmones, leido jiems atsiskleisti kūryboje. Šiame amžiuje labai nauja buvo spausdinta raštija lietuvių kalba. Ji buvo religinė - ją kūrė dvi bažnyčios - evangelikų reformatų/liuteronų ir katalikų. Mes šiandien gyvename ant pagrindų, kurie buvo padėti XVI a. Be jų nebūtume tie, kurie esame.
Pagal pareigybes jis buvo vaivada, kancleris, jo veiklos amplitudė buvo labai plati. Per penkiasdešimt savo gyvenimo metų labai daug nuveikė. Buvo gabus politikas, diplomatas, rengė Livonijos prijungimą - apsaugojo nuo Ivano kariuomenės šiaurinę Lietuvą (LDK) diplomatinėmis priemonėmis. Pasuko į reformaciją, kaip į teikiančią galimybes kultūrinei veiklai. Suorganizavo grupę filologų, kurie vertė Bibliją į lenkų kalbą. Įkūrė spaustuvę. Biblija išleista Radvilos finansavimu. Jo kūrinys „Atsakymas Popiežiaus legatui A. Lipomanui” yra pirmas autorinis teologinis veikalas. Tai buvo tekstas, argumentavęs bažnyčios ir visuomenės santykius. Jame jis labai aiškiai pasakė, kad neleis, kad LDK veiktų inkvizicija. Tam buvo dedamos didelės pastangos. Taip pat rašė, kad negalima dėl tikėjimo (išvertus į šių laikų kalbą - dėl pažiūrų) kautis kardu, žudyti, galima tik argumentuoti argumentais ir diskusija. Taip pat minima grupė tuo metu gyvenusių intelektualų, kaip pavyzdžiui Andrius Volanas, suformulavęs laisvės kaip įstatymo pirmumo prie valdžią apibrėžimą.
Tai, kas šiuo metu propaguojama kaip individo laisvė, Volano yra apibūdinama kaip visa griaunanti savivalė. Pasak dr. Ingės Lukšaitės, dirbant su XVI a. paprastai apima džiaugsmas, nes ten yra labai daug save realizavusių žmonių ir labai vykusių kūrinių. Yra padėti pagrindai, tereikia ant jų atsistoti.
Kitame pranešime dr. Darius Kuolys citavo istoriką Motiejų Strijkovskį: „Istorija reikalinga tam, kad galėtume šnekučiuotis su protėviais tarsi su gyvais, matydami jų veidus prieš savo veidus”. Istorinis pasakojimas turi mums sugrąžinti protėvius į mūsų šiandienos pašnekesį, padaryti juos mūsų dabarties pašnekovais. Tai buvo labai moderni hermeneutinė prieiga deklaruojama jau XVI a., anot pranešėjo, pateikusio dviejų dalių pranešimą: pirmiausia aptarta, kas mums trukdo šnekučiuotis su protėviais bei pratęstas dr.
Pasak D. Kuolio, egzistuoja slenksčiai, trukdantys užmegzti dialogą su protėviais: 1) pirmiausia tai Apšvietos sukurtas pažangos mitas - įsivaizdavimas, kad mes šiandien esame savaime pranašesni už anksčiau gimusius, šiuo atveju, XVI a. atstovus. Šis pažangos mitas užsklendžia dialogišką santykį su praeitimi, mes žiūrime į praeitų amžių žmones iš aukšto. 2) Kitas dalykas, nusėdęs į mūsų pasąmonę - marksizmo dogmos - labai stiprūs sovietmečiu veikę diskursai. Tai yra nuostata, kad veikia tam tikri dėsniai ir svarbu istorijoje atrasti dėsningumus. Asmenybė su savo mąstymu nelabai ką reiškia. Mėginame apie istoriją kalbėti schemomis. 3) Postmodernaus žmogaus egocentrizmas, cinizmas ir panieka viskam, kas reikalauja šiek tiek pastangų atrasti, atvert, pažinti - postmoderniai visuomenei būdinga narciziška laikysena. O pastangų suprasti Volaną, Radvilą Juodąjį reikia. 4) Istorijos baimė, nepasitikėjimas savo istorija. Gyvos istorijos baimė pasireiškia istorinės atminties įstatymais, noru ją suvaldyti, kad nebūtų per plati, pradėti istoriją nuo Motiejaus Valančiaus, apriboti ties Smetona. Istorijos baimės jausmas ir teiginys, kad LDK gali griauti mūsų tapatybę, dabar dažnai kartojamas Lietuvos politologų, yra pagimdytas valstietiškos istorijos baimės.
XVI a. padėtas pamatas parodo, kaip tas amžius yra generavęs idėjų ir vaizdinių ansamblius, kuriais mes šiandien remiamės. Vienas labai svarbių dalykų - naujųjų laikų asmenybės. Pirmiausia XVI a. pastebime asmenybes, kurios pasitiki savo galiomis. Jos jaučiasi turį galią kurti savo likimą, anot Makiavelio „grumtis su Fortūna”. Renesanso žmogus įsivaizduoja, kad politinė tikrovė, bendruomenės gyvenimas yra kuriamas jo valia. Kartu su bendrapiliečiais jis kuria tautą, valstybę - ji yra ne Dievo duota, bet žmonių sukurta. Šitas jausmas atsiranda, nes Renesansas gręžiasi į Antiką, kur dievai leidžia prisiimti atsakomybę. Kūrimasis ir atramos suradimas šioje erdvėje yra visus herojus jungianti nuostata. Čia mes kuriame savo pasaulį. Švietimas susiejamas su politine bendruomene kaip svarbiausia atrama. Edukacijos svarba iškeliama visų intelektualų, pavyzdžiui Augustino Rotundo. Mokykla turi sukurti laisvų žmonių bendruomenę, kuri turėtų kritikuoti dvarą. Matome laisvos visuomenės modelį, siūlomą XVI a. Lietuviai tuo metu verčia svarbius kūrinius: vokiečių švietėjų veikalą “Kaip ugdyti kunigaikštį”, Justo Lipskio „Kaip ištverti gyvenimo absurdą”. Suvokiama istorijos svarba valstybei, respublikai. Rotundas teikdamas savo istoriją Radvilai Juodajam sako, kad šis veikalas yra būtinas valstybei. Radvanas kuria herojinį epą, aktualizuojantį istorinę atmintį, kad tauta galėtų kurtis ateitį. Iš tų atramų subrandinama teisinės valstybės idėja ir kartu per statutus įtvirtinama laisva respublika. Labai aiškiai išreikšta respublikos samprata. Šiandien mes tokios sampratos, kokia yra įtvirtinta, II-ajame Lietuvos statute, neturime, jis iki šiol nėra išverstas į lietuvių kalbą. 1566 metų statuto jubiliejų minėsime kitąmet. Šiam statute įtvirtinama Lietuvos Respublika kaip meile grindžiama piliečių sąjunga. Anot to meto dar vienos iškilios asmenybės, Leono Sapiegos, mes esame laisva tauta, kuri kuria savo įstatymus. Šią teisę lietuviai įgauna 1564 m. Bielsko seime iš Žygimanto Augusto, pardavusio mus broliams lenkams, atsisakant paveldėjimo teisės į Lietuvą. XVI a. duoda tautinės valstybės idėją. Atsiranda luomų lygybės idėja, tauta, kad taptų laisva, turi įgyvendinti luomų lygybę. Anot A. Volano, luomai neturi žeminti vienas kito. Mes turime rūpintis santarve, kad valstybėje visi jaustų teisingumą. To meto asmenybės kaip savo tapatybės dalį jautė įsipareigojimo, ištikimybės principą. Tapatybė buvo siejama su ištikimybe visuomenei, bendruomenei. Radvila Juodasis važiavo į Varšuvos seimą ginti Lietuvos respublikos: derėtis dėl Unijos, bet neišduoti Lietuvos: „Mes savo gerai sutvarkytos respublikos, stodami greta jūsų, nenorime prarasti. Įsipareigojimas - tapatybės dalis. Radvila Rudasis vėliau kalba taip pat. Rašydamas laiškus Radvilai Našlaitėliui jis prisako, kad „tu kaip Radvila Lietuvos negali išduoti. Tautinės valstybės idėja buvo stiprus įsipareigojimas kultūrai. M. Mažvydo priešmirtinio teksto pratarmėje, rašytoje greičiausiai 1963 m. (Radvilos Juodojo laikais) ir po mirties patekusios į giesmyną, parašyta, kad M.
Habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, skaičiusi pranešimą apie lotyniškąją XVI a. literatūrą, iškėlė kelis aspektus, dėl kurių lotynų kalba parašyti tekstai yra svarbūs: pirmiausia turime suvokti, kuo jie yra universalūs, atitinkantys Europos Renesanso literatūros standartus ir kuo originalūs, atspindintys vietos realijas ir keliantys čia ir dabar aktualius klausimus. XVI a. egzistavo bendra Europos intelektualinė erdvė, universitetus siejo tos pačios mokymo programos, lotynų kalba, antikinės literatūros studijos. Tuo meto literatūros originalumo samprata gerokai skyrėsi nuo šiandienos literatūrai keliamų kriterijų. Šiandien autorius visada stengiasi pabrėžti savo kūrinio unikalumą, Renesanso autoriui, atvirkščiai, buvo svarbu parodyti, kad jis žino anksčiau kūrusių autorių kūrybą, yra skaitęs antikinius autorius (Homerą, Vergilijų, Horacijų), kad stengiasi juos imituoti ir daugybę stilistinių, leksinių, frazeologinių formulių, darinių perima į savo tekstą. Šiandien tuos tekstus dažniausiai skaitome verstus. Skaitant originalo kalba, kūrinys atrodo žymiai artimesnis, geriau suprantamas. Sekimo, imitavimo problema yra gana sudėtinga. Kartais imitavimas labai suprimityvinamas ir kitiems gali atrodyti, kad tai - plagijavimas, bet taip nėra. Paskaitoje minimi trys autoriai. Imituodami buvusius autorius, jie stengėsi nuo jų atsiriboti ir pabrėžti savo patirties reikšmę, savo išgyvenimo, vietos, kurioje jie gyvena istoriją ir jos įvykius. Labai svarbi ir įdomi yra Husoviano „Giesmė apie stumbrą”. Husovianas, atvykęs iš šiaurės kraštų, papuola į Pop...
tags: #haroldas #saniukas #turto #deklaracija