Mokesčiai sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Pirmasis bendras rodiklis, apibūdinantis jų vaidmenį šalies ekonomikoje, yra visų apmokestinimo įplaukų dalis bendrajame vidaus produkte. Antrasis mokesčių rodiklis apibūdina apmokestinimo pajamų pasiskirstymą pagal įvairius biudžeto sandaros lygmenis.
Lietuvoje kasmet priimama labai daug įvairių norminių aktų. Seimas leidžia įstatymus, Vyriausybė - nutarimus, o kiekviena ministerija - savo instrukcijas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip paskirstomi mokesčiai bendrijose ir kokie yra bendrojo apmokestinimo principai, atsižvelgiant į įvairias situacijas ir gyventojų teises.
Lietuvos mokesčių sistema
Mokesčių Istorija ir Raida
Mokesčių šaknys glūdi gilioje senovėje. Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo mieste. Ši valstybė gyvavo prieš šešis tūkstančius metų. Ten karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai, kad būtų lėšų sėkmingiems karams. Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios funkcijoms vykdyti. Vientisos mokesčių sistemos tada nebuvo.
Ilgainiui, formuojantis prekiniams - piniginiams santykiams, mokesčiai įgavo pinigų pavidalą. Vienas pirmųjų piniginių mokesčių buvo visų gyventojų visuotinis mokestis, kuris buvo imamas Romos imperijoje II mūsų eros amžiuje. Šis mokestis vadinosi tribūtu. XV - XVI amžiuje Europos valstybėse prasidėjusi politinės valdžios centralizacija sukėlė didelių finansinių problemų. Padidėjo išlaidų armijai, karaliaus rūmams, valstybiniam aparatui ir pan.
Nuo XVII amžiaus antrosios pusės iki XVIII amžiaus pabaigos intensyviai kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos vadinamojo mokestinio teisingumo idėjos. Daugelis Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių mokslininkų, valstybės ir ūkio veikėjų pasisakė už atsargų ir blaivų požiūrį į mokesčius, teisingumą, galimybę juos pasitelkti tik kraštutiniais - negandų ir karų - atvejais.
Mokesčių Paskirstymo Principai
Apmokestinimo objektu A.Smitas laikė pajamas, grindžiamas trimis šaltiniais: renta, pelnu ir darbo užmokesčiu. Mokesčių visuotinumo ir proporcingumo principai, juos atitinkanti realinių mokesčių sistema palaipsniui buvo diegiama į ūkinę praktiką. Tai spartino klasikinės finansų mokyklos suklestėjimas. Žymiausi jos atstovai - Adamas Smitas ir Dovydas Rikardas - moeksčius laikė “neišvengiama blogybe”. Jie reikalavo sumažinti valstybės išlaidas, kad kartu būtų galima sumažinti ir mokesčius.
- kiekvienas moka mokesčius pagal ūkinį pajėgumą, tai yra proporcinga tam pelnui,kurį mokėtojas gauna valstybės globojamas.
- kiekvienas mokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kokiu būdu turės mokėti nustatytus mokesčius.
- kiekvienas mokestis turi būti renkamas tuo laiku, toje vietoje ir tuo būdu, kurie mokėtojui yra patogiausi.
- mokesčiai turi būti sutvarkyti taip, kad žmogus kuo mažiau savo pajamų turėtų mokėti į valstybės iždą.
Demokratinė valstybė, skirstydama mokesčių naštą, pirmiausia žiūri į žmonių pajėgumą mokėti.
Mokesčių Klasifikacija
Paprastai mokesčiai skirstomi į grupes pagal tokius klasifikacinius požymius: nustatymą ir įplaukų iš mokesčių biudžetuose paskirstymą; apmokestinimo objektą; apskaičiavimo metodą; mokesčių rinkimo būdą ir pan. Literatūroje galima rasti ir kitokių mokesčių klasifikavimo būdų. Kiekvienas jų turi atitinkamą pažintinę reikšmę.
Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų pasiskirstymą mokesčiai būna valstybiniai (renkami į valstybės biudžetą ir skirti centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti) ir vietiniai, kurie įplaukia į atitinkamų savivaldybių biudžetus. Tiesioginiai mokesčiai paprastai taikomi pajamoms ir turtui. Šiuos mokesčius apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą žmonės bei pačios verslo įmonės.
Beje, fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinami visi piliečiai, gaunantys atlyginimą už darbą. Todėl minėti mokesčiai ir vadinami tiesioginiais - kas gauna pajamų (pelno) už veiklos rezultatus, šiais mokesčiais ir apmokestinami. Atsižvelgiant į apmokestinimo objektą, tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, namų, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, turto, palikimo).
Be įvairių tiesioginių mokesčių, visose šalyse egzistuoja dar viena specifinė mokesčių rūšis - netiesioginiai mokesčiai. Jais valdžia apmokestina ne pačias įmones, parduodančias prekes ir teikiančias paslaugas, o galutinius tų prekių (paslaugų) vartotojus, t.y. eilinius valstybės piliečius. Tačiau šiuos mokesčius valdžia renka ne tiesiogiai iš prekių (pasl.augų) vartotojų, o per tarpininkus - įmones, parduodančias prekes ir paslaugas.
Netiesioginiai mokesčiai (daugiausiai masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai) yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Nagrinėjat apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes verslo įmonės, siekdamos gauti didžiausią pelną, atsižvelgdamos į mokesčių lygį, atitinkamai perskirsto išteklius.
Netiesioginiai mokesčiai skirstomi į akcizus, muitus ir fiskalinius monopolinius. Akcizu, kaip netiesioginiu mokesčiu, paprastai apmokestinami vadinamieji masinio vartojimo reikmenys, taip pat komunalinės , transporto ir kitos kasdienės paslaugos. Muitai, kaip mokesčiai, taikomi prekėms ir kitoms vertybėms, kai jos pergabenamos per valstybės sieną, yra vienas ekonomikos valstybinio reguliavimo svertų.
Mokesčių Funkcijos ir Uždaviniai
Fiskalinės funkcijos dėka valstybė apsirūpina vyriausybės politinei, ekonominei ir socialinei - kultūrinei veiklai reikalingoms finansinėms lėšomis. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių. Rinkoje įsigalint ir aktyviai plėtojantis netobulos konkurencijos santykiams, pradėta taikyti mokesčių reguliavimo funkcija.
Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats - gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms. Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.
Laisvosios rinkos sistemoje nėra savaiminio mechanizmo pajamų paskirstymo netolygumo išlyginimui. Todėl nusprendus, kokio paskirstymo siekiama šalyje, šiam uždaviniui gali būti panaudota ir mokesčių sistema. Rinkos mechanizmo netobulumas rodo nepakankamą tam tikro ekonomikos sektoriaus arba regiono išsivystymą. Šių klausimų (pavyzdžiui gimstamumo, aplinkos užterštumo ir kt.) sprendimas taip pat laikomas apmokestinimo uždaviniu.
Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūlio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių mokės tuos mokesčius, koks mokėtojų fizinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi.
Tuo tikslu reikia laikytis ir bendrų apmokestinimo principų.
- Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas.
- Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus.
- Administravimo paprastumas. Šio principo esmė - lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos.
- Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas - tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas.
Mokesčių Paskirstymas Bendrijose
Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.76 str., kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.
Pagal Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, būsto naudingasis plotas - gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžiju, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas.
Civilinio kodekso 4.82 str. 3 dalis nurodo, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose numatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas.
Mokesčiai priskaitomi butų ir (arba) kitų patalpų savininkams proporcingai jų daliai pastate - pagal įregistruotus naudinguosius plotus (negyvenamųjų patalpų bendras plotas laikomas naudinguoju).
Konkrečios situacijos ir sprendimai:
- Automobilių stovėjimo aikštelė: Jeigu daugiau nei pusė visų savininkų balsavo už naują bendrojo naudojimo objekto (aikštelė) įsirengimą ir ta aikštele galės naudotis visi savininkai, tai visi ir turėtų prisidėti prie aikštelės įrengimo.
- Bendro naudojimo patalpos: Dėl bendrų patalpų naudojimo savininkai gali susitarti įvairiai, tačiau yra daug niuansų. Suprantama, kad bendrojo naudojimo patalpos turi būti naudojamos bendrai, tai juk ne asmeninės patalpos.
- Palėpės: Įregistravus palėpę (neįrengtą pastogę) atskiru nekilnojamuoju daiktu, jos teisinis statusas pasikeičia - ji nebėra daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, o atskiras nuosavybės teisės objektas, valdomas jo savininkų pagal nustatytas dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise.
- Vamzdynų keitimas: Jeigu keičiami bendrojo naudojimo objektai (bendrojo naudojimo objektų apraše jie priskirti visiems savininkams), tai ir mokėti už tai turėtų visi bendrai.
- Lifto remontas: Lifto kaip inžinerinio įrenginio priežiūra ir remontas priskiriamas visiems savininkams, mokestinius įnašus turi mokėti visi, išskyrus eksploatacines (naudojimosi liftu, t.y. elektros, valymo ir pan.) išlaidas, kurių gali nemokėti tie savininkai, kuriems bendrojo naudojimo objektų apraše liftas nepriskirtas.
- Telefonspynės: Telefonspynė įprastai montuojama lauke prie įėjimo į laiptinę, jomis naudojasi visi. Jeigu bendrojo naudojimo objektų apraše būtų numatyta, kad tam tikras bendrojo naudojimo objetas priskirtas ne visiems, o tik daliai savininkų, pavyzdžiui, vienos laiptinės savininkams, tai mokesčiai proporcingai būtų paskirstomi tik tos laiptinės savininkams.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl būtina gilintis į detales ir atsižvelgti į galiojančius įstatymus bei teismų praktiką.
Daugiabutis namas
Bendrijos Pirmininko Veikla ir Atsakomybė
Kai kuriais atvejais, bendrijos pirmininkas gali organizuoti darbų pirkimus, už kuriuos iš butų savininkų reikalaujama didelių sumų. Pirkimai bendrijoje organizuojami vadovaujantis patvirtintu bendrijos biudžetu, ilgalaikiu planu ir kaupiamųjų lėšų patvirtintu mėnesiniu tarifu, kitais bendrijos narių ar visų savininkų susirinkimo (balsavimo raštu) priimtais sprendimais. Kilus neaiškumams, reikėtų kreiptis į pirmininką paaiškinimo raštu, vadovaujantis Bendrijų įstatymo 14 str. 7 dalimis, jis turi atsakyti jums ir detaliai paaiškinti per 10 darbo dienų.
Taip pat svarbu, kad savininkai žinotų, už ką ir kiek moka. Nėra normalu mokėti vieną bendrą sumą, reikėtų mokestiniame pranešime nurodyti. Bendrijos narių teisėtai priimtus sprendimus vykdo visi savininkai.
Bendrija rūpinasi visų bendrijos pastato savininkų bendrojo naudojimo objektais. Atsakingas už apžiūrą asmuo apie apžiūrų metu nustatytas deformacijas, defektus, dėl kurių pažeidžiami esminiai statinių reikalavimai ir kyla pavojus aplinkai, žmonių gyvybei, sveikatai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, privalo nedelsdamas apie tai informuoti namo savininkus (naudotojus), valdytoją ir (ar) techninį prižiūrėtoją, jei jis nedalyvauja apžiūroje.