Šiame straipsnyje pateikiama bendro pobūdžio informacija apie ginčus dėl žemės sklypo ribų nustatymo, todėl šia informacija neturi būti vadovaujamasi kaip galutine teisine nuomone ar konsultacija. Visos situacijos yra individualios, reikalaujančios atskiro teisinio vertinimo ir individualaus sprendimo būdo.
Bylos rūšinis teismingumas tokiuose ginčuose priklauso nuo to, koks santykis - civilinis ar administracinis - byloje vyrauja. Jei ginčas kyla dėl žemės sklypo naudojimo, sklypo dalies priklausomybės nustatymo, tuomet ginčo nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams.
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, jeigu žemė sklypų ribos nėra aiškios iš esamų dokumentų, šias ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į teritorijų planavimo dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas, dokumentus formuojant žemė sklypus bei kitus įrodymus.
Nagrinėjant ginčą tiek bendros kompetencijos, tiek administraciniame teisme, teismas vertina aplinkybę kada buvo priimtas skundžiamas administracinis aktas ar, kada suinteresuoti asmenys sužinojo apie skundžiamą aktą. Administracinių bylų teisenos įstatymu yra nustatytas trisdešimties dienų apskundimo terminas nuo skundžiamo akto priėmimo dienos, arba, nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą dienos, per kurį asmenys gali kreiptis į teismą dėl šio akto panaikinimo. Svarbu nepraleisti šio termino.
Dėl detalios asmeninės teisinės konsultacijos galima kreiptis el.
Kiti Svarbūs Aspektai Teismų Praktikoje
Be žemės sklypo ribų nustatymo klausimų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra priėmęs nutarčių, kurios svarbios teismų praktikai. Šios nutartys apima įvairius aspektus, tokius kaip vaiko teisių apsauga, apeliacinių skundų ribos ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Vaiko Teisių Apsauga
Nutartyje dėl vaiko teisių apsaugos institucijos pareigos kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą įgyvendinimo ypatumų nelydimų nepilnamečių užsieniečių atžvilgiu, LAT teisėjų kolegija išaiškino, kad nelydimo nepilnamečio užsieniečio laikinosios globos nustatymo tikslais nėra būtinas jo paėmimas iš kilmės valstybėje likusių tėvų. Tokioje situacijoje valstybės taikomos priemonės turi būti orientuotos ne į tėvų teisių ir pareigų ribojimą, o į apsaugos vaikui teikimą.
Nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas suabsoliutina vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą instituto paskirtį. Pagal CK 3.253 straipsnio 1 dalį vaiko laikinoji globa (rūpyba) - laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje.
Apeliacinių Skundų Ribos
Nutartyje dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, taip pat siurprizinio teismo sprendimo priėmimo draudimo, pakartota, kad kasacinis teismas jau yra nurodęs, jog draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, gali remtis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir įrodymais.
Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, nurodo byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus. Taip siekiama užtikrinti tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų.
Taip pat pasisakyta, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės kasaciniame skunde nurodomais motyvais, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą, kad buvo pažeisti CPK 320 ir 42 straipsniai bei Konvencijos 6 straipsnis ir šie pažeidimai nagrinėjamu atveju turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, buvo tokio pobūdžio ir masto, jog yra pagrindas pripažinti ieškovės teisės į teisingą teismą neužtikrinimą.
Atidalijimas Iš Bendrosios Dalinės Nuosavybės
Nutartyje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais, pabrėžta, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas.
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į tai, kad sprendžiama dėl valstybei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo dalies atidalijimo, pažymėta, kad CK normose nėra įtvirtinto draudimo atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė, tuo tarpu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nereglamentuoja klausimų, susijusių su valstybės turto valdymu bendrąja nuosavybės teise kartu su kitais asmenimis, šios nuosavybės teisės kaip bendrosios su kitais asmenimis įgyvendinimo tvarkos, jame nėra nustatyta speciali tvarka, pagal kurią turėtų būti vykdomas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė.
Atsižvelgus į CK, Disponavimo įstatymo normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad CK 4.80 straipsnio nuostatos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taikytinos ir tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai vienas iš bendraturčių yra valstybė, tačiau jų taikymas turi būti derinamas su Disponavimo įstatymo 9 straipsnyje nustatytais principais.
Neteisėtas valdymas ir ginčai dėl ribų – teisiniai fejerverkai
Arbitražiniai Susitarimai
Nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės teismo pareigos palikti ieškinį nenagrinėtą, esant sudarytam arbitražiniam susitarimui (konkrečiau, ar tokia pareiga egzistuoja teisminiame ginče tarp Europos Sąjungos valstybės narės ir kitos valstybės narės, su kuria buvo sudaryta dvišalė investicijų skatinimo sutartis, t. y. investuotojos, po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendimo byloje Achmea ir (ar) po 2020 m. gegužės 5 d. Briuselyje priimto susitarimo dėl Europos Sąjungos valstybių narių dvišalių investicijų apsaugos sutarčių nutraukimo).
Kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nutartimi panaikindamas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžindamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisingai taikė proceso teisės aktus, reglamentuojančius teismo pareigas sprendžiant dėl šalių nukreipimo į arbitražą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Paaiškėjus, kad dviejų valstybių narių tarptautinė sutartis prieštarauja ES teisei, ji negali būti taikoma. Taigi šiuo atveju aptariama Lietuvos ir Prancūzijos tarptautinės sutarties nuostata dėl investicinio arbitražo negalėjo būti taikoma įsiteisėjus ESTT sprendimui byloje Achmea.
Kartu pažymėta, kad išvada, jog nagrinėjamoje situacijoje neegzistuoja galiojantis arbitražinis susitarimas, per se nelemia išvadų dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šią bylą. Kadangi civilinės bylos teismingumas konkrečios valstybės teismui (tarptautinė jurisdikcija) yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, o nagrinėjama byla pasižymi užsienio elementu, šis klausimas turi būti vertinamas pagal taikytinus tarptautinės jurisdikcijos klausimus reglamentuojančius teisės aktus.
CPK 10 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad atsakovių prašymas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu teismas nuspręs iškelti civilinę bylą ir joje priims procesą užbaigiantį procesinį sprendimą.