Dainų autorė ir atlikėja Ieva Narkutė - dar viena Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikos „Mes“ herojė. Šiemet ji buvo Lietuvos moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalio-konkurso „Mano senas drauge“ vertinimo komisijos pirmininkė.
Ieva Narkutė apie savo ryšį su muzika sako: „Ne muzika atėjo į mano gyvenimą - aš į jos.“ Jai atrodo, kad viskas prasidėjo daug anksčiau negu pirmi sąmoningi bandymai muzikuoti. Gimsti muzikantų šeimoje, tėvai susipažįsta Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, būdama mamos pilve jai padedi gintis diplominį darbą… Gimsti šeimai, kuriai kalbos apie muziką yra norma, namie, kur pilna muzikos instrumentų, natų - tokia visa aplinka. Abu tėvai iki šiol mokytojauja: tėtis - chorvedys Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, mama teoretikė - S. Sondeckio menų gimnazijoje.
Pianino pamokas pradėjo lankyti anksčiau nei mokyklą - būdama vos šešerių. O baigusi mokyklą stojo ne į muziką, bet į psichologiją.
Psichologija ir muzika: du keliai, susijungę į vieną
Ieva labai norėjo studijuoti psichologiją, ir tai truko ilgai. Paauglystėje buvo visiškai panirusi į knygas, labai greitai atrado rimtus rašytojus ir svarbias jų plėtojamas temas. 14-os metų jau skaitė Hermanną Hesse. Tiesa, dabar mano, kad visko, apie ką rašė jos mėgstamiausias rašytojas, nesuprato, bet tai formavo jos požiūrį į vidinį žmogaus pasaulį. O tas pasaulis ir neaprėpiamas, ir sudėtingas, ir veikia pačiais netikėčiausiais būdais, gali būti toks komplikuotas ir įvairus, kad tu gali paskirti visą gyvenimą, bet išsiaiškinsi tik mažytę dalį tiesios apie jį. Būdama paauglė maištus išgyveno daugiau galvoje ir emociniame pasaulyje. Tas vidinis maištas ir savęs ieškojimas, bandymas suprasti santykį su pasauliu, matyt, ir suformavo jos labai psichologizuotą požiūrį į visa aplink. Dar mokykloje pradėjo skaityti lengvesnę psichologinę literatūrą. Prisimena, mąstė: man patinka rašyti dainas, dainuoti, aš groju pianinu. Ką tai reiškia? Kur man stoti? Į fortepijoną, į vokalą ar į kompoziciją? Nenorėjo būti tik pianistė, kuri atlieka kitų kūrinius. Klasikiniam vokalui jos duomenys per silpni. Džiazinis vokalas irgi nebuvo tai, ko ji tikrai norėjo. Kompozicija, ta rimtoji, kurios moko akademijoje, irgi nebuvo įdomi. Labiausiai norėjo rašyti savaip ir dainuoti tai, ką pati parašo, bet tokios studijų programos nebuvo. Suprato, kad jei išmanysi kompozicijos taisykles, jos gali padėti kurti, bet jeigu neturėsi savito požiūrio ir nežinosi, ką nori perteikti, jokia akademija to, matyt, neišmokys.
Psichologijos studijų pėdsaką galima įžvelgti Ievos dainų tekstuose. Anksčiau jai atrodė, kad psichologija labai toli nuo muzikos, o dabar jos abi tvirtai susikibusios rankomis. Netgi būna, kad žmonės prieina po koncerto ir sako: „Na, tu čia ir paterapinai mus“. Gal tikrai vyksta tokia masinė psichoterapija? (šypsosi). Visada per savo pasirodymus stengiasi žmonėms pasiųsti kokią nors esminę žinutę. Tai tikrai nėra „Kur jūsų rankos?“ ir „Ar jums linksma?“ (juokiasi). Jai patinka žmones provokuoti, bet ne šokiruojant, o kalbant apie dalykus, apie kuriuos mes kasdien esame per kieti ir per faini kalbėti. Mes visi su kaukėmis: tokie šaunūs, tokie nepažeidžiami ir neva stiprūs. Jai labai gera, kai žmonės, atėję į jos koncertą, prisidengia jos dainomis ir leidžia sau susigraudinti, atsipalaiduoti, atleidžia vadeles, kuriomis kasdien laiko įtempę savo emocijas. Mano, kad jos kūryboje psichologija pasireiškia labai subtiliu būdu.
Dainininkė prisipažino, kad ne veltui kažkada įgijo klinikinės psichologijos magistro laipsnį. Psichologiją 6 metus studijavo šventai tikėdama, kad imsis šio darbo, tačiau nutiko taip, kad nedirbo nė dienos - tačiau tai daro kiekviename koncerte. Šios studijos yra dalis viso paveikslo. Jų pašalinti neįmanoma. Kita vertus, psichologiją renkasi empatiški, smalsūs, prasmės, rakto į pasaulį ieškantys žmonės.
Vizitinė kortelė - "Raudoni vakarai"
Turbūt nenustebinsiu, o kartu nenuvilsiu pasakydama, kad jūsų, kaip kūrėjos, vizitine kortele išlieka „Raudoni vakarai“… Turbūt kaip „Laužo šviesa“ Andriui Mamontovui, net jei jam ir pakyrėjusi. Stebina, kad „vakarus“ sukūrėte būdama mokinė. Čia dainos, už kurias mes turbūt abu dėkingi likimui. Nesvarbu, kad „Raudoni vakarai“ nėra pirma mano parašyta daina, o po jos prirašiau dar krūvą, - vis tiek išlieka išskirtinė. Tematika irgi, nes nerašau daug dainų apie Lietuvą. Na, o „Raudoni vakarai“ gimė iš azarto, iššūkio, noro išbandyti jėgas. Dvyliktokė pamačiau skelbimą - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras organizuoja moksleivių kūrybos partizanų tema konkursą. Buvome kviečiami kurti dainas, filmus, rašyti, piešti. Aš dainas paaugliška tematika kūriau maždaug nuo 14 metų, tad pamaniau - būtų nebloga mankšta, iššūkis imtis dainos apie partizanus.
Tai štai: ruduo, artėjo Kalėdos, dvyliktokai gyvena nerimo, atsisveikinimo su klasiokais nuotaikomis. Sugalvojau, kad reikia kuo nors apdovanoti artimiausius draugus - tik ne dar vienu puodeliu ar žvakide iš „Maximos“. O aš kone visą gyvenimą ir dainuoju, ir beveik tiek pat mezgu. Nutariau įteikti draugams po pirštinių porą. Susiskaičiavau - reikės 8 porų. Tėtis suabejojo: „Pažiūrėk į kalendorių - nespėsi“. Aš: „Lažinamės?“. Jei atvirai, šiek tiek sukčiavau - jau buvo begimstąs „Raudonų vakarų“ posmas, tad ketinau bet kuriuo atveju tą dainą parašyti. Suspėjau numegzti 6 poras, „Raudonus vakarus“ teko pabaigti. Pirmas klausytojas buvo tėtis. Iš pradžių priedainyje nebuvo žodžio „Lietuva“, jisai man liepė įdėti. O paskui nusiunčiau konkursui, „Raudoni vakarai“ pradėjo gyventi atskirą gyvenimą.
„Raudonų vakarų“ tekstas brandus, gilus, skausmingas, metaforiškas. Stebina, kad tai mokinės darbas. Mano senelis (diedukas, jeigu jau tiksliai vadintume) pasakojo, kaip jo seserys ir mama buvo ištremti į Sibirą. Nuėjo kryžiaus kelius, kad visus apgyvendintų vienoje vietoje, nes iš pradžių šeima buvo išdraskyta kas kur. Paskui - vėl kryžiaus keliai, kad parsivežtų į Lietuvą. Manau, panašių istorijų turime kiekvienoje lietuvių šeimoje. Kita vertus, esu įsitikinusi - kiekvienas skaitantis žmogus gali valdyti žodį, kurti metaforas.
Ievos teigimu, parašius vieną gerą dainą ar gerą muziką pagal žodžius, yra grėsmė likti vienos dainos atlikėja, kaip nutiko Eurikai Masytei su „Laisve“. Jos situacija kitokia, bet ar nesijaučia esanti kieno nors lūkesčių spąstuose? Tikrai, iki šiol kai kurie žmonės įsitikinę, kad turėtų kurti daug dainų patriotine tematika. Visos kitos jos dainos - kitokios. Bet jai nebaisu: viena gera daina - jau gana daug…
Lietuva žemėlapyje
Kūrybos paieškos ir įkvėpimai
Kuriate ir žodžius, ir muziką. Jai buvo 14-15 metų. Jau kūrė tekstus. Lietuvoje atsirado interneto svetainė dpoezija.lt - puiki platforma skelbti savo dainas jas rašantiems žmonėms. Natūralu, vieni įrašai būdavo geresnės kokybės, kiti visiškai pasibaisėtinos, bet čia pradėjo rinktis tie, kam buvo nepriimtinas anuomet pagrindinėse šalies scenose viešpatavęs klaikus, plastikinis popsas. Į dpoezija.lt įkėlusi pirmąsias savo dainas sulaukiau ir liaupsių, ir kritikos. Pagyros - už tai, kad šviežia, įdomu, už tembrą, muziką. Kritika - dėl banalių tekstų. Siūlyta daugiau skaityti, o iš pradžių kurti dainas poetų eilėms. Taip jos paauglystėje atsirado ir Marcelijus Martinaitis, ir Justinas Marcinkevičius bei kt. Paskui, kai daugiau paskaičiau, įgijo daugiau pasitikėjimo ir supratau - rašant tekstą jam kelti aukštesnę kartelę reikia dėl savęs - ne dėl kitų. Jeigu ilgiau pasėdėsiu, skirsiu daugiau dėmesio ir energijos, tekstas bus geresnis. Esu įsitikinusi - eilėraštis ir dainos tekstas yra du visiškai skirtingi žanrai. Jei jau nusprendi eilėraštį paversti daina, neužtenka pirmo posmo padaryti uždainiu, antro - priedainiu ir t. t. Reikės gerokai pasinerti iš kailio - išsinagrinėti, užsiimti kiek frankenšteinišku gaminimu.
Sunku pasakyti. Gana anksti suprato, kad jai įdomiausi dalykai yra žmonės, ypač nebijantys būti savimi, kitokie negu visi. Autentiškumas jai yra vertybė. Visi turime tarsi ir panašių kompetencijų, bruožų, žinių, bet kiekviename tai susijungia skirtingais būdais - gauname milijardus variantų. Turbūt todėl nuo paauglystės ieško kitokio - bendro, bet ir atskiro. Kas svarbu visiems, bet galima pasakyti naujai. Man atrodo, kūryba apie tai ir yra. Daina nebūtų paveiki, jeigu dainuočiau apie problemą, nutikusią ar nutiksiančią tik man ir niekam daugiau. Niekas jos neklausytų, joje neatpažintų savęs, nejaudintų. Tuo tarpu dabar žmonės po koncerto sako: „Tu dainuoji apie mane“. Tikiu, kad kūrėjas pro save praleidžia ir atspindi pasaulį formomis, kurios jam pažinios, paklūsta. Vienas valdo žodį, kitas - muziką, trečias - vaidybą, teptuką ar pan. Ir taip kalba apie mus visus siejantį žmogiškumą, ką reiškia būti žmogumi, gyventi. Turėti, neturėti, siekti, norėti, geisti, liūdėti, gedėti ir t. t.
Kurdama naujas dainas neklausau nieko. Mat smegenys yra „nuostabios“ - labai mėgsta vogti tavęs nė neperspėdamos. O tu paskui kapstaisi ir aiškiniesi, ar ko nors nepavogei, kad taip gerai skamba. Pati vis paklausinėju kolegų, muzikantų - ar tikrai negirdėjote šito motyvo? Todėl kurti stengiasi kuo švaresnėje ir tylesnėje aplinkoje. O sėkminga daina? Ta, kuri tave ištinka laiku ir vietoje. Būna įstabių kūrinių, bet tu išgirsti juos ne tada ir ne ten, nepadaro įspūdžio, neįsimena. O būna, kad, atrodytų, objektyviai neypatinga daina tave pasiekė tam tikru momentu, su juo susijungė - ir atsirado trečia kokybė. Būtent todėl manau, kad visos pasaulio dainos turi savo klausytoją, kažkam yra ypatingos. O čia ir visas įdomumas, nes galime vertinti skeptiškai, sakyti, kad viskas jau parašyta, mes kartojam vieni kitus. Bet tada ir gyvenimas yra jau nugyventas buvusių prieš mus. Juk ir gyvenimą kartojame, atradimus, praradimus, meilę, vaikų gimdymą. Tad kodėl negalima kartoti dainų, savaip atliekant, parašant, išgyvenant? Mano nuomone, daina yra čia ir dabar.
Kodėl žmonės mėgsta koncertus? Klausymas padaro muziką gerą. Įdėmus, dėmesingas klausytojas, leidžiantis sau įsitraukti, išgirsti ką nors naujo - jis paverčia muziką verta dėmesio. O tu, būdamas scenoje, visa tai jauti, girdi, matai. Tas mūsų, ypač ne vieną dešimtmetį grojančių muzikantų, termometras ištreniruotas.
Visada žavinga, kai jauni žmonės rašo, kuria. Ypač jei išdrįsta patys rašyti tekstus. Žinoma, suprantu, kad dažnai jie kaip manieji paauglystėje, kada gavau patarimą daugiau skaityti. Visgi esu įsitikinusi - vienu metu galime ir skaityti, ir rašyti. Galbūt taip netgi optimaliausia. Dar gerai kūrybą fiksuoti užrašų knygelėse, kad matytum kaitą, evoliuciją. Konkurse ją truputį nuliūdino, kad dažnai buvo daug mokytojo rankos, mažai mokinio išraiškos. Jai visada įdomiausia žmogus scenoje, o ne už jos, ne tie, kas pasiūlė dalyvauti ar parašys 10 balų iš lietuvių kalbos, jeigu sudainuos J. Marcinkevičių. Jai įdomiausia, kodėl jaunuolis lipa į sceną, ką nori papasakoti ir kodėl tai svarbu jam, mums, kodėl turime jo klausytis. Tad kai jauni žmonės ima keliasdešimties metų senumo tekstus, parašytus temomis, kurios jiems tolimos, svetimos, ją sunku įtikinti. Moksleivis turi atsakyti sau į kelis klausimus: ar pats norėjo dalyvauti konkurse, atlikti būtent šią dainą? Ar ją sugrotų savo malonumui vakare, kai niekas negirdi? Koks slaptasis šios dainos ingredientas? O tada jau atnešti į sceną, per 3 minutes įtikinti komisiją, klausytojus. Atsikratykime sustabarėjusio požiūrio, kas ir kokia turi būti dainuojamoji poezija.
Juk dabar turime tokią neįtikėtiną žanrų įvairovę, tiek platformų ir būdų pasireikšti jauniems kūrėjams, kad ribos ir skirtys išsitrina. Tie patys bardų festivaliai netgi keičia koncepciją ir pavadinimus, prisistatydami vienokiu ar kitokiu kultūros renginiu, koncertu, festivaliu ir kt. Muzikoje viskas tiek susimaišę, kad dažnai nebesvarbu, kur baigiasi vienas žanras ir prasideda kitas. Jeigu nebelikus žanro grynumo mes toliau kopijuosime praeitį, būsimi pasmerkti nesėkmei. Nes kopijuoti ne tik neįdomu, bet ir visada atsiras, kas tai padarys geriau. Įdomu tik tai, kas savita, unikalu, apie tave.
Man reikalingas intensyvus vidinis gyvenimas. Kai viskas būna gerai, aš džiaugiuosi ir dažniausiai apie tai nerašau. Rašau, kai man kas nors būna neaišku, kai kas nors nesklandžiai vyksta, kai būnu sutrikusi, įskaudinta, liūdna, palikta. Rašymas tuo metu būna tarsi būdas išsiaiškinti, kas vyksta ir ką daryti toliau, - atlieka terapinę funkciją. Man reikia stebėti žmones, su kuriais bendrauju, ir fantazuoti, kas būtų, jeigu būtų. Aš sugebu labai greitai ir labai intensyviai mintyse išgyventi begales istorijų, man visai nereikia, kad jos nutiktų. Ir dažnai sunku žmones įtikinti, kad tai, apie ką dainuoju, yra viso labo tik mano fantazijos vaisius. Na, galbūt užuomina ar pirminė inspiracija dainai ir atėjusi iš tikro gyvenimo, bet visa kita - mano įsijautimas, vaizduotė. O didelės kančios man nereikia. Man tik reikia būti jautriai sau ir kitiems ir pagauti reikalingas bangas.
Ieva Narkutė - „Raudoni vakarai" (Dainuoju Lietuvą)
"Švelnesnis žvėris" ir kiti albumai
2015 Nr. Viena talentingiausių Lietuvoje jaunosios kartos dainų autorių ir atlikėjų Ieva Narkutė 2014-ųjų pabaigoje išleido antrą albumą „Švelnesnis žvėris“. "Kviečiu žmones kelti klausimus ir suprasti, kas tave daro žvėrimi, o kas - Žmogumi", - sako Ieva.
Yra ir viena sena daina. Bet per tuos pusantrų metų tiek parašiau, kad galėjau ir dvigubą albumą išleisti, tačiau mes tiesiog atrinkome stipresnes dainas. Albumas pavadintas pagal dainą „Švelnesnis žvėris“. Tai daina apie tylą, apie žvėrį. Aš nusprendžiau, kad švelnesnio žvėries idėja bus tai, kas jungia visą albumą. Raginu žmones prisiminti, kad mes visų pirma esame žvėrys ir tik paskui žmonės. Ir kad kartais visai be reikalo protą, intelektą, socialinius dalykus keliame į pirmą vietą ir neklausome savo instinktų, prigimties. Tas neklausymas, ignoravimas to, ką mums sako mūsų kūnas, mūsų intuicija, dažnai labai brangiai kainuoja. Aš ir pati sau sakau, kad reikia pasižiūrėti į save žvėries, tokio gražaus, subtilaus, kuriančio, akimis. Reikia gyventi ir kūne, ir sieloje, ir sąmonėje, ir pasąmonėje - visuose lygmenyse. Lipdama ant scenos aš kviečiu žmones ir sužvėrėti, ir sušvelnėti. Svarbu kelti klausimus ir suprasti, kas tave daro žvėrimi, o kas - Žmogumi.
Ievos debiutinis albumas, pasirodęs 2013-aisiais, simboliškai pavadintas „Vienas“. Dainuojamosios poezijos gerbėjai jos talentą ir dainas įvertino kur kas anksčiau. Atsižvelgiant į tai, kad tai albumas žmogaus, kuris jau 8 metus rašė dainas (jų buvo jau ne viena ir ne dvi), gali atrodyti, kad uždelsta, bet žinant visas aplinkybes - tikrai ne. Dabar jai atrodo, kad pirmas albumas išleistas laiku ir rezultatas labai geras. Iki tol ji nuoširdžiai studijavo ir tai atėmė daug laiko, energijos, jėgų. Be to, neturėjo komandos, kuri su ja dirbtų ir padėtų įrašyti albumą. Tiesa, bandė daryti įrašus savo jėgomis su keletu muzikantų ir minimaliomis priemonėmis. Jeigu tie įrašai būtų ją tenkinę, pirmas jos albumas pasaulį būtų išvydęs kokiais trejais metais anksčiau. Be to, ji apskritai nebuvo apsisprendusi, ar su muzika nori ką nors rimtai daryti. Rašė dainų tekstus, kūrė muziką, bet visada manė, kad psichologija yra jos pagrindinis kelias, ir muzika, muzikanto gyvenimas jai trukdys. Ji kartais netgi atsisakydavo koncertuoti ir tokiu būdu bandė išsiaiškinti, ar gali taip gyventi, ar gali nedainuoti. Renginių ir festivalių organizatoriai pradėjo sakyti: „Ieva, šitas tavo maivymasis dar gali trukti metus. Jeigu užtruks ilgiau, tave visi pamirš ir nebekvies, vėliau gali labai gailėtis.“
Tiesa, kad pirmojo albumo nebūtumėt drįsusi išleisti be dainos „Raudoni vakarai“? Tada albumas būtų perkamas prasčiau (juokiasi). Dažnai sulaukiu klausimų, ar daina „Raudoni vakarai“ man dar neatsibodo. Taip, buvo laikas, kai jaučiau šiokią tokią nuoskaudą dėl kitų dainų - visi norėjo tik tos, o kitos buvo neįdomios. „Raudonų vakarų“ nelaikau geriausiu savo kūriniu, yra geresnių dainų. Buvo atsibodę ją dainuoti, bet kai pasakydavau, kad šitame koncerte „Raudonų vakarų“ nebus, žmonės tai priimdavo kaip nevykusį pokštą ir vis tiek manęs nuo scenos nepaleisdavo, kol jų nepadainuodavau. Dabar į tai žiūriu kaip į labai didelę dovaną - parašyti vieną dainą, kuri visų taip mėgstama, yra labai didelė sėkmė ir aš tuo turiu džiaugtis! „Raudoni vakarai“ man labai daug durų atvėrė. Viena trijų minučių trukmės daina padarė dalykų, kurių kartais nepadaro ir keli albumai. Ačiū jai už tai ir ačiū pasauliui, kad leido man ją kažkaip parašyti.
| Albumo pavadinimas | Metai |
|---|---|
| Vienas | 2013 |
| Švelnesnis žvėris | 2014 |
Ievos Narkutės albumai
Apie asmeninį gyvenimą atvirauti nelinkusi dainininkė nesileisdama į smulkmenas patvirtino, kad daina „Kaip taip gali būti“ gimė tada, kai ji išgyveno skausmingą išsiskyrimą su mylimu žmogumi. „Daina buvo tokia asmeniška, kad kai ją parašiau, buvau tikra, kad niekam jos nerodysiu. Bet bėga laikas ir ateina susitaikymas bei suvokimas. Į tai, kas buvo labai skaudu, pažvelgiau kitomis akimis. Be to, suprantu, kad taip atsitinka ne man vienai", - sako Ieva, po ilgų svarstymų nusprendusi itin asmenišką kūrinį įtraukti į naująjį albumą „Švelnesnis žvėris“.
Ruošiamės turui po Lietuvą. Repetuoju, dirbu su savimi, kaupiuosi, ieškau istorijų, kurias galėčiau papasakoti, dėlioju dainas. O klausytojams, skaitytojams norisi palinkėti susikalbėjimo, atsisukti į tai, kas tikrai neišvengiama ir svarbiausia. Nes, mano nuomone, gyvenime tų svarbiausių dalykų yra tiktai keli, o visa kita - triukšmas eteryje. Todėl linkiu visiems sveiko proto, adekvatumo, taikos, ramybės. Dabar, kai valstybė išgyvena ne pačius šviesiausius laikus, paklausti savęs: o ką aš darau dėl savo šalies? Kiek esu pilietiškas, narsus, garbingas? Kiek turime stuburo apginti savo vertybes, drąsos kalbėti ir vertinti. Kaip bendraujame vieni su kitais, kiek gerbiam ir kaip save per gyvenimą vedame - stumiame, velkame, einame ar sklendžiame pakilę, nes kažkodėl jaučiamės geresni už visus kitus.
Ievos Narkutės autorinė programa „Visos meilės taisyklės“ spalį paskutinį kartą bus parodyta Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje ir Kaune, „Girstučio“ kultūros centre. Paskutiniam kartui dainininkė pažadėjo rasti porą labai specialių taisyklių, kurios palengvintų atsisveikinimą. Dainininkė prisipažino, kad „Visos meilės taisyklės“ tapo ne tik žiūrovų, bet ir jos pačios labai mylima programa. Visiems, kurie liūdi dėl bet kokio pasibaigusio etapo, I. I. Kiekvienas mūsų yra išgyvenęs laimingą arba nelaimingą, o dažniausiai - abi meilės rūšis. Kiekvienas bent kartą skyrėsi su mylimuoju ir puikiai žino, kaip tai nelengva išgyventi, net jei skyrybos vyko darželio laikais. Ieva Narkutė padės jums susigaudyti jausmų labirinte. Koncerte „Visos meilės taisyklės“ ji taikliai ir šmaikščiai dalijasi įžvalgomis, kurios gimė ir iš nuosavos patirties, ir stebint kitus. Ieva sako, kad dviejų vienodų koncertų, kaip ir dviejų vienodų meilės istorijų, nebūna. Kokios nuotaikos bus „taisyklių“ atsisveikinimas, gal nereikėtų per daug spėlioti.
Ieva Narkutė
Anksčiau net labiausiai pašėlusiose fantazijose nesvajojo, kad kada nors išgyvens vien iš muzikos - jai tai atrodė neįmanoma. Treti metai po studijų baigimo neturi „normalaus“ darbo ir tik dainuoja... Bet ji vis tiek tebežaidžia muzikantės gyvenimą ir nežiūri į tai per daug rimtai (šypsosi). Vargu ar kuriančiam žmogui verta pradėti per daug rimtai žiūrėti į savo kūrybinį gyvenimą. Vengia mąstyti apie tai, kad mano pajamos didėja ir todėl turi didėti poreikiai. Stengiasi nuo to bėgti, mat jai baisu, kad tai bus tiesiausias kelias į bet kokių kūrybinių dalykų pabaigą. Žino ir tai, kad nenori eiti į jokius realybės šou, mokytis šokti ant parketo prieš visą Lietuvą. Nori rašyti dainas ir kad žmonės ateitų į koncertus pasiklausyti jos muzikos, pabendrauti su manimi. Aš siekiu išlaikyti savo autentiškumą, kuris, manau, ir traukia žmones. Džiaugiuosi, jei tai jiems atrodo priimtina, sava.
Pradėjo muzikuoti tikrai ne dėl populiarumo. Jos gyvenime apskritai viskas vyko labai lėtai. Na, nesu aš ta per naktį pagimdyta žvaigždutė, nesu tas žmogus, kuris vakar nuėjo miegoti niekieno nežinomas, o šiandien į jį jau pirštais rodo gatvėje, nes atpažįsta. Ji į savo didėjantį populiarumą reaguoja labai ramiai - viskas auga po truputį, lėtai ir manęs nešokiruoja. Žmonės žino mano vardą ir mano dainą „Raudoni vakarai“, bet gatvėje drąsiai dėviu nutrintus džinsus, senus sportbačius, nes dauguma manęs neatpažįsta. Prisimenu, buvo laikas, kai į žurnalistus žiūrėjau kaip į maitvanagius, kurie, tau pasiekus tam tikrą žinomumo lygį, jau nebeklausia, apie ką nori šnekėti, kiek nori savo gyvenimo rodyti. Įsivaizdavau, kad brausis, kamant...