Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialus ir nematerialus paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.). Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku pristatant Lietuvos etnografinių regionų ypatybes.
Tačiau Lietuvos regioninių ypatybių formavimosi pradžia, be abejonės, siekia labai senus laikus - apie tai liudija archajiški tarmių požymiai, liaudies dainų, sutartinių ir kito muzikinio folkloro, papročių ir kitų tradicijų seną kilmę parodantys regioniniai skirtumai, kuriuos atskleidė mokslininkų tyrimai.
Europos regionų asamblėjos deklaracijoje (1997 m.) pateiktame regiono sąvokos apibrėžime nurodoma, kad regionai paprastai pasižymi tautos istoriniais, lingvistiniais, kultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir geografiniais požymiais. Daugelio Europos šalių regionams būdingas istorinis ir kultūrinis savitumas - tik tuomet susiformuoja žmonių regioninė savimonė. Lietuvoje regioninės savimonės regionams priskirtini etnografiniai regionai, kuriems dėl dvasinio ir emocinio žmonių prisirišimo prie gimtosios žemės suteikiama savita prasmė ir vertė.
Palaipsniui lietuviai aprėpė didžiulę teritoriją - Utenos, Dūkšto, Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Alytaus, Jiezno, Kaišiadorių, Širvintų ir Ukmergės apylinkes.
Lietuvos etnografiniai regionai
Aukštaitijos pavadinimas siejamas su istoriniu požiūriu šiek tiek vėlesniu - XIII-XV a. - laikotarpiu, kada aukštaičiais buvo vadinama LDK dalis, supriešinant ją su žemaičiais.
Daugelis istorikų teigia, kad aukštaičių teritorija apėmė Nevėžio baseiną su Nemuno vidurupiu. Šioje Vidurio Lietuvos teritorijoje istorikas M. Bertašius išskiria kelias smulkias aukštaičių žemes: Veliuoną, Krekenavą, Kauną ir diskutuotiną Ariogalos-Betygalos žemę. Kai kurie istorikai Aukštaitijai dar priskiria Upytės ir Neries žemes.
Aukštaičių žemės vardas (lot. terra Eustoythen) buvo pagarsintas 1323 m. Lietuvos valdovo Gedimino sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu.
Vėliau (Х-ХIII a.) sėliai suformavo kelis teritorinius darinius su centru Sėlpilyje - tuomet sėlių žemės apėmė dabartinius Zarasų, Rokiškio, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Biržų, Panevėžio ir Pasvalio rajonus ar jų dalis Lietuvoje, taip pat Aizkrauklės, Jekabpilio, Daugpilio rajonų dalis Latvijoje.
Tačiau Х-ХII a. pietinę Sėlos dalį palaipsniui pradėjo užimti lietuviai, vakarinę jos pusę prijungdami prie Upytės žemės, pietinę - prie Deltuvos, rytinę - prie Nalšios žemės.
Iš kitų baltų žemių išsiskiria Žiemgala, kuri kaip savarankiškas etnoteritorinis vienetas pradėjo formuotis apie IX a. Žiemgalių teritorijoje XI-XII a. buvo intensyvus piliakalnių tvirtinimo laikotarpis, todėl spėjama, kad tuomet Žiemgalos socialinė organizacija buvo artima genčių sąjungai.
Nuo XIII a. jau aiškiai skiriamos atskiros Žiemgalos dalys: vakarinė (vadinta Žiemgalos vardu) ir rytinė (vadinta Upmalės vardu, kuri patenka į dab. Latvijos teritoriją). Didžioji Žiemgalos dalis 1279-1290 m. atiteko LDK, o šiaurinę jos dalį nukariavo kalavijuočiai (dabar tai Latvijos teritorija).
Mažosios Lietuvos regiono ištakos sietinos su Lietuvos pajūrio ir piečiau buvusios teritorijos kultūra, kuri V-VI a. antroje pusėje, kaip spėjama, skilo į pietinę Lamatos dalį (atitinkančią dabartines Šilutės-Priekulės ir Švėšnos apylinkes) ir šiaurinę kuršišką dalį.
Prie Mažosios Lietuvos ištakų priskiriamos ne tik Lamata bei Skalva, bet ir kitos XIII a. gyvavusios baltų žemės: kuršiams priklausiusios Pilsoto žemės dalis (dab. Kuršių nerija), prūsų žemės Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pagudė, Pamedė, Galinda, Sasna, Liubavas ir Kulmas.
Suvalkijos (Sūduvos) regiono ištakos siejamos su Sūduva, kurią kryžiuočių ir kiti seni šaltiniai, beje, taip pat buvo priskyrę prūsams.
Pavadinimas Sūduva pirmą kartą paminėtas 1231 m. kaip Zudua Danijos karaliaus Voldemaro II laikų knygoje „Liber censuum Daniae“ (liet.
Dzukijos regiono ištakos siejamos su Dainavos žeme ir dainavių gentimi. Pirmą kartą Dainavos žemė (térra Deynowe medietatem) paminėta 1253 m. donaciniame akte, kuriuo Mindaugas pusę to krašto padovanojo Livonijos ordinui.