Lietuvos istorija: svarbiausi įvykiai iki 1970 metų

Šiame straipsnyje apžvelgiami svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai nuo XIX a. pabaigos iki 1970 metų. Aptariami politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai, kurie formavo modernią Lietuvos valstybę.

Rusijos imperijos valdymo laikotarpis (1795-1914 m.)

Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896-1917 m.) 1904-1906 m. buvo atsisakyta vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programos:

• 1903 m. pažadėta tikėjimo laisvė.
• 1904 m. panaikintas lietuvių spaudos draudimas.
• Nuo 1905 m. leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais.

Rusijos 1905-1907 m. revoliucija privertė daryti politinių nuolaidų visoje Rusijos imperijoje. 1905 m. leista steigti kai kurias politines partijas, nuo 1906 m. buvo renkama Valstybės Dūma (atstovais išrinkta ir lietuvių), 1906 m. leista steigti visuomenines draugijas, bet 1905-1910 m. Kauno, Vilniaus ir Suvalkijos gubernijose galiojo sustiprintos apsaugos padėtis.

Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos caras panaikino lietuviškos spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimą. Siekdama surusinti Lietuvos gyventojus, caro valdžia 1864 m. buvo uždraudusi ne tik lotyniškąjį, bet ir gotiškąjį raidyną, o viešose vietose kabino lenteles su perspėjimu, kad kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama. 40 metų oficiali spauda gyvavo tik rusišku raidynu.

Pirmieji legalūs laikraščiai

1904 m. gruodžio 1 d. Sankt Peterburge išleistas pirmasis savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ numeris. Tai buvo pirmasis legalus laikraštis lietuvių kalba Rusijos imperijoje. Gruodžio 23 d. (pagal Julijaus kalendorių - gruodžio 10 d.) Vilniuje pasirodė pirmasis legalus dienraštis lietuvių kalba - „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir leido Petras Vileišis. Pirmasis dienraščio numeris išėjo 6000 egz. tiražu.

Didysis Vilniaus Seimas

Dienraštis suformulavo Didžiojo Vilniaus Seimo idėją ir daug prisidėjo jį organizuojant. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje Vilniaus miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) prasidėjo dvi dienas trukęs lietuvių suvažiavimas, gavęs Didžiojo Vilniaus seimo pavadinimą.

Kultūrinis gyvenimas XX a. pradžioje

20 a. pirmais dešimtmečiais lietuvių kultūra gerokai subrendo - pagausėjo rašytojų, kurie orientavosi į naujausios Vakarų Europos, lenkų ir rusų literatūros kryptis, savo kūrybą skyrė ne tik kaimo žmogui, bet ir intelektualesniam skaitytojui. Pasirodė specialiosios literatūros ir meno žurnalų bei almanachų. Buvo padėti profesionalios muzikos ir teatro pagrindai, atsirado profesionali meno kritika.

Muzikos ir teatro raida

1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje Miesto salėje (dabar Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai) „Vilniaus kanklių“ draugija pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“. Ją pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio libretą sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas. 1908 m. kovo 29 d. Kaune Juozas Naujalis su kitais įkūrė Šv.Grigaliaus vargonininkų draugiją. Tai buvo pirmoji lietuvių profesionalų muzikų draugija.

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918 m.)

1914 m. rugpjūčio 1 d. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė per 1914 m. vasaros ir 1915 m. žiemos kampanijas Rytų Prūsijoje patyrė pralaimėjimą ir 1915 m. pavasarį Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. kovą ji užėmė Šiaulius, rugpjūtį - Kauną, rugsėjį - Vilnių.

Į Rusijos kariuomenę buvo mobilizuoti apie 60 000 ir iš Lietuvos pasitraukė arba buvo išvaryti apie 300 000 Lietuvos gyventojų, evakuota apie 1/3 įmonių, dalis įstaigų, archyvų, išvežta kultūros vertybių. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą.

Lietuvių veikla karo metu

1914 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje įkurtas Lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Daugėjant pabėgėlių vietoj laikinojo komiteto vėliau įsteigta draugija, kuri tapo politiniu bei kultūriniu lietuvių visuomenės centru. Lietuvoje rūpinosi pabėgėlių šalpa, gynė gyventojus nuo okupacinės valdžios, daugiau galimybių padėti pabėgėliams turėjo Rusijoje.

1914 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuviškų draugijų ir spaudos atstovų susirinkime patvirtinta Gintarinė deklaracija - lietuvių politikos veikėjų pareiškimas Rusijos valdžiai. Joje teigiama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuvių tauta visiškai remia Rusiją. Kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai.

Lietuvos Taryba ir Nepriklausomybės paskelbimas

Lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. surengė Lietuvių konferenciją, per kurią suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, t. p. numatyta karinė sąjunga su Vokietija. Buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba.

1918 m. vasario 16 d. Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu.

Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė - Vilnius. Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą.

Nepriklausoma Lietuva (1918-1940 m.)

Paskelbus Vasario 16 Aktą Vokietija pripažino Lietuvą 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 m. pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą. Iki tol Lietuvos Taryba tebuvo formali administracinė įstaiga, sprendė tik kai kuriuos kultūros ir švietimo klausimus.

Vokietijoje 1918 m. rudenį kilus vidaus krizei ir patyrus karinių nesėkmių 1918 m. spalį okupuotoms tautoms buvo leista sudaryti savo vyriausybes. Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą. Ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos vyriausybė.

Sovietų okupacija (1940-1941 m.)

SSRS nepavykus užimti Suomijos ir Vokietijai pergalingai kariaujant Vakarų fronte, SSRS ėmė atvirai grasinti Baltijos šalims. 1940 m. gegužės 25 d. ji apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas. 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Lietuvai SSRS pareikalavo sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos vyriausybė patenkino visus SSRS ultimatumo reikalavimus.

1940 m. birželio 15 d. A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir pasitraukė į Vokietiją. Tą pačią dieną ryte SSRS kariuomenė (15 divizijų, apie 150 000 karių) įžengė į Lietuvą. Prasidėjo SSRS okupacijos laikotarpis, nors ne visi gyventojai ir net valstybės veikėjai tai iš karto suprato. Rugpjūčio 3 d.

Nacių okupacija (1941-1944 m.)

Antrojo Pasaulinio karo metu, Nacių Vokietijos vadų planuojamoje vadinamojoje Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą traktavo kaip okupuotą SSRS dalį ir per visą karą vengė pažadų dėl Lietuvos valstybingumo. Nacių Vokietijos okupacija Lietuvoje truko daugiau kaip 3 metus.

Po pirmųjų SSRS okupacijos ir aneksijos metų didesnė lietuvių tautos dalis draugiškai sutiko Vokietijos kariuomenę, bet J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) vadovaujamą Lietuvos laikinąją vyriausybę vokiečiai ignoravo, o 1941 m. rugpjūtį privertė nutraukti veiklą. Iki 1941 m. liepos pabaigos Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas.

Sovietinė okupacija (1944-1990 m.)

1944 m. vasarą-1945 m. pradžioje nacių Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė stalininės SSRS okupacija. Demografinę padėtį Lietuvoje sparčiai keitė per Antąjį pasaulinį karą nuniokotam ūkiui, sugriautiems Vilniui, Klaipėdai, Šiauliams atstatyti iš SSRS siunčiami darbininkai. Be to, 1945-1947 m. miestuose apsigyveno daugiau kaip 16 000 demobilizuotų SSRS kariuomenės karių, tūkstančiai rusakalbių kolonistų, iš viso 1945-1953 m. - 130 000 žmonių.

Nuo 1944 m. vasaros Lietuvos jaunimas sovietams atkakliai priešinosi slapstydamasis nuo prievartinės mobilizacijos į SSRS kariuomenę. Lietuvoje nepagrįstai tikėtasi, kad Vakarų valstybės kariaus su SSRS ir Lietuva išsilaisvins iš sovietinės okupacijos. Tačiau Lietuvos žmonės realios paramos iš Vakarų valstybių nesulaukė.

Sovietinė antibažnytinė politika

Sovietų valdžios ir KB santykiai yra svarbi XX a. Sovietų okupacija Lietuvoje, su nedidele pertrauka trukusi pusę amžiaus, paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies istorijoje, ir išsiaiškinti jos padarinius svarbu ne tik istorikams - tai labai reikalinga ir mūsų visuomenės istorinės atminties bei savimonės nuskaidrinimui. Totalitarinis sovietų režimas, marksistinę istoriosofiją paskelbęs vienintele moksline pasaulėžiūra, siekė pagal ją visiškai pakeisti žmogaus ir visuomenės būtį, pajungti juos visa apimančiai valstybės kontrolei.

Religija yra tam tikros kultūros pamatas, kodas, ji egzistuoja ir institucionalizuota forma, o tai reiškia, kad ji veikia kaip atskiras visuomenės gyvenimo dalyvis, galintis būti tarpininku tarp individo ir visagalės valdžios struktūrų. Religijos veiksnys turėjo ypatingą reikšmę sovietizavimo eigai Lietuvoje, kurios visuomenė prieš susidurdama su sovietų režimu buvo mažai sekuliarizuota ir konfesiniu atžvilgiu buvo beveik homogeniška. Katalikų bažnyčia (toliau - KB), turėjusi tankų religinių ir pasaulietinių organizacijų tinklą, sudarė veiksmingą, autonomišką socialinės komunikacijos sistemą. Be to, religija Lietuvoje, ne taip, kaip tuo pat metu okupuotose kitose Baltijos valstybėse, buvo svarbi tautinio identiteto dalis. Visa tai darė Bažnyčią potencialiai galinga režimo oponente, kurios įtakos mažinimui režimas buvo priverstas skirti daug dėmesio.

Šaltiniai ir istoriografija

Nagrinėjamu laikotarpiu Sovietų Sąjungoje kontroliuoti religines organizacijas, išskyrus RSB, ir konkrečiai vykdyti komunistų partijos vadovybės numatytus bendrus antireliginio darbo uždavinius buvo patikėta Religinių kultų reikalų tarybai prie SSRS Ministrų Tarybos (toliau - RKRT)*, kuri kiekvienoje srityje bei sąjunginėje res-publikoje turėjo savo įgaliotinius, ir sovietų saugumo policijos (Valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau - NKGB), Valstybės saugumo ministerijos (toliau - MGB), Valstybės saugumo komiteto (toliau - KGB)) įstaigoms. Šių institucijų archyviniai dokumentai yra pagrindinis šaltinis temai atskleisti.

Pagrindiniai šaltiniai:

• Lietuvos ypatingasis archyvas (LKP dokumentų skyrius)
• Rusijos Federacijos valstybinis archyvas
• RKRT įgaliotinio Lietuvoje archyvinis fondas
• KGB informaciniai pranešimai
• Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas
• Dvasininkų atsiminimai
• „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika"

Istoriografijos grupės:

1. Išeivijos ir užsienio autorių darbai
2. Darbai, išleisti sovietinėje Lietuvoje
3. Posovietiniai darbai

tags: #iki #1970 #metu #trejo #buti #suregistruoti