Ilzenbergo Dvaro Sodybos Istorija: Kelionė Per Šimtmečius

Rokiškio rajone, prie pat Latvijos sienos, šalia Ilgio ir Apvalasų ežerų įsikūręs, daugiau nei 500 metų istoriją menantis ir atgimęs Ilzenbergo dvaras šiandien puošia ir garsina Lietuvą. Į šeštą šimtmetį įkopęs Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas 1515 m. Jį įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kersenbrockas. Šią teritoriją nuo XIII a. valdė Livonijos ordinas. Dvaras buvo pirmiausia paminėtas vokiečių šaltiniuose.

Vaizdas į Ilzenbergo dvarą. Šaltinis: Wikipedia

Įkūrimas ir Pirmieji Savininkai

Pirmasis jo savininkas Livonijos ordino riteris Berndtas Kersenbrockas šią nuostabią vietą atrado važiuodamas apžiūrėti jam paskirtų žemių. Jam priklausė 615 hektarų žemės ir dar 2234 hektarai žemės su valstiečiais. Jis žinojo, kad Leno teisėmis paskirta valda reiškė, kad Kersenbrockai, jeigu jiems patiks, Ilzenberge galės įsikurti iki gyvos galvos, o beveik 3 tūkstančius hektarų žemės su valstiečiais paveldės jų vaikai ir anūkai.

Tačiau Berndtas save laikė ne tik kariu, bet ir prekybininku. Jo giminė ne tik valdė žemes ir vertėsi žemės ūkiu, bet ir per Rygos uostą prekiavo su užsieniu - grūdais, sviestu, derva, prieskoniais ir kitais žemės ūkio produktais. Šiltą ir sausą rudenį Berndtas Kersenbrockas iškeliavo iš Vokietijos į Livonijos ordino pakraštį, karietai (dabartiniai dvaro lankytojai taip pat gali pasivažinėti XIX a. viduryje Austrijoje pagaminta karieta „Victoria“) sustojus ant aukštos Ilzės kalvos (vokiškai - Ilsen berg).

Berndtas buvo sužavėtas nepakartojamo vaizdo nuo kalvos į papėdėje esantį Ilgio ežerą. Čia jis pastatė dvarą, kuriam ir prigijo vokiškas kalvos pavadinimas Ilzenbergas. Ilzenbergo dvaro įkūrėjui sekėsi puikiai ne tik valdyti savo žemes, bet ir prekiauti čia užauginta produkcija.

XVII-XIX Amžiai: Karai, Šeimininkai ir Pokyčiai

Idiliškam pirmam Ilzenbergo dvaro gyvavimo šimtmečiui pasibaigus, kraštą užgriuvo karas su Švedija, kuris tapo gyventojams sunkių išbandymų laikotarpiu. Karo metais buvo nusiaubtos ir ištuštėję Ilzenbergo dvaro apylinkės. Spėjama, kad XII a. trys švedų paliktos patrankos Ilzenbergo dvare įrodo, kad dvarą taip pat palietė kariniai veiksmai (1926 m. Livija Dimšaitė tris istorines patrankas padovanojo Kaune esančiam Vytauto Didžiojo karo muziejui; šiuo metu šalia svirno stovi patrankų dvynės, padirbintos laikantis XVII a. karo pabūklų gamybos technologijos).

Nuo 1616-1642 m. dvaro šeimininku tapo Vilhelmas Heikas (Wilhelm Heyck), vėliau, nuo 1642-1653 m. - Nikolausas fon Korfas (Nicolaus von Korff), nuo 1653-1677 m. dvare šeimininkavo Ernstas fon Zakenas (Ernst von Sacken), nuo 1677-1687 m. - Magnusas Ernstas fon Korfas (Magnus Ernst von Korff). Nuo 1687-1863 m. naujaisiais Ilzenbergo dvaro šeimininkais tapo Bajorų von Orgies-Rutenbergų giminė. Pirmasis giminės atstovas - Adamas fon Orgies-Rutenbergas (Adam von Orgies gen. Rutenberg), nuo 1679-1716 - Fridrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm von Orgies gen. Rutenberg) Nuo 1712-1775 - Kristofas Georgas (Christoph George von Orgies gen. Rutenberg) tapo kitu Ilzenbergo dvaro paveldėtoju.

1775 m. Ilzenbergo dvarą kaip vyriausias sūnus paveldėjo Kristoferis Johanas (Christoffer Johann von Orgies gen. Rutenberg). 1809 m. dvarą paveldėjo Georgas Fridrichas (Georg Friedrich von Orgies gen.

1863 m. baigėsi bajoriškasis Ilzenbergo dvaro periodas. Paskutinis Orgies-Rutenbergų giminės dvaro valdytojas buvo Didikas Ernstas Ditrichas (Ernst Dietrich Victor von Orgies gen. Rutenberg), kuris neturėjo palikuonių. 1861 m. prasidėjus žemės reformai, baudžiavos panaikinimui ir 1863 m. sukilimui, Ernstas Ditrichas spruko į Paryžių, o Ilzenbergo dvarą pardavė iš Rusijos atvykusiam vokiečių kilmės geležinkelio inžinieriui N. N. Fuchsui (N. N. Fuchs), jau neturėjusiam bajoro titulo. N. N. Fuchso valdymo laikotarpis buvo trumpas - trys metai, nors per tą laiką jis sugebėjo perstatyti dvaro rūmus, kurie iš esmės nepakeisti tokie išliko iki mūsų dienų.

Vokiečių valdymo era Ilzenbergo dvare baigėsi 1896 m. Buvęs dvaro savininkas N. N. Fuchsas pardavė dvarą iš Zdoniškės (Telšių r.) kilusiam lenkų bajorui Eugenijui Dimšai (Eugeniusz Dymsza, 1853-1918), dirbusiam carinės Rusijos geležinkeliuose. Bajorų Dimšų šeima dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo.

Dimšų Šeima ir Ryšys su Rumunija

Aukštosios kelių ir komunikacijos mokyklos (Peterburge) absolventas Eugenijus Dimša vedė iš žymios rumunų šeimos kilusią rumunę Liviją Majorescu (Livia Maiorescu, 1863-1946). Būtent per jį dvaras visiems laikams susisaistė su Rumunija - Eugenijaus žmona buvo Livija Majoresku, žinomo Rumunijos literato, vėliau tapusio šalies ministru pirmininku, Titu Majorescu dukra. Su būsimu vyru Livija susipažino gyvendama Berlyno pensionate. Ištekėjusi už Eugenijaus, ji pervažiavo gyventi būtent į Ilzenbergo dvarą.

Livija Majoresku-Dimšienė atsivežė į dvarą meilę literatūrai, menui bei muzikai.

Pirmojo pasaulinio karo metais E. Dimša su šeima gyveno Peterburge. Tuo metu (1915-1916 m.) Ilzenbergo dvare buvo įsikūręs vokiečių okupacijos kariuomenės aštuntosios raitelių gvardijos štabas su generolu priešakyje. E. Dimša susirgo sunkia onkologine liga. Norėdamas gydytis nuo vėžio, kartu su šeima išvyko iš Peterburgo į Švediją, gydymas nepadėjo ir 1918 m. jis mirė.

1918 m. mirus vyrui, Livija bei jos dukros perėmė dvaro valdymą į savo rankas. Galiausiai moterims teko palikti Lietuvą dėl sovietų okupacijos. Letuvoje prasidėjus žemės reformai, dvaras buvo smarkiai nuniokotas. Dvaro valdytojai ir jo apylinkių gyventojai buvo lietuviai - tai nulėmė šios teritorijos likimą. 1920 m. brėžiant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, dvaro teritorija atsidūrė nedideliame Lietuvai priklausančiame, bet į Latvijos teritoriją įsiskverbusiame iškyšulyje, perpus buvo padalytas ir Ilgio ežeras, deja, ta dalis dvaro žemių, kuriose daugiausia gyveno latviai, atiteko Latvijai ir dvaro valdos labai sumažėjo. Dar labiau jų sumažėjo per 1935 m. vykdytą žemės reformą.

Apie moterų valdymo metus yra išlikę tik gražūs prisiminimai: buvę dvaro tarnautojai ir jų palikuonys pasakojo, kad dvarą valdžiusios moterys buvo labai jautrios ir teisingos, mylėjo žmones, mėgdavo artimai bendrauti, bėdai ištikus, gailėdavo ir užjausdavo, įvairiomis progomis tarnams ir jų vaikams dovanojo dovanas.

Kaip rašo rumunų istorikas Vasile Docea, 24 metų Livija Majoresku buvo karalienės Elžbietos freilina Rumunijos karaliaus Karolio I (1866-1914) dvare. Jos tėvas Titu Majoresku (Titu Liviu Maiorescu, 1840-02-15 Krakova - 1917-06-18 Bukareštas) buvo išskirtinė asmenybė Rumunijoje XIX a. pabaigos - XX a. pradžios istorijoje. Livija Dimšienė artimai draugavo su Onuškio dvaro šeimininke Marija Adomina Komariene, o Livija Emilija Dimšaitė - su Komarų dukra Marija Vitolda Diana Komaraite.

Remiantis Aldonos Radeckienės-Trečiokaitės Veronikos Prakopovaitės-Griškėnaitės atsiminimais, tarpukariu Livija Dimšienė su dukra Livija Emilija dvare gyveno ne vienos, dalį dvaro gyvenamųjų patalpų nuomojo joms patarnavusiems dvariškiams bei valstybinių tarnybų pareigūnams. Taip pat kurį laiką dvare gyveno Ilzenbergo dvaro žemės nuomininkas Pranas Budreika su šeima, Onuškio apylinkės policijos viršininko, prižiūrėjusio nemažą Lietuvos-Latvijos pasienio, Vinco Urbono šeima.

Labai šiltus santykius dvaro savininkės palaikė su kambarine ir senuoju ūkvedžiu Kondrotu, kuris kaip ir ponių kambarinė rūpinosi dvaro ūkiu, buitimi bei tvarka. Kurį laiką vienas rūmų kambarys buvo išnuomotas Lietuvos-Latvijos sienos Ilzenbergo perėjimo punkto raštinei.

Dvare nuolat virė kultūrinis ir ūkinis gyvenimas - į Ilzenbergo dvarą dažnai atvykdavo svečių iš kitų Lietuvos dvarų, Rumunijos, Belgijos ir Lenkijos. Svečiai puotaudavo, pramogaudavo didžiuliame dvaro parke, plaukiodavo, irstydavosi valtele, žvejodavo, vėžiaudavo Ilgio ežere, medžiodavo dvaro apylinkėse. Ne tik svečiai, bet ir vietiniai gyventojai galėjo nebaudžiami gaudyti ežero gėrybes, miškuose uogauti ir grybauti.

Sovietmetis ir Nepriklausomybės Atkūrimas

1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą ir pradėjus šalies sovietizacijai, dvarai ir dvarininkams priklausiusios žemės buvo konfiskuojami, o jų savininkams grėsė tremtis. Paskutinėms dvaro savininkėms pavyko išvengti tremties. Livija Dimšienė su dukromis išvyko į gimtinę, kur mirė 1946 m.

1948 m. Ilzenbergo dvaras atiteko kolūkiui „Aušra“, vėliau tapusiam Onuškio tarybiniu ūkiu. Pokario metais sovietų valdžia Ilzenbergo dvaro rūmus ir parką naudojo įvairiems kultūriniams ir visuomeniniams renginiams - dvaras tapo svarbiausia regiono kultūrinių susibūrimų, koncertų ir švenčių vieta. 1963 m. parkas buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, kurio apsauga ir priežiūra buvo patikėta tarybinio ūkio vadovams. Naujieji šeimininkai mažai dėmesio skyrė rūmų ir parko tvarkymui.

Turėdama didelių užmojų dvare įkurti sveikatingumo profilaktoriumą, 1966 m. dvarvietę su retų augalų parku ir neblogai išsilaikiusiu rūmu bei pradėjusiais griūti ūkio statiniais įsigijo garsi Panevėžio „Ekrano“ įmonė, tačiau šio sumanymo jiems nepavyko realizuoti. 1970 m. 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjusios permainos turėjo lemtingų pasekmių Ilzenbergo dvaro sodybos likimui - tai buvo vienas nykiausių periodų dvaro istorijoje.

Atgimimas: Vaido Barakausko Indėlis

Pusę tūkstantmečio gyvuojančio Ilzenbergo dvaro istorija išaiškėjo tuomet, kai 2003 m. naujam gyvenimui iš beveik griuvėsiais virtusią dvarvietę prikėlė ir modernų biodinaminiais pagrindais veikiantį ūkį įkūrė verslininkas Vaidas Barakauskas.

Jei 2003 m. šia vieta nebūtų susidomėjęs verslininkas Vaidas Barakauskas, kuris kartu su aplinkine žeme įsigijo nykstantį dvarą, dvaro ansamblio pastatai būtų baigę griūti, o parkas pavirtęs sunkiai praeinamomis džiunglėmis. 2012 m. - Ilzenbergo dvare ir jo apylinkėse buvo pradėtas dvarvietės atstatymas.

Ilzenbergo dvaro parkas.

Naujasis dvaro šeimininkas per penkerius metus atstatė visus dvarvietės pastatus, pritaikydamas juos biodinaminio ūkio reikmėms. Dvarvietė sugrįžo prie savo šaknų: dvare daroma tai, kas buvo daroma beveik visus istorijos šimtmečius, net ir pirmieji Ilzenbergo dvaro savininkai bajorai Kersenbrockai 1515 m. buvo įsikūrę Ilzenberge pirmiausia dėl galimybės verstis žemės ūkiu ir plėtoti prekybą ūkio produktais.

Kitaip nei dauguma verslininkų atstatydami dvarus paverčia juos viešbučiais, muziejais, ar įvairiomis erdvėmis laisvalaikiui, Vaidas Barakauskas Ilzenbergo dvarvietę skyrė ne tik pramogoms, bet prikėlė jį naujai misijai - čia įkūrė didžiausią Baltijos šalyse biodinaminiais pagrindais veikiantį ūkį, kuriame jau trečią ūkininkavimo sezoną auginama ir gaminama tik itin švari ir natūrali žemės ūkio produkcija, bei pardavinėjami sveiko maisto produktų krepšeliai.

Ūkininkaujant pagal biodinaminius principus žemės ūkio produkcija užauginama be trąšų, o maisto produktai pagaminami be jokių dirbtinių priedų. Visa natūraliai užauginta dvaro ūkio produkcija perdirbama ir pačių parduodama. Toks ūkininkavimo būdas, kai procesas „nuo grūdo iki valgytojo stalo“ - tose pačiose rankose, yra Ilzenbergo ūkininkavimo veiklos pagrindas ir svarbiausias principas.

Štai keletas įdomių faktų apie Ilzenbergo dvarą:

• Įkurtas 1515 m. Livonijos ordino riterio Berndto fon Kersenbrocko.
• Valdytas įvairių vokiečių baronų ir lenkų bajorų Dimšų.
• Susijęs su Rumunijos istorija per Liviją Majoresku, Eugenijaus Dimšos žmoną.
• Atgaivintas verslininko Vaido Barakausko, įkūrusio biodinaminį ūkį.
• Vienintelis Baltijos šalyse visiškai atkurtas dvaras su pilnai funkcionuojančiu ūkiu.

Dvaro teritoriją puošia 9 latvių ir lietuvių menininkų skulptūros, skirtos Lietuvos 100 - ečiui. Trys ideologiniai Vaido Barakausko žodžiai „Meilė Harmonija Dvariškumas“ vis labiau tampa suvokiami, pastebimi ir prasmingi. Ne veltui šeimininkas yra pasakęs, kad dvaruose reikia ieškoti ne vaiduoklių, o meilės.

2016 m. Pernai vasarą parke palei tvenkinius „pražydo“ nekaltybės, skaistumo, mirties ir prisikėlimo simboliai „Lelijos“ (lietas marmuras, skulptorius Jonas Grunda). Į parką jau „atskrido“ ir vietos medžio skulptoriaus Valerijaus Kunigelio „Draugystė“, išreikšta dviem ąžuolo drugelių skulptūromis. Įspūdingos išraiškos skulptūra „Netikėtas amžinybės prisilietimas“ (bronza, granitas, latvis skulptorius Aigaras Biksė). Palei parko taką ant baltos kolonos išdykauja berniukiškos išvaizdos „Trys kupidonai“(bronza, betonas, skulptorius Kęstutis Dovydaitis). Tarp parko skulptūrų - Daliutės Onos Matulaitės kūrinys iš granito „Zuikis globoja medžiotoją“.

Ilzenbergo dvaro lankytojams siūloma:

• Pasivaikščiojimas po 15 ha angliško stiliaus parką.
• Ekskursijos su gidu po dvarą ir ūkį.
• Produktų degustacijos.
• Renginiai ir koncertai.
• Apsilankymas Meilės saloje.

Šiandien Ilzenbergo dvaras yra ne tik istorinis paminklas, bet ir gyvas, klestintis ūkis, kuriame darniai dera praeitis ir dabartis. Tai vieta, kur galima pasinerti į istoriją, mėgautis gamta ir paragauti natūralių produktų.

Kviečiame apsilankyti Ilzenbergo dvare ir patirti šią unikalią patirtį patiems!

tags: #ilzenbergo #dvaro #sodyba