Įmonių suskirstymas pagal nuosavybės formas Lietuvoje

Pagrindinė verslo grandis - įmonė. Jau 8 - ojo dešimtmečio pabaigoje visame pasaulyje pradėjo daugėti įvairių rūšių įmonių, tačiau Centrinės bei Rytų Europos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, šis reiškinys yra palyginti visai nesenas. Pirmosios įmonės atsirado 1991 m., t.y. atgavus Lietuvos nepriklausomybę.

Pasirinktos temos aktualumą lėmė vis didėjanti Lietuvos įmonių reikšmė ne tik ekonominiame, bet ir visuomeniniame šalies gyvenime, t.y. įmonės sudaro prielaidas augti ekonomikai, pritraukti dinamiškus žmones - verslininkus, lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius ir t.t.

Kursinio darbo struktūra suskirstyta į tris sudėtines dalis. Pirma dalis - įvadas, kur pristatomi įmonės (firmos, organizacijos) apibrėžimai (įvairios traktuotės); supažindinama su pagrindiniais teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais įmonių veiklą Lietuvoje. Antroji darbo dalis - teorinė, kurioje apžvelgiamos įmonių rūšys Lietuvoje, ne tik teisiniu požiūriu, bet ir bendrąja prasme. Trečioje, t.y. praktinėje dalyje, palyginamos pagrindinės teisiniu požiūriu Lietuvos Respublikos veikiančių įmonių rūšys, .t.y. nustatomi pagrindiniai Lietuvos teritorijoje veikiančių juridinių įmonių tipų pagrindiniai privalumai bei trūkumai; taip pat įsigilinama, kokiais bruožais LR įmonės yra panašios ar skiriasi nuo įmonių rūšių, kurios vykdo savo veiklą užsienyje.

Įmonės apibrėžimas ir charakteristika

Bendriausia prasme, įmonė - vienetas, paverčiantis išteklius didesnės vertės pusgaminiais arba gatavomis prekėmis bei paslaugomis. Remiantis Lietuvos Respublikos bendruoju įstatymu (2 straipsnis), „Įmonė“ apibūdinama taip: „Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti. Įmonę sudaro medžiaginių ir daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos pareigų ir teisių komplektas. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos įstatymo 2 - ojo straipsnio, firma yra lyg įmonės sinonimas, t.y.

Tačiau labai savotiškai firmos ir įmonės sąvokų sąsajos aiškinamos mikroekonomikos vadovėliuose. „Firma - tai ekonominis subjektas, kuris vykdo ekonominę veiklą, turi ekonominį savarankiškumą, kai reikia priimti sprendimą, kaip, ką ir kiek prekių gaminti, kur, kam ir kokia kaina savo produkciją parduoti. Firmai gali priklausyti viena ar keletas įmonių. Įmonė yra vieta, kur vyksta prekės arba paslaugos gamyba ar realizacija: fabrikas, gamykla, parduotuvė, mašinų plovykla ir t.t.

Tačiau, juk kai aiškinamos ūkinės veiklos organizavimo formos (įmonių rūšys), išskirtos Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme, visai nėra aptariama tokia organizavimo forma kaip firma, kuriai gali priklausyti viena ar keletas įmonių. Todėl, manyčiau, kaip ir teigiama kituose literatūros šaltiniuose, žodis „firma“ yra tiesiog tarptautinis terminas, o savas bendrinis žodis, apibūdinantis ūkio vienetą, užsiimantį kokia nors ekonomine veikla Lietuvoje, yra „įmonė“.

Taip pat labai dažnai ekonomikos literatūroje kalbant apie įmones, jų veiklą vartojama sąvoka „organizacija“. Be abejo, visos įmonės yra organizacijos. Tačiau dažniausiai įmonė vadinasi organizacija, užsiimanti tik ūkine veikla. Organizacija yra tam tikra grupė žmonių, vieną atitinkantį įstatymus ir moralės reikalavimus tikslą, kurį visi šios grupės nariai laiko bendru.

Vadinasi, įmonė - tai užsiimanti tik ūkine veikla organizacija, įgaunanti fabriko, gamyklos, dirbtuvių, parduotuvių ar kt. pavidalą (pramonėje, žemės ūkyje, transporte, statyboje, prekyboje ir t.t.) ir vykdanti vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes ir paslaugas.

Literatūroje apibūdinant įmonę ypatingai pabrėžiamas jos savarankiškumas, c.ituoju „Įmonė tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija“. Vadinasi, kaip savarankiškas ūkio subjektas, įmonė skiriasi nuo savo vidinių padalinių (cechų, barų, filialų), kurie nėra savarankiški ūkio subjektai, t.y.

Akivaizdu, jog bendrąja prasme žodis „įmonė“ yra žodžių „firma“ bei „organizacija“ atitikmuo, todėl šie terminai ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir ekonominėje literatūroje dažniausiai traktuojami kaip lygiareikšmiai. Todėl savo darbe vartosiu daugmaž visus šiuos tris terminus.

Teisinis įmonių veiklos reglamentavimas Lietuvoje

Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose šalyse, įmonių veikla, verslas, jo organizavimas bei sąlygos yra reglamentuojamos tam tikrais teisės aktais.

• Lietuvos Respublikos Konstitucija.
• Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja akcinių (uždarų akcinių) bendrovių steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas.
• Taip pat šis įstatymas nustato AB ir UAB bendrus ir skiriamuosius požymius - steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus; nustato, kad, steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą.
• Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas. Jis reglamentuoja IĮ steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas.
• Taip pat nustato, kad IĮ gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. IĮ negali būti reorganizuojama, išskyrus atvejus, kai IĮ paveldi asmuo, kuris yra kitos IĮ savininkas bei kai reorganizuojama iki 2004 m. sausio 1 d.
• Lietuvos ūkinių bendrijų įstatymas bei jungtinės veiklos sutartis.

Taip pat Lietuvos teritorijoje yra priimtų ir nemažai kitų įstatymų, kurie yra svarbūs ne tik Lietuvoje veikiančioms įmonėms, bet ir visam verslui (įmonių savininkams, darbuotojams ir pan.).

• Lietuvos muitų tarifų įstatymas nustato taikomas muitų rūšis ir jų laikymosi atvejus, muitų tarifus eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką.
• Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas. Juo nustatomos pajamų, susijusių su darbo santykiais, juridinio asmens teisių neturinčių (individualių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų, autorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus daiktus, gyventojų pajamų ir ūkinės veiklos, taip pat kitos veiklos apmokestinimo tvarka.

Įmonių klasifikacija

Įmonės gali būti skirstomos pagal įvairius požymius. Pagal D.Skarbaliaus knygą (Danielius Skarbalius „Ekonominių žinių pagrindai“, 2002, p. 120 - 121), įmonės skirstomos:

• pagal teisinės sistemos (juridinį) požiūrį (individualios įmonės, ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės ir kt.).

Pagrindinės ūkinės veiklos organizavimo formos

Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos, t.y.

1. Individuali įmonė.
2. Akcinė bendrovė (AB), uždaroji akcinė bendrovė (UAB).
3. Ūkinė bendrija.

Įmonės yra skirstomos į ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės įmones. Neribotos turtinės atsakomybės yra individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, o visų kitų teisinių formų (rūšių) įmonės - ribotos turtinės atsakomybės.

Ribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus tik perduotu jai turtu, t.y. įmonės turtu. Vadinasi, jeigu nario turtinis įnašas į verslo įmonę sudaro 1000 litų, tai pastarosios bankroto atveju jis neteks tik savo įnašų (pajaus). Neribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu.

Taigi bankrutuojant tokio tipo įmonei ir neužtekus jos turto, jos nariai privalės įsiskolinimų skirtumą padengti asmeniniu turtu. Tokiu atveju, individualios įmonės savininkas atsako visu savo turtu, o komanditinės ūkinės bendrijos nariai komanditoriai - tik įnašomis. Tokios įmonės turi fizinio asmens statusą.

1 pav. Juridiniai įmonių tipai

Individuali įmonė

Individuali įmonė - tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Tai lanksti, nesudėtina verslo kūrimo forma. Savininkas pats perka įrengimus, medžiagas, samdo darbuotojus (tačiau IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams, t.y. jam nebūtina įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis), pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam vienam ir jis jų su niekuo nesidalija, išskyrus valdžią (pajamų mokestis už gaunamą pelną).

Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas. Šis įstatymas reglamentuoja individualių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių dalyvių teises ir pareigas. Šis įstatymas apriboja individualios įmonės dalyvio teisę būti kitos individualios įmonės dalyviu, taip pat tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos tikruoju nariu. Individualios įmonės steigėju gali būti tik vienas veiksnus fizinis asmuo.

Pagal šį įstatymą turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Įstatyme taip pat nustatyta, kad kai individualią įmonę steigia santuoką sudaręs asmuo, steigėjui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip.

IĮ steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas jos savininku. IĮ nuostatuose galima numatyti, kad savininkas įmonės vadovu gali pasirinkti kitą asmenį. Individuali įmonė turi juridinio asmens statusą. Naujasis įstatymas nereikalauja, kad individualios įmonės pavadinime būtų įvardijamas jos savininkas, turi būti tik jos teisinę formą nusakantys žodžiai „Individuali įmonė“ arba jos santrumpa „IĮ“. Pageidautina, kad įmonės vardas būtų originalus ir vienintelis Lietuvoje.

Individuali įmonė - labiausiai paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šalyse, ypatingai Vakarų valstybėse. Tokios įmonės (pagal skaičių) vyrauja daugelyje išsivysčiusių šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, JAV kiekvienais metais įkuriama apie 700000 įmonių, tiek pat yra ir likviduojama.

Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama arba kuriai reikalingi specialūs leidimai. Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais.

Individualios (personalinės) įmonės steigimas

Įmonių įregistravimą reglamentuoja Juridinių asmenų registro nuostatai, atskirų teisinių formų įmonių įstatymai ir kiti teisės aktai. Nuo 2004 m., sausio 1 d. veikia Juridinių asmenų registras (toliau Registras), kurio paskirtis registruoti juridinius asmenis bei rinkti, sisteminti, saugoti bei teikti apie juos informaciją bei duomenis. Registro tvarkymo funkcija pavesta valstybinei įmonei Registrų centrui (toliau Registro tvarkytojas).

Įmonė nuo jos įregistravimo dienos tampa juridiniu asmeniu, savo vardu įgyja teises bei pareigas ir gali būti ieškovu bei atsakovu teisme.

Būtina turėti:

• negyvenamųjų patalpų savininko pažyma apie patalpų suteikimą įmonės ūkinei komercinei veiklai, nurodant adresą ir kuriam laikui jos suteiktos.
• buveinę, t.y.
• leidimą (licenciją) užsiimti tam tikra veikla. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos kai kurioms veiklos rūšims privaloma įsigyti licencijas. Įmonių įstatyme numatytos veiklos rūšys, kurios yra licencijuojamos. Leidimus jomis užsiimti, dar kitaip vadinamus kvalifikacijos atestatais, išduoda ministerijos, kuruojančios atitinkamas veiklos sritis.

Individualios įmonės valdymas

Šiose įmonėse valdymo organizacinė struktūra yra paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją ir gauti atsakymą.

1. Individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą - individualios įmonės vadovą.
2. vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos darbo ar civilinės sutarties pasibaigimą ne vėliau kaip per penkias dienas turi būti pranešta juridinių asmenų registrui.
3. Kai individuali įmonė steigiama, individualios įmonės vadovu paskirtas asmuo pradeda eiti vadovo pareigas nuo individualios įmonės įregistravimo juridinių asmenų registre dienos.
4. Kai individualios įmonės vadovu savininkas paskiria kitą asmenį, su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo ar civilinė sutartis. Sutartį su individualios įmonės vadovu individualios įmonės vardu pasirašo individualios įmonės savininkas. Individualios įmonės vadovas pradeda eiti pareigas nuo sutarties sudarymo, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Kai su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo sutartis, gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Individualios įmonės savininkui priėmus sprendimą atšaukti vadovą, su juo sudaryta darbo ar civilinė sutartis nutraukiama.
5. Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, jeigu individualios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui.

Kaip jau paminėta individualių įmonių įstatyme, ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko - vadovo prerogatyva (2. pav.). Įmonės vadovas dažniausiai orientuojasi į naujoves ir rizikuoja. Kad šių mažų įmonių vadovai taptų kompetentingi, dažniausiai reikia, kad praeitų ne mažiau kaip treji metai.

Savaime suprantama, jog praktiškai vienas asmuo, t.y. savininkas negali kokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų, todėl yra priverstas samdyti konsultantus, atskirų sričių specialistus. Jis pasirenka žmones, kuriais gali pasikliauti ir kartu su jais svarstyti svarbiausius sprendimus. Beje, į tokias mažas įmones dirbti dažnai eina pensininkai, dirbę stambiose bendrovėse. Jie turi nemažą patirtį, o tai yra viena iš firmų sėkmingos veiklos priežasčių. Taip pat tokiose įmonėse dažniausiai dirba ...

tags: #imoniu #suskirstymas #pagal #nuosavybes #formas #vadinamas