Nuosavybės Teisės Latvijoje: Įstatymai ir Reglamentavimas

Nuosavybė, paprastais žodžiais tariant, yra objektas(-ai), priklausantys kažkam. Reikia atkreipti dėmesį, kad nuosavybė nėra apribota tik fiziniais daiktais: ji taip pat apima, pavyzdžiui, bendrovės akcijas, intelektinę nuosavybę (pvz. prekės ženklai) ir socialinio draudimo išmokas.

Teisė į nuosavybę yra glaudžiai susijusi su asmens laisve. Karų metu iš aukų ne tik atimamos gyvybės, bet ir jų turtas. Pirmas žmogaus teisių katalogas - 1948 m.

Visgi, ši teisė nėra absoliuti. Iš asmens nuosavybė gali būti paimta dėl visuomenės interesų ir vadovaujantis įstatymu. Tai nėra baigtinis sąrašas: ar viešasis interesas yra teisėtas, nustatoma kiekvienu atveju.

Net jei nuosavybės paėmimas vykdomas dėl visuomenės interesų, jis taip pat turi būti proporcingas - tai reiškia, kad priemonė turi atitikti tikslą ir neviršyti to, kas reikalinga jį pasiekti. Tokiu atveju valstybė paprastai turi pareigą atlyginti paveiktos nuosavybės savininkui.

Pavyzdys: Tre Traktörer Aktiebolag prieš Švediją byloje valdžios institucijos atšaukė leidimą parduoti alų, vyną ir įvairius alkoholinius gėrimus iš pareiškėjo (restoraną valdančios įmonės) dėl netinkamo ekonominio valdymo ir aplaidžios buhalterijos.

Naujasis Darbo Kodeksas: Lankstesni Darbo Santykiai

Naujuoju kodeksu siekiama lankstesnių darbo santykių. Viena iš esminių naujovių - paprastesnis darbo sutarties nutraukimas. Trumpinami įspėjimo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą terminai, kai darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (pavyzdžiui, vykdant įmonės struktūrinius pertvarkymus).

Įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui bendruoju atveju darbdavys darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, kai nėra darbuotojo kaltės, turės įspėti prieš 1 mėnesį. Jei darbo sutartis bus nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, darbuotojui turės būti išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Dar viena naujovė - galimybė darbuotoją atleisti nenurodžius jokių atleidimo priežasčių ir įspėjus darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą vos prieš 3 darbo dienas. Tačiau tokiu atveju darbuotojui turės būti sumokama 6 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šiuo metu galiojantys teisės aktai tokio darbo sutarties nutraukimo pagrindo nenumato.

Darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą darbdaviui bus ribojama 3 vidutiniais darbuotojo darbo užmokesčių dydžiais, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - 6 vidutiniais darbuotojo darbo užmokesčių dydžiais. Įsigaliojus naujajam reglamentavimui, su darbuotojais nebebus galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutarčių, pagal kurias darbuotojų atlygintinos žalos dydis šiuo metu gali būti neribojamas.

Latvijoje darbuotojas atsako tik už žalą padarytą darbdavio turtui, tačiau tais atvejais, kai žala darbdaviui buvo sukelta tyčiniais darbuotojo neteisėtais veiksmais ar dėl jo didelio neatsargumo, ar dėl neteisėtų su darbo santykiais nesusijusių veiksmų, darbuotojui gali tekti atsakyti už visus darbdavio patirtus nuostolius.

Estijos teisės aktai, reglamentuojantys darbo santykius, leidžia darbdaviams su darbuotojais sudaryti darbo sutartis, kuriomis darbuotojai įsipareigoja būti atsakingi, nepriklausomai nuo jų kaltės, už žalą, kurią patiria darbdavio turtas suteiktas darbuotojui jo darbo funkcijoms atlikti.

Iki naujojo Darbo kodekso priėmimo Lietuvoje nebuvo konkretaus reglamentavimo dėl nekonkuravimo susitarimų, nors darbdaviai su darbuotojais sudarydavo tokius susitarimus, nes teisės aktai to nedraudė. Įsigaliosiančiame Darbo kodekse nustatyta, kad nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis - ne mažiau kaip 40 procentų darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.

Kompensacija darbuotojui už nekonkuravimą negalės būti mokama darbo darbdaviui laikotarpiu. Pagal Latvijos darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, nekonkuravimo laikotarpis taip pat negali viršyti dviejų metų. Estijoje nekonkuravimo susitarimų laikotarpis negali viršyti vienerių metų, terminą pradedant skaičiuoti nuo darbo sutarties pasibaigimo.

Siekiant skatinti darbuotojų ir darbdavių bendradarbiavimą, užtikrinti geresnę darbuotojų teisių apsaugą, naujajame Darbo kodekse nustatoma, kad kiekvienoje įmonėje, kurios vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau darbuotojų, darbdavys privalomai turės inicijuoti darbo tarybos sudarymą.

Pagal Latvijos darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, darbuotojų atstovais gali būti arba profesinės sąjungos arba kiti įgaliojimus turintys darbuotojų atstovai, kurie buvo išrinkti laikantys įstatymų. Minimalusis darbo užmokestis galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą, t.y. darbą, kuriam atlikti nereikalingi jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai. Įspėjimo terminas - 3 darbo dienos.

Franšizės Sutartys: Teisinis Reglamentavimas Baltijos Šalyse

Sudarant tarptautinę franšizės sutartį, yra svarbu, kurios valstybės teisė bus jai taikoma. Pasirinktas įstatymas reglamentuos sutartyje nenurodytas situacijas, nuostatų galiojimą, ginčytinus atvejus ir kitus klausimus.

Pagrindiniai įstatymai:

• Komercinis įstatymas, 474 -480 straipsniai (Latvija). Galioja nuo 2010 m.
• Civilinis kodeksas, 6.766-6.779 straipsniai (Lietuva). Galioja nuo 2001 m.
• Estijos Sutarčių teisės įstatymas, 375-378 straipsniai. Galioja nuo 2002 m.

Latvijos Komercinio įstatymo reglamentavimas yra pakankamas, tačiau tuo pat metu nėra perdėtas. Jis sutarties šalims suteikia pakankamai laisvės nuspręsti dėl franšizės sutarties turinio, tačiau franšizės davėjo prievolės yra pateiktos pakankamai aiškiai ir glaustai.

Latvijos įstatymų leidėjas Komerciniame įstatyme taiko geriausią pasaulio praktiką, įtraukdamas UNIDROIT Informacijos dėl franšizės atskleidimo pavyzdinio įstatymo (Model Franchise Disclosure Law) sąlygas. Franšizės davėjas yra įpareigotas raštu teikti pačią svarbiausią informaciją apie franšizę dar iki franšizės sutarties sudarymo. Jei tai nėra atliekama, tai gali būti franšizės gavėjo pagrindas vėliau nutraukti sutartį vienašališkai.

Svarbu tai, kad Komercinis įstatymas įpareigoja ir franšizės gavėją sudarant franšizės sutartį teikti franšizės davėjui aktualią ir teisingą informaciją apie esmines aplinkybes. Tai yra gera priemonė, tačiau franšizės davėjai ne visada ja naudojasi. Komercinis įstatymas yra sudarytas taip, kad užtikrintų franšizės gavėjui, kaip silpnesnės ir mažiau patyrusios šalies, apsaugą.

Lietuvoje taikomas išsamiausias franšizės reglamentavimas Baltijos šalyse. Lietuvos Civilinis kodeksas apibrėžia visapusišką franšizės sutarties reglamentavimą: jos sudarymą, keitimus, nutraukimą, formą ir turinį. Taigi, užtikrinamas įstatymo reglamentavimas, jei šalys sutartyje nėra numačiusios sąlygų įvairioms situacijoms. Civilinis kodeksas taip pat nustato pagrindines franšizės santykių konkurencijos teisės nuostatas.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos Civilinis kodeksas pirmiausia gina franšizės gavėjo interesus, pavyzdžiui, franšizės davėjas ir franšizės gavėjas tam tikromis aplinkybėmis privalo pasidalyti atsakomybe trečiosioms šalims už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Galima sakyti, kad Lietuvos reglamentavimas nukrypo nuo principo, kad franšizės gavėjas vykdo verslą savo rizika ir atsakomybe, nes dalis atsakomybės perkeliama franšizės davėjui. Šios nuostatos smarkiai skiriasi nuo kitų Baltijos šalių taikomų taisyklių.

Lietuvos Civiliniame kodekse taip pat taikomas kitoks požiūris į franšizės sutarties pratęsimo klausimą. Įstatymas suteikia franšizės gavėjui teisę pratęsti sutartį tokiomis pačiomis sąlygomis ir terminu, jei franšizės gavėjas per sutarties terminą nepažeidė savo franšizės sutarties įsipareigojimų. Tai gali sukelti sunkumų franšizės davėjui, jei šis pasibaigus franšizės sutarties terminui nori atlikti jos nuostatų keitimus, pavyzdžiui, susijusius su rinkos pokyčiais ar šalių atsakomybe.

Lietuvos Civiliniame kodekse nustatyta, kad franšizės sutartis turi būti registruojama Įmonių registre ir intelektinės nuosavybės registruose. Taigi, šis reglamentavimas sukuria biurokratinę naštą ir papildomas išlaidas verslininkams. Be to, vieša registracija suteikia trečiosioms šalims galimybę susipažinti su franšizės sutarties turiniu ir apsunkina sutartyje esančios konfidencialios informacijos apsaugą. Reikia pabrėžti, kad sutarties registracija yra privaloma, siekiant ją taikyti trečiųjų šalių atžvilgiu, tačiau nedaro įtakos franšizės davėjo ir franšizės gavėjo sutarties taikymui ir galiojimui.

Estijos taikomas reglamentavimas yra labai siauras ir nenumato nekonkuravimo, franšizės sutarties nutraukimo, sutarties pratęsimo ir pan. nuostatų. Todėl franšizės sutarčiai turi būti taikomos bendrosios sutarčių teisės nuostatos. Tokio požiūrio dėka, franšizės reglamentavimas tampa neaiškus, nes reikia analizuoti visą Sutarčių įstatymą bendrai. Šalių interesų apsaugos klausimu Estijos įstatymai franšizės davėjams teikia didesnę pirmenybę nei franšizės gavėjams.

Šis palyginimas leidžia daryti išvadą, kad kiekviena tarptautinę franšizės sutartį sudaranti bendrovė turi įvertinti nacionalinius įstatymus ir atidžiai apsvarstyti visus reikalavimus bei ypatybes. Daugeliu atvejų gali reikėti išsamesnės analizės, siekiant nustatyti privalomai taikomas nuostatas, kurių negalima keisti franšizės sutartimi.

Kuo mažiau detalizuojamas reglamentavimas (kaip Estijoje), tuo patogesnis jis yra patyrusiems tarptautiniams franšizės davėjams, kurie gali sudaryti savo tipines franšizės sutartis be esminių keitimų. Tačiau mažiau patyrusiems franšizės gavėjams kur kas palankesnis yra visapusiškas Lietuvos reglamentavimas, ginantis franšizės gavėjo interesus.

tags: #nuosavybes #teise #lat