Ingrida Valinskienė - žinoma Lietuvos asmenybė, kurios karjera apima įvairias sritis: nuo televizijos projektų iki politinės veiklos, o visai neseniai - ir literatūros. Šiame straipsnyje panagrinėsime Ingridos Valinskienės kūrybinį kelią, jos knygos "Mūsų meilė - mūsų turtas" atsiradimo istoriją, asmeninio gyvenimo ir požiūrio į meilę bei santuoką.
Meilės romano idėjos gimimas
Idėja parašyti meilės romaną Ingridai Valinskienei gimė netikėtai. Tai buvo Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino sugalvotas žaidimas, kuris vėliau virto realybe. Pasiūlius Ingridai prisijungti prie šio projekto, pirminė reakcija buvo skeptiška, tačiau smalsumas ir avantiūrizmas nugalėjo.
Ingrida Valinskienė: "Žinote pirminė reakcija: ko jūs norite iš manęs, aš niekada nieko nerašiau! Bet visgi kažkoks smalsumo gyvačiukas yra, ir avantiūrizmo pasirodo turiu. Jis pakėlė galvytę ir galvoju - kodėl ne?"
Vis dėlto, buvo metas, kai gailėjausi. Rašyti, kai užsinori ir kiek užsinori, nepavyksta, kartais būna ir valandų, ir naktų, kai nesupranti, koks bus kitas sakinys, bet išsikankinome.
Personažų panašumai ir skirtumai
Romano herojai turi panašumų su pačia autore ir Andriumi Tapinu. Gerda - vyresnė, gyvenimą pažįstanti moteris, jaučianti savo vertę. Tačiau, pasak Ingridos, personažas yra personažas, o ne ji pati. Vis dėlto, be asmeninės patirties, personažo sukurti nebūtų įmanoma. Romano aplinka yra atpažįstama, šiuolaikiška, kad žmonės galėtų atpažinti save ar savo draugus.
Ingrida Valinskienė: "Be abejonės panašumų yra, bet personažas yra personažas, ne aš. Vis tik personažo nesukurčiau be savo patirties."
Minimos vietos ir aplinkybės buvo Andriaus užmačia, kad aplinka būtų atpažįstama, šiuolaikiška. Galbūt žmonės atpažins save, gal mano draugės save atpažins, tikiuosi, kad jos nesupyks ant manęs. Niekas iš mano aplinkos, išskyrus vyrą, nežinojo, kuo aš užsiimu ir žmonės yra nustebę, kad aš tai darau.
Mūsų Žodžiai, Kaip Vaikai
Meilės romano žanro pasirinkimas
Pasirinkimas rašyti meilės romaną Ingridai atrodė natūralus. Autobiografijos rašyti ji nenorėjo, nes jai tai neįdomu. Ingridai patinka kurti. Jos personažo įsivaizdavimas iš pradžių buvo paprastesnis, tačiau ji norėjo suteikti jam daugiau spalvų, todėl jo gyvenimą padarė tragišką, kad galėtų pateisinti jo veiksmus.
Ingrida Valinskienė: "Ką aš dar galėčiau rašyti?! Autobiografijos rašyti nenorėčiau, nes man neįdomu. Man patinka kurti."
Iš pradžių bendraautoriaus Andriaus mano personažo įsivaizdavimas turbūt buvo paprastesnis, konkretesnis, labiau miesčioniška Gerda, šių dienų karjeros moteris. Aš jai norėjau suteikti daugiau spalvų, todėl jos gyvenimą, lemtį padariau tragišką, kad galėčiau vėliau pateisinti jos veiksmus. Tai nėra šiaip mergaitės išdykavimas, jos elgesį lemia žiauri jos patirtis, ji eina konfrontuodama su gyvenimu, kartais atrodo paviršutiniška, lengvabūdiška, bet taip nėra. Taip gyvena labai daug patyrusių moterų. Tai nėra paviršutiniškos, labai savimi pasitikinčios moters išgyvenimai, atvirkščiai - ji net nepasitiki savimi, tiesiog tokią vaidina.
Erotinės scenos ir drąsa rašyti
Knygoje yra nemažai erotinių fantazavimų, o Ingridai, kaip kukliam žmogui, reikėjo per save peržengti. Tačiau smalsumas ir noras paprovokuoti nugalėjo. Jeigu ji būtų bijojusi, ką pasakys padorių moterų būrelis, nebūtų iš viso rašiusi.
Ingrida Valinskienė: "Jeigu bijočiau erotinę sceną aprašyti, galvoji, ką pasakys padorių moterų būrelis, ką čia jos aptars, tada nebūčiau iš viso rašiusi."
Taip, viską aš jaučiau, viską aš žinau, bet ir vėl čia tas pats gyvačiukas kelia galvą. Man įdomu truputį paprovokuoti. Dorovingos moterys turi teisę į savo reakcijas. Bet tegul pasirodo ta, kuri niekada nenorėjo atrodyti seksualiai, niekada neturėjo erotinių fantazijų, ta, kuri niekada nesimyli ir niekada nebuvo pagalvojusi apie kitą vyrą, be savojo. Šita erotika nebūtinai yra mano patirtis. Dalį scenų pasiskolinau iš to, ką esu mačiusi, įgarsinusi, galų gale net skaičiusi.
Yra tokie momentai, bet aš, ko gero, su jais esu susitaikiusi. Mano artimieji yra gana santūrūs šitais klausimais. Niekada nesu girdėjusi negatyvių vertinimų iš jų, jie kažkaip laikosi nuošaliai nuo visko, suteikia galimybę elgtis taip, kaip aš noriu.
Santuokos paslaptis
Ingridos santuoka trunka jau trisdešimt metų. Ji teigia, kad į šį klausimą atsakymo nėra. Kiekviena diena gali būti paskutinė, ir ji neidealizuoja ilgo sutuoktinio gyvenimo. Jai tiesiog pasisekė, kad jie per kliūtis perbėgo. Ingridai svarbiausia - tolerancija ir kantrybė.
Ingrida Valinskienė: "Galiu tik palinkėti žmonėms tolerancijos, kantrybės, tai yra svarbiausi dalykai norint pratempti tuos trisdešimt metų."
Liepsnojančia amžina meile aš netikiu, jeigu ryšys yra tuos trisdešimt metų, tai Duok Dieve, vadinasi, esame stiprūs abu.
Vyro savybės
Ingridą žavi vyro tvirtumas, darbingumas, patikimumas ir tai, kad ji gali į jį atsiremti bet kokiomis aplinkybėmis. Tai, pasak jos, kiekvienai moteriai labai svarbu.
Ingrida Valinskienė: "Kertiniuose dalykuose jis yra patikimas ir iki šiol tikiu, kad bet kokioms aplinkybėms nutikus, galėčiau visada į jį atsiremti, o tai, manau, kiekvienai moteriai labai svarbu."
Jo tvirtumas kai kuriais klausimais, jo darbingumas, kartais toks net nebūdingas šiems laikams - jis neapgaudinėja, nemeluoja, jei meluoja, tai smulkiais buitiniais klausimais. Kertiniuose dalykuose jis yra patikimas ir iki šiol tikiu, kad bet kokioms aplinkybėms nutikus, galėčiau visada į jį atsiremti, o tai, manau, kiekvienai moteriai labai svarbu.
Įvaizdis scenoje ir realybėje
Ingrida teigia, kad per daugelį metų ji išsiplėšė gerą santykį su publika. Ji nebebijo jokios publikos ir jai lengva su jais kalbėtis koncertų metu. Publikai svarbu, kaip tu eini į kontaktą, kaip juos priimi, ar juos gerbi.
Ingrida Valinskienė: "Dabar nebijau jokios publikos, jokios auditorijos ir tai, ko gero, buvo mano didysis karas. Todėl man su publika paprasta, dėl to jie šitą charizmą ir pažymi."
O kaip man save vertinti? Jei save pastatyčiau į eilę su lietuviško konteksto žvaigždėmis ar žinomomis moterimis, kurios pasakoja apie krūvas gerbėjų, mirštančius po jų balkonais, tai aš tuo pasigirti negaliu, niekas puokščių nesiuntinėja į namus ir niekas dėl manęs nemiršta. Per daugelį metų perlipdama per savo kompleksus ir baimes, drebėjimus aš, galų gale, turiu labai gerą santykį su publika. Aš jį dantimis išsiplėšiau, bet ne iš aplinkos, o pati iš savęs, iš savo vidaus, tiesiog su savimi pakariavau ir save nugalėjau. Todėl man su publika paprasta, dėl to jie šitą charizmą ir pažymi. Man lengva, aš galiu kalbėtis su jais koncertų metu, nepatinka tik atsistoti ir padainuoti, galvojant apie tai, ar aš šimtu procentų pataikau į visas natas, man taip neįdomu. Publikai svarbu, kaip tu eini į kontaktą, kaip juos priimi, ar juos gerbi. Nes klausytojus, žiūrovus gerbi tik tada, su jais komunikuoji, o ne tada, kai žiūrėdamas į vieną tašką atidainuoji savo penkiolika dainų.
Seimo narės patirtis
Ingrida stengiasi apie tą laikotarpį negalvoti. Ji buvo gera sutuoktinė, patikima komandos narė. Jos vyras rinko komandą ir jai reikėjo patikimų žmonių.
Ingrida Valinskienė: "Aš buvau tikrai gera sutuoktinė. Kadangi mano vyras rinko komandą, reikėjo patikimų žmonių, jis mane laikė patikima, tokia pat išlikau iki galo, kol mes baigėme kadenciją."
Tiesiai ir konkrečiai: aš buvau tikrai gera sutuoktinė. Kadangi mano vyras rinko komandą, reikėjo patikimų žmonių, jis mane laikė patikima, tokia pat išlikau iki galo, kol mes baigėme kadenciją. Įdomu, kad dabar mano sūnus ruošiasi kandidatuoti į Seimą, bet tai visiškai kitas atvejis, nes jis yra politikos mokslų kandęs, tai yra jo sritis.
Naujos žinios apie save
Parašiusi knygą, Ingrida sužinojo, kad gali rašyti. Tai buvo sunkus procesas, tačiau ji jį įsimylėjo ir netgi ilgėjosi personažo - Jorio.
Ingrida Valinskienė: "Sužinojau, kad galiu rašyti. Ir žinote, labai keistas dalykas, aš iš tikrųjų kankinausi, nemiga, didžiulis nervas, kas bus, kas nebus, ar derėsime, ar ne."
Ir žinote, labai keistas dalykas, aš iš tikrųjų kankinausi, nemiga, didžiulis nervas, kas bus, kas nebus, ar derėsime, ar ne. Jei įsivaizduojate, kad kartu susėdę su Tapinu rašėme knygą, tai tikrai taip nebuvo, mes rašėme savąsias dalis, paskui reikėjo pagal kito parašytą dalį savąją koreguoti arba tęsti siužetą. Tai yra visai įdomus eksperimentas. Sužinojau, kad galiu tai daryti, bet kai pabaigiau, kai buvo tas galutinis taškas padėtas, tris dienas labai ilgėjausi šito proceso ir pabaigoje supratau, kad netgi lengvai įsimylėjau personažą - Jorį. Man jo trūksta.