Instituto 16 Namo Statybos Istorija ir Aklųjų Globos Raida Lietuvoje

Šis straipsnis skirtas apžvelgti instituto 16 namo statybos istoriją, taip pat aklųjų globos raidą Lietuvoje ir Vilniaus miesto plėtrą sovietmečiu. Nagrinėsime svarbius įvykius, susijusius su aklųjų švietimu, įdarbinimu, organizacijų kūrimusi ir architektūriniais pokyčiais.

Aklųjų Globos Pradžia Nepriklausomoje Lietuvoje

1924 m. vasario 27 d. prasidėjo pirmieji mokslo metai Kauno aklųjų institute. Tačiau aklųjų globos ir švietimo reikalų ėmėsi Karo invalidams šelpti komitetas, vadovaujamas generolo Vlado Nagevičiaus dar anksčiau.

Pirmieji Žingsniai

• 1924 m. birželio 26 d. Latvijos aklųjų koncertas įvyko Liaudies namų salėje, birželio 27 d. - Rotušėje, birželio 28 d. - Karo muziejuje, birželio 29 d. - Parodos aikštės estradoje. Programą atliko mišrus choras, styginių instrumentų ir pučiamųjų instrumentų orkestrai.
• 1924 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos karo invalidams šelpti komitetas pasiuntė į Rygos aklųjų institutą mokytis tris neregius ir vieną regintį karo invalidą. Tarp jų buvo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose sužeistas ir netekęs regėjimo savanoris Pranas Daunys.
• 1926 m. liepos 24-25 dienomis Kaune, Liaudies namų salėje, įvyko Lietuvos aklųjų I suvažiavimas, kuriame dalyvavo 200 aklųjų. Šis suvažiavimas nutarė įsteigti Lietuvos aklųjų sąjungą, priėmė sąjungos įstatus, išrinko 5 narių centro valdybą ir 3 narių revizijos komisiją.

Lietuvos Aklųjų Sąjungos Įsteigimas

LAS pirmininku buvo išrinktas majoras Petras Šestakauskas (Šeštakauskas), regintis. Centro valdybos nariai: gydytojas Petras Musteikis, Vincas Vitkus, Jonas Barčius ir Pranas Daunys.

1927 m. lapkričio 15 d. LAS Centro valdybos pastangomis buvo įsteigtas Aklųjų institutas Kaune, Tvirtovės alėjoje 6 (dabar Taikos prospektas). Pirmasis jo vedėjas - Mečislovas Kviklys.

1927 m. lapkričio 24 d. LAS centro valdyba priėmė Aklųjų instituto statutą - pagrindinį šios įstaigos dokumentą. Statute sakoma, kad Aklųjų institutą steigia ir išlaiko Lietuvos aklųjų sąjunga, Švietimo ir Vidaus reikalų ministerijoms padedant; Aklųjų institutas yra Švietimo ministerijos žinioje.

1928 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona drauge su vidaus reikalų ministru Ignu Musteikiu, švietimo ministru inžinieriumi Konstantinu Šakeniu ir kitais aukšto rango valstybės vyrais pirmą kartą aplankė Kauno aklųjų institutą.

1929 m. rugsėjo 21 d. Kauno aklųjų instituto salėje įvyko Lietuvos aklųjų sąjungos II suvažiavimas. Suvažiavime dalyvavo šios sąjungos nariai, instituto pedagogai, vyresnio amžiaus mokiniai, svečiai. LAS pirmininko P. Šestakausko ir centro valdybos nario P. Daunio nuomonės dėl sąjungos veiklos išsiskyrė. Suvažiavimas buvo nutrauktas.

1929 m. lapkričio 7 d. įsteigta Lietuvos akliesiems globoti draugija (LAGD). Steigiamajame organizacijos susirinkime buvo priimti LAGD įstatai. Draugijos žinioje - Aklųjų instituto išlaikymas. LAGD įstatai tais pačiais metais buvo išleisti reginčiųjų raštu.

Lietuvos Aklųjų Globoti Draugija (LAGD)

LAGD valdybos pirmininke išrinkta gydytoja chirurgė Stasė Šakenienė. LAGD buvo numačiusi užsienio šalių pavyzdžiu Aklųjų institutą gerokai išplėsti - sukurti įstaigą, turinčią ne tik bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo mokyklą, bet ir nemažas gamybines dirbtuves, dirbantiems neregiams internatą, ikimokyklinio amžiaus nematančių vaikų darželį, nusenusiems akliesiems prieglaudą; buvo numačiusi pasirūpinti ir silpnaregių mokymu.

• 1930 m. sausio 30 d. Vidaus reikalų ministerija uždarė Lietuvos aklųjų sąjungą.
• 1930 m. birželio 16 d. Kauno aklųjų institutas išleido pirmąją bendrojo lavinimo laidą. Baigiamuosius egzaminus išlaikė 9 auklėtiniai.
• 1930 m. LAGD išleido iliustruoto neperiodinio žurnalo “Aklųjų dalia” pirmąjį numerį. Kiti šio žurnalo numeriai išėjo 1933, 1937 ir 1939 m.
• 1932 m. Pirmą kartą buvo filmuojamas Kauno aklųjų institutas. Parodyta, kaip auklėtiniai mokosi ir gyvena.
• 1935 m. birželio 6 d. LAGD valdybos pakviestas Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona antrąkart aplankė Kauno aklųjų institutą.
• 1936 m. Vilniaus vaivadija lengvatinėmis sąlygomis paskyrė Aklųjų globos draugijai 20 ha valdišką ūkį Baltadvaryje (netoli Turgelių).

1938 m. kovo mėnesį buvo užbaigti statyti Aklųjų instituto rūmai. Balandžio 3 d. į juos iš medinių namų persikėlė instituto administracija, klasės, bendrabutis. Rūmai suprojektuoti šimtui auklėtinių. Jų statybai išleista 300. 000 litų.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Lietuvos vidaus reikalų ministro liepos 25 d. įsakymu nušalinta LAGD valdyba, o Aklųjų instituto finansams ir kitiems reikalams tvarkyti paskirtas ministerijos įgaliotinis Juozas Radavičius.

Instituto 16 Namo Statybos Istorija Kaune

Namas Kaune, Vilniaus g. 27, iškilęs dviejų senų gatvių kampe. Vilniaus gatvė susiformavo XV-XVI a. senojo kelio į Vilnių trasoje. XV-XVII a., kai miestas sparčiai plėtėsi, buvo gana intensyviai statoma ir pagrindinėje gatvėje. Šia arterija vyko intensyvus judėjimas, klestėjo prekyba.

Valdos Istorija

• 1759 m. Kauno magistrato suolininkas Liudvikas ir jo žmona Liudvika Chelkovskiai parduoda miestiečiams Mykolui ir Daratai Piotrovskiams sklypą su pastatais Kaune, Vilniaus g.
• 1789 m. Piotrovskiai visą turtą su nuosavu sklypu ir daržu pardavė Kauno miestiečiams - pirkliui Jonui Gerlei ir Esterai Šreiber Gerlienei. Tuomet buvo rašoma, kad pastatai iš dalies mūriniai, iš dalies prūsiško mūro (fachverkiniai), kiti pastatai seni.
• 1854 m. Karlas Gerlė paprašė leidimo statyti mūrines vieno aukšto krautuves valdos prie Vilniaus gatvės tuščioje vakarinėje dalyje.
• 1924 m. buvo užstatytas trečias aukštas. Šią datą matome įrašytą statinio atike.

1925 m. įvertinimo akte nurodoma, kad mūriniame, trijų aukštų name su rūsiu įrengta 21 parduotuvė.

Sovietmečio Architektūra ir Urbanistika

7 dešimtmečio sovietinės Lietuvos architektūrą ženklina optimistinis atlydys. Svarbiu impulsu pokyčiams tapo 1957 m. Maskvoje surengtas VI tarptautinis jaunimo festivalis ir jį lydėjusios vakarietiškos vaizduojamosios bei taikomosios dailės parodos. Paskata visai šiai kaitai tapo programa skambiu pavadinimu „Menas buičiai“.

Tačiau pagrindinis „chruščiovinės gerovės“ tikslas, pažadas ir priemonė buvo atskiras vienos šeimos butas. Visoje Sovietų Sąjungoje nepaprastai trūko butų, tad buvo sudėtinga užtikrinti pagrindines modernaus gyvenimo sąlygas.

Lietuvos architektūros naujienas atspindėjo vietinė Statyba ir architektūra (kurios pavadinime taip pat matyti statybinis, o ne architektūrinis prioritetas). Nuo 1960 m. pabaigos oficioziniame žurnale Švyturys atsirado rubrika „Architektas dirba. Ar visada gerai?“, skirta šiuolaikinei architektūrai.

Architektūra kaip niekad lig tol tapo priklausoma nuo statybų industrijos, tipizacijos ir standartizacijos, kuri buvo viso dešimtmečio šūkis ir tikslas.

7 dešimtmečio sovietinei modernistinei urbanistikai būdingas kone fanatiškas tikėjimas perspektyvinio planavimo galia. Jei kitose šalyse urbanizacija truko šimtmečius, tai Lietuvoje šis procesas įvyko per dešimtmetį, todėl ją galima pavadinti turbo-urbanizacija. Šio proceso variklis buvo turbo-industrializacija, nes pramonė laikyta pagrindine ir vienintele miestų augimo skatintoja.

Vilniaus Miesto Plėtra

1965 m. Vilniaus miesto generaliniame plane tarp kitų naujų miesto rajonų buvo numatoma visiškai rekonstruoti ir užstatyti Baltupių ir Jeruzalės rajoną.

• 1968 m. pradėtas statyti Žirmūnų gyvenamasis rajonas.
• 1963-1973 m. - Lazdynų rajonas.
• Toliau - Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Baltupiai.

1966 m. Naujininkų gyvenamojo rajono Vilniuje projekto aiškinamajame rašte taip yra apibūdinamas Naujininkų rajonas: „Naujininkų gyvenamasis rajonas yra Vilniaus miesto pietinėje dalyje. Nuo Vilniaus miesto pagrindinio gyvenamojo masyvo rajoną skiria geležinkelis ir iš dalies apjuosia vakarinę dalį šaka Vilnius-Lyda. Ra
jonas įeina į Vilniaus oro uosto griežto režimo zoną."

Numatant Viršuliškių gyvenamojo rajono užstatymą buvo uždarytos gana senos Sudervės ir Saltoniškių kapinės. Gyvenamojo rajono detalus planavimo projektas buvo paruoštas vadovaujantis Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų valdybos 1971 m. lapkričio 14 d. suformuluota architektūrine-planine užduotimi.

Justiniškės - tipiškas Vilniaus gyvenamasis rajonas, pradėtas statyti 1982 metais. Gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai statyti pagal kartotinius, jau anksčiau kituose rajonuose naudotus projektus.

Taigi Vilniuje dominuojantys sovietinės statybos daugiabučiai buvo tapę neatskiriama miesto urbanistinio peizažo dalimi. Tipiniais ir unifikuotais daugiabučių masyvais „nusėti“ gyvenamieji rajonai mažai tesuteikė Vilniui savitos urbanistinės išraiškos.

Ši lentelė apibendrina svarbiausius etapus ir įvykius, susijusius su aklųjų globa ir Vilniaus miesto plėtra sovietmečiu.

tags: #instituto #16 #namo #statybos