Architektūra dažniausiai siejama su pastatų projektavimo menu ir mokslu, kurį įgyvendinti vizualiai padeda su dizaino sritimi dirbantys žmonės. Taigi, architektūra ir dizainas ne tik platūs, bet ir glaudžiai susiję mokslai. Jų žinioms gilinti svarbūs architektūros ir dizaino rašto darbai. Juose pateikiama gausi teorija ir jos pritaikymas praktiniams sprendimams. Architektūros ir dizaino rašto darbai gali būti naudojami tiek, kaip mokslams skirta medžiaga, tiek, kaip savišvietos šaltinis.
Gyvenamieji namai - tai pastatai, skirti žmonėms nuolat gyventi. Tai seniausia ir gausiausia pastatų grupė. Gyvenamųjų namų įvairovę lemia gamtinės sąlygos, vietinės tradicijos, ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir kiti veiksniai.
Klostantis visuomenės luominei struktūrai atsirado įvairaus plano ir pavidalo gyvenamųjų namų. Valdovų ir didikų gyvenamieji namai išsiskyrė dydžiu, statybinėmis medžiagomis, dekoru ir įranga. Senovės Egipto, Mesopotamijos, Artimųjų Rytų šalyse statyti rūmai, apjuosti akmenų sienomis, su atskirais vidaus kiemais, galerijomis, kolonų portikais.
Senovės Graikijoje (Kretos-Mikėnų kultūroje) susiklostė megaronas, 5-4 a. pr. Kr. - 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Jo centrinėje dalyje buvo vidinis kiemas (aula, vėliau peristilas) su kolonada, aplink kurį grupuotos gyvenamosios patalpos. Gyvenamieji namai puošti mozaikomis, freskomis, skulptūromis.
Senovės Romoje gyvenamieji namai dažniausiai statyti vienaukščiai, stačiakampio plano, su vidaus kiemu (atrijumi), kurį supo gyvenamosios patalpos. Imperijos laikotarpiu pradėta statyti vilas ir daugiaaukščius daugiabučius nuomojamus namus - insules.
Roman Atrium House
Atriumas: Svarbiausia Senovės Romos Būsto Dalis
Senovės Graikijoje namai dažniausiai būdavo įrengiami atriumo tipo pagrindu. Atriumas buvo svarbiausia Senovės Romos gyvenamojo namo patalpa su viršutiniu apšvietimu. Bendrąja prasme atriumas yra didelė ir atvira pastato patalpa. Atriumui būdingi bruožai - šviesus, erdvus interjeras, ventiliacija.
Taigi, antikiniai kambariai būdavo įrengiami aplink centrinį kiemą, kiemas buvo kaip atriumo kambarys. Jis būdavo be stogo ir visiškai arba didžiąja dalimi apsuptas kambarių sienomis. Tokio tipo namuose, atriumo horizontaliai uždara ir vertikaliai atvira erdvė buvo naudojama kaip virtuvė.
Atrium impluviatum
Kilmingi žmonės turėjo atskirą virtuvės kambarį, kuris paprastai būdavo įrengiamas šalia vonios kambario, tam, kad iš jos sklindanti šiluma šildytų iš abiejų pusių esančias erdves.
Virtuvės Transformacija Laikui Bėgant
Kaip gi vanduo atkeliaudavo į mūsų namus kol nebuvo vamzdžių?
Iki pat XVIII amžiaus žmonės maistą ruošė ir šildė virš atviros ugnies ir taip jiems buvo patogu. Niekas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip - geriau.
Žemiau pateikta virtuvės raidos lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai laikotarpiai ir būdingi bruožai:
| Laikotarpis | Būdingi bruožai |
|---|---|
| Antika | Atriumo tipo namai, kambariai aplink centrinį kiemą. |
| Viduramžiai | Ilgieji namai, virtuvės plotas tarp židinio ir įėjimo. |
| 17 amžius | Virtuvė pradėta statyti kaip atskiras kambarys. |
| 18 amžius | Geležinės krosnys, efektyvesnis šildymas. |
| 20 amžius | Integruotos virtuvinės spintelės, optimizuotas darbo procesas. |
Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu, vienas populiaresnių Europietiškų būstų - ilgasis namas (angl. longhouse). Ilgasis namas - tai tradicinis Šiaurės Amerikos indėnų būstas: didelis, pailgas, proporcingai siauras, vienos patalpos statinys. Plotas virtuvei buvo tarp židinio ir įėjimo.
Viduramžių turtuoliai paprastai turėjo daugiau nei vieną virtuvę. Kai kur buvo net trys, o kartais net ir daugiau nei trys virtuvės. Jų skirstymo principas rėmėsi virtuvės paskirtimi - koks maistas bus ruošiamas toje virtuvėje.
17 amžiaus pradžioje virtuvė buvo pradėta statyti kaip atskiras kambarys. Ji buvo įrengiama už salono (svetainės) ar valgomojo. 1648 metais, turto inventorizacijos metu buvo užfiksuotas vienas iš pirmųjų įrašų apie virtuvę. Virtuvė priklausė John Porter gyvenusiam Windsor miestelyje, Konektikuto valstijoje, JAV.
18 amžiuje, industrializacijos laikotarpiu vyko didžiausi virtuvės pokyčiai. Atsirado geležinės krosnys, kurios visiškai uždengė ugnį: uždaryta ugnis maistą šildė efektyviau, šiluma neišsisklaidydavo ir kartu sumažėjo gaisrų rizika. Laikui bėgant krosnis vis tobulėjo.
Virtuvės baldai, kaip specialiai virtuvės patalpai sukurti baldai, minimi tik nuo 20 amžiaus pradžios. Iki 20 amžiaus virtuvėje nebuvo integruotų virtuvinių spintelių, tokių, be kurių mes dabar neįsivaizduojame savo virtuvių. Erdvės trūkumas virtuvėje tapo tikra problema ir apsunkino kasdienius namų ruošos darbus.
20 amžiaus viduryje (Antrojo Pasaulinio karo metu) viduriniosios klasės atstovai kaip įmanydami stengėsi kuo geriau imituoti prabangius aukštesniosios klasės valgomuosius. Gyvenant nedideliuose butuose, virtuvė buvo pagrindinis kambarys, ten šeimos gyvendavo.
Pramonėje buvo siekiama optimizuoti darbo, gamybos procesą. Virtuvės baldai vis tobulėjo, atsirado įvairių buitinės technikos prietaisų. Žmonėms vis svarbiau ne tik funkcionalumas, bet ir dizainas. Virtuvė dažnai sujungiama su valgomuoju ar svetaine.
Visos vakarietiškos modernios daugiabučių virtuvės paprastai turi šiuos pagrindinius komponentus: viryklę, kriauklę su karšto ir šalto vandens maišytuvu, šaldytuvą ir virtuvines spinteles, kurios įrengtos pagal modulinį dizainą. Daugelis šiuolaikinių virtuvių nebeišsiverčia be mikrobangų krosnelių, indaplovių ir kitų elektros prietaisų, kurie palengvina buitį.
Virtuvės raida yra susijusi su viryklės (krosnelės) išradimu ir vandens infrastruktūros plėtra, kuri leido tiekti vandenį į privačius namus ir butus.
Viduriniais amžiais dėl klimato, reljefo, vietinių tradicijų, statybinių medžiagų įvairovės ir turtinės nelygybės susiklostė įvairaus dydžio, plano, architektūrinių formų gyvenamieji namai. Išsiskyrė saviti miesto ir kaimo gyvenamųjų namų tipai. Didikai statėsi įtvirtintas medines, vėliau mūrines pilis.
Viduramžių virtuvė
Kaimo vietovėse statyti įvairūs gyvenamieji namai - karkasiniai ant stulpų (Kinijoje, Korėjoje, Indonezijoje), asimetriškojo plano, lengvai išardomi (Japonijoje), palapinės tipo jurtos (Azijoje), bokšto pavidalo su šaunamosiomis angomis (Kaukaze, Albanijoje, Serbijoje), plokščiastogiai, kartais su dvišlaičiu stogu, vidaus kiemu ir aklinomis išorinėmis sienomis (Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje), plokščiastogiai su atviromis terasomis (Sakartvele, Armėnijoje), su dvišlaičiais ar keturšlaičiais stogais ir mažais langeliais (Vakarų Baltarusijoje, Ukrainoje), karkasiniai arba mūriniai su atviru ugniakuru (Anglijoje, Belgijoje, Prancūzijoje).
Dažnai gyvenamieji namai jungti su ūkiniais pastatais (Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse, Šiaurės Vokietijoje ir kitur). Europos miestų gyvenamųjų namų architektūrinėms formoms įtaką darė architektūros stilių raida.
Susiklosčius romaniniam stiliui Vakarų Europos miestuose paplito mediniai, akmeniniai ir fachverkiniai 2-3 aukštų gyvenamieji namai su čerpių arba skardos stogais. Gotikos laikotarpiu gyvenamieji namai tapo grakštesnių proporcijų, siaurų fasadų, puošnesni. Vyravo akmeniniai ir plytiniai 2-3 aukštų gyvenamieji namai, statyti galu (Šiaurės Europoje) arba šonu (Pietų Europoje) į aikštę ar gatvę. Puošnesni turtingųjų gyvenamieji namai dažnai būdavo su erkeriu.
Renesanso epochoje statyta rūmai (juose patalpos išdėstytos amfiladiškai), užmiesčio vilos, susiklostė kotedžas (Anglijoje), otelis (Prancūzijoje). Gyvenamieji namai buvo darnių proporcijų, fasaduose - arkos, kolonos, dažnai įrengiami vidaus kiemai su galerijomis.
Baroko ir klasicizmo laikotarpiu statyta rūmų ansambliai, užmiesčio vilos ir kitų tipų gyvenamieji namai. 19 a. pradžioje plėtojantis pramonei, didėjant miestams, gyvenamieji namai statyti vis tankiau ir didesni. Atsiradus naujoms statybinėms medžiagoms (metalui, betonui, gelžbetoniui), tobulėjant statybos technikai plito nauji įvairaus plano (sekcinio, galerinio, koridorinio) 5-6 aukštų, nuo 19 a. vidurio (išradus liftą) - 9 ir daugiau aukštų gyvenamieji namai.
19 a. pabaigoje atsiradus sanitariniams įrenginiams pakito butų planas - patalpas pradėta grupuoti pagal zonas. Mažas pajamas turintiems miesto gyventojams statyti ekonomiški pigių butų gyvenamieji namai (2-3 kambarių, plonesnėmis sienomis, santūraus dekoro). Priemiesčiuose prie fabrikų pradėti statyti darbininkų gyvenamieji namai. Nuo 20 a. pirmos pusės gyvenamųjų namų architektūrai įtaką darė funkcionalizmas. Būdinga racionalus patalpų planas, standartizuotos architektūrinės formos, atsisakyta puošybos.
Miestuose statyti daugiaaukščiai ir mažaaukščiai sekciniai, galeriniai, blokuoti gyvenamieji namai. Po II pasaulinio karo buvo rekonstruojami senieji gyvenamieji namai, statomi daugiaaukščiai sekciniai (taškiniai, bokštiniai), galeriniai, koridoriniai, 2-3 aukštų blokuoti gyvenamieji namai.
Lietuvos seniausi gyvenamieji statiniai buvo antžeminiai būstai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kaltą ir kirvį), plito sudėtingesnės konstrukcijos vienos patalpos gyvenamieji namai, statyti iš gulsčių rąstų be pamato, lubų ir grindų, su atvira ugniaviete ir šiaudiniu stogu. Tokį namą žemaičiai vadino numu. Lietuvos rytinėje dalyje 9-12 a. paplito gyvenamasis namas - dūminė pirkia - statytas su lubomis ir plūktine molio krosnimi kampe.
Manoma, jau nuo 13 a. namai statyti su pamatais; jiems naudoti poliai (drėgnose vietovėse) ar ąžuolinės kaladės. Dažniausiai tradicinių gyvenamųjų namų pamatai kloti iš netašytų lauko akmenų, surištų kalkių arba molio skiediniu; nuo 20 a. pradžios akmenys pamatams buvo aptašomi ir surišami cemento skiediniu. Iki 16 a. valstiečių statyti pastatai buvo numas ir pirkia. Jie buvo skirtingo plano, tūrio, formų, bet sienos ir stogas turėjo daug bendrų bruožų. Vėliau jų planai ir formos kito. Ankstyvasis numas nuo vienos patalpos padidėjo iki keturių patalpų, bet jo viduryje išliko atvira ugniavietė. Manoma, nuo 16 a. Žemaitijoje greta numo buvo statomas naujas gyvenamasis namas - troba su krosnimi ir virene (kaminu) priemenėje; numas iki 19 a. pabaigos naudotas kaip vasaros virtuvė, tvartas arba sandėlis. Ilgainiui žemaičių troba išplito visoje Vakarų Lietuvoje.
Rytų Lietuvoje ir Užnemunėje dūminės pirkios pavyzdžiu statomi gyvenamieji namai įgavo regioninių ypatumų; Užnemunės gyvenamiesiems namams turėjo įtakos Mažosios Lietuvos gyvenamasis namas. Senojoje aukštaičių pirkioje dažniausiai buvo 2 vienodo dydžio patalpos - dūminė (krosnis dažniausiai be dūmtraukio) ir priemenė. Valstiečių ir smulkiųjų bajorų namai buvo paprastesni, dvarų ir palivarkų savininkų - sudėtingesnio plano, geriau įrengti.
18 a. susiklostė svarbiausi valstiečių tradicinių gyvenamųjų namų tipai: Vakarų Lietuvoje - žemaičių troba, Rytų Lietuvoje - aukštaičių pirkia, Užnemunėje - pirkia arba stuba. Visų regionų valstiečių gyvenamieji namai buvo renčiami iš apvalių (nuo 18 a. tašytų arba apipjaustytų) rąstų, kampuose sukirstų į kertes arba į lygias sąsparas. Nuo 19 a. pabaigos gyvenamųjų namų sienas pradėta apkalti (apmušti) lentomis. Gegnės rėmėsi ant gegninių sienojų ir permėtės. Keturšlaičiai stogai dažniausiai buvo dengiami šiaudais ir nendrėmis (pajūryje), dvišlaičiai - šiaudais, nendrėmis, lentomis, malksnomis; 19 a. pradėta dengti čerpėmis, 20 a. pradžioje - skarda.
Dvišlaičių stogų galai paprastai buvo užkalami vėjinėmis. Gyvenamuosiuose namuose dažniausiai buvo įrengiami trejopi langai: patalpoms (didieji) bei pastogėms apšviesti, dekoratyviniai ir skirti vėdinimui (mažieji). Gyvenamųjų patalpų didžiuosius langus paprastai statydavo taip, kad pro juos būtų matyti ūkiniai pastatai (ypač jų durys) ir kelias, vedantis į sodybą, kad pro jį tiesiogiai kristų šviesa ant krosnies ir staklių. Langeliai paprastai buvo daromi šalia durų staktų arba virš jų. Prie durų statytas prieangis (manoma, pradėtas statyti 16 a., išplito 19 amžiuje).
Nuo 19 a. pradžios valstiečių gyvenamuosiuose namuose pradėta dėti lentines grindis. 19 a. pirmoje pusėje, ėmus kaimams skirstytis į vienkiemius, paspartėjo gyvenamųjų namų statyba ir išplito puošyba. Tradicinių gyvenamųjų namų dažniausia buvo puošiama langų apvadai, langinės, durys, frontonai ir stogo galų užleidimas.
Lietuvos miestų gyvenamųjų namų architektūrą veikė Europos architektūros istoriniai stiliai. 13 a. miestiečių gyvenamieji namai buvo nedideli (1-2 patalpų) mediniai su akmens ir molio krosnimis. 14 a. statyti didesni (2-3 patalpų), su atviru arba uždaru prieangiu. 14 a. viduryje pradėta statyti mūriniai 2 aukštų gyvenamieji anami su erdviais skliautuotais rūsiais. Pirmojo aukšto (dažnai ir rūsio) patalpos buvo skirtos prekybai, dirbtuvėms, antrajame aukšte buvo gyvenama. Gyvenamųjų namų netinkuoti fasadai puošti profiliuotomis perdegtomis plytomis ir plytų ornamentais.
Renesanso epochoje gyvenamieji namai dažniausiai buvo mūriniai, tinkuoti, 2 aukštų, stačiakampio plano, 3-4 korpusų, su uždarais arba pusiau uždarais vidaus kiemais. Šoniniais fasadais į gatvę pasuktų gyvenamųjų namų aukštus stogus dengė atikai, ant galais į gatvę pasuktų fasadų atsirado aukšti horizontaliai skaidyti frontonai. 17 a. pabaigoje pradėjo plisti siauri ilgi su erdviais rūsiais barokiniai gyvenamieji namai. Jiems būdinga uždari kiemai su atviromis galerijomis, lygios fasadų sienos (kartais skaidytos piliastrais), medinės konstrukcijos stogai (kartais laiptuotos formos), dengti čerpėmis, lentomis, malksnomis (17-18 a. dėl gaisrų pavojaus dengti keraminėmis čerpėmis).
18 a. pabaigoje nemažai barokinių gyvenamųjų namų rekonstruota - jiems pristatyti tretieji arba atikiniai aukštai, fasaduose atsirado klasicistinių antablementų, buvo pristatomi kolonomis paremti balkonai. 19 a. plito mažesni rezidenciniai gyvenamieji namai (rūmai, dvareliai, kotedžai, vilos). Jų planą ir erdvę lėmė bendros architektūros raidos kryptys. Romantizmo laikotarpiu taikyta neorenesanso, neoklasicizmo, neogotikos architektūrinės formos. Paplito metalo kolonos, laiptai, tvorelės. Istorizmo laikotarpiu miestų centruose pradėta statyti 2-4 aukštų daugiabučiai nuomojami ir 1-3 aukštų nedideli rezidenciniai gyvenamieji namai.
20 a. pradžioje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje pastatyta moderno krypties gyvenamųjų namų ir jų kolonijų; namai asimetriškosios kompozicijos, patalpos grupuotos pagal zonas. Miestų pakraščiuose daugiausia buvo statoma sodybinių gyvenamųjų namų. Nepriklausomybės laikotarpiu miestuose (ypač Kaune) pastatyta funkcionalių racionalizmo krypties gyvenamųjų namų. Nuo 20 a. vidurio miestuose statyta vis daugiau tipinių daugiabučių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. 1959 pradėta statyti surenkamuosius sekcinius stambiaplokščius, nuo 1964 - sekcinius stambiaplokščius 9-12, nuo 1980 - monolitinius gelžbetoninius 13-16 aukštų gyvenamuosius namus. Kaimo vietovėse gyvenamieji namai t. p. Atkūrus nepriklausomybę suintensyvėjo privačių gyvenamųjų namų statyba.
Roma - amžinasis miestas, kuriame kiekviena gatvė alsuoja nenutrūkstamos istorijos didybe. Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas, vienintelis toks pasaulyje. Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti.
Ostia Antica rekonstrukcija
Romėnų Miesto Planavimas
Sevovės graikų ir romėnų miestų griuvėsiai - vienos populiariausių pasaulyje vietų kelionei. Laimė, visi senovės miestai panašūs tarpusavyje, visuose stovėjo panašūs pastatai ir buvo panašus išplanavimas. Jei leisdavo gamtinės kliūtys, romėnai savo miestus planuodavo paprastai - horizontalios ir vertikalios gatvės, kvadratiniai kvartalai. Pagrindinės dvi susikertančios gatvės vadinosi cardo ir decumanus. Romėniškas miesto planavimas buvo grįžęs į madą XIX a.
Romėnų miesto planas su cardo ir decumanus
Gyvenamieji Būstai
Romėnų gyvenamosios vietos labai priklausė nuo turto.
Insulos
Insulos, arba daugiabučiai - tai vieni pirmųjų pasaulio daugiabučių ir jie buvo net keturių aukštų.
Insula rekonstrukcija
Vilos
Vilos - turtingų romėnų namai. Jų centre - peristilis, kiemas su baseinu, į kurį surenkamas lietaus vanduo. Jis panaudojamas plovimui ir pan., taip gerą akvedukų vandenį paliekant gėrimui. Aplink kiemą patalpos, nuo virtuvės iki miegamųjų ir t.t. Grindys dažnai grįstos mozaikom, seniau geometrinėm, vėliau su gyvom scenom. Bula Redžijoje (Tunisas) vilos turėjo požeminius aukštus, kur ir vasarą buvo vėsu. Taip pat buvo daug paprastų mažesnių namų, kurių išliko ir atkasta tik mažoji dalis.
Villa Romana del Casale, Sicilija
Apskritai, gyvenamųjų romėnų pastatų likę mažiau, nei viešųjų, arba jie mažiau kasinėti.
Pompėjos Radiniai
Pompėjos griuvėsiai buvo atrasti XVI a., o pirmieji kasinėjimai pradėti 1748 m. Per šimtmečius rasta daugiau kaip 1500 iš maždaug 2000 aukų. Paskutinį kartą žmonių palaikų rasta 2020 m., kai kasinėjant miesto pakraštyje esančioje viloje buvo rasti dviejų vyrų, kaip manoma, turtuolio ir jo vergo, skeletai.
Skeletai, kurie, kaip manoma, priklausė dviem maždaug 50 metų amžiaus vyrams, buvo rasti kasinėjimų metu Insula dei Casti Amanti - arba Nekaltų įsimylėjėlių rajone, Pompėjos rajone, kurį sudarė gyvenamieji namai ir kepyklos. Gerai išsilaikę palaikai buvo rasti po sugriuvusia siena. Kaulų lūžiai rodo, kad vyrai tikriausiai mirė dėl daugybinių sužalojimų, patirtų įgriuvus pastatui, kuriame jie ieškojo prieglobsčio nuo žemės drebėjimo, įvykusio ankstyvuoju ugnikalnio išsiveržimo etapu.
Manoma, kad viena iš aukų, bandydama apsisaugoti nuo krentančios sienos, pakėlė ranką. Manoma, kad siena sugriuvo prieš ateinant smarkioms piroklastinėms srovėms, kurios palaidojo miestą. Tame pačiame kambaryje, kuriame buvo rastos aukos, taip pat buvo rasta karoliukų iš vėrinio ir šešios monetos - dvi iš jų datuojamos II a. pr.m.e.